– Dirbate Kauno klinikose. Kokia situacija?
– Situacija – labai dinamiška, ji kinta kiekvieną dieną. Kol kas, panašu, kad pacientų srautus, kuriuos turime, atlaikome, bet jais, žinoma, kiek įmanoma dalinamės su Kauno ligonine ir šiek tiek, aišku, su regiono ligoninėmis.
– Spalio 23 dieną feisbuke rašėte, kad laivas skęsta. Ar tas laivas dar plaukia, ar vis dar skęsta, ar jau galutinai paskendo?
– Pasroviui kažkiek plaukia, jeigu galima taip įvardyti. Tuo metu atrodė, kad vyksta labai daug procesų, kurie nėra sprendžiami sistemiškai. Ar ta situacija šiuo metu yra apsivertusi aukštyn kojomis ir yra sisteminiai sprendimai, negaliu dar atsakyti, kad taip yra šimtu procentų, bet man atrodo, šitas dalykas iššaukė labai gerą diskusiją. Mes pradėjome ir tarpusavyje kažkiek komunikuoti apie tai. Skubios pagalbos skyrius yra kaip amortizatorius įstaigai, nes ten dirba plačios kvalifikacijos specialistai, kurie tikrai profesionaliai gali pasirūpinti pacientais pirmąsias 24 valandas.
Bet jeigu tų pacientų srautai yra didėjantys, kaip buvo, pavyzdžiui, tose šalyse, kuriose užsikimšo Skubios pagalbos priėmimo skyriai per pirmąją COVID-19 bangą, tada pasekmės yra jaučiamos labai skaudžios, kai žmonėms po traumos, autoįvykių, reikia laukti pagalbos parą ir panašiai. Šiuo metu mes tikrai dar nesame tokioje situacijoje, bet regiono planas nėra pakankamai iškomunikuotas, kad mes visi suprastumėme savo vaidmenis – kas yra suplanuota, jei nutiktų „A“, „B“, „C“. Todėl daugelis sprendimų Skubios pagalbos skyriuje tampa improvizuoti. Nieko turbūt blogo nėra, nes tam yra gydytojai, specialistai, profesionalai, kad jie gebėtų improvizuoti, bet kartais atrodo, kad tam tikras situacijas būtų galima ir buvo galima išspręsti ruošiantis pusę metų iki šitos antros bangos.
– Ar galima sakyti, kad bangai buvo nepasiruošta arba nebuvo tinkamai pasiruošta?
– Arba buvo dar vienas variantas – jai buvo ruošiamasi per tyliai. Nes čia turbūt nutiko ta situacija, kai galva nežino, kas darosi su uodega – uodegai atrodo, kad galvai net nerūpi. Čia yra viena iš tų problemų, su kuria tokioje didelėje įstaigoje kaip Kauno klinikos, nieko naujo, nes vis dėlto įstaiga yra grandiozinė – trečias Lietuvos darbdavys. Tai reikalauja ypatingų vadybinių gabumų – visą šį dalyką išlaikyti vieningu, žiūrint viena kryptimi. Kai mes turime tokius iššūkius visai sistemai ir konkrečiai įstaigai, tai jie turbūt irgi reikalauja tokių nestandartinių sprendimų, kurių galbūt ir pritrūko. Į klausimą, kiek Kauno klinikos pasiruošusios, negaliu atsakyti. Į šitą klausimą turbūt gali atsakyti tik Klinikų administracija.
– Galiu pasakyti, kad Kauno klinikų atstovai buvo kviesti čia, į studiją, prieš pusantros savaitės, žadėjo apsilankyti, tačiau paskui jokio atsakymo nesulaukiau. Galbūt viena iš priežasčių yra ta, kad tarp klausimų, kuriuos jie paprašė pateikti iš anksto, buvo prašymas pakomentuoti jūsų gan emocionalų įrašą feisbuke, kuris sulaukė, kaip pats minėjote, atgarsio tiek visuomenėje, tiek žiniasklaidoje. Ar po to teko pačiam bendrauti su Kauno klinikų vadovais, ar į tai buvo kažkaip sureaguota?
– Teko bendrauti. Kauno klinikų vadovams teko bendrauti ir su rezidentų taryba, bet turbūt tik tiek ir galiu pasakyti.
– Grįžtant prie COVID-19 ligonių, – kaip jau minėjote, logistinis paskirstymas yra labai sudėtingas, ir natūralu, kad nukenčia planinių paslaugų laukiantys pacientai, ar žmonės, kurie kreipiasi skubios pagalbos į Kauno klinikas.
– Dėl skubios pagalbos teikimo, kad nukentėtų žmonės, aš tikrai to negaliu pasakyti, nes su srautu mes dorojamės, kaip tik galime – maksimaliomis pastangomis, ir kol kas jų užtenka. Tiesiog visame šitame pandemijos kontekste įstaigos irgi yra pastatytos į neįmanomą padėtį – joms reikia vienu metu teikti ir visas planines paslaugas, ir tuo pat metu užtikrinti, kad pagalbą gautų COVID-19 sergantys žmonės. Tai yra neįtikėtinas logistinis iššūkis. Ir Skubios pagalbos skyrius tada kartais tampa atraminiu tašku, kai pacientai vietoj to, kad galėtų keliauti tiesiai į specializuotą skyrių, atsiduria Skubiosios pagalbos skyriuje prižiūrimi skubiosios medicinos gydytojų. Ir, žinoma, tų konsultantų, specialistų, kurie dirba tuose skyriuose, kur pacientas turėtų pratęsti savo gydymą. Bet jeigu mes uždarytumėme ligoninę ir nesuteiktumėme planinių paslaugų, pasekmės būtų tokios, kurias šiek tiek pajutome ir po pirmos bangos, po karantino. Tie pacientai niekur nedingsta – tyrimai arba pagalba, kurios jie negauna, užsibūna. Atvejai sudėtingėja ir prastėja. Tai, sakau dar kartą, – didžiulis logistinis iššūkis ir tas balansas kažkaip turi būti išlaikytas. Bet vienareikšmiškai, į procesą turi būti įtraukti visi darbuotojai. Su jais turi būti komunikuojama, jie turi būti perspėti dėl pasikeitimų, dėl planų, kaip bus elgiamasi su vienu ar kitu skyriumi, su vienais ar kitais darbuotojais, ką planuojama, kur perkelti ir panašiai.
– Iš to, ką teko skaityti, susidaro įspūdis, kad gydytojai ir rezidentai yra kaip patrankų mėsa, kuria užkamšomos spragos, kurios veriasi Sveikatos apsaugos sistemos priešakinėse fronto linijose. Dabar jau karo terminais kalbame apie sveikatą...
– Tikrai, reikėtų pradėti kalbėti karo terminais, nes situacija tokia ir yra – taip mes ir gyvename. Iš tikrųjų, gydytojai rezidentai, jaunieji gydytojai – su jais viskas tvarkoje. Mes suprantame savo vaidmenį, kad užsikrėsti mums rizika yra mažesnė, tikimybė persirgti sunkia forma yra daug mažesnė. Mes esame entuziastai, norime padėti savo pacientams, mes tą ir darysime. Bet problema iškyla tada, kai nėra net atsiklausiama, nes vis dėlto pasirinkimo teisė turėtų būti suteikta. Nesvarbu, ar esi gydytojas rezidentas, ar slaugytojas, ar pagalbinis personalas.
– Kaip tik vienos gydytojos rezidentės citata: „Darbo grafikas nieko nereiškia – esame kare“...
– Taip. Tada jau mes pradedame kalbėti apie Darbo kodekso pažeidimus. Vėlgi, kad mes ir esame šiame kare, apie šitą karą mes jau žinome ilgą laiką. Ir tikrai buvo laiko jam ruoštis. Nes sakyti, kad Vakarų valstybėse, kurias netikėtai užpuolė pirmoji banga, ten buvo „A“, „B“ ir „C“, dėl to ir pas mus bus „A“, „B“ ir „C“, ir nieko dėl to negalime padaryti. Bet mes galime pasimokyti iš jų klaidų ir tam turėjome tikrai daugiau nei pusę metų. Galų gale, toks žmogiškas arba vertybinis principas – tiesiog komunikuoti su savo darbuotojais nuolatos apie planus, atsiklausti, ar sutinka dirbti vienomis ar kitomis sąlygomis, tai tiesiog yra žmogiška.
– Ar šioje vietoje galima kalbėti apie tai, kad kai kuriems gydytojams rezidentams tiesiog ir praktikos trūksta dirbti su COVID-19 ligoniais, tačiau jie vis tiek priversti juos gydyti?
– Vienareikšmiškai, nes, sakykime, pirma banga buvo visų sujudimas, kai tikrai buvo intensyviai organizuoti ir mokymai, ir visa kita. Bet šiuo metu vėlgi, atrodo, turėjome pusę metų ir kas, kad prieš pusę metų kažkas praėjo mokymus? Bet tas žinias reikia atnaujinti. Dabar, pavyzdžiui, kas įvyko Vilniuje, Santaros klinikose, su Vaikų klinika – iš karto darbuotojai perkelti. Tai tie nuogąstavimai yra labai adekvatūs, kai žmonės dirba su vaikais, o šiuo metu jie gydys suaugusiuosius. Klausimas, ar tai yra pats saugiausias būdas organizuoti darbą? Ir antras klausimas, kiek laiko buvo žinoma, kad tai bus daroma? Ir, jeigu tikrai buvo žinoma jau anksčiau, kodėl nebuvo komunikuota su pačiais darbuotojais, kodėl nebuvo organizuoti mokymai ir visa kita?
Noriu dar į vieną dalyką atkreipti dėmesį. Kai mes kalbame apie COVID-19 sergančius pacientus, tai visada akcentuojame COVID-19 ligą – ten daugiausia vyksta simptominis gydymas. Tai nėra galbūt per daug sudėtingas dalykas, bet kur turbūt atsiranda „velnias detalėse“, tai tiesiog saugumo išlaikyme – savo, kolegų ir artimųjų. Tiesiog tam tikri infekcijų kontrolės principai. Bet tie pacientai, tuo pat metu, jeigu jie yra sunkūs, jie turi daug gretutinių ligų, gretutinės ligos būna įvairių sistemų. Ir šitoje vietoje tie pacientai dėl to tampa ganėtinai sudėtingi, nes reikia pradėti gydyti ne tik COVID-19, bet ir gretutines ligas. Tai tie darbuotojai, kurie dirba su vaikais, ir dabar pradės dirbti su suaugusiaisiais, – nebus taip, kad jie gydys tik COVID-19 – jie gydys daugiau. Žinoma, turbūt galima užtikrinti kažkokias nuotolines gydytojų specialistų konsultacijas ir panašiai.
– Na, bet nė vienas, pasakysiu paprastai, automobilio į servisą nenorėtų nuvaryti, kur meistrai nuotoliniu būdu su kitais meistrais konsultuotųsi, kaip mašiną suremontuoti. Tai čia apie techniką kalbant, o šiuo atveju kalbama apie žmonių sveikatą ir net gyvybę. Ar ne?
– Turbūt taip. Tai aš ir sakau, kiek buvo planuota, kiek buvo tartasi ir dėliotos geriausios schemos? Tada mes galime sėdėti be administracijų atsakymų ir spekuliuoti – galbūt tikrai nebuvo plano, galbūt užpuolė netikėtai COVID-19 ir reikėjo staiga priimti kažkokius sprendimus.
– Na, ne kelininkai esate, kad būtų žiema užklupusi netikėtai. Šiuo atveju apie antrąją bangą visi žinojome. Kaip Vyriausybės pasiruošimą vertinate – ar buvo įsiklausyta į epidemiologų patarimus?
– Šitas klausimas yra visiškai politinis – ar vieni geriau tvarkosi, ar kiti geriau komentuoja, – labai sunku į tai atsakyti. Aš tik galiu pasakyti, kad mes pasigedome lyderystės, kuri buvo demonstruota per pirmąją bangą. Ar čia suveikė rinkimai, ar kas, bet šiuo metu situacija yra paleista, mūsų nuomone. Mes patys kreipėmės viešai į prezidentą, kad jis imtųsi lyderystės šiuo pereinamuoju laikotarpiu. Jis taip ir padarė – dabar subūrė ekspertų komandą, kuri šiuo metu taip pat rūpinasi tuo, kad pereinamasis laikotarpis būtų lengvesnis. Šiuo metu aš nelabai suprantu, – kur tikroji lyderystė, kas yra atsakingas už pandemijos suvaldymą. Bet turbūt rinkimai vyko pačiu netinkamiausiu laiku arba pačiu netinkamiausiu laiku buvo sau leista dėl rinkimų nepriimti turbūt tam tikrų sprendimų.
– Kokių sprendimų reikėjo, kad būtų bent šiek tiek suvaldyta ši epidemija?
– Diskusijos tarp nevyriausybinių organizacijų ir apskritai visų dalyvių po pirmos bangos suvaldymo neturėjo baigtis. Diskusijos turėjo tęstis ir turėjo būti ruošiami detalūs planai, kaip tą padaryti. Aš nežinau, kaip tiksliai ten viskas buvo daroma, aš tik esu girdėjęs apie tai irgi atskirų žmonių vertinimus. Ir aš tikrai pats nedrįsčiau vertinti – ar buvo gerai daroma, ar blogai, bet rezultatas yra toks, kokį mes turime šiandien. Ir mes judame turbūt link tos situacijos, kada sveikatos apsaugos sistema „nebepaveš“ to, ko iš jos tikimasi.
Ir mes judame turbūt link tos situacijos, kada sveikatos apsaugos sistema „nebepaveš“ to, ko iš jos tikimasi.
– Kaip toli yra ta riba, kaip jūs įsivaizduojate, kada jau „nebepaveš“ sveikatos apsaugos sistema?
– Tikrai negaliu šito prognozuoti. Aš dar labai tikiuosi, kad mes prie tos ribos išvis neprieisime. Bet tik galiu pasakyti, kad, tarkime, Jungtinėse Amerikos Valstijose, irgi turbūt esame girdėję, kad kalbama apie tai, kad jau sausio mėnesį ten turėtų nelikti vietų reanimacijos skyriuose. Mes lyg ir daugiau sprendimų buvome priėmę, – ar jų užteks, ar ne, ar jų dar reikės papildomų, – turi pasakyti ekspertai.
– Kalbant apie paprastus dalykus – kaukes. Galbūt kaukių reikėjo anksčiau? Na, kaip jums kaip medikui atrodo? Tai, kad banga ateina ir kad ji bus gerokai didesnė negu pavasarį, abejonių beveik niekam nebuvo.
– Aš nežinau, kas buvo žaidžiama, ar tiesiog buvo galvojama, kad visuomenė sugebės sąmoningai užsidaryti namuose, niekur neiti.
– Tai naivu, ko gero, ypatingai vasarą, rudenį... Matėme, kas per ilgąjį Vėlinių savaitgalį Palangoje dėjosi. Kai nėra dar lokalaus karantino, dauguma žmonių vaikščiojo be kaukių...
– Turbūt vėl būtų galima kalbėti apie Valdo Adamkaus paskutinį pasisakymą, kad atsakomybė nėra vien tik valdžios, – atsakomybė yra mūsų visų ir tiesiog reikia savęs paklausti, kiek aš padariau, kad aplink mane žmonės būtų saugesni, nes tai yra pirminis dalykas, kuris išgelbėtų sveikatos apsaugos sistemą nuo, pavadinkime tai, visiško kolapso. Jeigu žmonės, sąmoningai kiekvienas, prisiimtų atsakomybę už infekcijos saugumo priemonių kontrolės laikymąsi, tai mes tikrai net nekalbėtumėme, kad yra toks galimas scenarijus.
Bet dabar situaciją turime tokią, kad žmonės vis lenda su įvairiausiomis nuomonėmis – nepasitiki ekspertais, mokslu, politikais, bando protestuoti, priešintis įvairiausiems dalykams. Gal kiti išvis per mažai dėmesio į tai kreipia, bet kas yra skaudžiausia ir tą aš galiu pasakyti tiesiog kaip medikas – kad ir kokia ta situacija bus, pirmiausiai tą kainą sumokės medikai ir tie pacientai, kurie atsidurs fronto linijose.
– Šiek tiek dar grįžkime prie finansinės reikalų pusės – gydytojų rezidentų atlyginimas. Ir jūsų įraše feisbuke buvo minėta, kai gydytojui rezidentui po kontakto tenka saviizoliuotis. Tuomet darbo užmokestis drastiškai sumažėja. Kalbant apie motyvaciją, jauni esate, bet entuziazmas, ko gero, – ne begalinis?
– Čia ne tik gydytojai rezidentai – visas personalas gyvena tose pačiose sąlygose, nes, vėlgi, čia yra detalės, kurios sprendžiasi eigoje. Daug žmonių turbūt apie tai nėra informuoti arba į tai įsigilinę. Dalis susiduria tik, kai patiems reikia izoliuotis. Ta tvarka, kaip aš dabar supratau, nes man pačiam dar neteko izoliuotis, – jei yra nustatomas COVID-19, tu turi kontaktą savo darbe, tai tu turi pretekstą pasakyti, kad tai buvo nutikę darbe ir dėl to yra kompensuojamas šimtaprocentinis atlyginimas pasiėmus nedarbingumo pažymėjimą. Bet jeigu tu turėjai kontaktą ir tenka izoliuotis, nes tu esi per didelėje rizikoje eiti į gydymo įstaigą ir dirbti su pacientais, su kolegomis, tai tavo atlyginimas tada drastiškai sumažėja, ir tai nėra niekaip kompensuojama.
– Kiek sumažėja?
– Man atrodo, kad 67 proc. – dviem trečdaliais arba nuo atlyginimo, gaunamo „į rankas“, – 80 proc. Kažkas tokio. Bet vėlgi visi turbūt turime savo nuomonę apie tai. Bet tu kaip medikas neturi pasirinkimo, – eini dirbti savo darbą tomis sąlygomis ir tai, kad nutiko kažkokia klaida arba nepageidaujamas įvykis, kad reikėjo izoliuotis, tai nebūtinai yra tavo pasirinkimas...
– Tai kaip trauma darbe? Reikia saviizoliuotis, nes įvyko kontaktas, bet jis įvyko vykdant tiesiogines mediko pareigas. Ir man atrodo, kad turėtų būti mokamas viskas atlyginimas...
– Tai yra tam tikras buferis medikams, kaip jūs ir sakote, kad ta motyvacija nebūtų galų gale prarasta. Ir tai yra dar vienas dalykas, apie kurį buvo galima pagalvoti per pusę metų. Bet dabar jau šita pandemija medikams kainuoja ir finansiškai, pasirodo.
– Ne tik nuovargį, ne tik neaiškumą, ne tik darbą, kuriam jie nėra iki galo apmokyti ir paruošti kaip, kad minėjote pavyzdį su Vaikų skyriumi. Tai dar ir atlygio negauna tokio, kokį lyg ir turėtų gauti... Bet, kad neatrodytų, kad jaunieji gydytojai vien tik guodžiasi, verkia ir skundžiasi...Žinau, kad yra ir labai daug gražių pavyzdžių, kuomet gydytojai rezidentai savo iniciatyva daro įvairius dalykus, kad tik kažkaip bandytų suvaldyti šią epidemiją...
– Žmonės visiškai savanoriškai eina dirbti į skyrius su COVID-19 pacientais. Tas yra dabar, lygiai tas pats buvo ir per pirmą bangą – visi buvo pasiruošę dideliam pacientų antplūdžiui, ir tiesiog yra didžiulis noras padėti visai sistemai.
– Vis dar yra taip, kad gydytoju dirbama iš pašaukimo? Aš vis tiek viliuosi, kad jaunoji karta renkasi šią profesiją ne dėl to, kaip senais laikais būdavo – geresnio gyvenimo, neteisėto praturtėjimo, bet viliuosi, kad idealizmas gyvas jaunojoje kartoje?
– Aš tikrai nesakyčiau, kad idealizmo nėra ir senojoje kartoje, jeigu taip galima pavadinti – senąja karta. Visoje medicinoje, tarp visų medikų yra daug idealizmo. Ir aš tikrai galiu garantuoti, kad šios pandemijos kontekste visi medikai dėl savo pacientų darys, ką tik gali, kaip tik išgali. Tai, apie ką, šiuo metu mes diskutuojame, kad atsitraukus nuo medikų santykio su pacientu, sistema galėtų padėti labiau.
– Praėjusią savaitę Seimo Sveikatos reikalų komitete vyko privalomojo sveikatos draudimo fondo svarstymas. Kokios ten mintys buvo išsakytos, ir kokie lūkesčiai?
– Labai įdomu, kas vyksta planuojant ne tik kitų, bet ir ateinančių trejų metų sveikatos sektoriaus finansavimą. Na, galiu pasakyti, kad kitais metais nėra numatyta kelti atlyginimus medikams. Mes nesame pasiekę net ir mūsų EBPO santykinių dydžių, – kiek turėtų visuomenėje, lyginant su vidutiniu darbo užmokesčiu, uždirbti medikas. Dar vienas faktas turbūt tai, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partija neturėjo rinkiminės programos eidama į Seimą šią kadenciją, ir tik galima remtis jų pasisakymais.
Kaip žadėjo visos būsimos daugumos partijos, kad reikia judėti link 8 proc. nuo BVP, bet tuo pat metu dabartinė dauguma planuoja, kad ateinantiems trims metams procentas nuo BVP visiškai nedidės. Procentas, ką dengia pati valstybė, yra apie 4,6 proc. Man įdomu, kas turi nutikti Lietuvoje, kad mes pagaliau suprastumėme, kad sveikata nėra nemokama ir kad sveikatos sektorius nėra pilnai finansuotas labai ilgą laiką.
Net ir pandemijai esant, kai visi kalbame apie sveikatos sektorių, neatsiranda kol kas politinės lyderystės planuoti biudžetų, kuriuose būtų numatomas didesnis finansavimas sveikatos sektoriui. O, jei kalbant visiškai politiškai, norėtųsi remtis tam tikromis taisyklėmis, ekonominiais rodikliais – pagal ką išvis yra skaičiuojamas biudžetas, bet iš principo jis yra guminis – kiek tų pinigų bus, tiek Valstybinė ligonių kasa ir padarys geriausia, ką ji gali, su skirtais pinigais. Čia prasideda klausimai, ar mes mokame už sveikatos apsaugą tiek, kiek turėtumėme. Atsakymas, – žinau, kad ne.
– Ir kitas klausimas – kiek jaunųjų gydytojų emigruos nesulaukę atlyginimo pakėlimo?
– Turbūt ne tik jaunųjų gydytojų, bet apskritai medikų... Vienas skaudžiausių dalykų, ką dar norėčiau pabrėžti, yra slaugytojai. Net ir oficialiomis Sveikatos apsaugos ministerijos prognozėmis, slaugytojų už mažiau nei dešimties metų trūks virš 7 tūkstančių. Ką Lietuva darys, kai trūks virš 7 tūkstančių slaugytojų, aš nežinau.
– Koks maždaug slaugytojo atlyginimas dabar?
– Bent jau oficialiai, remiantis ta statistika, kuri yra pateikiama Sveikatos apsaugos ministerijos, bet tai yra tiesiog vidurkiai, tai yra apie, aš bijau sumeluoti, apie 1600 neatskaičius mokesčių. Bet jeigu slaugytojai yra prioritetas ir žinome, kad atsiras didžiulė skylė šioje profesijoje, tai aš nemanau, kad tas atlyginimas turėtų būti toks, ir, galų gale, net neplanuojama jo didinti. Man sunku suvokti, kokios yra prognozės ir kur sveikatos sektorius juda.
– Galbūt optimizmo yra su naująja valdžia?
– Manau, kad balsavusieji rinkimuose ir išsirinkę kitą, sakykime, daugumą, viliasi, kad bus kitaip. Žinoma, kad yra viltis. O ką pavyks įgyvendinti konkrečiai, galėsime sėstis ir kalbėtis tik jau naujai valdžiai atėjus dirbti.
– Ir baigiant pokalbį, jūsų žodis tiems, kurie vis dar netiki arba sako, kad COVID-19 tai – viso labo lengva gripo forma.
Na, tada turbūt aš pasakysiu, kad medikams reikia dar daugiau apie tai kalbėti. Pavasarį mes turėjome akciją „Priešakinėse linijose“ ir dirbome kartu su komunikacijos specialistais, kurie irgi vykdavo į ligonines, kalbėdavosi su medikais, su pacientais, kurie sirgo. Ir vienintelė išvada mums pasitarus, – kad medicina yra ganėtinai uždara ir medikai nekomunikuoja, kas vyksta už uždarų palatos ar kabineto durų. Kokie yra jausmai, su kuo susiduriama ir panašiai. Tai yra nauja ir tie pasisakymai, sakykime, jaunų gydytojų, jie irgi galbūt apeliuoja į tai, kad mes nepratę apie tai kalbėti viešai. Aš viliuosi, kad mes suprasime vieni kitus ir jaunų gydytojų ar kitų medikų liudijimai, duos žmonėms peno apmąstymams ir supratimui, kad situacija nėra iš piršto laužta, ir kad mes tikrai nesėdime ir nekuriame kažkokių istorijų. O tikrai susiduriame su sunkumais ir mums, medikams, ypatingai reikia visuomenės pagalbos. Mes kalbame apie administracijas, apie politikus, bet pirmiausia vis tiek reikia visuomenės, nes nei administracija, nei politikai, nei galų gale aš gatvėje iš paskos nelakstysiu ir kaukės ant nosies tikrai neuždėsiu.
Primename, kad K. Kilčauskas sukėlė nemenką atgarsį visuomenėje, kuomet socialiniame tinkle spalio pabaigoje paskelbė, kad sveikatos apsaugos laivas skęsta.
„Šiame pandemijos kontekste gydymo įstaigos yra pastatytos į neįmanomą padėtį. Joms reikia vienu metu teikti ir planines paslaugas, ir tuo pat metu užtikrinti, kad pagalbą gautų COVID-19 sergantys žmonės“, – rašė Kauno klinikose dirbantis gydytojas rezidentas.
