64 puslapių dar dažais kvepiančio laikraščio šūsnis vilniečiai tirpte tirpdė sostinės autobusų ir geležinkelio stotyse, „Akropolyje“, prekybos centruose „Europa“, „Gedimino 9“, „Nordika“, didžiausiuose „Maximos“ prekybos centruose ir „Eurovaistinėse“, Vilniaus savivaldybėje. Maloniai nustebo ir kai kurių kavinių lankytojai, kuriems belaukiant užsakytų patiekalų pasiūlyta paskaityti „Vilniaus dieną“.
Miesto savaitraštį bus galima rasti praktiškai visose sostinės turgavietėse. Kalvarijų ir Halės turgūs pirmadieniais nedirba, tad pirkėjai laikraštį čia ras antradienį.
Pasak „Vilniaus dieną“ leidžiančios bendrovės „Diena Media News“ rinkodaros ir pardavimų vadovės Erikos Nakutienės, platinimo vietose pritrūkus laikraščių bus pristatyta papildomai. O, svarbiausia, ir vietų, kur bus galima rasti naujausią savaitraščio numerį tik daugės. Jo jau ir dabar galima rasti didžiausiuose verslo centruose, kai kuriuose viešbučiuose, maitinimo įstaigose.
Nemokamas savaitraštis „Vilniaus diena“ leidžiamas pirmadieniais, dabar jo tiražas 25 tūkst. egzempliorių.
"Vilniaus dienai" gerų žodžių ir palinkėjimų negailėjo ir žinomi sostinės gyventojai.
Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius:
„Vilnius visuomet buvo laisvo žodžio tvirtovė, laisvės sostinė.
Sveikinu naują žinių ir diskusijų kanalą "Vilniaus dieną", padėjus pamatus naujai tradicijai vilniečiams – kiekvieną savaitę pradėti su nauju savaitraščiu rankose.
Teigiama, kad "fake news" epochos metu žmonės vis labiau gręžiasi į tradicinę spaudą, spausdintu žodžiu visuomenė visais laikais pasitikėjo labiau. Tad "Vilniaus dienos" pasirodymas – labai aktualus ir savalaikis.
Linkiu, kad "Vilniaus diena" taptų svarbus, sąžiningas, nepaperkamas ramstis telkiant vilniečius, skleidžiant naujienas ir fiksuojant mūsų puikaus miesto turtingo kultūrinio gyvenimo įvykius.“
Filosofas, visuomenės veikėjas Krescencijus Stoškus:
„Vilniečiams skirto savaitraščio pasirodymas – labai geras ženklas. Tikiuosi, kad šiame leidinyje bus daugiau rimtų publikacijų ir mažiau pramoginių. Nors popierinę žiniasklaidą jau daug metų bandoma laidoti, mano galva, ji vis tiek turi pranašumą prieš internetinę, kur dominuoja smulkūs vienadieniai dalykai, užgožiantys pasitaikančias rimtesnes publikacijas.
Sako, reikia humoro. Humoro formų yra labai daug – ironija, sarkazmas, bet jų gradacija išnykusi, visur įsitvirtinusios patyčios. Humoras suvulgarėjo, rungtyniaujama, kas žemiau nusileis, išradingiau kitą iškvailins, pažemins. Šlykščiausia, kad su tuo labai nesunkiai susitaiko ir tie žmonės, kurie pretendavo į inteligentus. Suvulgarinti sugebėta net ir patį Vilnių... Norėtųsi atsiriboti nuo visų tų "taškų" žemiau juostos, dirbtinio visuomenės šokiravimo.
Galime džiaugtis, kai į Vilnių atvykę turistai giria miestą, bet yra ir daugybė problemų, praradimų. Gyvenu netoli Lukiškių aikštės, ir man skaudu, kad ji virsta sporto aikštele ar botanikos sodu. Dabar Reformatų skveriuko ateitis pakibo, nes sprendimus priima grupelė žmonių, o kai visuomenė sužino, jau būna šaukštai popiet. Reikalingos diskusijos, kiekvienas miesto kampelis, ypač centre, siūlo daugybę temų – paminklų apsaugos, architektūros, švietimo, viešųjų interesų.
"Vilniaus dienos" pasirodymas kaip tik šiuo metu yra viltingas, nes labai trūksta santūrių, apgalvotų rašinių be isterijos, be patyčių. Linkiu sėkmės naujam leidiniui ir jo žurnalistams.“
Etnologė, tautosakininkė, žurnalistė Gražina Kadžytė:
„Tikiuosi, kad Vilniaus piliečiams ši dovana patiks. Ypač senjorams, labiau pratusiems prie spausdinto žodžio, ne virtualaus, kai, užėję į kavinukę puodelio arbatos ar kavos, ras nemokamą savaitraštį. Jį kuriančiai žurnalistų komandai linkiu, kad leidinys būtų prasmingas, turiningas ir pakankamai margas.
Norėtųsi, kad čia būtų vietos įvairių specialybių, įvairios patirties žmonėms, kurie nori ir turi ką pasakyti. Ne taip kaip internete – oi, kaimyno šuo aplojo mano katę, bet apie piliečiams ir bendruomenėms svarbius dalykus. Taip pat labai laukčiau koordinuotos kultūrinės informacijos, o pirmadienis – puiki diena visos savaitės kultūrinių renginių panoramai.
Į sostinę, seniau vadintą sostapile, suplaukia žmonės iš visos Lietuvos, jie įsipilietina kaip vilniečiai, bet pažinti Vilnių yra sudėtingas dalykas. Žmonės gal daugiau žino, kas yra senamiestyje, bet nė nenutuokia, kokių slėpinių esama gretimame mikrorajone.
Viliuosi, kad "Vilniaus diena" sieks tiesti ir pažinimo tiltus iš praeities į ateitį – per paminklines vietas, atmintinas asmenybes. Galima užkariauti visą pasaulį, bet širdyje turėti Vilnių. Štai Adomas Mickevičius, Julijus Slovackis ar Jozefas Frankas buvo atvykę iš kitų kraštų, bet tai, ką jie nuveikė Vilniui, neįkainojama. Garsus inžinierius ir verslininkas Petras Vileišis savo uždirbtus turtus atidavė Vilniui, nes manė, kad milijonieriaus gyvenimas bus nieko vertas, jeigu jo krašto žmonės liks skurdūs ir tamsūs. Tad saugokime šviesą ir dalinkimės ja.“
Menininkė Nomeda Marčėnaitė:
„Linkiu ir tikiuosi gero leidinio. Faktas, kad vilniečiams informacijos apie Vilnių ir tai, kas jame vyksta, kartais trūksta. Negana to, yra daug miesto reikalų, kurie domina tiek vilniečius, tiek miesto svečius. Mes, pavyzdžiui, pastaruoju metu su dideliu džiaugsmu "malamės" po Vilnių su įvairiomis ekskursijomis. Man įdomus istorijos aspektas, Vilniuje gausu ypatingų vietų, o apie kai kurias sostinės istorines vietas sužinoti galima tik taip. Galbūt kažkas net nežino, kad tokios ekskursijos vyksta, ar neturi galimybės sudalyvauti ekskursijoje – galėtų apie tai bent paskaityti.
Man įdomu būtų pasiskaityti apie pačius vilniečius – juk yra tiek dėmesio vertų žmonių su ypatinga gyvenimo patirtimi. Švietimas – reikėtų paanalizuoti, vyksta jis Vilniuje apskritai ar ne, ir ką su juo daryti.
Ko visiškai nenorėčiau "Vilniaus dienoje" matyti – kriminalų. Nemanau, kad sostinės kriminogeninė situacija tokia prasta, jog reikėtų visoje žiniasklaidoje apie tai skalambyti.“
Vilniaus vicemeras Gintautas Paluckas:
„Pagaliau gera žinia. Žmonės – nesvarbu, ar jie Plungėje, ar Prienuose, ar Viniuje – „skaniausiai“ skaito ir labiausiai domisi tuo, kas yra „arčiau kūno“: miesto reikalai, kaiminystė, seniūnijos
aktualijos. Ir štai ši informacija sostinėje, kur daug visko vyksta, niekur neatspindima. Tad Vilnius šia prasme yra „išskirtinis“ - kituose rajonų centruose yra regioninė spauda, kuri aprašo visa tai, kad domina jų teritorijos gyventojus. O Vilnius iki šiol neturi savo kasdienio gyvenimo „metraštininko“. Jei dabar turės – tai labai geras dalykas, nes Vinių „suplakti“ tik su nacionaline darbotvarke, šalies aktualijomis, yra Vilnius nuvertinimas. Sostinėje tikrai yra apie ką rašyti ir apie ką žmonės norėtų žinoti.
Aš šiame leidinyje norėčiau matyti būtent tas vietines aktualijas – ne nacionalines, kurias mes matome visose žiniasklaidos priemonėse ir kurios mus persekioja. Ir sėkmės istorijų – ne savivaldybės, bet žmonių, organizacijų, įmonių, įstaigų, verslo. Kad tai būtų tam tikras geros nuotaikos ir įkvėpimo šaltinis miesto gyventojams. Nes negatyvo aplink apstu, atrodo, kad visi čia tik žemyn griūname, į dugną einame, niekas niekuo netiki, nepasitiki, bendradarbiavimo dvasios nėra, visuomenės ryšiai trūkinėja. Tad „Viniaus dienoje“ norėčiau matyti šviesiąją gyvenimo pusę: kam sekasi, kas kam padėjo, kur kam kas nutiko gero, kas gražaus įvyko. Pakanka jau to: „vis tiek nepasiseks“. Tas leitmotyvas, kaip jaunimas sako, jau „neveža“.
