Galbūt tie įpročiai ir gyvenimo būdas nebuvo ir nėra iki galo tvarūs. Galbūt siekiame laimės, užuot siekę prasmės. Galbūt darome laikinai, užuot bandę suvokti amžinybę. Ar žmogus pozityvizmo epochoje išdidžiai pasijutęs būties centru ir tapdamas visa ko ašimi nebus užsimojęs per daug? Ar neištiks mūsų paradoksas, kai naudodami empirinius metodus tam, kad suprastume empirinį pasaulį, mes galiausiai prarasime visus įmanomas priemones pažinti tą patį pasaulį? Apie šias ir kitas mintis geriausiai bus pakontempliuoti advento laikotarpiu prie profesionaliai apšviestos Šiluvos koplyčios, kurios autorius dirbo ne sau, ne matomam pasauliui, o Dievui.

Koplyčia. Architektūra. Urbanistika. Sakralumas.

Kiek keista, bet pradėti reikia standartiškai, nes nieko originalaus čia ir nesugalvosi. Šiluvoje esanti Švč.Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčia yra vienintelis išlikęs genialaus architekto ir skulptoriaus Antano Vivulskio architektūros objektas. Šio objekto reikšmingumas įvertintas meno istorikų, architektūrologų darbuose, tačiau nemanau, kad tokio lygio architektūra gali būti kada nors iki galo išgvildenta. Juo labiau išskirtiniai kultūros ir neabejotinai gilaus tikėjimo ženklai niekada nepraranda aktualumo, o tekantis laikas tik papildo jų interpretacijos galimybes, atveria naujus dar nepažintus šedevrų aspektus.

Visada sakydavau, kad geras kūrinys, nesvarbu – iš meno ar technikos karalijos, yra tas, kuris jungia laikus, suteikia skirtingiems laikams pavidalą, pats išlikdamas savimi. Šiluvos koplyčia šiuo atveju yra vienas tų retesnių lietuviškos architektūros pavyzdžių, kuris taip vientisai jungia tai, ką mes galėtume vadinti inovacija ar net revoliuciniu sprendiniu su tradicija – aiškiai įsisąmonta vietine ir globalia istorija. Nijolės Lukšionytės mokslinė mintis suponuoja, kad tai, kad A.Vivulskiui katalikybė ir kūryba kaip pasaulietinė evangelizacija buvo kur kas svarbiau už nacionalinę tapatybę (lietuvis ar lenkas), būtent dėl to jis galėjo taip giliai ir išsamiai užčiuopti nacionalinį lietuvių charakterį. Ir ne tiesiog užčiuopti.

A.Vivulskiui bus pavykę sukurti architektūrinę jungtį, kuri, kaip ir pats Mergelės Marijos apsireiškimas šioje vietoje 1608 m., jungia sakralią dimensiją su žemišku ir empiriniu pasauliu.

Projektas kurtas 1903–1906 m., o statyba vykdyta 1922–1924 m. Iš tiesų, jei dabar pažiūrėsime į to meto Lietuvos architektūros kontekstą net iki pačių 1939 m., pamatysime, kad  modernizmo aspektu de facto tai pats moderniausias pastatas Lietuvoje. Jei į jį žvelgsime per tradicijos supratimo ir kūrybiško interpretavimo prizę – tai irgi kokybiškiausias atlikimas. Jei mes nesuinteresuotai ir atsiribodami nuo architektūros istorijos pažvelgsime į šitą koplyčia dabar, turbūt pagalvosime, kad tai šiuolaikinis projektas, XXI a. antrojo dešimtmečio meno kūrinys. Panašiai kaip ir A.Vivulskio bendravardžio architekto Antoni Gaudi sukurta Šventosios Šeimos katedra Barselonoje – šių šedevrų amžius, stilius yra nenusakomas, nes jis apima daugelio istorinių ir įvyksiančių laikotarpių formaliuosiuos ir semantinius aspektus.

Taigi, 1903–1906 m. Lietuvoje apie modernią architektūrą tikriausiai niekas pernelyg negalvoja. Atgavus leidimą statyti katalikams maldos namus, suklesti istorinių stilių, ypač gotikos, interpretacijos. Vėliau – tarpukario Lietuvoje atsiranda užmojis sukurti vadinamąjį tautinį stilių, kuris anot Pauliaus Galaunės ir kitų ano meto intelektualų, turėtų remtis į baroką kaip lietuviškumui prigimtinai būdingą stilistinę kryptį. Panašios nuomonės laikėsi ir itin įdomus ano meto mąstytojas – Jurgis Getneris, savo straipsniuose ganėtinai aršiai kritikavęs vertikales, kurtas remiantis gotikos istoriniu stiliumi.

Kauno tarpukario architektūra, kuri turi dabar itin didelius šansus atsidurti UNESCO pasaulio paveldo sąraše, iš tiesų per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį nelabai ką turėjo ir pasiūlyti. Turime daug barokizuoto istorizmo, tada medžio architektūros puošybos bandymo pritaikyti mūro architektūrai (tai, sutikime, turėjo tikrai nekokių rezultatų) ir galiausiai viską vainikavo eklektiškas Karininkų ramovės pastatas. Tik ketvirtąjį dešimtmetį naujovė ir tradicija pradėjo sudaryti vientisą architektūrinę ir urbanistinę kokybę. Tačiau, mano nuomone tai, kas Kauno ketvirtojo dešimtmečio modernizme vertingiausia, – gyvenamieji namai ir jų kvartalai – pasidarė tokie, kad nebuvo gerų finansinių sąlygų įgyvendinti tai, kas buvo sumanyta.

Nors ir subjektyviai, tačiau vis tiek remiantis mokslo žiniomis, įvertinus ano laiko kontekstą, 1903 m. ir 1924 m. užbaigtas Švč.Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčios projektas į visą Lietuvos tarpukario architektūrą žvelgia taip, tarsi žvelgtų į ją ne iš praeities, o iš ateities. Tad pirmas linijiniame laike lietuviško modernizmo pastatas iš esmės yra ir eschatologinis ir teleologinis imperatyvas savo chronologinei ateičiai. Tai reiškia, kad jis nurodo ne tik į patį save, bet į visos architektūros, kultūros ir būties tikslą.

Rodosi, kad A.Vivulskiui bus pavykę sukurti architektūrinę jungtį, kuri, kaip ir pats Mergelės Marijos apsireiškimas šioje vietoje 1608 m., jungia sakralią dimensiją su žemišku ir empiriniu pasauliu. Jei ateisite į Šiluvą pėsčiomis Kryžiaus keliu, tai kalvotas miestelis ir jo apylinkės sukuria ypač įdomią vizualinę tapatybę. Einant tuo keliu, dėl reljefo ypatybių atrodo, kad į Apsireiškimo koplyčią žvelgi tarsi iš viršaus. Todėl paradoksalu, bet didžiausias ir pats švenčiausias objektas Lietuvoje, o gal ir pasaulyje, leidžia save pamatyti visais aspektais – net esantį žemiau, nei kad stovi bet kuris žmogus.

Todėl Apsireiškimas, miestelis ir jo kraštovaizdžio ypatybės, A.Vivulskis ir jo žvilgsnis pakilus virš laiko ir pačios kultūros, suformuoja tautologinį architektūros objektą, kuris vientisai, atmesdamas materialinio pasaulio dialektiką, sujungia, atrodytų, nesuderinamas priešybes.

Pabaigai norisi pasidalyti XX a. krikščioniškosios filosofijos autoriaus kunigo Pierre'o Teilhardo de Chardino veikale "Žmogaus fenomenas" (angl. "The Phenomenon of Man", 1955) suformuota skirtimi tarp originalumo ir individualumo. P.Teilhardas kritikuoja individualumą žmogiškume, visuomenėje ir daiktuose dėl to, kad individualumas ribojąs originalumą. Artefaktas esąs visiškai originalus tada, kai jis susijęs su kitais artefaktais: "Žmonijos pikas ir mūsų originalumo viršūnė slypi ne mūsų individualume, bet mūsų asmenyje."

Taip ir A.Vivulskio Švč.Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčia nesuniveliuoja skirtingų stilių, bet juos personalizuoja – čia gotika tampa išraiškingesnė savo versija siejant su inovacija, o pastaroji išsiskleidžia kaip istoriškai motyvuota. Taip ir visas miestelio vaizdinys savyje jungia patį didžiausią ir lygiai tuo pat metu patį mažiausią.

Ateikite pasižiūrėti.

* Toks atstumas skiria Raseinius nuo Kauno

Išskirtinė: A.Vivulskio sukurta Šiluvos koplyčia laikoma moderniausiu pastatu Lietuvoje iki pat 1939 m. / Wikipedios nuotr.