– Netrukus bus paskelbti stojimo į aukštąsias rezultatai. Žvelgiant į pernai ir ankstesnių metų stojimus, jaunimas daugiausiai rinkosi socialinės krypties, sveikatos, informatikos ir vadybos studijas. Ką jūs prognozuotumėt šiemet?

– Turbūt panašiai. Šitoj vietoj lengviausias būdas yra rinktis specialybę, kuri nereikalauja didelio darbo, užsispyrimo, nuoseklaus mokymosi. Tie dalykai atsispindi ir stojimuose. Nors iš esmės, valstybė, kuri yra skelbusi, kad mes stovim ant tokių trijų banginių – technologijų, informacinių technologijų, inžinerijos – turėtų orientuoti ir vaikus rinktis tokias specialybes. Bet čia yra ilgas procesas. Nors yra daug dabar dirbama su profesiniu mokymu, profesiniu orientavimu. Aš manau, kad tas po truputį duos vaisių. Bet, iš esmės, man atrodo, tokio bendro trendo, kad jaunimo orientacija būtų į tas specialybes, kurios ateityje bus tikrai paklausios, dar nėra.

– Jūs apie tai kalbat daug metų ir tas viešojoje erdvėje girdima iš pačios valdžios, kad mums trūksta inžinierių, trūksta kažkokios kvalifikacijos specialistų. Kodėl metai iš metų yra tokie pasirinkimai?

– Mano galva, priežastis glūdi mūsų vidurinės mokyklos arba gimnazijos pasirinkimuose. Kai mes padalinom vaikams pasirinkimus į A ir B lygius, kai leidom jiems patiems rinktis tai, kas jiems patinka, natūralu, kad vaikai renkasi tai, kas reikalauja mažiausiai įdirbio, pastangų. Po to atėję iki mokyklos baigimo prie stojamųjų pasirinkimo vaikai nebegali rinktis tų mokslų, kuriuose reikia didesnių matematikos ar fizikos žinių. Kiek mes darom apklausas su įmonėm duomenų analitikų, informacinių technologijų, poreikiai auga ir auga, atlyginimai metai iš metų didėja. Pažiūrėkit į inžinierius, jų atlyginimai jau šiandien turbūt yra viršiję ir Europos lygį. Ir vis tiek tų specialistų trūksta.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tai kaip jūs sakot, kai mes leidžiam pasirinkti A ir B lygius, buvo specialistų pasakiusių, kad mes iš principo auginam tinginių kartą.

– Aš pritarčiau tam, kad mes einam tuo nuolankumo keliu. Leidžiam vaikams nedėt pastangų. Nors visi suprantam, kad be pastangų gyvenimo nebus. Ir šitoj vietoj aš grįžčiau prie bazinių dalykų – fizikos, matematikos. Visgi tuos bazinius įgūdžius duot, kad vaikai turėtų pasirinkimo laisvę baigę mokyklas.

– Jūsų akimis, kaip ilgai mes galim leist sau vairuot aukštojo mokslo laivą? Kada bus tas kritinis taškas?

– Jau tų kritinių taškų… Aš manau, kad valstybė, kuri švietimo nepastato esminiu prioritetu…

– Bet per kiekvienus rinkimus visos partijos žada, kad tai bus esminis prioritetas.

– Bet nei vieni neužsiėmė. Jūs pažiūrėkit, kas vyko visus tuos metus. Paimkim bent 20 metų – reformos, reformos, pertvarkos, pertvarkos ir viskas eina lengviausiu pasipriešinimo keliu. Ir atėjom į tašką, kai nebėra, kam priimti. Pažiūrėkit, kokie dabar universitetų stojimo kartelių lygiai. Tik du universitetai – KTU ir LSMU – užbrėžė kartelę apie penkis su viršum. Visi kiti leidžia ją toliau. Ir jeigu dar pažiūrėsit, iš ko balas susideda – jeigu jūs aktyvus visuomenininkas, jeigu aktyviai sportuojate. Tai kur mes einam? Mes norim vaikams įrodyti, kad gyvenimas gali būti laimingas be pastangų.

– Kiek čia yra tėvų požiūrio klausimas – svarbu, kad mano vaikas gautų diplomą, ir kiek valstybės požiūrio taškas – svarbu tai, ką jaunuolis veiks ateityje?

Pažiūrėkit į inžinierius, jų atlyginimai jau šiandien turbūt yra viršiję ir Europos lygį. Ir vis tiek tų specialistų trūksta.

– Labai teisingai, palietėt tėvų atsakomybes. Žiūrėkit, kada politikai užima erdvę, kalbėdami apie tai, kad jie kuria valstybės gerovę, jie pasirūpins visais, nevalingai iš tėvų tu nuimi tą atsakomybės dalį. Ir tėvai sako, gerai, tu vis tiek čia kažką darysi, nes valstybė tavim pasirūpins. Aš manau, kad mes neteisingai suponuojam vaikui mąstymą, kad nebe jis pats atsakingas už savo ateitį, o kažkas.

– Kiek verslas nori bei gali prisidėti, kad valstybė parengtų daugiau inžinerinės krypties specialistų ir kiek valstybė šiuo klausimu yra atvira priimti tą pasiūlymą iš verslo?

– Nesakyčiau, kad valstybė šitoj vietoj viską perimus yra. Iš tikrųjų, verslas daug dirba su profesiniu ugdymu, su kolegijom. Bet, iš esmės, net universitetai ir valstybė skiria pakankamai stipendijų. Bet tas ilgalaikis naratyvas, kai einam lengvesnio pasipriešinimo keliu, kartoje suformavo tam tikrą kitokį matymą. Šitoj vietoj mums reikės viską atsukti ir po truputį pradėt suprast, kad atsakomybė, žinios bus tavo gero gyvenimo pagrindas.

Apie jas kalbamės su Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanu doc. dr. Ainiumi Lašu.

– Kažkada Lietuvoje visi veržėsi studijuoti socialinius mokslus. O kaip yra dabar?

– Iš tiesų studijų mados šiek tiek kinta ir socialiniai mokslai sulaukia santykinai mažiau dėmesio. Vis dėlto ekonomika, komunikacija, politikos mokslai ir ypač psichologija išlaiko savo patrauklumą tarp abiturientų. Dabar populiarios ir įvairios kūrybinių industrijų atmainos, kuriose telpa ir kai kurių socialinių mokslų sritys, bet aš jas vertinu skeptiškai.

– Kodėl? Manote, kad kūrybiškumas praranda aktualumą?

– Anaiptol. Kūrybiškumas yra labai svarbus, bet kūrybinės industrijos ir jų variacijos yra tiesiog gundančiai skambanti abstraktybė. Ten, kaip aš mėgstu sakyti, galima sutalpinti dešimt dramblių ir dar liks pilna tuščios vietos. Ar jūs žinote, kiek skirtingų studijų sričių telpa po šiuo pavadinimu?

Mano žiniomis, mažiausiai devynios, ir jos varijuoja nuo informacinių technologijų iki muzikos ar architektūros. Aš matau prasmę studijuoti informacines technologijas, muziką, architektūrą, komunikaciją, bet viską kartu – beprasmiška.

– Bet šiais laikais tiek daug kalbama apie tarpdiscipliniškumo svarbą. Atrodo, ir pats tai gana dažnai kartojate...

– Taip, tarpdiscipliniškumas yra viena iš mano stipriųjų vietų, bet jį suvokiu siauriau ir konkrečiau. Noriu, kad mūsų studijų programų absolventai išeitų su labai konkrečiomis analitinėmis-technologinėmis kompetencijomis, kurias būtų galima taikyti ne tik vienoje srityje.

Pavyzdžiui, siekiu, kad muzikantai mokėtų programuoti, kad sociologai būtų stiprūs duomenų analitikai, kad lingvistai išmanytų socialinių tinklų analitiką, o viešojo administravimo absolventai gebėtų taikyti tokius analitinius metodus kaip sąnaudų ir naudos analizę. Su tokia pridėtine verte jie tampa universalesni ir patrauklesni darbo rinkoje.

– Bet jei kalbame apie dabartinius darbo rinkos poreikius, beveik visus krepšelius reikėtų atiduoti informatikams ir inžinieriams.

– Iš tiesų šių sričių specialistų poreikis yra akivaizdus, bet žmonių interesai yra skirtingi. Jei jaunuolis stos į informatiką vien todėl, kad rinkoje yra poreikis, jo studijos tikriausiai greitai baigsis fiasko. Jis neatras ten savęs ir tiesiog spjaus į mokslus.

Geras sociologas yra daug vertingesnis už blogą informatiką. Ne todėl, kad sociologija yra kažkuo pranašesnė už informatiką, o todėl, kad žmogus savo vėžėse yra pranašesnis už tą, kuris nekenčia to, ką daro.

– Jūs minite sociologiją, kuri yra ganėtinai populiari JAV universitetuose, bet pas mus ši studijų kryptis nelabai madinga.

– Taip, sociologija yra tarp 20 populiariausių bakalauro laipsnių Amerikoje, bet Lietuvoje ji yra kitų socialinių mokslų – politologijos ir psichologijos – šešėlyje. Gaila, kad taip yra, nes sociologijos studijos paprastai suteikia labai stiprias duomenų analitikos kompetencijas, kurias galima pritaikyti įvairiose srityse.

Pavyzdžiui, mes turime studijų programą, jungiančią sociologiją ir psichologiją, kuri studentams leidžia užsiauginti išskirtines analitines kompetencijas. Kaip žinia, duomenų analitika yra apskritai viena iš perspektyviausių ateities specializacijų, nes duomenų srautas mūsų visuomenėje sparčiai auga. Su tuo augimu didėja ir jų analizės poreikis. Taigi šios studijų srities perspektyvumas nekelia abejonių, bet nežinia, ar Lietuvoje ji kada nors taps tokia populiari kaip JAV.

Aišku, tai atsitinka ir su kitomis studijų sritimis. Pavyzdžiui, viešasis administravimas neretai skendi verslo vadybos šešėlyje. Valstybės tarnyba tarp jaunimo nesisieja su prestižu, dinamika ar inovatyvumu.

Palyginkite, kiek absolventų stoja mokytis į verslo vadybą ar administravimą, o kiek į viešąjį administravimą. Iš savo universiteto skaičių matau tuos skirtumus ir jie mane liūdina.

Teatleis man vadybininkai, bet, mano nuomone, viešasis sektorius su savimi atsineša daugiau intelektualinių iššūkių nei verslas. Čia pokyčių mastas ir kompleksiškumas yra didesnis. Pagaliau šiame sektoriuje kaip niekad reikia idealistinio jaunimo, pasiryžusio dirbti šalies labui. Tai kur tie žmonės? Aš jų dar laukiu!

– Bet gal nesulauksite? Gal jie išvažiuos tiesiog studijuoti į užsienį? Tendencijos kol kas aukštosioms mokykloms nepalankios.

– Kai kas išvažiuoja, ir čia nėra nieko blogo. Iš kitos pusės, vis didesnė dalis lietuviškų studijų programų yra vykdomos kartu su užsienio universitetais. Mes "atsivežame" kitus universitetus į Lietuvą. Taip didėja studijų programų kokybė ir patrauklumas. Bet tai yra sunkus ir ilgas darbas. Žinau iš savo patirties.

Pavyzdžiui, mes sutarėme su Centrinės Floridos universitetu dėl bendros viešojo administravimo bakalauro programos. Tai yra pirmasis ir beprecendentis atvejis, kai Lietuvos studentai galės tuo pačiu metu gauti ne tik lietuviško universiteto, bet ir JAV universiteto diplomą už mūsų lietuvišką studijų kainą. Ir kuo daugiau tokių galimybių, tuo daugiau mūsų ir užsienio absolventų rinksis studijas Lietuvoje. Ne todėl, kad jos madingos, o todėl, kad jos suteikia santykinai kokybišką ir vertingą išsilavinimą už labai patrauklią kainą (arba nemokamai).