„Visi sukilėliai, kurių palaikai rasti čia Vilniuje, bus palaidoti Vilniuje“, – teigė premjeras.

ELTA primena, kad Baltarusijos inteligentijos atstovai atviru laišku pirmadienį kreipėsi į Lietuvos vadovybę prašydami perlaidoti baltarusių nacionalinio didvyrio K. Kalinausko palaikus Baltarusijoje.

„1863-1864 metų sukilimas buvo baltarusių ir lietuvių tautų kova už savo laisvę, – pabrėžia laiško autoriai. – K. Kalinauskas buvo ryškiausias šios kovos lyderis, baltarusių tautos vadovas, žuvęs už jos laisvę ir orumą. Mes suprantame, kad Jūs, lietuvių tauta, taip pat laikote K. Kalinauską savo didvyriu. Mes suprantame ir gerbiame jūsų nuomonę, kad Kostas Kalinauskas turi būti palaidotas deramoje vietoje – kovotojų už laisvę panteone“, – rašoma kelių dešimčių žmonių pasirašytame laiške. Tarp jų – Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič, Baltarusijos liaudies artistė Zinaida Bondarenko, rašytojas Vladimiras Orlovas, portalo „Tut.by“ įkūrėjas Jurijus Ziseris, dainininkas Liavonas Volskis ir kiti žinomi baltarusiai.

Iškilmingos ceremonijos metu palaikai bus atgabenti į Vilniaus katedrą, o iš ten bus pervežti į Rasų kapines.

Vyriausybės vicekancleris Deividas Matulionis BNS sakė, kad spalio 8-ąją Vyriausybėje dar vyks išsamus ceremonijos aptarimas.

„Visa ceremonija prasidėtų Katedros aikštėje, Katedroje, spręsime, kaip organizuosime iškilmingą palaikų pervežimą į Rasų kapines, vyks ceremonija pačiose kapinėse ir koplyčioje. Palaikai bus sudėti į simbolinius, mažesnius karstelius, bus pagarbiai transportuojami“, – BNS sakė D. Matulionis.

Lietuva į laidotuvių ceremoniją kviečia Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Latvijos atstovus.

1863–1864 metais Vilniuje, Lukiškių aikštėje, mirties bausmė pakariant arba sušaudant buvo įvykdyta 21 sukilimo dalyviui. Po egzekucijų palaikai nebuvo atiduoti artimiesiems palaidoti, o slapta užkasti tuomet visuomenei neprieinamoje vietoje – 1831 metais caro įsakymu ant Gedimino kalno įrengtos tvirtovės teritorijoje.

Archeologams Gedimino kalne pavyko atrasti 20 sukilėlių palaikų iš 21. Sukilėlių ir jų vadų Zigmanto Sierakausko bei Konstantino Kalinausko palaikus palaidoti Rasų kapinėse nuspręsta prieš metus. Sukilėlių vardai bus užrašyti lietuvių, lenkų ir baltarusių kalbomis.

Archeologams čia nepavyko aptikti ir pirmosios aukos – kunigo Stanislovo Išoros palaikų, manoma, kad jis galėjo būti palaidotas kitoje vietoje.

1863 – 1864 metų sukilėliai kovojo prieš Rusijos caro valdžią ir siekė atkurti buvusią Lenkijos ir Lietuvos valstybę.

Kaip BNS informavo muziejus, nepavyko rasti pirmosios 1863–1864 metais Lukiškių aikštėje vykdytų egzekucijų aukos – sukilėlio kunigo Stanislovo Išoros palaikų.

Mokslininkai konstatavo, kad ne visų sukilėlių, kuriems įvykdytos egzekucijos, palaikai buvo užkasti toje pačioje vietoje.

Kur galėtų būti S. Išoros palaikai lieka neaišku.

„Kadangi dvidešimties sukilėlių palaikus aptikome vienoje buvusios carinės tvirtovės kiemo dalyje, tikėjomės ten pat surasti ir Stanislovo Išoros palaikus. Šiais metais tyrėme likusį neištirtą kiemo fragmentą bei carinės tvirtovės parako rūsio vietą. Deja, tyrimai nebuvo sėkmingi – kunigo palaikų neradome“, – teigia muziejaus archeologas Gytis Grižas.

„Remdamiesi dabar turimais tyrimų rezultatais manome, jog po egzekucijos kunigo palaikai buvo užkasti kitoje vietoje, galbūt net ne ant Gedimino kalno. Jų atradimas lieka ateičiai“, – tvirtino archeologas.

Per trejus metus vykusius archeloginius kasinėjimus ir tyrimus mokslininkai ištyrė ir identifikavo 20-ies sukilimo dalyvių palaikus, tarp jų – sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko. Be muziejaus archeologų, čia dirbo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkai, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistai, Lietuvos istorijos instituto ir bendrovės „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjai.

1863–1864 metais Vilniuje, Lukiškių aikštėje, mirties bausmė pakariant arba sušaudant buvo įvykdyta 21 sukilimo dalyviui. Po egzekucijų palaikai nebuvo atiduoti artimiesiems palaidoti, o slapta užkasti tuomet visuomenei neprieinamoje vietoje – 1831 metais caro įsakymu ant Gedimino kalno įrengtos tvirtovės teritorijoje.

Sukilėlių palaikai bus palaidoti Rasų kapinėse lapkritį, ceremonijoje laukiama Lenkijos prezidento, atstovų iš Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos.

Užkasti slapta

Kaip praėjusią savaitę pranešė Vilniaus universitetas, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistai kovą baigė trečią sukilėlių, nužudytų Lukiškių aikštėje Vilniuje, palaikų paieškų ir identifikavimo etapą. Per tris tyrimų etapus aptikti ir identifikuoti 20 sukilėlių palaikai.

Pasak archyvinių šaltinių, 1863–1864 m. Lukiškių aikštėje mirties bausmė įvykdyta 21 sukilimo dalyviui. 9 buvo sušaudyti, o 12 – pakarti. Po egzekucijų kūnai nebuvo atiduoti artimiesiems palaidoti, o užkasti slepiant nuo visuomenės tuo metu uždaroje Gedimino kalno teritorijoje.

2017–2018 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė Aukštutinės pilies aikštelėje detaliųjų archeologinių tyrimų metu ištyrė 170 kv. m plotą ir jame surado 14 kapo duobių. Jose buvo aptikta 20 asmenų palaikai ar jų fragmentai. Beveik prie visų rasta asmeninių daiktų: katalikiškų kryželių, medaliukų su religinio turinio atvaizdais ir užrašais, auksinis vestuvinis žiedas. Kai kurie sukilėliai palaidoti su už nugaros surištomis rankomis, su maišais ant galvos. Palaikai buvo apipilti kalkėmis.

Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos skyriaus vedėjo Valdo Steponaičio teigimu, preparuojant palaikus, prie jų aptikta smulkių drabužių audinių fragmentų, kitų geriau išlikusių jų elementų: metalinių, perlamutrinių ir kaulinių sagų, kelnių dirželių ir sagčių, nežymių odinės avalynės liekanų. Prie kai kurių palaikų buvo rasta ir kulkų ar jų skeveldrų.

"Nustatyta, kad 1863–1864 m. nužudytų sukilėlių palaikai buvo slapta užkasti Gedimino kalne 1831 m. įrengtos tvirtovės vidiniame kieme, iš dalies uždaroje, nežymiai pagilintoje aikštelėje", – teigė specialistas.

Išsamesnius palaikų tyrimus ir jų identifikavimą tęsė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistai, į pagalbą pasitelkę Lietuvos istorijos instituto ir UAB "Kultūros vertybių paieška" tyrėjus. Buvo atlikti išsamūs antropologiniai, teismo medicininiai ir genetiniai tyrimai.

"Apibendrinus šiandien turimus istorinių, archeologinių, antropologinių ir teismo medicininių – kriminalistikos, fotosugretinimo, genetikos – tyrimų rezultatus, galima sakyti, kad Gedimino kalno aikštelėje rastų palaikų identifikacija baigta. Patvirtiname, kad rasti palaikai tikrai yra 1863–1864 metų sukilimo dalyvių. Atlikę visus tyrimus, identifikavome sukilimo vadų ir dalyvių palaikus", – teigė Vilniaus universiteto mokslo prorektorius prof. dr. Rimantas Jankauskas.

Daugiau faktų

Sukilėlių palaikų antropologiniai tyrimai mokslininkams leido atrasti ir daugiau faktų apie sukilėlių gyvenimą, jų įpročius, ligas. Kaip teigė Vilniaus universiteto antropologė Justina Kozakaitė, ant dantų rastos juodos apnašos rodo, kad bent dešimt sukilėlių rūkė.

"Ne visi 20 sukilėlių rūkė, dabar neprisimenu tikslaus skaičiaus, gal dešimt. Bet būtent pajuodavusios vidinės dantų dalys, pajuodusios apnašos rodo nuolatinį tabako vartojimą, šiuo atveju – rūkymą", – BNS sakė J.Kozakaitė.

"Būtent pas Z.Sierakauską ir K.Kalinauską rūkymo žymių nebuvo rasta", – pridūrė mokslininkė.

Anot jos, papildomai be dantų tyrimo atlikti ir kaukolės bei viso skeleto tyrimai, jie padėjo atskleisti dar daugiau detalių apie sukilėlių gyvenimą.

Archeologai surado, o mokslininkai identifikavo 20 iš 21 sukilimo dalyvių.

"Vienas iš sukilėlių krūtinėje turėjo mažiausiai tris durtinius sužalojimus, jie patirti dar prieš mirtį. Kiti sukilėliai sirgo mažakraujyste, nemažai infekcinių susirgimų aptikta. Konstatavome ir senesnių traumų, tas pats Z.Sierakauskas turėjo sugijusį sužalojimą kaktoje", – teigė J.Kozakaitė.

Visų rastų sukilėlių tapatybės yra patvirtintos, tačiau kol kas nepavyko sulaukti oficialaus patvirtinimo iš Baltarusijos dėl K.Kalinausko palaikų, tam reikalingas jo brolio DNR tyrimas. K.Kalinausko brolis palaidotas Svisločiuje, šeimos kape. Būtent šalia šio Vakarų Baltarusijos miesto, tuometėje Gardino gubernijoje gimė ir augo K.Kalinauskas.

Baltarusiai K.Kalinauską laiko vienu iš savo šalies nacionalinių didvyrių, jo asmenybė gausiai įamžinta ne tik Baltarusijos miestų gatvėse, tačiau ir mokykliniuose vadovėliuose.

Tyrimus tęs

Archeologai surado, o mokslininkai identifikavo 20 iš 21 sukilimo dalyvių. Kol kas nerasta kunigo Stanislovo Išoros užkasimo vieta, kadangi gauti jo genetiniai tyrimai nesutapo su jau atrastų palaikų. Todėl nuo gegužės archeologiniai tyrimai Gedimino kalno aikštelėje bus tęsiami.

"Nežinome, 100 proc. pasakyti negalime, bet viena iš versijų, kadangi visi jie yra rasti ant kalno, tai ir S.Išoros palaikus rasti ten tikimybė yra didelė", – teigė archeologas Gytis Grižas.

S.Išorai mirties bausmė įvykdyta 1863 m. birželio 3 d., kai jam buvo 25-eri. Jis dirbo Vilniaus vyskupijoje, taip pat buvo Žaludko (Lydos apsk.) kunigas vikaras.

Per sukilimą S.Išora buvo Liudviko Narbuto sukilėlių būrio kapelionas. Carinė valdžia jį sulaikė už viešą Tautinės vyriausybės manifesto perskaitymą bažnyčioje.

"Tikslios datos, kada tyrimai bus tęsiami, dar neturime, nes dar šiek tiek dirbame su dabar turimais rezultatais. Gegužės viduryje turime patikrinti apie 30 kv. m Gedimino kalno, kuriuos norime ištirti. Sunku gali būti, nes įsikasti gali tekti iki keturių metrų", – sakė V.Steponaitis.

Kaip teigė kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, iškilminga sukilėlių laidojimo ceremonija planuojama šių metų rudenį. Visi Gedimino kalne rasti 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių palaikai bus garbingai palaidoti Vilniuje, Senųjų Rasų kapinių centrinėje koplyčioje. Tuo rūpinasi speciali Vyriausybės 1863–1864 m. sukilimo vadų atminimo įamžinimo komisija.

"Iškilmingas palaidojimas planuojamas šių metų rudenį Rasų kapinėse, centrinėje koplyčioje rengiamame kolumbariume. Prieita prie bendros nuostatos, jog nužudytų sukilėlių vardai ir pavardės būtų užrašomi trimis kalbomis – lietuviškai, lenkiškai ir baltarusiškai, taip pabrėžiant sukilimo svarbą visiems šiems kraštams, visoms šioms tautoms", – teigė M.Kvietkauskas.

Šlaitai slinko šimtmečius

Lietuvos nacionalinio muziejaus dailės istorikė dr. Birutė Vitkauskienė pokalbį su "Vilniaus diena" pradeda nuo to, kas labiausiai skauda: valdininkų ir politikų linksniuojamo Gedimino kalno, kurį neva muziejus prastai prižiūrėjęs.

"Kalnas slinko šimtmečius – yra duomenų iš XV–XVI a., Žygimanto Augusto dvaro sąskaitose užfiksuota, kad tuo metu nuslinko vakarinis šlaitas, tiesiai kunigaikščio rūmų papėdėje. Man pačiai teko dirbti Maskvos karo istorijos archyve su rusų inžinierių kalno tvarkymo dokumentacija, ir ji rodo, kad nuošliaužos būdavo tvarkomos kiekvienais metais: kasdavo rankomis, ant kalno būdavo suvaromi šimtai "arestantų" (kalinių), – pasakojo specialistė. – Medžių ten jokių nebuvo, o žmonių rankų kalnas tikrai labai smarkiai buvo veikiamas – daugybė sugriovimų, perstatymų, rekonstrukcijų. Nieko nuostabaus, kad kalnas "gyvas" – tai ne akmeninė uola, jis turi slinkti, ypač kai ant šlaitų pilamas gruntas ir susidaro purus paviršius. O gruntas buvo pilamas ir tarpukariu, atkasant pilį ant kalno, ir atstatant gynybinę sieną, kuri užbaigta 1995 m."

Metų sandūroje Lietuvos nacionalinis muziejus parengė ketvirtadienio istorijos vakarų ciklą, kuriame visuomenei pateikiama iki šiol negirdėta informacija apie įžymias Vilniaus vietas, kurios, nors ir saugomos valstybės, bet patiria ir gamtos stichijų, ir apsukraus verslo invazijų. Pasak B.Vitkauskienės, tikslas – pateikti visuomenei teisingą informaciją, be politinių insinuacijų.

"Sausio 31-ąją paskaitą apie Gedimino kalno šlaitų geologinius tyrimus skaitys muziejaus geologas Vytautas Račkauskas. Tai žmogus, kuris kiekvieną dieną apeina visus kalne įrengtus daviklius ir fiksuoja jų pateikiamus duomenis. Tikiu, kad jis paprastai ir suprantamai išaiškins, kodėl susidaro nuošliaužos", – teigė B.Vitkauskienė.

Kalnas atidavė didvyrius

Kaip liaudies išmintis sako, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Pernai nuslinkus Gedimino kalno šlaitui, buvo rasti 1863-iųjų sukilėlių palaikai.

"Archeologiniai kasinėjimai Gedimino kalne, ieškant sukilėlių kapų, nebuvo suplanuoti, nors iš XIX a. pabaigos – XX a. pradžios dokumentų buvo žinoma, kad jie kažkur ten palaidoti. Netgi vieta buvo numanoma, nes tarpukariu ten dar stovėjo kryžius, kuris pašalintas po Antrojo pasaulinio karo", – sakė B.Vitkauskienė.

Dėl ko pas mus važiuoja turistai? Juk ne dėl skandinaviško stiliaus pastatų, kurie kyla Misionierių sode.

Nuslydus kalno šlaitui šiaurinėje pusėje, kad ant muziejaus nenulėktų sukiužę betoniniai įtvirtinimai, juos reikėjo "pririšti" prie kalno viršuje giliai įkaltų metalinių strypų. Bet prieš tai buvo būtina atlikti archeologinius tyrimus. O kai archeologai pradėjo kasinėti, pataikė tiesiai virš kapaviečių. Tai buvo 2017 m. sausį.

"Radę vieną, negalėjome palikti ir kitų sukilėlių – kėlėme dokumentus, kvietėmės istorikus, rengėme paskaitas, pagal vestuvinį žiedą buvo atpažintas Z.Sierakauskas, – pasakojo istorikė. – Tuo metu ir visuomenėje kilo susidomėjimas pačiu 1863 m. sukilimu, paaiškėjo, kaip žiauriai buvo atliktos egzekucijos – žmonės nužudyti surištomis rankomis, sumesti į duobę ir užversti akmenimis. Kapavietė vis dar atvira – rasta 20 palaikų, pavasarį ieškosime paskutinio, 21-ojo nužudyto sukilėlio."

Stabilizuojant kalno šlaitus, buvo iškasta nemažai 3 metrų gylio griovių ir vakarinėje Gedimino kalno pusėje. Visas iškastas žemes persijojo Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai ir aptiko ten nemažai įdomių radinių. Apie tai jie irgi pasirengę pasidalyti su visuomene ketvirtadienio istorijos vakaruose jau po Naujųjų metų.

Grėsmė paveldui

Rinktis paskaitoms kitus jautrius Vilniaus istorinius objektus, pasak pašnekovės, paskatino pati visuomenė, sukilusi prieš beatodairišką statybų invaziją į tokias svarbias senojo miesto vietas, kaip, pavyzdžiui, Misionierių sodas arba ligoninė šalia Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios Lukiškėse – pačioje Vilniaus širdyje.

B.Vitkauskienė apgailestauja, kad visuomenė neturi viešai paskelbtų istorinių duomenų apie šias nacionalines vertybes, įrodančias jų tikrąjį vertingumą, kaip, beje, ir apie daugelį kitų kultūros paveldo objektų. Todėl muziejus stengiasi užpildyti šias spragas, pateikdamas šviežiausių tyrinėjimų rezultatus, archyvuose specialistų aptiktus duomenis.

"Monografijų apie Misionierių vienuolyną ir jo veiklą nėra, – sakė B.Vitkauskienė. – Nėra knygos ir apie seniausią šalyje, nuo XVIII a. pradžios veikusią ligoninę prie Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios. Apie ją pranešimą skaitė architektė Violeta Bruzgelevičiūtė, archyvuose radusi daugybę žemėlapių ir planų, senų fotografijų, – sakė istorikė. – Sklype prie Lukiškių aikštės nėra atsitiktinių pastatų sankaupos, priešingai – ten irgi buvo sodas, jo erdvės labai įspūdingai atrodė nuo dešiniojo Neries kranto, kur šiandien yra Nacionalinė dailės galerija. Būtų labai gaila, jeigu ir šią bažnyčią užtvertų stikline tvora."

Suniokoti Misionierių ansamblio nedrįso nei carinė Rusija, nei sovietmečiu valdininkai. Tai daroma nepriklausomoje Lietuvoje.

Visi senoviniai miestai bando išlaikyti savo istorinį peizažą ir urbanistinį savitumą. Vilniaus patriotai, anot B.Vitkauskienės, taip pat eina tuo pačiu keliu.

"Dėl ko pas mus važiuoja turistai? Juk ne dėl skandinaviško stiliaus pastatų, kurie kyla Misionierių sode ir disonuoja su Išganytojo kalno peizažu, – įsitikinusi istorikė. – Užsieniečiai žavisi, kad turime Vilniaus centre miškingas teritorijas, didelius parkus ir sodus, kokių beveik niekas daugiau neturi. O statybų vystytojams tai atrodo kaip laisvi plotai jų projektams. Norėtųsi bent šiek tiek ir verslininkus paakinti, kad imtų kitaip žiūrėti į istorinį ir kultūrinį paveldą. Kviesdami istorikus, archeologus, menotyrininkus dalytis su visuomene tyrimų atradimais, archyvuose surinkta informacija, norėtume paskatinti dialogą, į kurį įsitrauktų ir verslas – tikrai nesame jo priešai. Kiek teko susidurti, visame pasaulyje turtingi žmonės, jei daro invazijas į paveldą, stengiasi kuo mažiau jį pakeisti."

Tvoros virto gatvėmis

Lietuvoje menkai nušviesta ir šv. Vincento Pauliečio įsteigtų vienuolijų – misionierių ir Gailestingųjų seserų (šaričių) – labdaringa ir švietėjiška veikla Vilniuje, jų bendrystė. Žinoma architektūrologė, kultūros paveldo ekspertė – ICOMOS narė Jūratė Markevičienė, surinkusi archyvuose daugybę istorinės bei ikonografinės medžiagos, daro išvadą, kad sostinėje ant Išganytojo kalvos daugiau kaip du amžius gyvavęs Misionierių sodų ansamblis buvo padalytas dirbtinai, siekiant atverti kelius naujoms statyboms.

"Ansamblis, kaip baroko architektūros šedevras, nagrinėtas architektūros istorijos, menotyros leidiniuose, kuriuose pateikta neiškraipyta tiesa apie istorinius šio ansamblio pavidalus, – sakė J.Markevičienė ir priminė 2011 m. vykusį konkursą geriausiai Misionierių sodo projekto idėjai išrinkti. – Projektuse tuomet buvo pateikta šios teritorijos analizė, kurioje tiksliai nustatytos visų trijų sodų vietos. Tačiau 2015 m. parengtas specialusis planas jau perskelia vientisą teritoriją perpus, vieną dalį palikdamas valstybės saugomu paveldu (Misionierių bažnyčią ir vienuolyną), o kita dalis lieka tik kultūros objektų registre, kur apsauga daug menkesnė."

Šio specialiojo plano rengėjai istorinius faktus naudojo pasirinktinai, pasitelkdami žemėlapius, miesto planus, kurių sutartinius ženklus skaitė, kaip jiems buvo patogiau.

"Taip atsirado mistinis akligatvis, neva natūraliai atskyręs dalį teritorijos dar XVIII a. O tai suponuoja klaidingą teiginį, kad dalis sodo misionieriams niekada nepriklausė. Dabar pasižiūrėkime į planus, nuotraukas – ten jokios gatvės nėra, tik tvora. Šitaip mūsų "specialistai" ištrina jiems neparankius istorinius faktus, jais manipuliuodami leidžia fiziškai ardyti vieną unikaliausių Vilniaus sakralinės architektūros ir kraštovaizdžio ansamblių", – apgailestavo architektūrologė.

Apmaudu, tačiau šis gana sumanus manipuliavimas istorija liko neįvertintas ir teismo, mat šis 2018 m. pradžioje nepanaikino ekspertams abejonių keliančio specialiojo plano.

Paukštis nukirstu sparnu

J.Markevičienės teigimu, iki šiol ansamblio kompozicija priminė skrendantį paukštį: centre stovi bažnyčia bene "liekniausiais" Europoje bokštais, už jos simetriškai išsidėstęs vienuolynas, o iš šonų tarsi ilgi sparnai driekėsi vienaaukščiai flygeliai Subačiaus gatvėje ir sodai.

"Šiandien šis ansamblis tampa panašus į paukštį nukirstu sparnu – sodų vietoje statomi penki daugiabučiai gyvenamieji namai, išsikišantys į kalno šlaitą ir darkantys kompoziciją, – sakė ekspertė. – Suniokoti Misionierių ansamblio nedrįso nei carinė Rusija, 1884 m. uždariusi vienuolynus, nei sovietmečiu valdininkai, nors ir buvo nusiteikę prieš Bažnyčią. Tai daroma nepriklausomoje Lietuvoje."

Be to, laukiama Baltarusijos sprendimo, kad būtų galima patvirtinti Kosto Kalinausko tapatybę.

Per bene dvejus metus archeologams pavyko rasti dvidešimt 1863–1864 metų sukilimo dalyvių palaikų, tarp jų ir sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko bei Konstantino Kalinausko palaikus.

„Praėjusiais metais radome 17 palaidojimų ir tikėjomės šiais metais rasti dar keturis, bet, deja, radome tik tris palaidojimus. Dar vieno sukilėlio tikslios palaidojimo vietos ir palaikų neradome. Sunku net pasakyti dabar, kur tie palaikai gali būti“, – BNS sakė Nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos skyriaus vedėjas Valdas Steponaitis.

Vienas iš keturių

Šiemet tikėtasi rasti Stanislovo Išoros, Boleslovo Kolyškos, Julijono Lesnevskio ir Tito Dalevskio palaikus. Manoma, kad dar nerasti vieni palaikai yra vieno iš šių sukilėlių. Trys iš šios ketveriukės – S. Išora, J. Lesnevkis bei T. Dalevskis – buvo sušaudyti, o B. Kolyška – pakartas.

„Iš to, ką mes žinome, yra labai nedidelis pasirinkimo ratas, reikės dar sukonkretinti su antropologais ir teismo medikais“, – teigė V. Steponaitis.

K. Stoškaus nuotr.

T. Dalevskis iš visų keturių sukilėlių buvo jauniausias, jis sušaudytas 1864 metų sausio 11 dieną, tuo metu jam buvo 23-eji. Jis buvo Vilniaus gubernijos, Lydos apskrities bajoras, taip pat Maskvos universiteto Teisės fakulteto studentas. T. Dalevskio sesuo Apolonija buvo sukilimo vado Z. Sierakausko žmona.

Vyriausias iš šios ketveriukės buvo J. Lesnevskis. Liublino gubernijos bajoras, grafo Grabovskio ekonomas Vilniaus gubernijoje buvo suimtas už valstiečių raginimą prisidėti prie sukilimo, už tai sušaudytas 1863 metų birželio 22 dieną, kai jam buvo 31-eri.

Praėjusiais metais radome 17 palaidojimų ir tikėjomės šiais metais rasti dar keturis, bet, deja, radome tik tris palaidojimus. Dar vieno sukilėlio tikslios palaidojimo vietos ir palaikų neradome.

Dar vienas sušaudytas sukilėlis buvo S. Išora. Jam bausmė įvykdyta 1863 metų birželio 3 dieną, kai šiam buvo 25-eri. Jis iš šios ketveriukės yra vienintelis dvasininkas – dirbo Vilniaus vyskupijoje, taip pat buvo Žaludko (Lydos apsk.) kunigas vikaras. Per sukilimą S. Išora buvo Liudviko Narbuto sukilėlių būrio kapelionas. Carinė valdžia S. Išorą sučiupo už viešą Tautinės vyriausybės manifesto perskaitymą bažnyčioje.

Vienintelis iš šios ketveriukės pakartas sukilėlis – B. Kolyška, jam mirties bausmė įvykdyta 1863 metų birželio 9 dieną. Mūšyje prie Gudiškio B. Kolyška buvo paimtas į nelaisvę. 25-erių B. Kolyška kaip ir T. Dalevskis studijavo teisę Maskvos universitete, buvo Lydos apskrities bajoras. Kilus patriotinėms manifestacijoms, 1861 metais jis emigravo į Italiją, tačiau kilus sukilimui grįžo į Lietuvą ir Kauno apskrityje subūrė karinį būrį. Prie B. Kolyškos vadovaujamo būrio prisidėjo ir kiti būriai, taip atsirado Dubysos pulku pavadinta rinktinė.

Reiks baltarusių politinio sprendimo

Kad rasti Z. Sierakausko palaikai, neabejojama, tą patvirtina rastas žiedas, beveik neabejojama ir dėl K. Kalinausko, tačiau tapatybei patvirtinti reikalingas DNR tyrimas.

Pasak archeologo V. Steponaičio, tam, kad iki galo būtų galima atlikti tapatybės nustatymą ir konstatuoti, jog tai yra K. Kalinausko palaikai, reikės politinio Baltarusijos sprendimo.

„Su baltarusiais užmegzti santykiai. Baltarusiai buvo atvažiavę pas mus ir apžiūrėjo mūsų tyrimų vietą bei tyrimų laboratorijas, dabar bandoma su jais suderinti K. Kalinausko brolio palaikų ištyrimą“, – teigia V. Steponaitis.

K. Kalinausko brolis palaidotas Svisločiuje, šeimos kape. Būtent šalia šio Vakarų Baltarusijos miesto, tuometinėje Gardino gubernijoje gimė ir augo K. Kalinauskas.

Baltarusiai K. Kalinauską laiko vienu iš savo šalies nacionalinių didvyrių, jo asmenybė gausiai įamžinta ne tik Baltarusijos miestų gatvėse, tačiau ir mokykliniuose vadovėliuose.

Tolesni darbai priklausys nuo tvarkybos darbų

Pasak archeologo V. Steponaičio, tolesni archeologiniai tyrimai priklausys nuo Gedimino kalno tvarkymo darbų, todėl kol kas neaišku, kada tiksliai kitąmet archeologai vėl grįš tyrinėti Gedimino kalno.

„Mes dar norėtume nuo dabartinės vietos pasislinkti link bokšto. Ten yra dar keletas kvadratinių metrų, kur galima tikėtis to paskutinio palaidojimo. Mes susikoncentravę į paskutinio sukilėlio palaikų paieškas, bet čia tik kitais metais, nes žiemą tikrai nekokios sąlygos kasinėti“, – sakė archeologas.

Šiuo metu visi Gedimino kalne rasti 1863–1864 metų sukilimo vadų ir dalyvių palaikai yra Vilniaus universiteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros saugyklose.

„Jie jau ištirti ir saugojami, kol bus perlaidoti“, – BNS pasakojo V. Steponaitis.

Vyriausybės sudaryta komisija šių metų gegužę nusprendė sukilimo vadų Z. Sierakausko ir K. Kalinausko bei kitų sukilimo dalyvių palaikus palaidoti Rasų kapinių centrinėje koplyčioje. Planuojama, kad iškilminga ceremonija turėtų vykti 2019 metų vasarą, dalyvaujant ir Lenkijos valstybės pareigūnams.

Tai pirmadienį žurnalistams pranešė Vyriausybės vicekancleris Deividas Matulionis.

„Iš dviejų alternatyvų pasirinkta viena – tai yra Rasų kapinių koplyčia (...). Bus parengtas atitinkamas projektas, kol kas mes dar negalime pasakyti, kaip tai tiksliai atrodys, bet tai bus savotiškas 1863 metų sukilimo vadų panteonas“, – teigi jis.

Anot vicekanclerio, kita svarstyta palaikų palaidojimo vieta buvo Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia šalia Lukiškių aikštės, kurioje sukilėliai buvo sušaudyti ar pakarti.

Pasak D. Matulionio, palaikai bus laidojami rengiant religines apeigas.

„Dėl palaidojimo yra kalbėta ir su vyskupu G. Grušu, jis neturėjo jokių pastabų“, – sakė jis.

Greičiausiai palaidojimas turėtų vykti 2019 metų liepą ar rugpjūtį, jį numatoma organizuoti kartu su Lenkija.

„Turėtume daryti bendrą renginį su Lenkija, nes Lenkijai tai nemažiau svarbus, o gal istoriškai dar net svarbesnis įvykis negu mums“, – teigė Vyriausybės atstovas.

Jis pasakojo, kad prie šio renginio galėtų prisidėti ir Baltarusija, nors kol kas ji esą nerodo didelio susidomėjimo šiais istoriniais radiniais.

Sukilėlių palaikai pernai rasti Gedimino kalne atliekant archeologinius tyrimus. Manoma, kad tarp jų yra sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko palaikai. Dėl pastarojo palaikų visiškai tikslaus identifikavimo dar svarstoma kreiptis genetinės medžiagos į Baltarusiją, nes Lietuvoje nėra jo giminių palaidojimų.

Istorikų duomenimis, ant Gedimino kalno palaidotas 21-as prieš daugiau nei pusantro šimtmečio vykusio sukilimo dalyvis.

Šiuo metu mokslininkai yra radę 17 palaikų.

„Tarp jų yra didžioji dalis vadų, tai yra tie, kurie išties vadovavo sukilimui“, – sakė D. Matulionis.

1863–1864 metų sukilėliai, kovoję prieš Rusijos caro valdžią, siekė atkurti buvusią Lenkijos ir Lietuvos valstybę, kuri buvo aneksuota 1795 metais. Buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje sukilimo pradžia atsišaukimais lenkų ir lietuvių kalbomis paskelbta 1863 metų vasario 1-ąją.

Buvęs Rusijos armijos generalinio štabo kapitonas Z. Sierakauskas pavasarį buvo paskirtas vyriausiuoju Lietuvos sukilėlių karo vadu. Gegužės pradžioje jo kariuomenė sumušta prie Biržų, pats vadas sužeistas pateko į nelaisvę ir netrukus viešai pakartas Vilniuje.

1863 metų pabaigoje į sukilimo slopintojų rankas pakliuvo ir kiti sukilėlių vadai – Antanas Mackevičius ir K. Kalinauskas, jie abu taip pat pakarti viešai. Iš viso Lukiškių aikštėje mirties bausmė pakariant arba sušaudant įvykdyta 21 sukilimo dalyviui.

Per sukilimą mūšiuose buvusios LDK teritorijoje žuvo per 6 tūkst. sukilėlių, į katorgą ir tremtį išsiųsta 25 tūkst. žmonių. Po sukilimo Rusijos imperija Lietuvoje ėmėsi rusinimo politikos – buvo uždarytos lietuviškos mokyklos, uždraustos lietuviškos knygos ir spauda lotyniškais rašmenimis.

Tai įgyvendinti padės penktadienį Valstybinės teismo medicinos tarnybos ir biotechnologijų įmonės „Thermo Fisher Scientific Baltics“ pasirašyta sutartis, pagal kurią įmonė nemokamai suteiks genetiniams tyrimams būtinus reagentus.

1863 m. sukilėlių palaikai buvo rasti pernai, atliekant Gedimino pilies kalno archeologinius tyrimus. Šiuo metu 17-os asmenų palaikus tiria Vilniaus universiteto (VU) mokslininkų komanda, vadovaujama VU Medicinos fakulteto profesoriaus Rimanto Jankausko.

Prof. R. Jankauskas sako, kad kalne tikrai buvo palaidotas vienas aktyviausių sukilimo vadų – Zigmantas Sierakauskas. Tai patvirtina šalia kūno rastas vestuvinis žiedas, antropologiniai identifikaciniai duomenys. Kitų 16-os žmonių palaikus siekiama identifikuoti pasitelkus ir genetinius tyrimus.

„Šiuo metu ieškome aukų palikuonių pagal geneologinį medį. Keletą jau pavyko rasti. Pasitelkdami gyvybės mokslų metodus, lyginsime pačių palaikų genetinius duomenis tarpusavyje, palikuonių ir rastų palaikų DNR. Taip galime net ir praėjus keliems šimtmečiams nustatyti asmens tapatybę“, – apie tyrimą pasakoja profesorius.

Lietuva tik neseniai minėjo savo šimtmetį ir, pasak prof. R. Jankausko, toks atradimas yra dar viena dovana mūsų valstybingumui.

„Šis atradimas Lietuvai reiškia istorinės teisybės atkūrimą: šie žmonės yra vieni iš mūsų nacionalinių simbolių. Be to, viena iš svarbiausių žmogaus teisių – būti palaidotam kape su savo vardu ir pavarde. Tai yra vienas prasmingiausių tyrimų Vilniaus universiteto istorijoje“, – pabrėžia jis.

Sudėtingus genetinius palaikų tyrimus atliks Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistai. Šiems tyrimams biotechnologijų bendrovė „Thermo Fisher Scientific Baltics“ dovanoja reagentų komplektą, kuris skirtas nustatyti DNR profilius iš kaulinio audinio naujos kartos sekoskaitos ir kapiliarinės elektroforezės metodais.

„Labai džiaugiamės, kad mūsų kuriami produktai padės Lietuvos tyrėjams atlikti tokius visai šaliai svarbius tyrimus. Mes matome didžiulę to prasmę, nes mokslas darkart įrodė, kad šiuolaikiški metodai ir tyrimai svarbūs ne tik mūsų ateičiai, bet lygiai taip pat ir praeičiai“, – pasakoja prof. Arvydas Lubys, „Thermo Fisher Scientific Baltics“ vyresnysis direktorius moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai.

Pasak Valstybinės teismo medicinos tarnybos direktoriaus dr. Romo Raudžio, projektui skirti reagentai leis išplėsti jau pradėtus genetinius tyrimus, kuriems pasitelkiamos pažangios technologijos. „Labai tikimės, kad mūsų tyrėjai galės duoti galutinius atsakymus ir taip visi kartu prisidėsime prie to, kad mūsų nacionaliniai didvyriai būtų tinkamai pagerbti“, – teigė dr. R. Raudys.

Jau patvirtinta, kad vieni palaikai yra sukilimo vado Zigmanto Sierakausko. Dėl Konstantino Kalinausko palaikų identifikavimo bus prašoma Baltarusijos pagalbos, kad būtų leista ekshumuoti ten palaidotų jo brolių palaikus.

1863 m. sukilimo paslaptis pamažu atskleidžia Gedimino kalnas. Būtent čia, jį tvarkant  atkasta 17 žmonių palaikai. Neabejojama, kad čia buvo užkasti sukilimo vadai ir dalyviai. Antropologas Rimantas Jankauskas teigia, kad tiriant palaikus atliktas milžiniškas darbas.

„Nustatyta lytis, amžius, ūgis, patologija sužalojimai, jų atlikti foto sugretinimai  kaukolių ir portretų, tai kaip vienas iš identifikavimo būdų, ir tiek, kiek yra žinoma, kiek yra galima atlikti ir pradėti toliau genetiniai tyrimai“, – sakė antropologas Rimantas Jankauskas.

Vieni palaikai yra sukilimo vado Zigmanto Sierakausko – tai jau nekelia abejonių. Mokslininko teigimu, tai patvirtina archeologiniai, sutampantys amžiaus ir lyties duomenys, žuvimo ir palaidojimo aplinkybės.

Identifikuoti visus palaikus vargu ar pavyks. Tačiau  tikėtina, kad vieni  gali būti kito sukilimo vado Kosto Kalinausko. Patvirtinimas gali užtrukti, nes specialistai neturi galimybių atlikti genetinių tyrimų, nėra su kuo sugretinti.

„Ieškoma geneologinės linijos jo šeimos palikuonių, kurie būtų vertingi genetiniam identifikavimui. Na ir mano svajonė būtų atlikti ekshumaciją jo šeimos kapo, kur palaidoti jo broliai Višlosėje, Baltarusijoje, ir paimti mėginius tenai“, – pasakojo R. Jankauskas.

Iš viso Lukiškių aikštėje buvo nužudytas 21 sukilimo vadas ir dalyviai. Jie užkasti Gedimino kalne. Kai tik leis oro sąlygos, toliau bus ieškoma dar 4 asmenų palaikų. Pasak antropologo, iš atkastų jau galima susidaryti vaizdą, kaip carinė Rusija susidorojo su sukilėliais. Jauniausiam nužudytajam galėjo būti 18-20 metų, vyriausiam – per 40.

Kur ir kada palaikai bus laidojami, kol kas neaišku. Dėl to spręs vyriausybinė komisija.