Išvertus iš lotynų kalbos, lutum magnum reiškia „puikusis molis“ arba „didelis purvas“. Molis yra pigi, patvari ir ekologiška medžiaga, prieinama visiems kūrėjams. Tai minkštas ir patogus trimatis pieštukas, perduodantis menininkės mintį per ranką į formą. Drėgnas molis atskleidžia ir išsaugo kiekvieną autorės prisilietimą, tačiau savo ruožtu paliktas džiūti ar išdegtas krosnyje, gali pasijusti esąs laisvėje ir sukurti kūrėjams nepavaldžias formas.

Tam tikra prasme molis – ir aiški nuoroda į žemę, kuria vaikštome ir iš kurios gyvename, ir netgi medžiaga, galinti tapti indu gyvybei – golemas juk buvo sukurtas iš molio. Iš jo atsirado ir puodai, ir plytos, ir prieglobstis, ir maisto gamybos galimybė. Molis yra pirminė žaliava, gebanti įgauti daugybę pavidalų ir beveik magiškai persikeisti, kai atsiduria skirtinguose kontekstuose – mitologiniame, literatūriniame, istoriniame, simboliniame, maginiame ir meniniame.

Organizatorių nuotr.

Paroda „Lutum magnum“ yra apie molio ir meno jungtį Lietuvoje, ja siekiama atskleisti molio medžiagiškumo raiškos įvairovę šiuolaikiniame mene. Eksponuojami skirtingais laikotarpiais sukurti įvairių sričių autorių darbai pasižymi medžiagos, proceso ir koncepcijos derme. Nuo keraminio indo iki tapybos, grafikos, instaliacijos ir vaizdo darbų – molį įvairiai naudojo skirtingų kartų menininkės ir menininkai.

Be to, molis kasdien yra pajuntamas ir suvokiamas, tiek kaip sanitarinis-funkcinis elementas, be kurio neapsieina mūsų buitis, tiek ir kaip dekoratyvus daiktas. Šios funkcinio ir befunkcio, vienkartinio ir unikalaus santykio paieškos yra pagrindinė visų šioje parodoje eksponuojamų menininkų kūrybos tema. Pradedant Antano Vivulskio moliniais eskizais ir baigiant šiųmečiais Jurgos Barilaitės molio kapojimais, molis daugybe būdų leidžia autoriams patirti unikalų santykį su kūryba.

Parodoje eksponuojami Roberto Antinio (jaunesniojo), Roberto Antinio, Jurgos Barilaitės, Noros Blaževičiūtės, Artūro Bumšteino, Adomo Danusevičiaus, Tomo Daukšos, Eglės Einikytės-Narkevičienės, Nerijaus Ermino, Monikos Gedrimaitės, Onos Grigaitės, Ievos Bertašiūtės-Grosbaha, Evaldo Janso, Audriaus Janušonio, Rasos Justaitės-Gecevičienės, Aistės Kisarauskaitės, Vinco Kisarausko, Saulės Kisarauskienės, Julijos Klevinskaitės-Gleiksner, Agnės Kondrataitės, Agnės Kučerenkaitės, Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės, Nicholaso Matrangos, Antano Mončio, Mindaugo Navako, Napoleono Petrulio, Rafalo Piesliako, Rimanto Sakalausko, Aldonos Jonuškaitės-Šaltenienės, Mykolo Saukos, Albertos Saukaitytės, Remigijaus Sederevičiaus, Birutės Stulgaitės ir Antano Vivulskio kūriniai.

Feliksas Daukantas (1915–1995) – profesionalaus Lietuvos dizaino edukacijos pradininkas, teoretikas ir modernaus dizaino kūrėjas. Jo idėjos, suformuotos dar prieš 60 metų, reikšmingai paveikė Lietuvos dizainą. Jis buvo mąstytojas ir praktikas, turėjęs ryškią daiktų pasaulio viziją, kuria dalinosi viešojoje erdvėje bei akademinėje aplinkoje – jo įsteigtoje Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedroje.

F. Daukantas svajojo apie tobulą visuomenę, kurios harmoningus santykius atspindėtų išmintingai sutvarkyta aplinka. Jo utopiniame mieste, kur visi daiktai tarnauja žmogui, gyventi būtų paprasta ir patogu: į būstą atvykę naujakuriai jau rastų būtiniausią įrangą ir tarpusavyje derančius interjero elementus, racionaliai suplanuotos gatvės prie reikiamo objekto vestų trumpiausiu keliu, simboliniai ženklai ir tinkamai sureguliuotos reklamų šviesos net naktį padėtų susigaudyti aplinkoje, o judėjimo laisvę skatintų nemokamas viešasis transportas, kurį F. Daukantas dar 7 dešimtmetyje spaudoje ne kartą siūlė padaryti nemokamą. Net konditerijos gamyboje ieškojo būdų torto puošybą sukomponuoti taip, kad ši patenkintų kiekvieno smaguriautojo skonį.

Dizainerio formuota vientisa aplinkos daiktų sistema buvo sunkiai įgyvendinama, tad didelė dalis jo idėjų liko projektuose, eskizuose, dešimtyse straipsnių, publikuotų to meto spaudoje. Visa ši medžiaga, surinkta iš įvairių institucijų ir privačių kolekcijų bei papildyta autentiškomis autoriaus mintimis, sugulė į šią parodą. Joje siekta išryškinti teoretiko konstruotus dizaino principus bei pristatyti jo sukurtus darbus, kurių dalis yra išlikusi tik nuotraukose. F.  Daukanto kūrybos visuma eksponuojama pirmąkart – tai ne tik daugeliui gerai pažįstamos dizainerio daiktinės kūrybos sritys (juvelyrika, odos ir metalo gaminiai), bet ir iki šiol plačiosios visuomenės dar neatrasti šio autoriaus dizaino darbai, skulptūra, fotografija, šaržai.

Projekto partneris „Dizaino fondas“ specialiai šiai parodai sukūrė videopasakojimą, kuriame apie profesorių kalba jo bendražygiai bei mokiniai, atskleidžiantys iki šių dienų gyvas F. Daukanto idėjas: 

Parodą globoja Lietuvos ir Ukrainos prezidentai Gitanas Nausėda ir Volodymyras Zelenskis.

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ir didžiausi Ukrainos muziejai – Nacionalinis istorijos muziejus, Nacionalinis dailės muziejus, Khanenko muziejus planuoja bendrų tarptautinių parodų ir jas lydinčių renginių ciklą „Lietuvos ir Ukrainos nacionaliniai muziejai“.

Pirmoji ciklo paroda – „Ukrainos civilizacijos. Nuo Tripolės kultūros, skitų aukso iki Maidano“.

Pirmą kartą Lietuvoje bus eksponuojama daugiau kaip 80 originalių artefaktų iš Ukrainos nacionalinio istorijos muziejaus rinkinio. Bus galima susipažinti su šios žemės istorija ir kultūra – nuo akmens ir bronzos amžių iki nesenų įvykių revoliuciniame Maidane.

Ikirašytinę Ukrainos istoriją pristatys Tripolės kultūros antropomorfinės plastikos pavyzdžiai, bronzos epochos unikalus kalendorius, pirmųjų istoriškai užfiksuotų tautų, gyvenančių Ukrainos teritorijoje – kimerų, skitų, sarmatų, gotų, hunų, antų – paveldas.

Ypatingo dėmesio verti senojo meno šedevrai iš skitų vadų pilkapių.

Kijevo Rusios epochai atstovaus plataus spektro archeologiniai radiniai – nuo buitinių daiktų iki juvelyrinių papuošalų ir krikščionių kulto reikmenų, kuriuos pagamino Kijevo Rusios ir Bizantijos meistrai.

Lankytojų dėmesiui taip pat bus pateikti XIV-XVIII a. artefaktai, tarp kurių bus galima pamatyti radinių iš Kijevo pilies, pastatytos pagal lietuvių valdovų įsakymą, Kijevo rotušės vėtrungę, Evangeliją sidabriniuose rėmuose iš Kijevo Pečorų lauros spaustuvės bei kitų ukrainiečių meistrų dirbinių.

Ukrainos konfesinę ir tautinę įvairovę atspindės judėjų ir Krymo totorių XIX a -XX a. pr. dailės kūriniai. Parodoje bus eksponuojami du svarbūs objektai iš Maidano aikštės - sukilimo dalyvių sukurti skydas ir šalmas, Orumo revoliucijos simboliai.

Parodą atidarys kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas, Ukrainos Aukščiausiosios Rados pirmininkas Andrijus Parubijus, Ukrainos Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Volodymyras Jatsenkivskis, Ukrainos nacionalinio istorijos muziejaus direktorius Bohdanas Patryliakas, Lietuvoje gyvenantis švedas, pagalbos Ukrainai aktyvistas Jonas Ohmanas.

Paroda veiks iki liepos 12 dienos.

„Plakatas – dailės kūrinys, bet ne muziejui, o gatvei“, – taip maestro J. Galkus apibūdino nevienareikšmį ilgus metus jo puoselėto žanro paskirtį. Ilgai vyravo nuostata, esą plakatas – vienadienis gatvės reiškinys, kurio tikslas – perteikti kiekvienam vartotojui prieinamą, greitai „suvirškinamą“ informaciją.

Kai informacija tapdavo nebeaktuali, plakatai dingdavo kartu su juose skelbtais įvykiais – niekas nesusimąstydavo apie jų išliekamąją vertę. Šiandien, sparčiai kintant kūrybos technologijoms, reklamai užvaldant vis daugiau erdvių, keičiasi ir požiūris į plakatą. Diskusijos apie grafinės reklamos meniškumo kriterijus skatina versti plakato istorijos puslapius, atidžiau įsižiūrėti į sukurtus geriausius pavyzdžius.

Lietuviško plakato negalėtume įsivaizduoti be J. Galkaus. Jis – vienas ryškiausių šio žanro atstovų, XX a. antrojoje pusėje meninėmis inovacijomis spartinęs modernėjimo procesus, padėjęs formuoti lietuviško plakato mokyklą, atstovavęs Lietuvos menui svarbiose tarptautinėse parodose. Daugelis jo plakatų ir šiandien neprarado aktualumo. J. Galkus sukūrė per 500 plakatų, iš kurių maždaug penktadalis rodomas parodoje.

Pristatyta kolekcija siekiama atspindėti dailininko kūrybinės raiškos įvairovę bei žanro gyvybingumą, padėjusį sudėtingomis sąlygomis pasiekti aukštą meninį lygį. Greta spausdintų plakatų pristatomi originalūs guašu atlikti plakatų projektai, geriau perteikiantys autentiškus autoriaus braižo ypatumus: spalvos kokybę, piešinio niuansus. Be to, žiūrovas gali susipažinti ir su tais plakatais, kurie dėl įvairių priežasčių nebuvo išleisti. Kolekciją gausiai papildo iki šiol nepublikuoti eskizai, atskleidžiantys slaptą menininko kūrybinę virtuvę ir duodantys raktą į nuodugnesnį kūrinių suvokimą.

Vienas svarbių kūrybos barų – knygų dizainas, kurį dailininkas puoselėjo ne vienerius metus, apipavidalino per 100 knygų. Jo dirbtuvėje gimė ir proginiai atvirukai, programėlės, kvietimai. Be to, jis buvo vienas iš pirmųjų, sovietmečiu kūręs logotipus, ir dabar sėkmingai tęsia šį darbą. Itin svarbi J. Galkaus kūrybos sritis – heraldika. Susidomėjęs ja dar jaunystėje, jis aktyviai kuria Lietuvos miestų herbus, Vyčio projektus.

Reikšmingi J. Galkaus istoriniai tyrimai: jis – vienintelis, taip nuosekliai tyrinėjęs Lietuvos plakato istoriją, šia tema išleidęs tris knygas, taip pat daug nuveikė heraldikos, numizmatikos, bonistikos srityse, surinko unikalią medžiagą apie Lietuvos Respublikos herbą Vytį.

Dailininko kūrybinės sritys parodoje pristatomos penkiose teminėse dalyse, kuriomis siekiama atskleisti įvairiapusę autoriaus kūrybą, jos formavimosi sąlygas permainingais laikais. Skirtingas menines sritis ir temas parodoje jungia ryškėjantis J. Galkaus kūrybos principas – atvirumas naujovėms, kartu nepamirštant pamatinių kūrybos vertybių.

Paroda veiks iki 2020 m. balandžio 12 dienos.

Parodos kuratorės: Gražina Gurnevičiūtė ir Živilė Intaitė.

Parodos architektas Vytautas Puzeras.