Nepatarė rinktis tokią sunkią profesiją

– Gimėte ir užaugote Vilniuje, bet daugiau nei 10 metų gyvenate Klaipėdoje. Kokie vėjai atpūtė į pajūrį?

– Taip, esu tikra vilnietė, kuri galvojo, kad visada gyvens dideliame mieste arba sostinėje, kur daug žmonių, šurmulio. Vienus metus atlikau internatūros praktiką Klaipėdoje, ir tada nusprendžiau kardinaliai viską pakeisti ir atvykti čia gyventi. Patiko gyvenimo būdas, žmonės, gamta. Baigusi medicinos studijas atvažiavau čia dirbti.

– Ar sostinės vaikui nebuvo sunku prisitaikyti prie kitokio gyvenimo?

– Tas sprendimas atėjo iš vidaus, tad nebuvo sunku. Nors aplinkiniams atrodė keista: visi svajoja dirbti Vilniuje, didžiulėse klinikose, o aš išvažiavau ten, kur net neturėjau giminių ar draugų. Gyvenu Klaipėdoje jau 13 metų ir dar nepasiilgau Vilniaus.

– Kodėl pasirinkote gydytojos profesiją ir būtent plastikos chirurgės?

– Mano mama architektė bandė mane atkalbėti nuo medicinos studijų, vėliau – ir nuo chirurgijos. Siūlė rinktis lengvesnį darbą. Norėjo, kad studijuočiau Dailės akademijoje, bet iškart pasakiau, kad nebūsiu menininkė.

Kiek save atsimenu, visada norėjau būti plastikos chirurge, tad kryptingai siekiau savo tikslo. Norėjau padėti žmonėms. Dabar dažnai susiduriu su jaunimu, kuris nežino, kokias studijas rinktis. Sunku gyvenime, kai nežinai, ko nori ir kur eini, kai darbas neteikia džiugesio. Taip, man buvo lengviau, nes žinojau, ko noriu, bet savo tikslui įgyvendinti reikėjo įdėti daug darbo. Medicinos studijas patariu rinktis tik tiems, kas net nesvarsto apie kitą profesiją ir supranta, kad beveik visą gyvenimą teks mokytis, studijuoti, tobulėti.

Mano specialybė yra labai plati, apimanti visas žmogaus kūno sritis – nuo galvos iki kojų pirštelių, nuo minkštųjų audinių iki kraujagyslių, nervų ar kaulinės sistemos. Esu plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytoja. Dauguma operacijų, kurias atliekame valstybinėse įstaigose, padedame žmogui atkurti prarastą organą ar nukentėjusiam nuo traumos, gydome įvairias įgimtas patologijas, atstatome audinių defektus po onkologinių operacijų. Man patinka galimybė atkurti, rekonstruoti, nes kiekvienam pacientui reikia rasti savitą, individualiai pritaikytą metodą. Šiame darbe reikia nemažai kūrybingumo, iš anksto vizualiai numatyti galutinį rezultatą. Net ir turint didžiulę darbo patirtį pasitaiko situacijų, kai sprendimo tenka ieškoti knygose, medicininėje literatūroje, domėtis naujovėmis ar susisiekti su kolegomis užsienyje.

Marija Sakalauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

– Spėju, kad galėtumėte papasakoti ne vieną istoriją, kaip sėkmingai pasikeitė žmogaus gyvenimas po plastinės ar rekonstrukcinės operacijos.

– Tokių istorijų būna kasdien. Pavyzdžiui, tėvai atveda vaikus su atlėpusiomis ausimis. Atrodo, gana įprasta operacija, bet ją labai gerai apibūdino mūsų klinikos administratorė: „Žiūriu į tuos vaikus ir mano širdis atsigauna“. Skirtumas akivaizdus, koks vaikas buvo prieš ir po operacijos. Vaikai iš kart po operacijos jaučiasi patenkinti, šypsosi. Arba moterys, kurioms buvo atlikta krūtų mažinimo operacija. Jos džiaugiasi, kad gali sportuoti, nešioti patinkančius drabužius, nebekankina stuburo skausmai ar liemenėlės nuolatinis veržimas.

Po onkologinės ligos ar rekonstrukcinės operacijos pacientai taip pat labai dėkoja: išgelbėji ne tik gyvybę, bet ir rekonstruoji prarastą kūno dalį, atkuri audinių defektus po chirurgiškai pašalinto auglio. Kasdien sulaukiu padėkų, laiškų su sėkmingomis istorijomis. Tai labai motyvuoja dirbti ir eiti tolyn.

– Kada Jūsų širdis atsigauna, žiūrint į pacientą?

– Ypatingai džiaugiuosi, kai rezultatu patenkintos abi pusės: gydytojas ir pacientas. Pastarasis gali būti patenkintas galutiniu rezultatu, bet kaip gydytoja visuomet kritiškai įvertinu, ar tikrai tai yra pats geriausias rezultatas, kurį konkrečioje situacijoje galėjome pasiekti. Visgi plastikos chirurgai yra perfekcionistai, siekiantys geriausio rezultato.

Džiugina, kai matai patenkintą pacientą, kai gali stebėti, jog, regis, net ir nedidelės permainos keičia žmogaus gyvenimą, suteikia jam pasitikėjimo savimi, energijos, akys pradeda žibėti – tuomet tarsi ir pats perimi šią nuotaiką.

– Kokių savybių dar reikia plastikos chirurgui?

– Kruopštumo, kūrybingumo, supratingumo, įsiklausimo. Be šito nepavyks kasdien rasti individualiai pritaikytą sprendimą. Kaip ir kiekvienam gydytojui, būtinas atsakingumas, ryžtingumas. Ne kiekvienas gali operuoti, kai tenka greitai priimti tinkamus sprendimus.

– Ne vienerius metus esate Lietuvos plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos draugijos tarybos narė.

– Taip, nemažai metų užsiimu ir visuomenine veikla. Draugijoje dalyvauju jau nuo rezidentūros metų, o taryboje esu trečia kadencija. Mūsų draugija vienija Lietuvos plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojus, organizuojame konferencijas, mokymus, ruošiame dokumentaciją Sveikatos apsaugos ministerijai. Studijų metais buvau LiMSA (Lietuvos medicinos studentų asociacijos – aut. past.) narė.

Liga, nuo kurios nesinori pasveikti

– Pakalbėkime apie Jūsų pomėgius. Kaip tapote jachtos „Lietuva“ įgulos nare?

– Jachta „Lietuva“ kasmet renka naują įgulą. 2010 metais, kai jau apsigyvenau Klaipėdoje, prisijungiau ir aš į būriavimo sporto klubą ir tapau įgulos nare. Iki tol tik vieną kartą buvau plaukusi jachta jūroje, bet mane labai žavėjo, traukė. Kasmet jachtą ruošiame sezonui: nesiskirstydami pareigomis, tam aukojame savo laiką, bet kartu gauname galimybę plaukti. Kasmet vis labiau įtraukiame jaunimą – puoselėjame buriavimo tradicijas Klaipėdoje. Jaučiu didelę atsakomybę ir pagarbą, kad galiu plaukti jau legendine tapusia jachta „Lietuva“. Visada prisimenu šviesaus atminimo kapitono Stepono Kudzevičiaus žodžius: „Gyvenime yra trys gražiausi dalykai: šokanti moteris, šuoliuojantis žirgas ir jachta, plaukianti pilnomis burėmis“.

– Kiek dažnai pavyksta paplaukioti?

– Anksčiau būdavo daugiau laiko, dabar didžiąją laiko dalį atima darbas. Be to, Lietuvoje trumpas buriavimo sezonas. Bet kai tik galiu, būtinai plaukiu. Ne kartą esame plaukę į Švediją, Lenkiją, Latviją, Olandiją, Daniją ir tolimesnes keliones.

– O kaip pavyksta išbūti ilgą laiką su tais pačiais žmonėmis apsuptai vandenų?

– Sudėtinga, nes įgula sudaro 10–12 skirtingų žmonių, tad per tą savaitę ar ilgesnį laiką pastebi, kad pačiam ir kitiems tenka mokytis kantrybės. Fiziškai taip pat nėra lengva. Kūnas pavargsta, bet atsigauna širdis. Buriavimas turi savo sunkiųjų pusių, bet kai jos pasimiršta, galvoji, kaip buvo gerai ir kada vėl galėsi plaukti. Buriavimas ne veltui yra vadinamas „liga“. Bet nuo šitos ligos nesinori pasveikti.

Marija Sakalauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Į treniruotę – „pailsėti“

– Spėju, kad pomėgis žaisti stalo tenisą atėjo iš vaikystės?

– Sportas mane lydi visą gyvenimą, nes nuo vaikystės turėjau daug energijos: lankiau daug būrelių, šokau, sportavau. Esu išbandžiusi daug sporto rūšių: pradedant nuo karališkojo golfo iki lauko teniso, bet ištikima likau stalo tenisui. Jaunystėje sporto mokykloje lankiau stalo tenisą, studijų metais jis buvo primirštas, o vėl atradau persikrausčiusi gyventi į Klaipėdą.

Dabar stalo tenisas man yra viena iš tų sporto šakų, kuri padeda pailsėti, pagerinti nuotaiką. Norint gerai jaustis būtina sportuoti ar judėti, bet svarbu rasti tai, kas patinka. Po treniruotės visad būnu su šypsena. Nors stalo tenisas nėra karališkas sportas, bet mane labai žavi savo azartu, greičiu. Ar turiu pasiekimų? Sportuoju ne dėl jų, nedalyvauju varžybose. Kaip juokauju, į treniruotę ateinu pailsėti.

– Sportuojate reguliariai ar kai randate laiko?

– Kai turėjau daugiau laiko, sportuodavau 2–3 kartus per savaitę. Dabar jau porą savaičių nebuvau treniruotėje dėl darbų gausos. Bet aš optimistė, žadu vėl sugrįžti į sportinį režimą.

– Užsiminėte, kad vaikystėje turėjote daug veiklos. Ką dar lankėte ir kiek tai dabar užima vietos Jūsų gyvenime?

– Baigiau fortepijono klasę muzikos mokykloje. Po devynerių mokslo metų poreikio groti nebejaučiu, bet lankausi klasikinės muzikos koncertuose. Žmogui svarbu suprasti klasikinę muziką.

Marija Sakalauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Idėjų darbui – ir parodose

– Mama norėjo, kad taptumėte menininke. Gal bandėte piešti? Mėgstate lankytis parodose?

– Lankiau Dailės akademiją, bet kūrybinės kančios buvo pernelyg stiprios. Labai patiko lipdyti iš molio.

Plastikos chirurgo profesija – meniška, reikalaujanti kūrybos, tad kartais pritrūksti kūrybinių idėjų. Esu pastebėjusi, kad po apsilankymo geroje parodoje kūrybinė energija sugrįžta. Stengiuosi aplankyti įdomesnes parodas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

– Mėgstate keliauti. Kiek dažnai ir kur išsiruošiate?

– Du kartus per metus stengiuosi išvažiuoti į tolimas keliones. Mane labai žavi Tolimieji Rytai. Italijoje esu buvusi daug kartų, mėnesį gyvenau Sicilijoje, kai atlikau gydytojos praktiką. Veronoje taip pat gyvenau studijų metais. Į Italiją galėčiau važiuoti kas mėnesį. Man labai graži italų kalba, tad specialiai lankiau kursus, mokiausi privačiai. Norėjau išmokti šią kalbą iš meilės šiam kraštui, kultūrai, architektūrai.

Lietuvoje taip pat turime nuostabių vietų. Kiekvienais metais sausio pirmąją dieną organizuoju savo draugams žygį. Turime tradiciją kiekvienus metus pradėti „gerai“ – aplankome dar neatrastą gražų Vakarų Lietuvos kampelį ar pažintinį taką, grožimės gamta.

– O kaip sutariate su fotografija?

– Nesu profesionali fotografė, nors aplinkiniai įkalbinėja daugiau fotografuoti. Mėgstu gaudyti gerus, prasmingus, kokią nors mintį „nešančius“ kadrus. Svarbiausia fotografijoje – emocija ir nuotaika.

Svarbiausia gyvenime – balansas ir harmonija

– Kaip pasikraunate po įtemptų darbų?

– Anksčiau daug metų lankiau jogą. Joga padėdavo atsigauti kūnui ir gerai jaustis. Per pirmąją kovido bangą susirgau. Tada jogos ir kvėpavimo pratimai padėjo atsigauti ir ištverti sunkią izoliaciją. Manyčiau kad po darbų jaustis gerai padeda sportas, buvimas gamtoje, pasivaikščiojimai prie jūros. Pakanka vos pusvalandžio pajūryje, kad visapusiškai atsistatytumei.

Vasarą savaitgaliais važiuoju į tėvų sodybą prie ežero Kaišiadorių rajone. Ten galiu pabūti ramybėje, gamtoje. Nupjaunu žolę ir tada ilsiuosi, skaitau knygą ar grožiuosi gamta – taip galiu atitrūkti nuo bėgimo ir šiek tiek stabtelėti.

– Laikote save sėkmingu žmogumi?

– Kartais pati pagalvoju, kaip man sekasi. Atrodo, dirbi pavargsti, bet džiaugiuosi savo pacientais. Jie yra geri, nuoširdūs žmonės. Esu patenkinta savo darbu, kolegomis. Man svarbu, kur esu ir su kuo. Galiu pasidžiaugti savo šeima, artimaisiais, draugais. Žmogui svarbu turėti mėgstamą darbą ir mylinčius artimuosius.

Operacinėje – ir muzikantės įgūdžiai

– Gydytoja, Jūs itin užimta, tai pasitvirtino ir tariantis dėl pokalbio. Paskambinus pirmąjį kartą užklupau Jus fitneso treniruotėje. Kaip viską spėjate?

– Turiu strateginį gyvenimo mąstymą. Man labai svarbus judėjimas ir aktyvumas, mano sveikata. Sporto grafikas sudarytas metams į priekį. Energijos kiekis turbūt užprogramuotas genetiškai. Turėjau labai energingą ir darbščią močiutę. Mane motyvuoja pavyzdžiai tų, kurie jos turi gerokai daugiau nei aš. Fizinis aktyvumas turi reikšmingą naudą širdžiai, kūnui ir protui. PSO rekomenduoja stiprinti raumenyną du ir daugiau kartų per savaitę derinant su vidutinio intensyvumo aerobiniu fiziniu aktyvumu 150–300 minučių. Taigi sportas neleidžia sustoti mano energijos varikliui.

– Kas Jums suteikia naujų jėgų?

– Kiekvienas žmogus turi žinoti, kas jam teikia džiaugsmą ir kaip atgauti jėgas. Chirurgas negali vien tik operuoti be sustojimų, turi būti pauzės. Turi žinoti, kas tau duoda šviežio oro gūsį ir leidžia įkvėpti pilna krūtine. Svarbu išmokti gyventi čia ir dabar, džiaugtis šia akimirka.

Kelionės ir nauji įspūdžiai mane įkvepia. Pasaulio pažinimas – nuo svajonių Amerikos iki egzotiškos Japonijos – jau padovanojo daug neišdildomų įspūdžių. „Socrates Erazmus“ programa suteikė galimybę studijuoti Romoje, pažinti spalvingą Italijos kultūrą. Aš vis dar mokausi ir man tai įdomu. Nuolat dalyvauju įvairiuose kursuose, kongresuose, skaitau paskaitas. Nuostabu, kai galiu mokslą ir darbą derinti su įvairių šalių, kultūrų pažinimu. Pažinimo džiaugsmas, naujovės ir įspūdžiai ilsina mintis, nuramina, sutikti žmonės ir pažintos kultūros praturtina.

Mėgstu ilgus pasivaikščiojimus miške, prie jūros, upės. Stebiu, kaip metų laikai keičia mano pasivaikščiojimo kelią. Širdimi ieškau harmonijos ir grožio aplinkoje bei žmonėse.

Ausų, nosies, gerklės ligų gydytojai labai susiję su muzika. Esu baigusi fortepijono klasę. Gal šeštoje klasėje pagal skelbimą pati susiradau mokytoją ir, kaip paaiškėjo vėliau, tą pačią, kuri dėstė mano mamai. Ar dar groju? Dabar „groju“ operacinėje – labai praverčia muzikanto mąstymas ir gerai išlavintos abi rankos. Muzika visomis savo formomis padeda atsigauti. Esu aistringa operos, miuziklų ir baleto mylėtoja. Atlikėjams susirgus esu išgelbėjusi ne vieną koncertą. Pacientai, kurie kreipiasi pagalbos, ilgainiui tampa gerais mano bičiuliais.

Profesiją nulėmė vos gimus

– Kodėl pasirinkote būtent otorinolaringologo specializaciją?

– Mano kelias greičiausiai buvo užkoduotas nuo gimimo. Krikštatėvis Zigmantas atėjo pasižiūrėti, kokia čia mergaitė atėjo į giminę. Mama iškėlė mane parodyti pro ligoninės langą (tuomet lankytojai buvo neįleidžiami į Gimdymo namus – aut. past.). Jis pasakė: „Tu būsi gydytoja“. Taip ir įvyko. Žodis turi didžiulę galią.

Mokykloje man sekėsi lietuvių kalba ir literatūra, buvau skaitovė, dalyvaudavau konkursuose, dainuodavau solo, ansambliuose, choruose. Prieš finišo tiesiąją pradėjau galvoti apie mediciną.

Ausų, nosies, gerklės ligų gydytojai gydo ir operuoja nuo ką tik gimusio iki brandaus išminčiaus. Kiekviena diena ir operacija yra tarsi nauja kelionė.

Kasdien galiu transformuoti žmogaus gyvenimą – dažnai pacientai net nežino, kaip galima laisvai įkvėpti ir užuosti, ramiai miegoti neknarkiant, geriau girdėti, skambiau kalbėti.

Gydytojas turi mąstyti lėtai ir greitai. Kartais operuojant turi sustoti ir pagalvoti, koks bus kitas mano žingsnis. Operacinėje būna staigių momentų, kai sprendimą turi priimti čia ir dabar. Turi susikoncentruoti ir padaryti tai, kas priklauso, kad gyventų žmogus ir tavo sąžinė būtų rami.

Ingrida Anužytė. V. Vaišvilaitės nuotr.

– Užsiminėte, kad kartais pacientai kreipiasi į Jus tiesiog patarimo. Tampate ne tik gydytoja, bet ir psichologe?

– Geras gydytojas turi būti puikus psichologas. Jis turi suprasti žmogų. Gyvenimas duoda įvairių pamokų ir jas išmokęs gali giliau ir plačiau suvokti gyvenimą ir kitą žmogų, kuris pas tave atėjo pagalbos. Gydytojui labai svarbu vadovautis holistiniu požiūriu į žmogų. Neįstojusi, kur nori, viena mergina paklausė mano patarimo ir pasirinko medikės kelią ir dabar sėkmingai dirba. Bet nereikia dalinti patarimų, kai neprašo.

Žodis turi didžiulę galią, todėl stengiuosi negąsdinti pacientų ir jiems neleidžiu kalbėti nesąmonių. Pavyzdžiui, kad „mirsiu per operaciją“, „neatsikelsiu“. Kartą taip ir nutiko, kai prieš operaciją žmogui iš baimės sustojo širdis. Paskui pradėjo vėl plakti.

– Kurį laiką studijavote Italijoje, kaip ten atsidūrėte?

– Ten buvo labai įdomi patirtis. Per pirminę rezidentūrą pagal „Erasmus“ programą laimėjau konkursą ir galėjau pasirinkti stažuotę. Žinoma, pasirinkau Romą. Tai buvo vienas gražiausių laikotarpių mano gyvenime. Po įtemptų studijų patenki į didžiulį, nuostabų miestą. Mokiausi Agostino Gemelli klinikoje, kur gydomas popiežius. Buvo įdomu stebėti, kaip gydytojai prieš darbo pradžią pasimeldžia koplytėlėje. Kas mėnesį būdavau vis kitame skyriuje. Iki pietų – klinika, o po pietų – muziejai, kelionės po miestą. Verbų sekmadienį teko būti Vatikane, kur Jonas Paulius II laimino mišias. Tuo metu Romoje buvo labai stipri lietuvių bendruomenė, su kuria įspūdingai šventėme Vasario 16-ąją.

Ingrida Anužytė. V. Vaišvilaitės nuotr.

Poezija, kelionės ir ekstremalumas

– Klausausi Jūsų ir suprantu, kodėl Jūsų gyvenime atsiranda vietos ir poezijai. Kaip su tuo susiję draugų gimtadieniai?

– Mėgstu draugus pasveikinti eilėmis gimtadienio proga. Mano sesuo kūrė eiles, o aš mėgstu skaityti poeziją. Mano mėgstamiausias poetas – Justinas Marcinkevičius. Man patinka tai, kas tikra: gilūs žodžiai, prasmė, tikros, nesumeluotos vertybės.

– Grįžkime prie kelionių. Kokia kelionė buvo pati įspūdingiausia?

– Skridome į Braziliją, į pasaulinį LOR gydytojų kongresą ir tuo pačiu pakeliavome po šalį. Gyvenome džiunglėse bungaluose. Eini per džiungles, o papūga tau šaukia: „Hello!“ Naktį plauki menka valtele Amazonės upe, aplink baisūs garsai, žinai, kad knibžda aligatoriai, piranijos, o medžiuose slepiasi tarantulai. Teko šaudyti iš lanko, šokti išpaišytais žandais su vietos indėnais. Jie mokė, kaip išgyventi džiunglėse.

– Išgyventumėte?

– Taip, esu kovotoja.

– Daug keliaujate, aplankėte daugybę šalių. Dar turite taškelį pasaulyje, kurį norėtumėte pamatyti?

– Mano svajonė aplankyti Naująją Zelandiją, Argentiną. Naujoji Zelandija įdomi tuo, kad visus keturis metų laikus gali sutikti per vieną dieną. Myliu Europą, daug kartų grįžtu į Vieną, kur gyvena mano sesuo. Ten klesti kavinių, gurmaniško maisto kultūra, vertinama muzika ir menai.

– Bet mėgstate ir ekstremalias pramogas?

– Chirurgo gyvenime, kaip ir operacinėje, yra daug ekstremalumo. Žmogus nekvėpuoti gali labai trumpą laiką. Tad veiksmai turi būti tikslūs, aiškūs ir be chaoso.

Išmokau slidinėti. Buvo įdomu nugalėti aukščio baimę. Prisimenu, kaip pirmąją dieną Alpių kalnuose nusileidau mėlynąja trasa, o nuropojau – juodąja. Iki tol buvau slidinėjusi tik Lietuvoje. Ekstremalumo netrūko ir Utrių kalne, kur slidinėjome apledėjusiomis trasomis, kai spaudė 22 laipsniai šalčio.

– Kiek žinau, karantinas padovanojo dar vieną pomėgį.

– Taip, per karantiną pradėjau tapyti. Mane pastūmėjo gera bičiulė, pamačiusi mano neatskleistus talentus. Tapymas – savotiška terapija.

Tapyti mokiausi Gargžduose, studijoje „Aureart“. Per „kovidinį“ laikotarpį išvaikščiojau daug miškų, upelių ir brūzgynų. Taip gimė mano paveikslas „Koroninis upelis“, kuris ir dalyvavo parodoje.

Ingrida Anužytė. V. Vaišvilaitės nuotr.

Kas bendro tarp ūžesio galvoje ir sporto?

– Kai tarėmės dėl pokalbio, minėjote, kad esate fitneso treniruotėje. Kiek seniai sportuojate?

– Mokykloje nebuvau sportininkė, tik gerai bėgdavau trumpas distancijas. Studijų laikais atsirado aerobika. Nuo įtempto gydytojos darbo, budėjimų geriausiai atsigauti padeda fitnesas. Dabar sportuoju su trenere „Mis Olympia“ (prestižiškiausias planetos profesionalų turnyras – aut. past.) Natalja Murnikoviene (visų laikų geriausia Lietuvos kultūristė, daugkartinė Europos ir pasaulio čempionė – aut. past.). Ši trenerė puikiai išmano kūno dizainą ir sveiką mitybą, moka spręsti nugaros problemas. Tik reikia jos klausyti.

– Minėjote, kad treniruočių grafikas sudarytas metams į priekį. Ar pasitaiko atvejų, kai nenueinate į treniruotę?

– Tik tokiu atveju, jei užtrunku operacinėje. Pacientas – pirmiausia. Treniruotės man teikia jėgų ir energijos, neleidžia sustoti gyvenimo varikliui. Daugelis mano pacientų skundžiasi kaklo, ausies skausmais, ūžesiu galvoje. Ūžesys galvoje – galvos smegenų liga, kurią provokuoja įtampa, stresas. Žmogus nuo 40 metų privalo sportuoti. Mokslu įrodyta, kad sportuojančiam žmogui mažėja senatvinės silpnaprotystės rizika.

Savo rekomendacijomis daugelį pacientų motyvuoju keisti gyvenimą. Vienas pacientas užsiregistravo konsultacijai privačioje klinikoje, kad praneštų, jog šešerius metus neberūko. Labai gera, kai gali kažkam padaryti teigiamą įtaką, transformuoti žmogaus gyvenimą. Suvoki, kad turi jėgos, tavo žodis yra svarus. Kartais turi būti griežtas, kad tave išgirstų.

– Koks Jūsų gyvenimo moto?

– Mylėti žmones ir gyvenimą – to išmokė močiutė. Ji sulaukė beveik 102 metų. Mačiau gyvą pavyzdį, kaip mylėti žmones. Neatstumdavo nė vieno, kiekvienam rasdavo gerą žodį. Ji – mano įkvėpėja ir angelas, kuris saugo mane iki šiol.

Iškeitė pelningą darbą

– Kaip pediatrė tapo šeimos gydytoja ir echoskopuotoja?

– Man teko garbė studijuoti tuo metu, kai pediatrija Vilniaus universitete buvo atskira specialybė dėka mūsų gerbiamo prof. A. Raugalės. Mano kursas tapo viena iš paskutiniųjų pediatrų laidų. Po keleto metų viską apjungė šeimos medicina. Pediatrijos studijos suteikė neįkainojamų žinių, kurias, dabar dirbant šeimos gydytoja ir echoskopuotoja, taikau kasdien. Vaiko raidos etapai ir ligos labai skiriasi nuo suaugusiųjų, todėl nepaprastai vertinu tai, ką įgijau studijuodama pediatriją teoriškai ir besimokydama pediatrijos rezidentūroje praktiškai. Tačiau likimas pakrypo taip, kad pediatre visgi netapau. Per keletą metų darbo farmacinėse kompanijose, kurios visokeriopai praplėtė akiratį ir išmokė bendravimo subtilybių, mintyse svajojau apie gydomąjį darbą. Tai ir paskatino studijuoti  šeimos medicinos rezidentūrą. Nešina šiuo diplomu kartą sustojau prie vienos poliklinikos ir nuėjusi pas vadovę, pasakiau, kad noriu dirbti gydytoja. Kiek keistokai sureagavo, nes tuo metu  kaip tik dauguma gydytojų keitė gydomąjį darbą į gerokai pelningesnį farmacinėse kompanijose. Po poros dienų jau priėmiau pirmuosius pacientus.

Taip šeimos gydytoja dirbau 8 metus. Tačiau vis knietėjo perprasti daugumą vadybinių subtilybių ir atsakyti sau į klausimus, kodėl ir kaip funkcionuoja sveikatos sistema. Tai mane nuvedė į M. Romerio universitetą Sveikatos priežiūros įstaigų administravimo magistratūros studijas, kurias dirbdama šeimos gydytoja ir baigiau.

Šeimos gydytojos praktika skatino domėtis giliau. Knietėjo pažvelgti į žmogaus vidų: kas vyksta jame, kai žmogus serga. Taip įsitraukiau į echoskopijos studijas. Šeimos mediciną dar penketą metų derinau su echoskopija. Dešimt metų savo profesinę kelionę susiejau tik su echoskopija. O pastaruosius porą metų vėl susiliejau su šeimos medicina.

Vida Uzelienė. Asmeninio arch. nuotr.

– Kaip suprantu, Jums darbe svarbiausias ne finansinis aspektas?

– Tikrai žinau – mano darbas yra mano pašaukimas. Kartais atrodo, kad tai lyg mano hobis, kuriuo mėgaujuosi. Ir tai taip įtraukia vis gilintis ir tobulėti. Kaip dažnai sakau, mano motyvatoriai yra pacientai. Kiekvieno paciento asmeniška ir savita istorija pastūmėja gilintis dar labiau ar net išmokti ko nors naujo. Be to, dalyvavimas ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinėse konferencijose, suteikia žinių, naujo požiūrio, leidžia kitaip  pažvelgti į seniai žinomus dalykus ir juos apjungti. Pastaruoju laikotarpiu, kai didesnė dalis konferencijų vyksta virtualiai, labai planuoju laiką, kad tik suspėčiau jose dalyvauti. Kartais net trumpas seminaras yra didžiausios vertės. 

Kaip dažnai sakau, mano motyvatoriai yra pacientai. Kiekvieno paciento asmeniška ir savita istorija pastūmėja gilintis dar labiau ar net išmokti ko nors naujo.

Pacientams užduoda namų darbus

– Kuo jus traukia šeimos gydytojo darbas?

– Žaviuosi tiesioginiu bendravimu su žmogumi. Juk kiekviename iš jų slypi neaprėpiamai daugiau, nei vien tik tyrimų atsakymų skaičiai ir išvados. Visada norisi pažiūrėti į žmogų kaip į visumą.  Ir tinkamai jam užduoti klausimai neabejotinai pasiteisina. Vertinu tai, kai pacientas atskleidžia savo gyvenimo būdo plonybes, emocijas, įpročius, pastebėjimus, nuogąstavimus, kartais pasidalina net labai jautriomis detalėmis, žino savo genetinę situaciją giminėje. Tokie pokalbiai suteikia apie 80 proc. informacijos apie paciento būklę, belieka tyrimų rezultatus sugretinti su tuo, ką išgirdau, apžiūrėti pacientą. Turiu didžiulį privalumą "Nothway" medicinos centre dirbti naujausiais echoskopais. Šioje srityje jau nebesu naujokė ir, kaip sakau, tiriu viską, kas minkšta, išskyrus širdį, nėščiąsias ir žmogaus smegenis. Todėl pacientą dar ištyrus ir echoskopu nėra sudėtinga nustatyti diagnozę. Toks įvairiapusis paciento kaip žmogaus suvokimas man labai artimas ir yra mano esminis darbo principas.

– Man apie Jus teko girdėti kaip apie šiltą, malonų bei bendraujantį žmogų, kuris mėgsta viską paaiškinti. Tai išplaukia iš noro padėti žmonėms?

– Man patinka pacientui paaiškinti, kodėl skiriu vienokį ar kitokį gydymą, kodėl jo reikia ir ką galime tuo pasiekti. Džiaugiuosi, kad pacientai naršo internete, ypač jaunesni: jie žino labai daug, ir dauguma jų tiesiog ateina pasitikrinti, ar teisinga tai, ką jie perskaitė. Informacija paklaidina žmones savo gausoje ir apipina mitais bei neteisingomis interpretacijomis. Pavyzdžiui, kodėl Lietuvoje tokia prasta širdies ir kraujagyslių ligų kontrolė? Žmonės dažnu atveju nesupranta, kodėl jie turi kasdien gerti vaistus, nors jaučiasi gerai. Trūksta periodinio paciento rezultatų stebėjimo ir jų vertinimo bei gydymo korekcijos, todėl bendraudama ir aiškindama paprastus dalykus stebiu ir džiaugiuosi, kaip žmogus įsitraukia į gydymo procesą, supranta savo būklę, gydymo naudą bei pasekmes.

Pacientui visada sakau, kad dirbsime kartu. Aš galiu parodyti kaip, o visą kitą darysite jūs, paskui stebėsime rezultatus ir prireikus juos koreguosime. Kai žmogus supranta, kad nebus paliktas vienas ir yra motyvuotas keistis. Tada rezultatai būna džiuginantys.

Pacientams duodu darbo: matuoti svorį, kraujospūdį, pulsą, kitus parametrus. Turiu nemažai pacientų, kuriems pavyko pasiekti puikių rezultatų: numesti svorio, kontroliuoti kraujospūdį, pakeisti gyvenimo būdą ir net mesti rūkyti. Džiaugiuosi, kai žmogus sugrįžta švytintis pasidžiaugti pagerėjusia sveikata. Tai vienas vertingiausių mano darbo momentų.

Vida Uzelienė. Asmeninio arch. nuotr.

Nuovargį sugeria spalvos ir gamta

– Šeimos gydytojo darbas nėra lengvas. Kaip atstatote jėgas po darbo dienos?

–  Esu gamtos žmogus: išnaudoju bet kokią galimybę išvažiuoti dviračiu į mišką. Čia tokie puikūs takai, kad juose pamirštu visos dienos rūpesčius. Mano dažnas savaitgalio maršrutas – dviračiu nuo Klaipėdos iki Palangos ir atgal. O važiuodama Smiltynėje bangų suplakto smėlio krantu prarandu laiko pojūtį: atrodo, tas jūros ošimas ir gelsvas tolis užburia, paskęstu mintyse ir ramybėje. Po ilgo gyvenimo Vilniuje buvau labai pasiilgusi jūros, tad nuo pat atvykimo dažnai po darbo dviračiu nuvažiuodavau prie jūros, kur išbūdavau iki saulėlydžio. Nesuprasdavau, ar tą dieną dirbau, ar ilsėjausi.

– Kaip Jūsų gyvenime atsirado tapyba?

– Dar besimokydama mokykloje pamėgau kaligrafiją. Prisimenu, kaip vyresnėse mokyklos klasėse lankydavau ne visas pamokas – apipavidalindavau stendus, kuprinėje nešiojausi tušo, plunksnų. Paskui buvo didelė pertrauka. Kai šiek tiek paaugo vaikai, intuityviai po egzotinių kelionių įkvėptų potyrių  savo jausmus norėjau išreikšti spalvomis. Taip palengva atsirado pirmieji darbai.

Kai vyresnysis sūnus pradėjo studijuoti architektūrą, susižavėjusi stebėjau, kaip sumaniai dėstytojai skatina jaunų žmonių kūrybą, moko įžvelgti detales ir pateikti savo asmenines interpretacijas. Neretai, pritrūkęs laiko maketavimui, sūnus prašydavo mano pagalbos, o aš su malonumu prisidėdavau. Taip kūrybiškai bendraujant sūnaus dėka susipažinau su jo dailės dėstytoja doc. Lilija Puipiene, kuriai esu labai dėkinga už nuostabias tapymo pamokas. Kol piešdavau natiurmortą jos studijoje, ji man pasakodavo dailės istoriją, įspūdžius po plenerų, dailininkų asmenines istorijas. Nuostabus patyrimas!

– Ką tapote ir kiek dažnai? Reguliariai ar laukiate įkvėpimo?

– Man patinka abstrakcijos. Žinau, kokias mintis ar jausmus norėčiau pavaizduoti, tačiau gerokai užtrunka, kol jos virsta kontūrais, spalvomis ir formomis. Kurį laiką nešioju vaizdą galvoje, tačiau kol jis tampa potėpių rinkiniu ir nugula ant drobės, užtrunka, o kartais įgyvendinu jau tą patį vakarą. Bet tapymas man kaip orų prognozė rytojui: prisėdi ir bandai išreikšti savo nuotaiką. Kartais sodrios spalvos brūkšnys taip įkvepia, kad netikėtai nukrypstu visai netikėta linkme, bandau nuspėti būsimą siužetą spalvų deriniais. Tapydama nejaučiu  laiko, labai atsipalaiduoju, paskęstu spalvose. Visiems rekomenduoju: spalvos labai išlaisvina, tai tikra meditacija.

Vida Uzelienė. Asmeninio arch. nuotr.

– Tapote tik sau? Galbūt galvojate ir apie parodą?

– Kai ką padovanojau, tačiau daugumą darbų turiu namie. Pagalvoju ir apie parodą, nors ir nedrąsiai. Bet ši mintis gyva. Tam reikia skirti laiko, sugalvoti temą. Nors mėgstu spalvas, vis dažniau norisi pabandyti ir kitokių technikų. Pastaruoju metu žavi faktūrinės technikos su minimaliomis spalvomis.

– Ar Jūsų darbuose atsispindi gyvenimo etapai?

– Manau, kad pažiūrėjus į spalvas, tai matosi, gal ne tiek gyvenimo etapai, kiek ryškūs įspūdžiai. Kai buvo sunkūs asmeniniai išgyvenimai, buvo vienokios spalvos, dabar matau, kad iš to etapo išėjau – spalvos tapo šviesesnės, gaivesnės.

– Kokia Jūsų mėgstamiausia spalva?

– Visi atspalviai – nuo balto iki rausvo. Man patinka sodrus dažų tepimas. Prisimenu, kaip pirmą kartą lankiausi ką tik atsidarytame MO muziejuje, labiau žiūrėjau ne į paveikslo visumą, o kaip lūžta linijos – labiau domino techniniai dalykai. Eksperimentuoju nuolatos.

– Ne tik pati tapote, bet ir domitės menu?

– Taip, kai tik turiu galimybių. Žaviuosi šiuolaikiniu minimalizmu, vienas mėgstamiausių atstovų vokiečių dailininkas Christian Hetzel. Jo darbuose yra labai mažai spalvų ir paviršiaus tekstūros, tačiau jo paveikslai prikausto dėmesį giliomis įžvalgomis ir ramybe. Patinka ekslibrisai, grafika. Įspūdinga, kaip dailininkas sugeba tiek daug istorijos, siužeto sudėti į mažą  kūrinį! Neseniai lankiausi Skaudvilėje, kur veikia nuolatinė žinomo grafiko Alfonso Čepausko paroda. Iš susitikimo su juo parsivežiau jo darbų albumų. Kartais atsisėdu ir ilgai studijuoju jo darbus. Kiekvienas jo kūrinio lopinėlis tarsi alsuoja energija, savyje įkūnija garbingus ir įsimintinus mūsų tautos istorijos etapus. 

Lankausi parodose mūsų mieste ir visur, kur tik tenka svečiuotis, keliauti. Ir supratau, kad lietuvių dailininkai yra unikalūs savo kūryba. O savitu braižu nė kiek nenusileidžia žinomiems pasaulio dailininkams.

– Kokius iššūkius dabar esate sau išsikėlusi?

– Profesinėje srityje visada turiu iššūkių.  Šeimos medicina, echoskopiniai tyrimai – labai plačios sritys, kuriose nuolat daug naujovių, įvairių mokslinių tyrimų. Nuolatinis žinių alkis jau keletą metų suformavo poreikį kasmet išmokti ką nors naujo. Kai turiu tikslą, tai kryptingai jo siekiu, gilinuosi: skaitau, dalyvauju konferencijose, pritaikau praktikoje, tol, kol man tampa savaime suprantama sritimi. Tada ateina naujas tikslas.

Praeitais metais tapau Lietuvos Širdies asociacijos nare ir įsipareigojau atstovauti Lietuvos pacientus Europos Šeiminės hiperlipidemijos asociacijoje. Kartu su kitų šalių pacientų ambasadoriais laukia labai intensyvus švietėjiškas darbas.

Pomėgių sritis taip pat laukia rudens. Planuoju lankyti Lietuvos dailės akademijos Klaipėdos fakultete piešimo kursus suaugusiems. Pastebiu, kad kartais trūksta žinių, ne visada pavyksta išreikšti tai, ką noriu.

– Kaip suprantu, griežtai planuojate savo dieną?

– Tik taip gali ko nors pasiekti (juokiasi). Esu struktūrizuotas žmogus ir mėgstu turėti planą. Iki šiol gyvenu labai intensyviai. Turiu daug įdomios ir prasmingos veiklos ir tik planuodama laiką galiu save įprasminti savo veiklose.

Vida Uzelienė. Asmeninio arch. nuotr.

Šeimoje kalba tarmiškai

– Kelis dešimtmečius gyvenote Vilniuje, užėmėte aukštas pareigas – vadovavote poliklinikos Radiologijos skyriui. Kodėl sostinę iškeitėte į Klaipėdą?

– Išvažiavau į Vilnių būdama aštuoniolikos, tik vasaras  grįždavau į Klaipėdą. Svajonėse visada vaikščiodavau pajūriu, jis man buvo ir yra visokeriopas įkvėpimo ir ramybės šaltinis. Vilniuje nėra galimybių tiek daug kilometrų važiuoti mišku ar po darbo nulėkti prie jūros. Čia 15 minučių ir jau persikeli į Smiltynę, ten – 1,5 valandos praleidi kamščiuose.

Esu gryna žemaite iš Kretingos rajuona (prabyla žemaitiškai). Kai Vilniuje sutikdavau žemaitį, ilgam likdavo šilta viduje. Atrodė, toks artimas lyg giminaitis.

Be to, Vakarų regione kūrėsi "Northway" medicinos centras, kur man buvo patikėtos direktorės medicinai pareigos. Taigi man apsispręsti ilgai neužtruko.

– Užsiminėte apie sūnūs. Papasakokite apie juos daugiau.

– Vyresniajam sūnui Benediktui – 26 metai. Baigęs architektūros studijas VGTU, tęsia magistratūros mokslus Lioveno universitete Olandijoje ir Belgijoje. Vasarą kartu su drauge greičiausiai grįš į Palangą visam laikui. Jis kelerius metus dirbo prestižinėje Olandijos kompanijoje. Kurį laiką dirbo Lietuvoje, kur turėjo galimybę projektus įgyvendinti nuo.. iki – jaunam žmogui tokia praktika labai naudinga. Jis tikras darboholikas, ką nors sugalvojęs įklimpsta tol, kol neįgyvendina savo sumanymo. Sūnus sako, kad užsienyje naudinga pasisemti žinių, inovatyvių idėjų apie ekologiją, tvarumą bet daug geriau dirbti savame krašte.

Šešiolikmetis jaunėlis Vytautas Jurgis mokosi gimnazijoje, bet kol kas sprendžia: architektūra arba interjero dizainas. Turi labai ryškų polinkį piešti, kartais vakare mane paragina: mama, einame piešti. Groja muzika ir abu kiekvienas sau piešiame.

Keletą metų važinėja triukiniu paspirtuku ir dirba treneriu uždarame AJE skate parke, kur triukų moko vaikus, teisėjauja varžybose, o laisvalaikiu ir ten pat ir savanoriauja.

Sūnūs mane įkvepia aktyviai veiklai, yra mano mokytojai, kritikai ir patarėjai. Juose matau  dalį savęs.

Kabina tai, kas sunku

Šiandien medicinos centro „Northway“ Chirurgijos centro Klaipėdoje ortopedijos ir traumatologijos skyriaus vadovas, buvęs Lietuvos artroskopijos ir sporto traumatologijos asociacijos prezidentas gydytojas Markas Fiodorovas dėkingas mamai už tokį savo gyvenimo posūkį ir tikina, kad dirbdamas mėgstamą darbą niekada nepavargsta. O kai nori atsipūsti nuo operacijų, traumų ir sporto medicinos – neria į sportą.

– Kai tarėmės dėl pokalbio, vardinote, kiek daug operacijų turite kasdien, paskui laukia paskaitos ir mokymai užsienyje. Kaip viską spėjate?

– Dienos savaitėje pritrūksta. Jei būtų 8 dienos, gal tada viską spėčiau. Man patinka viskas, ką darau. Ko imuosi, darau iš dūšios ir iki galo: darbe, namuose, sporte.

Mano darbotvarkė – intensyvi: operuoju nuo ryto iki vakaro 18–19 val., bet ir po tokios darbo dienos vakare jaučiuosi kupinas jėgų. Aktyviai gyvenu nuo pat vaikystės. Mokykloje nuo 1 iki 12 klasės lankiau stalo tenisą. Turėjau nemažai pasiekimų. Atsisveikinau su stalo tenisu, kai išvažiavau studijuoti.

– Kokia sporto šaka užėmė stalo tenisą po studijų?

– Su plungiškiu draugu nuvažiavome žvejoti į Platelių ežerą. Kol žvejojau, draugas nusprendė paburiuoti: atsistoja ant burlentės ir krenta, atsistoja ir krenta, pavažiuoja metrą ir krenta. Neiškenčiau: „Duok parodysiu, kaip reikia“. Iš šono žiūrint viskas atrodė paprasta. Atsistoju ir krentu, atsistoju ir krentu... Nusibrozdinau visus kelius, per tą pusvalandį nė karto normaliai neatsistojau ant burlentės, kad pasiimčiau burę. Bandžiau kitą dieną, dar kitą, vis nepavykdavo. Bet mane užkabino!

Parduotuvėje nusipirkau pradedančiojo inventorių, man paaiškino, kaip ir ką reikia daryti. Laikui bėgant išmokau buriuoti. Iš pradžių mokiausi savarankiškai, paskui samdžiau trenerį. Mano pirmasis glisas – Lazdininkų ežere prie Šventosios: jau buvau išmokęs plaukti su burlente, buvau įsilipęs į burlentės kilpas, kai timptelėjo vėjas ir pradėjau šutinti per bangas – lentos vairuoti nemoku, bet toks „kaifas“! Matau – priekyje meldai. Galvoju: tiek to, bent jau malonumą patirsiu ir įkritau į meldus. Nuo to ir pradėjau – pajutau, kokį malonumą duoda buriavimas. Kai skrodi per vandenį, atrodo, daugiau nieko nėra – tik tu ir vėjas.

Kasmet, važiuojant atostogauti su šeima, stengiamės pasirinkti vietą, kur galėčiau paburiuoti. Kartu pasiimdavau ir trenerį. Išmokau ir apsisukti, ir apsiversti. Žmonai pamokėdavau, kad mane pafotografuotų, tad turiu puikių buriavimo nuotraukų.

Mano ilgametė slaugytoja Asta, su kuria kartu dirbome, jau žinojo: jei pro operacinės langą mato linguojantį medį – po operacijos važiuosiu buriuoti. Nuolat stebėdavau orų prognozes ir, jei tinkamas oras, į automobilį įsimesdavau inventorių.

Dabar Lietuvoje nebeburiuoju. Gal norisi didesnio komforto? Atsimenu, kaip anksti pavasarį prasilauždavau ledus, rankos nušąla, pakratai ir toliau buriuoji. Dabar bristi per ledus nebesinori.

Markas Fiodorovas. Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar skrydis į meldus per tuos septynerius buriavimo metus buvo vienintelis nelaimingas nutikimas?

– Vos nenuskendau. Pradedančiojo klaida. Vėjo gūsis permetė mane per burę ir atsidūriau vandenyje po didžiule bure. Tabalavau, jau tikrai galvojau, kad nuburbuliuosiu. Stresinėje situacijoje nepagalvojau, kad būtų užtekę atsisegti diržus.

Pokalbiai su velniuku

– Minėjote, kad aistra buriavimui išblėso. Kas užėmė šią vietą?

– Prieš penkerius metu atradau dviračių sportą. Operavau nuo vaikystės sportuojantį dviračių trenerį, kuris pasiūlė pasivažinėti. Nusipirkau tą nepatogųjį dviratį. Po kurio laiko pasiūlė dalyvauti varžybose.

Dviračių sportas – vienas sunkesnių, nors iš šono galbūt taip neatrodo. Mane kabina tai, kas sunku. Dalyvauju B lygos, kurią sudaro buvę profesionalai arba stiprūs mėgėjai, 100 km ir ilgesnėse varžybose. Važiuoji, atrodo, sunku, pulsas virš 160 k./min., seilės drimba, atrodo, jau nebegali, o velniukas ant peties ragina mesti varžybas. Žiauriai sunku, bet turiu baigti. Bet tai turbūt ir kabina.

Kasmet atsiranda daugiau patirties. Pernai numyniau 8 tūkst. kilometrų. Kartais per dieną įveikiu po 100 kilometrų. Žiemą taip pat pavažinėju. Dabar ne sezonas, tad daugiau laiko praleidžiu sporto salėje. Savaitei išvažiuoji į kursus ar konferenciją, ir sportinė forma krenta. Paskui turiu atidirbti praleistą laiką.

– Kiek įtakos pomėgiams turi profesija: esate sporto medicinos gydytojas, operavęs ne vieną sportininką?

– Pagalvoju apie galimas pasekmes. Kiekvieną žiemą važiuoju slidinėti. Prieš kelionę daug kas linki nenukristi, nesusilaužyti. Kai pradedi apie tai galvoti, pasidaro negera. Dviračių sporte taip pat nemažai rizikos: 50 sportininkų viename spiečiuje važiuoja 50 km/val. greičiu. Būna nugriūva, užkabina kitą... Tai žinodamas pasirenku blogesnes, tačiau saugesnes pozicijas. Ne kartą esu ir į dilgėles įkritęs ar nuvažiavęs į pievą, kai kiti nukrenta trasoje. Jaunuoliai dažniausiai važiuoja be jokios baimės. Aš jaučiu ribą tarp drąsos ir atsargumo. Bet jei kaskart galvosi apie sporto traumas, kam tada sportuoti?!

Markas Fiodorovas. Asmeninio archyvo nuotr.

– O kaip su žvejyba?

– Man patinka žvejoti. Dabar kelis kartus per metus kartu su sūnumi Faustu važiuojame pažvejoti spiningu. Šis sezonas turbūt bus paskutinis, nes dvyliktokas sūnus išvažiuos studijuoti į Vilnių.

Sūnus nuo vaikystės šoko, bet paauglystėje aistra išblėso. Faustas planuoja stoti į mediciną. Nori sekti mano pėdomis. Kartais mano studijų bičiuliai kamantinėja sūnų, ar pats sugalvojo rinktis specialybę, ar tėvas privertė. Pats nori, ir į operacinę kartu su manimi pasiprašė. Smagu, kad sūnus nori sekti mano pėdomis, nors gal vėliau užkabins kita sritis.

– Ką laisvalaikiu veikia žmona su dukra?

– Žmona Monika su 16 metų dukra Laura jodinėja žirgais. Dukra tuo užsiima nuo 8 ar 9 metų. Ji labai užsispyrusi, ypač žirgų sporte. Gal charakteriu panaši į mane? Laura pelnė nemažai laimėjimų. Pamenu, kartą pietaujant dukra sako: „Tu labai daug sportuoji, bet laimėjimų turi mažiausiai mūsų šeimoje“.

Dukra nuo mažens labai mėgo gyvūnus. Žaviuosi dukra, nes kasdien bet kokiu oru, savaitgalį kartais ir po du kartus, važiuoja į žirgyną. Ar manęs nesuviliojo? Tik kartą buvau užlipęs ant žirgo, bet ir tai dėl lažybų.

– Kiek metų esate kartu su žmona?

– Gal 25 metų. Nežinau, ar čia daug, ar mažai. Taip, ji mano studentiškų laikų meilė. Žmona – taip pat medikė, odontologė.

– Užsiminėte, kad planuojant atostogas stengiatės suderinti visų interesus. Kaip pavyksta?

– Kartais būna sudėtinga, kad būtų ir žirgas, ir plotas buriavimui. Stengiamės, kad visiems tiktų. Vos ne tradicija – kasmet du kartus per sezoną važiuoti slidinėti. Vienas iš tų kartų būna kartu su studijų laikų bičiuliais, o kitas – su šeimomis.

Man tobulos atostogos – aktyvios ir subalansuotos pagal visų šeimos narių poreikius.

Markas Fiodorovas. Asmeninio archyvo nuotr.

Tuščio pavadėlio galia

– Kiek žinau, turite dar vieną šeimos narį. Kaip jis atsirado jūsų šeimoje?

– Visada buvau prieš naminius gyvūnus: vaikas užsiprašo, o paskui pats viską tvarkai. Dukra ilgai įkalbinėjo nupirkti šunį: kol buvo mažesnė, rašydavo raštelius, paskui Kalėdoms užsiprašydavo vienintelės dovanos – šuniuko... Nepasiduodavau. Kartą grįžau naktį po savaitės slidinėjimo su bičiuliais, ryte dukra atėjo su pasiūlymu: pusę metų rytais vedžios tuščią pavadėlį, kad įgautų mano pasitikėjimą ir nupirkčiau šunį. Tą pačią dieną nusipirkome Parsono Raselo terjerę, pavadinome Diva. Nepasakyčiau, kad blogai – augintinis įneša gyvybės.

– O kas dabar vedžioja šunį?

– Kas gali, rytais dažniausiai aš arba žmona, dukra taip pat užsiima. Bjauriu oru? Gyvename nuosavame name, tad išleidžiame ir pašvilpus ji parbėga.

Veža, kai gali mokyti

– Koks Markas Fiodorovas būna namuose ir darbe? Ar labai skiriasi?

– Skiriasi (šypteli). Namuose beveik nešneku. Darbo savaitė būna intensyvi, nuolat bendrauju, tad patinka namų ramybė. Kartais pakanka ramaus pabuvimo su žmona nesikalbant.

– Kaip save apibūdintumėte penkiais charakterio bruožais?

– Tikrai esu užsispyręs – tai paveldėjau iš savo mamos. Jos dėka atsidūriau medicinoje. Mama – anglų kalbos mokytoja, tėvukas – dantų technikas. Norėjau likti Klaipėdoje, studijuoti tuomet dar besikuriančiame LCC tarptautiniame universitete, o mama, įdėjusi daug pastangų, „išgrūdo“ mane į Vilnių. Iš pradžių pykau, o dabar tik galiu padėkoti. Toks esu – jei pradedu ką nors daryti, padarau iki galo.

Perfekcionistas ir maksimalistas – noriu viską atlikti tobulai ir darbe, ir namuose.

Darbštus. Tikiuosi, tai nenuskambės kaip pasigyrimas? Taip, mėgstu su kolegomis dalintis profesinėmis paslaptimis. Mūsų darbas susideda iš tam tikrų niuansų, apie kuriuos nesužinosi vadovėliuose ar „YouTube“. Dalinuosi žiniomis ir džiaugiuosi, kai kitiems pavyksta. Dalyvauju programoje, pagal kurią mokome Vidurio Rytų Europos jaunuosius gydytojus operuoti nuo A iki Z. Savo patirtį, sukauptą per kelis dešimtmečius, jaunam specialistui atiduodu per kelis kursus. Jaunas gydytojas gali greitai tobulėti, jei patenka į geras rankas. Matau, kaip sužimba akys, kai parodai, kaip ką daryti, jeigu kas nors nesiseka. Mane veža, kai galiu mokyti.

Aktyvus. Ant sienos sukabintose kortelėse (išties įspūdingas kiekis – aut. past.) nėra dalyvio, visos iš ten, kur skaičiau paskaitą ar vedžiau kursus. Iki pandemijos net iki Kinijos buvau nuvažiavęs, kur taip pat operavau. Bet čia jau atskira tema.

– Esate daug pasiekęs, turbūt sulaukėte nė vieno pasiūlymo likti kitose šalyse?

– Galėjau likti Anglijoje, siūlė dirbti Abu Dabio (JAE) klinikoje. Nesužavėjo, ten savi niuansai. Teko operuoti Indijoje, Mumbajaus ir Bangaloro universitetinėje ligoninėje.

Mūsų „Northway“ centre Klaipėdoje medicinos lygis labai aukštas. Čia jaučiuosi labai gerai, kaip namuose su šeima. Vidinė ramybė ir galiu daryti tai, ką mėgstu: operuoti ir mokyti. Gal todėl nepavargstu? Per operaciją nebūnu įsitempęs, rankos pačios žino, ką reikia daryti.