Tai sako Vilniaus universiteto filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros magistro studijų programos „Sveikatos psichologija“ komiteto pirmininkė prof. dr. Laima Bulotaitė.
– Lietuvoje neseniai pradėti rengti sveikatos psichologai, apie kurių darbą visuomenėje dar mažai žinoma. Kam padeda tokie specialistai?
– Skirtingai nuo klinikinių psichologų, dažniausiai rengiamų darbui su psichikos sveikatos sutrikimų turinčiais pacientais ir paprastai dirbančių psichiatrinėse ligoninėse bei psichikos sveikatos centruose, sveikatos psichologai daugiau dirba su sergančiaisiais somatinėmis, lėtinėmis ligomis. Šie specialistai padeda įveikti psichologinius su liga susijusius veiksnius – suprasti ligą, susigyventi su ja, nes paprastai lėtinę ligą tenka kontroliuoti visą gyvenimą.
Žmonės stokoja informacijos tiek konkrečiai apie ligą, tiek apskritai, kaip formuoti sveikos gyvensenos įgūdžius.
Sveikatos psichologai taip pat užsiima žmonių sveikatinimu. Pasaulyje stebima sveikatos krizė – trūksta pinigų, racionalaus jų panaudojimo. Tyrimai parodė, kad didžioji dalis pacientų būtent serga lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis. Joms didžiausią įtaką turi gyvensena ir būtent šie specialistai gali padėti suvokti žmogui jo paties paties indėlį į savo sveikatą, motyvuoti keisti gyvenimo būdą.
– Ar mokyti sveikos gyvensenos – ne visuomenės sveikatos specialistų darbas?
– Toks specialistas gali geriausiai parengti sveikatinimo programą, bet tik psichologas patars, kaip tą informaciją efektyviausiai pateikti žmogui atsižvelgiant į amžių, išsilavinimą, kitus veiksnius.
Tyrimai rodo, kad lietuvių sveikatos raštingumas yra labai žemas, žmonės stokoja informacijos tiek konkrečiai apie ligą, tiek apskritai, kaip formuoti sveikos gyvensenos įgūdžius. Ir kalti čia ne tik patys žmonės, bet ir gydytojai. Jie pasako diagnozę, tačiau plačiau pasakoti apie ligą paprasčiausiai neturi laiko. Juo labiau gydytojui sunku padėti žmogui keisti gyvenimo būdą, juk tai – ilgas, net kelerius metus galintis trukti procesas.
Beje, nepagrįstai baiminamasi, kad sveikatos specialistai užims medikų vietą. Gydytojai visuomet geriau išmanys žmogaus organizmą, ligas. Visgi realybė tokia, kad turintiems didesnį kraujospūdį, cholesterolio kiekį ar antsvorį pacientams jie dažniausiai tiesiog pataria sveikai gyventi. Tačiau neužtenka to pasakyti, reikia padėti šitai padaryti, tam atlikta nemažai tyrimų, sukurtos teorijos ir metodai.
Dabar mūsų gydymo įstaigose sprendžiamos tik medicininės problemos, o turėtų būti įvertinti ir biopsichosocialiniai veiksniai. Dažniausiai vienos ligos priežasties nebūna, tad tik į pacientą žvelgiant kompleksiškai galima pasiekti gerų rezultatų.
– Ligų prevencijos svarba deklaruojama seniai, tačiau skiriant lėšas šiai sričiai dažniausiai nubyra tik trupiniai. Naujosios valdžios pažadai visuomenės sveikatinimui duoda prošvaisčių, kad daugiau tokių specialistų galėtų atsirasti sveikatos priežiūros įstaigose?
– Norisi tikėti, kad Sveikatos apsaugos ministerija sudarys sąlygas ligoninėms įdarbinti daugiau tokių specialistų. Užsienio patirtis rodo, kad sveikatos psichologai atlieka labai svarbų vaidmenį ir vėliau smarkiai atsiperka.
Jau gal dešimt metų kalbama apie tai, kaip padėti pacientui spręsti problemas, kol sutrikimas dar nėra išsivystęs ir nereikia vartoti vaistų.
Žmogus skundžiasi bloga savijauta, o ji pirmiausia išsivysto per kelerius metus dėl blogos psichologinės būklės. Jau gal dešimt metų kalbama apie tai, kaip padėti pacientui spręsti problemas, kol sutrikimas dar nėra išsivystęs ir nereikia vartoti vaistų. Reikia suvokti, jog jei tokiam žmogui nepadėsime dabar, po poros metų jam tikrai prireiks medikamentų ir jo gydymas kainuos brangiau. Taigi dirbant laiku su tokiu pacientu atsilaisvintų vieta tiems ligoniams, kuriems išties labai reikia pagalbos.
O dabar, jei poliklinikose ir yra psichologai, tai pacientai jiems siunčiami tik labai rimtais atvejais. Aišku, galima pasidžiaugti, kad nutarta didinti psichologų skaičių sveikatos psichikos centruose, bet tai, aišku, pirmiausia susiję su didėjančiu savižudybių, kitų psichikos problemų skaičiumi.
– Pakankamai paruošiame sveikatos psichologų?
– Sveikatos psichologus rengia ne tik Vilniaus universitetas, bet ir kiti šalies universitetai, bet jų išties nėra pakankamai. Ypač jų trūkumas pasijaustų, jei visos įstaigos, kur tokie specialistai reikalingi, juos priimtų. Dabar daug kas priklauso nuo įstaigos vadovo. Jeigu jis mato, kad toks specialistas reikalingas, tam atrandama pinigų ir skiriamas etatas. Daug psichologų dirba reabilitacijos įstaigose, suvoktas jų indėlis padedant žmonėms sugrįžti į gyvenimo vėžes.
Bet kiti gydytojai nesupranta, kam tas psichologas reikalingas, jei žmogui skauda pilvą. Paskirsi jam vaistų ir viskas. O galbūt jam skausmas atsiradęs būtent dėl psichologinių problemų. Kai tai gydytojas supranta, priima tokius specialistus, studentus.
– Neretai trukdo ir pačių žmonių įsitikinimai, jog psichologo pagalba reikalinga tik turinčiajam psichikos sveikatos sutrikimų?
– Toks požiūris keičiasi, bet ypač vyresnioji karta tiek į klinikinius, tiek sveikatos psichologus žiūri įtariai. Užsienyje tokiais atvejais dažnai toks specialistas tiesiog įvardijamas kaip konsultantas, kad nesukeltų neigiamų asociacijų. Tačiau jaunesnių žmonių požiūris kitoks. Jie pripranta, kad jau mokyklose yra psichologai.
Populiarėja savitarpio pagalbos grupės, kur renkasi tokią pačią problemą turintys, pavyzdžiui, diabetu ar reumatu sergantys žmonės. Vis labiau domimasi ir internetinėmis programomis, kuomet užpildžius klausimyną įvertinamas žmogaus gyvenimo būdas, palyginamas su kitų tokio pat amžiaus ir lyties asmenų, nurodomos grėsmės, pateikiamos išvados, rekomendacijos, padedama susidaryti individualią elgesio keitimo programą.
Štai mūsų fakultete yra grupė, sukūrusi relaksacijos ir streso įveikimo programą. Tokios savipagalbos programų atsiranda ir poliklinikų tinklalapiuose. Be abejo, bendravimas su gyvu žmogumi yra nepakeičiamas, tačiau jaunimui neretai tokia forma priimtinesnė.
Dosjė
Baigė VU psichologijos studijas, Dirbo Higienos institute, Vilniaus priklausomybės ligų centre. Šiuo metu yra VU Filosofijos fakulteto dėstytoja, skaito kursus „Sveikatos psichologija“, „Sveikatos stiprinimas ir prevencija“, „Priklausomybių psichologija“.
Yra vadovėlio „Sveikatos psichologija“ bendraautorė (2011) (kartu su N. Žemaitiene, R. Jusiene, A. Veryga), knygų „Rizikingas elgesys: samprata, paplitimas, veiksniai“, „Priklausomybių anatomija“ (2009), „Narkotikai ir narkomanija“ (2004) autorė.
