Tad kitą ir nežinia dar kiek paskutinių kovo ir spalio sekmadienių ir toliau sukiosime laikrodžius pirmyn atgal.
Dukart per metus daugelyje šalių žybteli diskusija – daugiau naudos ar žalos sukioti laikrodžius. Kad tai daugeliui gerokai pabodę, parodė ir ES gyventojų apklausa. Europos Komisijos (EK) atstovybės Lietuvoje laikinoji vadovė Agnė Kazlauskaitė pasakoja, kad 2018 m. vasarą EK surengtoje viešojoje konsultacijoje sulaukta net 4,6 mln. atsakymų, ir tai rekordinis ES viešosios apklausos dalyvių skaičius. Joje net 84 proc. respondentų pritarė minčiai nustoti sukioti laikrodžius į vasaros ir žiemos laiką.
Tad 2018-ųjų rugsėjį EK pasiūlė direktyvą, kuria būtų panaikinamas sezoninis laiko keitimas. Kad ji įsigaliotų, turi sutarti Europos Parlamentas (EP) ir ES Taryba, t.y. ES valstybių vyriausybės. Europarlamentarai 2019-ųjų kovą pritarė, kad sezoninis laiko keitimas turėtų baigtis 2021 m. Planuota, kad tos ES šalys, kurios rinksis vasaros laiką, paskutinį kartą laikrodžius persuks 2021 m. kovo pabaigoje, o pasirinkę žiemos – spalio.
Tačiau iniciatyva įstrigo, nes ES Taryba pozicijos šiuo klausimu lig šiol nėra priėmusi. Lietuvos Vyriausybės kanceliarijos Ryšių su visuomene skyrius priminė, kad valstybių narių pozicijos šiuo klausimu išsiskyrė. Viena iš sezoninio laiko atsisakymo iniciatorių Lietuva kartu su Latvija, Estija ir Suomija labiausiai palaikė šią idėją, tačiau rimtų abejonių turėjo kai kurios Pietų Europos šalys.
Laiko skaičiavimo pagal juostas sistema pagrįsta Žemės paviršiaus padalijimu į 24 valandų juostas.
Tad laikrodžius sukiosime tol, kol EP ir ES Taryba galutinai susiderins pozicijas tarpusavyje, ir to teks palaukti. Juolab užgriuvo COVID-19. "Pandemijos ir jos sukeltos krizės įveikimo kontekste šio klausimo sprendimas nusikėlė vėlesniam laikui. Į 2021 m. pirmo pusmečio darbotvarkę jo neįtraukė ir šiuo metu ES Tarybai pirmininkaujanti Portugalija. Lietuva ir toliau palaikys sezoninio laiko atsisakymo idėją ES mastu, kai ES šalys narės dėl to susitars", – informavo Lietuvos Vyriausybės kanceliarijos Ryšių su visuomene skyrius.
Ta pati taisyklė
Kuri nors atskira ES valstybė negali viena pati nutarti nebesukioti laikrodžių. Šiuo metu galiojanti Direktyva yra privaloma ES valstybėms narėms, ir jos privalo laikytis vasaros laiko įvedimo ir atšaukimo tvarkaraščio. "Dauguma ES valstybių laiką persuka jau daug metų, pavyzdžiui, nuo Pirmojo arba Antrojo pasaulinių karų laikų. Tačiau ilgą laiką skirtingose Europos šalyse jis būdavo persukamas skirtingomis dienomis, o tai trukdė koordinuoti transporto operacijas, susisiekimą ir pan. Laiko persukimo data visose ES valstybėse suvienodinta 1981 m.", – pasakoja A.Kazlauskaitė.
A.Kazlauskaitė primena, kad 2018 m. EK surengtoje apklausoje dėl sezoninio laiko sulaukta 4,6 mln. respondentų. Net 84 proc. jų pritarė minčiai nustoti dukart per metus sukioti laikrodžius.
Pasak jos, tyrimai rodo, kad panaikinus visoms ES valstybėms vienodą laiko persukimo tvarką, kiltų sunkumų bendrojoje ES rinkoje, transporto sektoriuje, nepatogumų ir įmonėms, ir žmonėms. "Todėl, siekiant išvengti tokių padarinių, galimos dvi alternatyvos – arba ir toliau laikytis visoms ES valstybėms vienodos tvarkos persukinėti laiką tomis pačiomis dienomis, arba panaikinti laiko sukiojimą visose ES valstybėse", – aiškina EK atstovybės Lietuvoje laikinoji vadovė.
Kartais pasigirsta futurologinių idėjų apskritai įvesti universalų laiką. JAV mokslininkai – ekonomistas Steve'as Hanke, fizikos ir astronomijos profesorius Richardas Connas Henry – siūlė universalų laiką net pasaulio mastu. Juk dauguma valstybių priėmė bendrą svorio ar ilgio vienetų sistemą, tad kodėl negalėtų sutarti dėl vienodo laiko, nesvarbu, kad ta pati valanda viename pasaulio krašte būtų rytą, kitame – naktį.
Kiek lengviau įsivaizduoti universalų laiką geografiškai artimesnėse šalyse. Pavyzdžiui, ES šalys išsidėsčiusios per tris laiko juostas: kai Dubline vidudienis, Briuselyje – 13 val., Vilniuje – 14 val. (tiesa, toliau nuo žemyno nutolusiose, pavyzdžiui, Portugalijos Azorų salose trimis mažiau nei Vilniuje). Skirtumas tarp ES šalių sostinių – vos pora valandų, o derintis prie saulės diktuojamo ritmo juk galima ne tik laikantis laiko juostų, bet ir pritaikant darbo valandas. Vis dėlto tokios idėjos nei ES, nei kitur bent kol kas rimtai nesvarstomos.
Tiesa, kaimyninės valstybės laiko klausimais tarpusavyje pasiderina: Lietuva ragino Latviją ir Estiją tartis, kurį laiką – vasaros ar žiemos – rinktis, jei bus atsisakoma laikrodžių sukiojimo, šis klausimas buvo aptarinėtas 2018 m. Lietuvai pirmininkaujant Baltijos Ministrų Tarybai, kituose Baltijos valstybių premjerų susitikimuose. Galutinai nesusitarta, bet pripažintas poreikis sinchronizuoti būsimus sprendimus, kurį laiką – vasaros ar žiemos – pasirinkti.
Gyvenome trijose juostose
Laiko skaičiavimo pagal juostas sistema pagrįsta Žemės paviršiaus padalijimu į 24 valandų juostas. Ji remiasi nuliniu dienovidžiu, kuris eina per senąją Grinvičo observatoriją Londone. "Kuriai laiko juostai priskirti, žiūrima pagal saulę – kada ji aukščiausiai danguje vidudienį, 12 val. Laikantis tokio apibrėžimo, geografiškai apie penktadalis Lietuvos (vakarinė dalis) patenka į pirmąją laiko juostą, o didžioji dalis – į antrąją", – aiškina Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto mokslo darbuotojas dr. Vidas Dobrovolskas.
Vidas Dobrovolskas/Asmeninio arch. nuotr.
Į pirmąją, dar vadinamą Vidurio Europos, juostą (pasaulinis koordinuotasis, anksčiau – Grinvičo, laikas plius viena valanda) patenka keliasdešimties kilometrų pločio Vakarų Lietuvos ruožas. Taigi dabartinis žiemos laikas (pasaulinis koordinuotasis laikas plius dvi valandos) yra tikrasis geografinis Lietuvos laikas, kai 12 val. ar truputį vėliau saulė yra aukščiausiai, o įvedus vasaros laiką aukščiausiai ji būna 13 val. ar šiek tiek po jos.
"Bet Lietuva gyveno trijose laiko juostose: pirmojoje, vadintoje Laimos Andrikienės laiku, antrojoje, kuri yra mums įprastas geografinės juostos laikas, ir trečiojoje, arba tai, kas dabar yra vasaros laikas", – aiškina V.Dobrovolskas.
Beje, tarpukariu galiojo pirmosios juostos laikas, sovietmečiu daugiausia trečiosios. Atgavę nepriklausomybę perėjome prie antrosios, bet 1998 m. tuometės Europos reikalų ministrės Laimos Andrikienės iniciatyva Lietuvoje buvo įvestas pirmosios juostos laikas, pagal kurį gyvena daugelis Vakarų ir Vidurio Europos šalių. Bet "Andrikienės laiku" temti pradėdavo jau apie 15 val., tad 1999 m. pabaigoje šis eksperimentas atšauktas.
Už vasaros laiką
Jei reikėtų rinktis vieną laiką, pasilikus prie žiemos laiko, vakarais labai anksti sutemtų, o jei liktume prie vasaros laiko, žiemą švistų tik apie pusę dešimtos. Kadangi Lietuva yra vidutinėse platumose, čia gana smarkiai pasireiškia skirtumas tarp trumpiausios ir ilgiausios dienos, o šalyse, kurios yra arčiau pusiaujo, nejaučiama ypač stiprios šviesaus paros laiko kaitos, aiškina V.Dobrovolskas. Tolstant nuo pusiaujo į šiaurę žiemą diena trumpėja, vasarą – ilgėja. Šiaurėje skirtumai tarp trumpiausio ir ilgiausio šviesaus paros laiko yra didžiausi, o, pavyzdžiui, Ispanija ir Prancūzija galėjo pasirinkti ne savo laiko juostą. Geografiškai jos patenka į nulinę – Grinvičo laiko – juostą, bet šiose valstybėse gyvenama pagal pirmąją, kad būtų laimėta daugiau šviesaus paros meto vakare.
Svarstant, kuris vienas laikas būtų tinkamiausias Lietuvai, atlikta įvairių tyrimų, tačiau esminės įtakos žmonių sveikatai ar kitoms gyvenimo sritims neįrodyta. Bet daugiau žmonių norėtų vasaros laiko, bent jau taip sakė 62 proc. Lietuvos gyventojų visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos "Baltijos tyrimai" apklausoje 2018 m. Žiemos laikas patiktų 26 proc. apklaustųjų, dešimtadaliui nesvarbu, kokiu laiku gyventi.
Sutaupyti nepavyko
"Vieniems labiau patinka, kai rytai ankstesni, kitiems – kai vakarai ilgesni. Galima diskutuoti, koks laikas parankesnis. Bet ne taip svarbu, kurią laiko juostą pasirinksime, svarbiausia – pastovus laikas, kad dukart per metus nereikėtų taikytis prie pasikeitusio ritmo", – mano V.Dobrovolskas.
Pasak jo, įvairūs tyrimai rodo, kad laiko kaitaliojimas – ne į sveikatą: per pirmą savaitę po laikrodžių pasukimo tiek rudenį, tiek pavasarį padaugėja susirgimų, padidėja avaringumas. Apytiksliai reikia nuo penkių dienų iki savaitės ar net dviejų, kol žmogaus organizmas prisitaiko prie naujo ritmo.
Tačiau apčiuopiamos ekonominės naudos neįrodyta, nors atlikta daugybė studijų, o vadinamasis vasaros laikas ir buvo įvestas siekiant taupyti elektros energiją.
Lietuva gyveno trijose laiko juostose: pirmojoje, vadintoje Laimos Andrikienės laiku, antrojoje, kuri yra mums įprastas geografinės juostos laikas, ir trečiojoje, arba tai, kas dabar yra vasaros laikas.
Pirmą kartą idėją, kad persukant laikrodžio rodykles galima pailginti dieną ir sutaupyti elektros energijos, dar 1784 m. iškėlė amerikietis išradėjas ir politikas Benjaminas Franklinas. Bet idėja praktiškai panaudota tik po daugelio metų: vasaros laiką Pirmojo pasaulinio karo metais įvedė vokiečiai, paskui – britai. Trūko išteklių, o tai turėjo padėti išspręsti kuro ir degalų stygiaus problemą. Netrukus pirmeivių pavyzdžiu pasekė apie pusšimtis pasaulio valstybių, o galiausiai ir apie šimtas.
Nors iki galo nebuvo įrodyta, kad nauda didelė, bet laiko sukiojimo laikytasi visą XX a.
Didžioji dalis Lietuvos yra antrojoje laiko juostoje, bet ne taip svarbu, kurią pasirinksime, svarbiausia – pastovus laikas, kad dukart per metus nereikėtų taikytis prie pasikeitusio ritmo. (Laimio Steponavičiaus nuotr.)
Politika ar saulė
Vis dėlto renkantis, kurioje laiko juostoje turi gyventi valstybė, kartais politiniai ar ekonominiai argumentai būna galingesni nei saulė. Pavyzdžiui, Kinija – didžiulė šalis, tad geografiškai patenka net į penkias laiko juostas, tačiau visoje valstybėje galioja vienas ir tas pats laikas.
Kai Rusija 2014 m. užgrobė Krymą, paklusti jai privertė ir laikrodžius – čia įvestas Maskvos laikas.
Šiaurės Korėja buvo atsukusi laikrodžius pusvalandžiu atgal ir sukūrusi "Pchenjano laiko" juostą. Tačiau 2018 m. Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas pranešė, kad jo šalis vėl grįžta prie Pietų Korėjoje galiojančio laiko, taip pademonstruodamas kaimynių susitaikymo gestą.
Pasaulyje egzistuoja kelios valstybės, kuriose laikas nuo Grinvičo skiriasi ne visa valanda, o pusvalandžiu. Taip yra Indijoje, Šri Lankoje, Afganistane ar Mianmare. Pavyzdžiui, Nepale laikrodžiai rodo laiką, kuris nuo Grinvičo skiriasi 5 valandomis ir 45 minutėmis. Australijos regionuose jis svyruoja ne tik valandomis, pusvalandžiais, bet ir 45 minutėmis.
