– Festivalio programą šiais metais teko formuoti išskirtinėmis aplinkybėmis. Neįvyko Kanų kino festivalis, teko atšaukti skrydžius į Linco ir Haugesundo kino festivalius, kuriuos dažnai minite kaip sektinus nedidelių kino festivalių pavyzdžius. Kaip šios aplinkybės keitė filmų likimus ir programos sudarytojų darbo ritmą?

– Laimė, spėjome apsilankyti Berlyne, iš kurio parsivežėme filmų rinkinį, leidusį sudėlioti stiprų festivalio programos karkasą. Parodysime neabejotinai vieną ryškiausių ir plačiausiai aptarinėjamų pastarųjų metų kino įvykių, Iljos Chržanovskio ir Jekaterinos Oertel „DAU. Nataša“, žymaus islandų kompozitoriaus Jóhanno Jóhannssono „Paskutiniuosius ir pirmuosius žmones“ su neprilygstamąja Tilda Swinton pasakotojos vaidmenyje, originalia istorinės atminties ir mito interpretacija stebinančią Christiano Petzoldo „Undinę“, Srdano Golubovićiaus „Tėvą“, pelniusį programos „Panorama“ publikos apdovanojimą ir ekumeninės žiuri prizą, Agnieszkos Holland „Šarlataną“, nuostabų 7-ojo dešimtmečio Paryžiaus dokumentą, atsiveriantį Ulrikes Ottinger „Paryžiaus kaligramose“, Stéphanie Chuat ir Véronique Reymond „Sesutę“ su puikiąja vokiečių aktore Nina Hoss pagrindiniame vaidmenyje ir naujojo indų kino balsą – Pushpendros Singho „Piemenė ir septynios giesmės“.

„Undinė“ / Stop kadras

Šalia jų išsirikiavo kiti žiūrovų dėmesio verti „berlyniečiai“ – Damiano D’Innocenzo ir Fabio D’Innocenzo „Blogos pasakos“, pelniusias apdovanojimą už geriausią scenarijų, Atiqo Rahimio „Nilo dievo motina“, gavusi „Krištolinį lokį“ už geriausią „Generation 14plus“ filmą, Melanie Waelde „Nuogi gyvūnai“, įvertinti specialiuoju paminėjimu už geriausią debiutą, Sandros Wollner „Nelaimė būti gimusiam“, įvertintą specialiuoju žiuri prizu („Encounters“), Visaro Morinos „Atstumtasis“, Pilar Palomero „Mergaitės“, Mariuszo Wilczynskio „Pamiršk ir išvažiuok“, Mees Peijnenburg „Rojaus klajokliai“, Ivano Ostrochovský’io „Tarnai“ ir Elizos Petkovos „Žuvis, plaukianti prieš srovę“.

Neįvykę Kanai tapo istoriniu įvykiu, kurio pasikartojimo visa kino bendruomenė tikisi išvengti ateityje. Puikūs filmai prarado galimybę būti pristatyti gyvai ir buvo įsprausti į ankštus kompiuterių ekranus. Deja, toks likimas ištiko ir vieną ryškiausių šių metų „Scanoramos“ filmų – vokiečių režisieriaus Oskaro Roehlerio „Enfant terrible“, piešiantį ryškų ir rėksmingą kino genijaus ir žmogaus be ribų, Rainerio Wernerio Fassbinderio, portretą.

„Sesutė“ / Stop kadras

Džiaugiuosi, kad Kanų ofiacialiojoje programoje atsidūręs Thomo Vinterbergo filmas „Dar po vieną“ sulaukė gyvo pristatymo San Sebastiane ir pelnė Madsui Mikkelsenui geriausio aktoriaus apdovanojimą. Magnuso von Horno „Prakaituok!“, atvėręs šių metų „Scanoramą“, atskleidžia šiuolaikinės nuomonės formuotojų kultūros grimasas, o afganų režisierės Shahrbanoo Sadat „Vaikų namai“, pristatytas programoje „Dvi režisierių savaitės“, įtaigiai vaizduoja politinių sukrėtimų draskomą Afganistaną paauglių akimis.

– Enfant terrible motyvas figūruoja ir retrospektyvoms skirtoje programoje „Iš arčiau“ – šiais metais joje pristatote siurrealisto ir nenuilstančio opozicionieriaus Luiso Buñuelio brandžiojo kūrybos laikotarpio filmus. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

– Luiso Buñuelio asmenybė liudija, kad tikrąją meno vertę patvirtina tik laikas. Režisierius buvo vadinamas išsišokėliu, kurį derėtų išvyti iš šalies, o jo filmus – sunaikinti arba uždrausti. Jo kūrybą smerkė autoritariška valdžia, puritoniška visuomenė ir Katalikų bažnyčia. Nieko nuostabaus, nes Buñuelio kritika buvo aštri ir išradinga. Tokią gali išsakyti tik kūrėjas, neabejingas savo laikmečiui ir aplinkai, o žmogaus dieviškumą įžvelgiantis jo prieštaringoje prigimtyje. Ateistas iš Dievo malonės, kaip mėgo prisistatyti pats režisierius.

„Angelas naikintojas“ / Stop kadras

Kaip teisingai pastebėjote, parodysime L. Buñuelio filmus, atskleidžiančius jo brandųjį kūrybos laikotarpį – tai kūriniai, kuriuos galėtume vadinti režisierių dominusių temų kvintesencija. Jeigu „Andalūzijos šuo“ siautė, atsiduodamas siurrealistiniams eksperimentams, vėlesniuose filmuose ryškios dvi dominantės – buržuazinės visuomenės kritika ir aistros bei geismo prigimties studijos. Žinoma, L. Buñuelis ir toliau liko ištikimas siurrealizmui, tik laikui bėgant išgrynino savo stilistiką.

– Luiso Buñuelio pavardė nuskamba ir Ulrikes Ottinger „Paryžiaus kaligramose“ – vokiečių dokumentikos grande dame asmeninėje kelionėje po 7-ojo dešimtmečio Paryžių. Atminties tema jungia ir kitus dokumentikai skirtos programos „Neišgalvotas gyvenimas“ filmus. Kokius jos kontūrus brėžia skirtingi režisieriai?

– Džiaugiuosi, kad per aštuoniolika „Scanoramos“ gyvavimo metų turėjome garbės parodyti skirtingus Ulrikes Ottinger filmus. „Paryžiaus kaligramas“ pamačiau Berlyne ir likau sužavėta jo daugiasluoksniškumo, perteikiamo ramia pasakojimu tėkme. Tai visai kitoks režisierės darbas – ne eksperimentinis, prie kokių yra pratę jos ankstyvosios kūrybos gerbėjai, bet retrospektyvus plačiausia šio žodžio prasme. Jame atskleidžiamas turtingas Europos kultūros sostinės portretas, kuriame dera ir gražios, ir atstumiančios savybės, kviečiančios apmąstyti Europos istorijos pasiekimus ir nusikaltimus.

„Paryžiaus Kaligramas“ / Stop kadras

Istorinės ir asmeninės atminties tema jungia ir Davido Teboulio kelionę po prisiminimus apie mirusią meilę filme „Mano meilė“, Ayos Koretzky susitikimą su tėvu ir savimi juostoje „Aplink pasaulį, kai buvai mano amžiaus“, Marcelo Felixo kinematografinę esė apie atmintį ir jos saugojimo mechanizmus „Rojaus arka“ ir Federico Ferrones ir Micheles Manzolinio dialogą su istorija išradingoje archyvinės medžiagos dėlionėje „Į frontą“.

Į draugiją jiems siūlyčiau ir programoje „Galvok ką nori“ atsidūrusį Andy Guérifo filmą „Maesta, Kristaus kančia“, kuriame režisierius ekranizuoja Duccio di Buoninsegnos nutapytą 26 panelių „Maestos“ altorių Sienos katedroje. Tai darbas, kuris stebina atidumu detalėms, asmeniškai apmąsto meno istoriją ir naujai atveria meditatyvią ir mitologiškai ciklišką altoriaus prigimtį.

– Kokias temas šiais metais nagrinėja lietuviškos premjeros, patekusios į virtualią festivalio kino salę?

– Dėmesio vertos visos joje atsidūrusios lietuviškos premjeros – Lino Mikutos „Romano vaikystė“, jautriai kelianti laimingos vaikystės ir žmogiškos laisvės klausimus, Jokūbo Viliaus Tūro „Šventas laikas“, siekiantis atskleisti grigališkojo choralo tradicijos grožį ir traukos paslaptį, ir San Sebastiano kino festivalyje pristatyta Pepes Andreu ir Rafaelio

Moléso „Omarų sriuba“, kurios scenarijaus bendraautoriumi ir prodiuseriu tapo Arūnas Matelis – filmas kvies aplankyti islandijos Grindaviko mieste veikiančią legendinę kavinę „Bryggjan“, kuri tapo ilgamete mažos bendruomenės metraštininke, bet pasikeitus aplinkybės sprendžia išlikimo klausimą.

„Romano vaikystė“ / Stop kadras

Programoje „Atvira Lietuvos kino istorija“ atiduodate pagarbą aktoriui Juozui Budraičiui. Pristatysite Lietuvoje beveik nerodytą Jano Schmidto filmą „Lanfiero kolonija“ (1969), kuriame jis atlieka pagrindinį vaidmenį. Juosta ne tik atskleidžia aktoriaus meistrystę – apie ją sklando pasakojimai, atspindintys menininko likimą sovietinėje sistemoje.

Programa „Atvira Lietuvos kino istorija“ apžvelgia nacionalinio kino istoriją, laiko patikrintus filmus ir kultūros artefaktus. Jiems priskirčiau ir filmus, kuriuose vaidina Juozas Budraitis – jie visada išlieka aktualūs kaip talento jėgos pavyzdys.

„Dar po vieną“ / Stop kadras

Lietuvoje beveik nerodytas „Mosfilm“ ir Čekijos kino studijos „Barandov-film“ bendros gamybos čekų režisieriaus Jano Schmidto filmas „Lanfiero kolonija“, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė J. Budraitis, iliustruoja talentingų asmenybių likimo tragizmą sovietinėmis aplinkybėmis. Juostą lydėjo legendinio italų režisieriaus Michelangelo Antonionio dėmesys tuo metu mažai kitapus geležinės uždangos žinomam aktoriui, deja, jis netgi norėdamas nebūtų galėjęs atvykti į kino genijaus filmų atrankas.

„Lanfiero kolonija“ / Stop kadras

Manau, kad šis akcentas diktuoja pagrindinę šių metų festivalio temą – gebėjimą vertinti dabarties akimirką. Pandemijos ir politinių grimasų purtomame pasaulyje laiko išbandymus atlaikę kūriniai ne tik liudija talento galią išsaugoti sveiką protą ir vaizduotę, bet ir primena kino galimybes reflektuoti gyvenamą tikrovę bei kurti jos alternatyvas.

– Šalyje antrą kartą įvedus visuotinį karantiną, „Scanoramai“ teko atsisakyti drąsaus sumanymo surengti hibridinį kino festivalį, kuriuo siekėte bent iš dalies išsaugoti festivalio dvasią ir išreikšti palaikymą ties išlikimo riba atsidūrusiems kino teatrams. Ar susiklosčius tokioms aplinkybėms, apskritai įžvelgiate naujų galimybių?

– Tikriausiai neverta dar kartą kalbėti apie skriaudą filmams ir žiūrovams. Vis dėlto, jeigu jau gyvename įdomiais laikais, norisi pažvelgti į juos drąsiai ir kūrybingai. Džiaugiuosi, kad pavyko surengti gyvus atidarymus Vilniuje ir Kaune, į kuriuos, laikydamiesi visų saugumo reikalavimų, šį kartą pakvietėme tik dalį svečių, o kitus paraginome stebėti atidarymo filmą namuose. Taip pat džiaugiuosi, kad žiūrovai bent kelias dienas galėjo ateiti į gyvus seansus ir pamatyti filmus taip, kaip jie ir turi būti pamatyti. Spėjome surengti ilgai lauktą ir dar ilgiau atidėliotą Jurgio Matulevičiaus ilgametražio debiuto „Izaokas“ premjerą.

Tikiuosi, kad šis sudėtingas laikotarpis pritrauks naujų žiūrovų dėmesį. Galbūt virtuali kino salė pasiūlys atradimų, kurie patogiai, neišeinant iš namų, paskatins susidomėti geru europietišku kinu, o vėliau atkeliauti iki tikro kino teatro. Tikrai žinau, kad į jį skubės grįžti ištikimi festivalio lankytojai. Juk kas daugiau, jeigu ne meno kūriniai ir gyvas ryšys teikia atramą ir paguodą sudėtingomis aplinkybėmis.