Vienas iš lenkų ir lietuvių pasipriešinimo Rusijai židinių emigracijoje būrėsi Londone. XIX a. Didžioji Britanija buvo ne tik didžiausia kolonijinė valstybė, bet ir jūrų imperija. Laivynas ir Admiralitetas buvo vieni svarbiausių šalies ramsčių ir įtakingiausių vidaus galių. Todėl suprantama, kodėl idėja išlaipinti sukilėlių desantą Baltijoje subrandinta Londone. Nuspręsta laivu nuplukdyti sukilėliams modernių ginklų, šaudmenų, ekipuotės ir apsisprendusių kovoti su Rusijos imperijos kariuomene kovotojų. Prie lenkų su lietuviais jungėsi savanoriai prancūzai, italai, šveicarai, vokiečiai, belgai, olandai, chorvatai ir net vienas revoliucionierius rusas. Ekspedicijai vadovauti parinktas pulkininkas Teofilis Lapinskis. Įvertinta dalyvavimo čerkesų partizaniniame kare su Rusija ir kita karinė patirtis. Jam pavyko suklaidinti budrų ir aktyvų Rusijos imperijos šnipų, įtakos agentų tinklą. Ekspedicija kelis kartus sumaniai keitė laivus, maršrutą, išsisuko nuo Rusijos karo laivų persekiojimo. Pulkininkui buvo pranešta apie Rusijos kariuomenės telkimą ties Palanga ir Prūsijos dragūnų patruliavimą Klaipėdos–Nemirsetos ruože. Todėl ekspedicija slapta perkrovė krovinį ir persėdo į nedidelę danų škuną „Emilie“. Ši pasuko link Prūsijos krantų. Sukilėlių išsilaipinimo vieta pasirinkta Prūsijos pakrantėje Juodkrantėje. Ištuštėjęs jūrų kurortas turėjo būti netikėtai užimtas. Susisiekimas su krašto administracija nutrauktas. Žvejų valtimis ar Juodkrantės gintaro kasyklos laivais sukilėliai ketino kirsti Kuršių marias ir greitu žygiu pasiekti Veiviržėnų–Švėkšnos miškus. Čia jų laukė nedidelis ginkluotų žemaičių būrys.

1863 m. sukilėlių jūrų desanto Juodkrantėje atminimo renginiai vyks 2023 m. gegužės 31 d. 18 val. Klaipėdoje karo laive „Sūduvis“ ir birželio 10 d. Juodkrantėje.

Birželio 11 d. 3 valandą ryto prie Juodkrantės maudyklų valtimi išsilaipino ekspedicijos vadas T. Lapinskis, poručikas Malinovskis, du jūreiviai ir du kariai. Išžvalgę padėtį sukilėliai įsitikino, kad tikrai atsidūrė Prūsijos pakrantėje ties kurortu virstančiu žvejų kaimu. 10 valandą vakaro nurimus jūrai, nuspręsta perkelti į pajūrį pirmąjį sukilėlių desantą trimis valtimis. Vyrai buvo nusiteikę ryžtingai. Tačiau apie laivybą ir karo veiksmus jūroje pulkininkas išmanė nedaug, o tarp narsuolių neatsirado gebančiųjų įvertinti pasiimtų valčių trūkumus. Netrukus viena valtis netikėtai prisipildė vandens ir nugrimzdo. Kad nugrimzdusi laivė nepaskandintų ir kitos valties, įsakyta nukirsti jungusią virvę. Srovė ją greitai nunešė. Ne visi atsidūrę vandenyje spėjo greitai nusimesti kuprines, diržus su šovininėmis, milines, batus. Permirkę daiktai apsunko, traukė žemyn, varžė judesius. Todėl nepatyrę plaukikai skendo ir trukdė plūduriuoti kitiems. Netikėtai pasirodė pripildyta trečioji valtis, ir visi skęstantieji puolė prie šios. Karštligiškai kabindamiesi į vieną bortą, įsiūbavo tiek, kad ši apvirto. Taip jūros bangose atsidūrė jau dviejų laivelių keleiviai. Po kelių valandų išgyvenusiuosius išgriebė grįžusi valtis. Iš 32 atsidūrusių vandenyse žmonių pavyko išgelbėti tik 8. Žuvo 16 užsieniečių savanorių ir 8 lenkai. Prancūzo savanorio Henriko Rougemont dėka sužinome beveik visus žuvusiųjų vardus. Neįvardintas tik vienas paskendęs savanoris italas. Žuvusiųjų kūnus išplovė į krantą. Tikėtina, kad paskutinį prieglobstį žuvę savanoriai rado Juodkrantės kapinių skenduolių pusėje. Apie kitus ekspedicijos dalyvius žinoma, kad sukrėsti ištikusios nelaimės išsilaipino Klintehamne. Iš ten jie grįžo į Londoną.

Sukilimo vadovybė Paryžiuje ir Londone suprato, kad dėl Rusijos imperijos karinio laivyno Baltijos jūra sukilėliams užverta. Todėl savo žvilgsnius ir pastangas nukreipė į Juodąją jūrą. Čia Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Turkijos palaikomi sukilėlių veiksmai buvo sėkmingesni, bet tai tema atskiram pasakojimui.