Apie parodos koncepciją, struktūrą ir iššūkius – pokalbis su muziejaus vadove Daina Kamarauskiene.
– Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus šimtmečio proga ruošia 1900–1940 m. lietuvių dailės ekspoziciją. Šalyje įsitvirtinantis karantinas stabdo fizinį kultūrinių įstaigų lankymą. Kokiu būdu ekspozicija bus prieinama visuomenei?
– Ekspozicija jau po truputį atveria duris muziejaus feisbuko paskyroje, pradėdama supažindinti lankytoją su eksponatais, jų istorijomis. Neretai čia žiūrovai sužinos daugiau, nei galėtų pamatyti muziejuje. Tačiau tikimės, kad pavasarį galėsime pakviesti žmones saugiai džiaugtis kūriniais fizinėje muziejaus aplinkoje.
Pažintis: improvizuotoje P.Rimšos dirbtuvėje – žinomo grafiko, skulptoriaus kūrybos pavyzdžiai.
– Parodos atskaitos taškas – 1900-ieji. Kodėl pasirinkta būtent ši data? Ar ją galima sieti su profesionaliosios dailės vystymusi Lietuvoje? Ar muziejuje, konkrečiai šioje ekspozicijoje, galima išvysti ir anksčiau datuojamų kūrinių?
– Tai natūrali, chronologiška ekspozicijos, kuri prasideda senąja Lietuvos daile, tąsa. Profesionalioji dailė egzistavo visais laikais, nenutrūkstamai, tačiau šis laikotarpis nuo XX a. pradžios mums yra itin svarbus tuo, kad mes, kaip ir daugelis Europos šalių, tuo metu pradėjome suvokti savo tautinį identitetą, ieškoti savęs kaip lietuvių tautos.
Tai labai aktyviai vyko ir mene. Dailininkai pradėjo matyti lietuvių meno parodas kaip galimybę suvienyti po pasaulį išsibarsčiusius tautiečius – tuos, kurie identifikavo save kaip lietuvius. Tad ekspozicija prasideda nuo tų menininkų ir tų kūrinių, kurie dalyvavo pirmose lietuvių dailės parodose.
Visa ekspozicija suskirstyta temomis, kad būtų lengviau papasakoti mūsų dailės formavimosi šiuo laikotarpiu ypatumus. Ekspozicija prasideda nuo 1900–1918 m., kai vyko labai aktyvus inteligentijos būrimosi, diskusijų laikotarpis. Kai buvo keliamas klausimas, ar iš viso egzistuoja lietuvių menas. Tad nieko keisto, kad pirmose parodose greta profesionalių menininkų buvo eksponuojami ir liaudies meno dirbiniai, taip bandant atskleisti lietuvišką dvasią. Šio laikotarpio dailė persmelkta Europoje vyravusio simbolizmo. Apie tai byloja ir patys darbų pavadinimai: "Mąstytojas", "Pesimistas"...
Toliau žiūrovas susipažins jau su Kauno meno pasauliu, čia persikėlus sostinei. Ekspozicija "1919–1930. Nacionalinės dailės pamatai" pasakos apie Kauno meno mokyklos formavimąsi. Nuo idėjos iki mokymo metodikų ir asmenybių, kurios kūrė šią profesionalų kalvę. Justinas Vienožinskis, Kajetonas Sklėrius, Adomas Galdikas, Vladas Didžiokas, Juozas Zikaras, Vincas Grybas ir kt. – tai buvo žmonės, kurie ugdė jaunuosius, skatino važiuoti į Europos meno centrus, keliauti, domėtis, taip bandydami iš lokalios dailės pasukti į pasaulinę.
Toliau atskleisime ryškią art deco tendenciją, kuri pavergė ne vieno menininko širdį arba bent gundė išbandyti šią stilistiką. Ekspozicijoje "1930–1940. Jaunoji karta. Opozicija" pristatysime "Ars", Nepriklausomų menininkų, Moterų dailininkių grupių dailę, kurie, kaip ir priklauso jauniems, priešinosi savo mokytojų, jų nuomone, stagnacijai, ieškojo savito kelio, drąsiau eksperimentavo. Ir tai dar ne viskas. Žiūrovų lauks ne viena staigmena. Pavyzdžiui, jie galės užsukti į Petro Rimšos dirbtuvę.
– Ar yra vienas kertinis akmuo, kūrinys, su kuriuo užvedama ekspozicija? Ar tai daugiau bendrai mąstančių, pavyzdžiui, Antano Žmuidzinavičiaus, M.K.Čiurlionio kūriniai, atspindintys laiko dvasią, kultūrinį sąmoningumą?
– Kiekviena salė, kiekviena tema turės savo kūrinį-raktą, kuris, mūsų manymu, geriausiai atspindi temą. Pavyzdžiui, pradžioje mus pasitiks Kazimiero Ulianskio "Mąstytojas", kitoje – J.Vienožinskio autoportretas ar P.Rimšos "Skausmas".
– Atsižvelgiant į tai, kad muziejų galima laikyti švietėjiška įstaiga, ar ši paroda buvo kurta turint tikslą pasakoti autentišką lietuvių ir visos Lietuvos dailės istoriją? Ar kuruojama prioritetą teikiant M.K.Čiurlionio muziejaus archyve esančiai medžiagai?
– Taip, mūsų tikslas buvo pristatyti trumpą Lietuvos dailės ir kultūros istoriją ir tam užteko muziejuje saugomų kūrinių, kadangi tai muziejaus aukso fondas, stipriausi darbai. Žinoma, mielai, papildytume šį pasakojimą ir iš kitų muziejų pasiskolintais, tačiau šiuo atveju tiesiog fiziškai yra per mažai vietos. Tad papildysime ekspoziciją tik pora skolintų kūrinių.
Jonas Mackevičius. Vaizdas pro langą.
– Ar išsirinkti menininkus, o gal tam tikrus kūrinius buvo sunki užduotis? Galbūt kuris nors įsimintinas menininkas, padėjęs pamatus dailės srityje, liko už borto?
– Pasirinkti menininkus tikrai nebuvo sunku. Tai mūsų grandai, tad čia negalėjo būti didelės atrankos. Kūriniai, žinoma, pateko ne visi. Tačiau kuriant ekspoziciją, kartais nutinka taip, kad kūrinys tiesiog nesikalba su kaimynu ir keliauja namo, į saugyklą palaukti kitos progos. Tačiau ekspoziciją pradedi formuoti nuo geriausių, ryškiausių pavyzdžių ir prie jų derini kitus, tad galiu drąsiai teigti, kad geriausi kūriniai bus parodyti.
Tai labai didelė ir įvairi ekspozicija, kuriai įveikti, ko gero, neužteks vienąkart apsilankyti.
– Kiek apskritai tokio tipo ekspozicija objektyvi? Ar galima teigti, kad bet kokia atranka tokio masto parodoje yra neišvengiamai subjektyvi ir atliepia institucinės kritikos madas, pajėgumą?
– Nėra objektyvios tiesos kuriant ekspoziciją ar parodą. Kiekvienas kuratorius kuria savo interpretaciją. Net jeigu 100 proc. parodytum, pavyzdžiui, kokio menininko kūrybą, jau tai, kaip pasirinksi akcentus, kuriam darbui suteiksi daugiau erdvės, bus subjektyvus kuratoriaus žvilgsnis. Viso pasaulio kuratoriai iš tų pačių kortų sudėlioja vis kitokį pasjansą. M.K.Čiurlionis – ryškiausias to pavyzdys. Kuo tik jis nebuvo: ir mistikas, ir simbolistas, ir avangardistas. Ši ekspozicija yra ganėtinai klasikinė, tad apie madas kalbėti čia nematau prasmės.
Kajetonas Sklėrius. Gedimino sapnas.
– Prieš kelis mėnesius atidaryta paroda Kauno paveikslų galerijoje sulaukė kritikos. Ar rengiant naująją ekspoziciją buvo išgirsta kritika?
– Kritika buvo išgirsta. Mes džiaugiamės kiekviena kritika, nes profesionalios parodų analizės labai trūksta. Su įdomumu skaitėme ir Petro Kalpoko retrospektyvinės parodos kritiką "Naujajame židinyje". Konstruktyvi kritika skatina diskusiją. Gaila, kad parodos "Drambliai ir chameleonai" kuratorės idėja nebuvo suprasta. Ši ekspozicija, kaip sakiau, baigiasi karo metais, tad ir temos čia kitos.
– Per keturiasdešimt metų Lietuva ne kartą buvo okupuota, patyrė represijų, tačiau tarpukariu sugebėjo ne tik atsitiesti, bet ir pasiekti aukštą meninį lygį, prilygstantį bendroms modernizmo tendencijoms Europoje. Ar šiam periodui bus skiriamas ypatingas dėmesys?
– Taip. Tam bus skiriama didžiausia ekspozicijos dalis. Pristatysime net lito sukūrimo istoriją.
– Smagu matyti, kad ekspozicijoje išvysime art deco stiliaus kūrinių. Nors dekoratyviu stiliumi kūrusių menininkų negausu, gal galite pakomentuoti kurių autorių kūryba pasirinkta atstovauti art deco stiliui?
– Gaila, kad šioje ekspozicijoje neturime daug vietos atskleisti visą šio stiliaus suklestėjimą, kuris apėmė kūrybą nuo reklamos iki baldų. Čia daugiausia matysime dailininkų Stasio Ušinsko, Liudviko Strolio, Broniaus Pundziaus, Mato Menčinsko, Kazio Šimonio ir kitų kūrinius. Šiek tiek dėmesio skirsime amatams, mados aksesuarams. Čia lankytojai galės sužinoti, kaip atrodo bakelitas, kokios dailios sidabrinės rankinės ir kokio puikaus dizaino skrybėlaitėmis puošėsi ponia Vincenta Lozoraitienė.
Deja, lietuviški baldai, kuriais teisėtai galime didžiuotis, nebetilpo šiose erdvėse, tačiau žiūrovai jų ras labai daug A. ir P.Galaunių namų-muziejaus ekspozicijoje.
Justinas Vienožinskis. Autoportretas.
– Tarp vaizduojamosios dailės kūrinių muziejus ruošiasi įtraukti neseniai rodytus P.Kalpoko darbus. Ar galima tikėtis pamatyti dar nematytų drobių?
– Tikėtis, kad po tokios grandiozinės parodos, kuri ką tik vyko muziejuje, parodysime ką nors netikėto, tikrai neverta. Tačiau turėsime kitų netikėtumų, kūrinių, kurių žiūrovas dar nematė. Pirmą kartą bus pristatyta beveik visai nežinoma menininkė B.A.Abaravičiūtė – puiki art deco stiliaus atstovė, rodysime ir ką tik įsigytą Kazimiero Stabrausko, M.K.Čiurlionio mokytojo, darbą.
– Kaip vertinate tokią nelengvą užduotį, muziejuje eksponuoti Lietuvos profesionaliosios dailės pradžią? Ar jums, kaip meną propaguojančiai asmenybei, paroda atrodo įtaigi?
– Klausti, ką galima patobulinti, dar tikriausiai anksti. Tai paaiškėja, kai parodą pradeda lankyti žiūrovai. Jie parodo silpnesnes parodos vietas, patvirtina arba paneigia, ką esi sumanęs. Apie įtaigą taip pat turėčiau kalbėti ne aš, o kritikai ir lankytojai. Galiu pasakyti tik tiek, kad dirbti su tokiu gero meno kūriniais yra begalinis malonumas. Todėl manau, kad žmonės tikrai atras kiekvieno skoniui artimus kūrinius, o galbūt ir perskaitys mūsų įdomią nacionalinio meno gimimo istoriją. Tai labai didelė ir įvairi ekspozicija, kuriai įveikti, ko gero, neužteks vienąkart apsilankyti. Į pagalbą ateis gidai, konsultantai, edukatoriai, išsamūs aprašymai. Tad belieka laukti, kad grėsmingasis virusas trauksis ir žmonės galės atsigauti salėse, kuriose daug kokybiško meno.
– Ar ateityje sulauksime panašios parodos, kurią sudarytų Lietuvos menininkų kūryba nuo 1940-ųjų iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo?
– Kol kas tokių planų neturiu, nes labai dubliuotume tai, kas rodoma Nacionalinėje dailės galerijos ekspozicijoje. Tad, jeigu ir kils minčių kurti tokią plačios aprėpties parodą, tai greičiausiai siesis su Kauno menu.
