Kai kas prabilo apie Apvaizdos pagrūmojimą, tačiau jei kas šiame gaisre ir yra apokaliptiška – tai ženklą, kad kraujagysles it kojines adantis, po kosmosą turistaujantis techno sapiens per kelias dešimtis minučių geba prarasti tai, kas buvo kurta šimtmečius.

Tokių ženklų pastaraisiais metais būta ne vieno, tad 13 mln. lankytojų kasmet sulaukdavusią katedrą nusiaubęs gaisras vargiai bus paskutinis. 2012-aisiais paauglių nuorūka sukėlė Slovakijos pasididžiavimą Krasna Horka pilį nusiaubusį gaisrą. Pernai liepsnos prarijo Brazilijos nacionalinį muziejų kartu su kone 20 mln. ypatingos vertės eksponatų. Ženklų matėme ir Lietuvoje: kai degė Tytuvėnai, Labanoro, Kulautuvos bažnyčios. Kai nuo Gedimino kalno it barzdą nuskutus medžius šis ėmė slinkti atverdamas savo lobynus – ir mūsų akis, kad statydami naujus rūmus rizikuojame prarasti senąjį, kur kas vertingesnį, – kultūros rūmą.

Kraujagysles it kojines adantis, po kosmosą turistaujantis techno sapiens per kelias dešimtis minučių geba prarasti tai, kas buvo kurta šimtmečius.

Pasaulyje sunkiai surastume vyriausybių, kultūros projektus vadinančias prioritetais. Ne išimtis ir pati Prancūzija, nerandanti lėšų savo bažnyčioms apsaugoti nuo vandalų ir sunykimo. Tačiau būtent kultūra sujungia suskaldytas tautas, per ją susitaikymo ženklus demonstruoja priešai, ji gali padėti prikelti ekonomiką, išmoko tikėti vizijomis ir paversti jas tikrove.

Dar neišsisklaidžius svilėsių kvapui, turtingiausios Prancūzijos šeimos it per aukcioną pranešė skiriančios viena už kitą didesnes sumas katedrai atstatyti: kas 100 mln. eurų, kas 200. Apie pagalbą prabilta ir Lietuvoje. Šis solidarumo su paryžiečiais aktas – puiki proga pagaliau pradėti mąstyti ir apie savuosius, kad ir dešimtis kartų mažesnius, bet dėl to ne ką menkesnius paveldo objektus.