„Jis ant kalno nuotaikos labai ilgai laukė, bet taip ir nesulaukė. Sklinda legendos, kad nuotakos dvasia dar ir dabar sklando po šį kalną, – pasakojo Šmėklų kalno piršlys Domas Galbuogis.
Nuotakai surasti jaunikį gali padėti žmonės, pervažiavę kalną specialiai Helovinui sukurta rogučių trasa.
„Žmonės palydimi į naktį. Jie važiuoja visiškoje naktyje, ieškodami nakties dvasių ir antgamtiškų būtybių pačioje ilgiausioje Lietuvoje trasoje“, – kalbėjo Domas Galbuogis.
Pirmieji išdrįsusieji pakilti į Šmėklų kalną susidūrė su didžiausiomis kalno paslaptimis. Kas žmones išgąsdino labiausiai.
„Va, šis“, – rodo į su elektriniu pjūklu besišlaistančią būtybę pakalbinti jaunuoliai.
„O, Jėzau, man kažkas už kojos griebė, – išgąsčio neslėpė kitas kalno lankytojas. – Baisiai išsigandau, bet šiaip viskas fainai.“
„Labai labai gąsdina, taip, mama?“ – įspūdžiais dalinosi ant mamos rankų saugiai besijaučiantis berniukas.
Vis dėlto atkakliausiems pavyko surasti jaunikį. Ir nuotaka pagaliau su juo susitiko amžiams (iš jaunikio, tiesa, telikęs skeletas).
Laukiant šiurpiausios metų nakties, stoti akistaton su siaubūnais gali tekti ir tiesiog užsirašius į kirpyklą. Žmonės nieko nenutuokdami papuola išprotėjusiems kunigams, klounams žudikams tiesiai į rankas.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
„Aš esu ragana, yra klounas žudikas, turime dar apsėstą kunigą, turime dar turbūt mirtį (dar neįvardinome kol kas), taip pat: Džeisona iš juostos „Penktadienis, 13-oji“, žudiką daktarą“, – sakė vienos kirpyklos darbuotoja.
Tačiau drąsuolių atsiranda, kurie sako, kad tokie netikėti susitikimai sukelia malonų šiurpą.
„Tikrai įspūdinga, atėjau į kirpyklą nesitikėdamas, bet dabar – pakelia nuotaiką“, – dalinosi įspūdžiais kirpyklos klientas.
„Ne, nebaisu“, – porino kitas jaunas vyras, sėdintis kirpėjo kėdėje.
Helovinas Lietuvoje švenčiamas ne vienus metus. Etnologai sako, kad ši šventė populiarėja pastaraisiais metais. Nors anksčiau manyta, kad linksmintis prie lietuviškąsias Vėlines nevalia, dabar požiūris keičiasi.
„Tradicijos yra gerai, bet negyvos tradicijos nieko vertos, – sakė Vytauto Didžioji universiteto (VDU) etnologas Arūnas Vaicekauskas. – Tradicija keičiasi, na, mes matome tas tendencijas. Bet mane labiau gąsdina ne Helovino atėjimas. Mane labiau gąsdina, kad šįkart yra keturios dienos, daug laisvadienių. Ką mes matome: išpirktos kaimo sodybos, reisai į Turkiją.“
Tradicijos yra gerai, bet negyvos tradicijos nieko vertos.
Esą Helovinas nelabai kuo skiriasi nuo mums įprastų lietuviškų Užgavėnių.
„Tamsusis metų laikas ateina, o su juo visokios šmėklos, pabaisos. Mūsų tradiciniame kaime buvo tas pats. Iš tiesų, jeigu žiūrėti tą senąją airių kaimo kultūrą, ji niekuo nesiskiria nuo lietuvių. Visiškai tie patys tikėjimai, kad vėlės ateinančios į pasaulį ir visa kita. Skirtumo nėra“, – sakė etnologas.
Švenčiant Heloviną įprasta manyti, kad ši šventė atkeliavusi iš JAV, tačiau iš tiesų Heloviną, arba Visų Šventųjų naktį, pirmieji pradėjo švęsti senovės keltai, gyvenę prieš du tūkstančius metų Airijoje. Ir tik 19 amžiuje emigrantai ją atvežė į Šiaurės Ameriką, iš kur išpopuliarėjo visame pasaulyje.
