Sprendimą padiktavo laikmetis

Buvusi Tarptautinė jūrų perkėla transformuojama Lietuvai rengiantis Baltijos jūroje statyti pirmąjį vėjo jėgainių parką.

Nuo pernai gruodžio teritorija pasikeitė iš esmės – čia griaunami pastatai ir rengiamasi naujos veiklos etapui.

1986 m. veiklą pradėjusi Tarptautinė jūrų perkėla keltų terminalo funkcijos nebeatlieka nuo 2017 m.

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos (KVJUD) generalinio direktoriaus Algio Latako teigimu, Smeltės pusiasalis tampa jūrinių vėjo jėgainių įrengimo platforma Baltijos jūros regione.

„Tai diktuoja šių dienų laikmetis ir poreikis. Pirmiausia, poreikis Lietuvos jūrinių vėjo parkų įrengimui ir uosto vaidmens, kuriant šalies energetinę nepriklausomybę“, – kalbėjo A. Latakas.

Tai diktuoja šių dienų laikmetis ir poreikis.

Investuos 115 milijonų

KVJUD ir Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Klasco“ yra pasirašiusios investicinę sutartį, pagal kurią bus vystoma uosto infrastruktūra, reikalinga planuojamai jūrinių vėjo elektrinių plėtrai.

Investicijos į vėjo jėgainių parkų statyboms Baltijos jūroje aptarnauti skirtą infrastruktūrą Klaipėdos uoste gali siekti iki 35 mln. eurų, dar apie 80 mln. eurų teritorijos pritaikymui planuoja skirti „Klasco“.

Smeltės pusiasalyje bus rekonstruotos krantinės, pritaikant jas vėjo jėgainių elektrinių krovai ir surinkimui.

Šiai veiklai bus pritaikyta apie 20 ha teritorija.

„Klasco“ generalinis direktorius Vitalijus Muštukas pasidžiaugė, kad Klaipėdos uostas geba prisitaikyti prie dinamiškos šių dienų geopolitinės situacijos ir laiku priimti svarbius, toli į ateitį nukreiptus sprendimus, o Smeltės pusiasalio projektas – puikus pavyzdys.

A. Latakas. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Negali likti nuošalyje

„Esant tokiai galimybei, kai Lietuva įrengia savo parką, Klaipėdos uostui likti nuošalyje, mano supratimu, būtų milžiniška klaida“, – įsitikinęs A. Latakas.

Buvusią Tarptautinės jūrų perkėlos teritoriją jūrinių vėjo jėgainių parkų aptarnavimui tikimasi pritaikyti iki 2025 m. pabaigos.

Manoma, kad naujas terminalas bus panaudotas ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos, Latvijos ir Estijos planuojamų vystyti vėjo jėgainių parkų Baltijos jūroje statybai ir aptarnavimui, todėl veiks visu pajėgumu.

Planuojama, kad pirmasis maždaug 700 MW galios jūrinio vėjo parkas Lietuvos teritoriniuose vandenyse ties Palanga pradės veikti 2028 m.

Iki 2030 m. Lietuva planuoja Baltijos jūroje išvystyti du bendros 1,4 GW galios jūrinio vėjo parkus, kurie tenkins pusę dabartinio Lietuvos elektros energijos suvartojimo poreikio.

Sunkvežimiais rieda ir konteineriai

Pradėta ardyti buvusi Tarptautinė jūrų perkėla gali padėti tašką pietinio aplinkkelio istorijoje. Neva nebus prasmės tiesti aplinkkelio į pietinę uosto dalį, kai joje neliks jūrų perkėlos ir smarkiai sumažės sunkiojo transporto srautas.

Tarptautinė jūrų perkėla iš tiesų ardoma, teigiama, sunkiai. Buvo įrengtos gana tvirtos gelžbetoninės konstrukcijos.

Verta prisiminti, kad ta perkėla buvo statyta ne sunkvežimiams, o karo technikai gabenti. Ja į tuometę Vokietijos Demokratinę Respubliką išgabenti ištisi ešelonai tankų ir kitokios karinės technikos. Paskui per jūrų perkėlą didelė dalis jų ir sugrąžinta, sumesta neva saugoti Rusijoje, Sibire. Gali būti, kad dalis tų praėjusio amžiaus 1955 ar 1962 m. gamintų ir prikeltų tankų dabar siunčiami kariauti į Ukrainą.

Ne vien dėl jūrų perkėlos būtų reikalingas uosto pietinis aplinkkelis. Žvilgtelėjus į Jūrininkų prospektą matyti, kad juo rieda daug sunkiojo transporto su konteineriais. Į Klaipėdos konteinerių terminalą, „Klaipėdos Smeltės“ konteinerių terminalą gabenamos prekės iš įvairiausių ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos vietų.

Pernai Klaipėdos uoste pirmą kartą 1 mln. TEU ribą peržengęs konteinerių skaičius neatsirado iš oro. Didelė dalis jų rieda sunkiuoju transportu Lietuvos keliais, Šilutės plentu ir Jūrininkų prospektu.

Kartojasi: rytinės spūstys prie vieno iš įvažiavimo kelių į Klaipėdą. V. Matučio nuotr.

Kokia aplinkkelio nauda?

Pietinis aplinkkelis sumažintų konteinerių transporto srautą Klaipėdos mieste.

Jis nuo sunkiojo transporto beveik išlaisvintų Šilutės plentą, greičiausiai panaikintų nuolat susidarančias automobilių transporto spūstis prie Rimkų geležinkelio pervažos.

Didžiulę naudą pietinis aplinkkelis turėtų Klaipėdos pietinės miesto dalies gyventojams. Sveikesniu oru kvėpuotų visų pagal Jūrininkų prospektą esančių daugiabučių namų gyventojai. Svarbiausia – žymiai pagerėtų susisiekimas tarp Klaipėdos ir jos pietinės dalies priemiesčių – Šernų, Ketvergių, Dituvos, Priekulės – pusėje.

Pietinio aplinkkelio reikalai turėjo būti sprendžiami jau seniai. Koją tam pakišo ir teismo procesas, kai buvo derinamas detalusis planas. Atsirado žemės sklypų savininkų, kurie kreipėsi į teismus, nes nuo naujo kelio nebuvo numatyta nuvažiavimo kelių į jų sklypus. Detalusis planas buvo įstrigęs teismuose, tačiau vėliau suderintas.

Gaila, kad pats sumanymas atgulė į valdininkų stalčius. Suinteresuotiems asmenims pavyko prastumti idėjas, kad jūrų perkėla iš Smeltės pusiasalio persikeltų į Baltijos prospekto pabaigą. Tai sukėlė daugybę naujų su transportu susijusių problemų, atnešė didelių investicijų poreikį gerinti eismą Baltijos prospekte.

Probleminių kelių ir vietų Klaipėdoje yra begalė. Piko valandomis užkemšami beveik visi Klaipėdos miesto įvažiavimo ir išvažiavimo keliai.

Daugybė „butelio kakliukų“

Nuostabą kelia, kiek mažai dėmesio Klaipėdos uosto privažiavimo keliams skiria Lietuvos valdžia.

Klaipėdoje yra uostas – pagrindinis Lietuvos transporto mazgas. Palyginti su Vilniumi ir Kaunu, Klaipėdos prieigų keliai tvarkomi, o ir atrodo prasčiausiai. Nebaigiamas tvarkyti Jakų žiedas, kuris piko valandomis, ko gero, tampa labiausiai apkrautu transporto mazgu Lietuvoje.

Kur dingo atskiros Jakų žiedo atšakos į kelią link Šilutės, kurios išlaisvintų nuo dalies sunkiojo transporto ir Klaipėdos miestą? Juodas humoras, kad, užuot sutvarkius arba bent pradėjus tvarkyti iš dalies ir su uosto veikla susijusią svarbią kelio atkarpą, nuo Jakų žiedo link Šilutės sustatyti greitį ribojantys ženklai. Tarsi vien nuo ženklų kelias taptų geresnis ar lygesnis.

Dėl kelių, kurie susiję su uosto veikla, tvarkymo ne kažin ką gali padaryti paties Klaipėdos miesto valdžia. Daugiau čia gali nuveikti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija. Dar daugiau – Susisiekimo ministerija ir jai pavaldi Kelių direkcija

Kaip tik šiomis dienomis susisiekimo ministras pakoregavo ES pinigų naudojimo tvarką. Įrašė, kad tik akcine bendrove tapusi Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija galės dalyvauti projektuose, kurie skirti įvažiavimui į uostą gerinti. Gal tarp tokių ES remiamų projektų kurią nors dieną atsidurs ir pietinis aplinkkelis?

Probleminių kelių ir vietų Klaipėdoje yra begalė. Piko valandomis užkemšami beveik visi Klaipėdos miesto įvažiavimo ir išvažiavimo keliai. Vadinamieji butelio kakliukai yra ties Klaipėdos laisvąja ekonomine zona, kur įvažiavimo keliai nėra tinkamai sutvarkyti. Vasarą problemų transporto srautai kelia ties antrąja Smiltynės perkėla. Dažnai prieš išplaukiant jūrų keltams sunkiojo transporto srautai nusidriekia Baltijos prospekte prie žiedų.

Tačiau į keltą kompanija neįsmuko, perkėlos apsauga iškvietė policiją, nes vyrai atriedėjo prabangiu automobiliu be valstybinių numerių.

Tarptautinėje jūrų perkėloje vyrai pasirodė apie 20 val.

Policija patikrino kompanijos blaivumą. Paaiškėjo, jog prie „Porshe“ vairo sėdo girčiausias, jam nustatytas 2,44 prom. girtumas.

Jam teko naktį praleisti areštinėje, o kompanija iš perkėlos iškulniavo pėsčiomis.

Minės neeilinį įvykį

Šios dienos rytas Tarptautinėje jūrų perkėloje prasidės iškilmėmis. Čia bus švenčiama 25-ųjų pasienio kontrolės perėmimo iš sovietinių pasieniečių metinių sukaktis.

Šventė surengta keturiomis dienomis vėliau. Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinės atstovai tikino, kad tikroji sukakties diena, vasario 24-oji, buvo nepatogi iškilmėms.

Pirmasis Tarptautinės perkėlos vadovas Vytautas Vaičekauskas mano, kad taip pasielgta dėl buvusio Lietuvos krašto apsaugos ministerijos, pasienio apsaugos tarnybos viršininko Stanislovo Stančiko sveikatos problemų.

Be kviestinių svečių, tarp kurių žada būti keli miesto tarybos nariai ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado pavaduotojas Vidas Mačaitis, iškilmėse dalyvaus 1992 m. vasario įvykių Tarptautinėje perkėloje dalyviai.

Kai kurie jų žada rėžti tiesą ne tik apie 25 metų senumo įvykius.

"13 metų vadovavau Tarptautinei perkėlai. Išgyvenome ir labai gerų, ir siaubingų laikų. Teko ranką spausti Lietuvos prezidentui, beveik visiems premjerams. Garsiausiam Klaipėdos banditui Sigitui Gaidjurgiui parodžiau duris. Net gyvybei grėsmė buvo kilusi", – tvirtino V.Vaičekauskas.

Saugo prezidento kaklaraištį

V.Vaičekauskas niekada nepamirš, kaip jo rūbų spintoje atsirado brangus prezidento Algirdo Brazausko kaklaraištis.

Kai Tarptautinė perkėla 1996 m. minėjo įkūrimo dešimtmetį, buvo atvykęs tuometis Lietuvos vadovas A.Brazauskas.

Pokylyje "Klaipėdos" viešbučio restorane užfiksuotose nuotraukose įamžintas įdomus faktas. Linksmybėms įsilingavus bičiulystei sutvirtinti V.Vaičekauskas su A.Brazausku apsikeitė kaklaraiščiais.

Prezidentas perkėlos vadovui lyg juokais užsiminė, kad jo kaklaraištis – ne bet koks, o "Versace" prekės ženklo, todėl kainavęs 300 dolerių.

"Mano kaklaraištis taip pat nebuvo blogas, bet nė iš tolo ne toks brangus. Turėjau auksinį žiedą su briliantu. Kaip kompensaciją jį pridėjau prie savo kaklo puošmenos. Bet A.Brazauskas buvo išmintingas žmogus, suprato šio žiedo vertę. Kainavo daugiau nei du tūkstančius dolerių. Vėliau jis priėjo prie manęs ir tą žiedą įmetė man į kišenę. Tą prezidento kaklaraištį turiu ir šiandien", – neeilinį įvykį prisiminė V.Vaičekauskas.

Nustebino gėlės ir užuolaidos

Tarptautinės perkėlos statybos imtasi, kai Lenkijoje pradėjo šurmulį kelti "Solidarumas", lenkai ėmėsi įvairių trikdžių aprūpinant Vokietijoje dislokuotus sovietų karinius dalinius.

Iki tol šie būtini kroviniai SSRS pasiekdavo geležinkeliu per Lenkiją.

Būta atvejų, kai Lenkijoje prie bėgių buvo privirinami sąstatų ratai. Siekiant apsaugoti kariuomenę nuo tokių ar dar drastiškesnių išpuolių sumanyta statyti Klaipėdoje perkėlą.

Nuo projektavimo pradžios iki atidarymo juostelės perkirpimo praėjo vos treji metai. Turint omenyje tarybinius laikus, statybos vyko nepaprastai greitai ir kokybiškai.

"Objektą kontroliavo politinis biuras, o tai sovietmečiu – aukščiausias valdžios organas. Net Konstitucijoje buvo rašoma, kad pagrindinė Tarybų Sąjungos varomoji ir nukreipiančioji jėga buvo Komunistų partija. Politinis biuras ir buvo Komunistų partijos organas. Būtent todėl Tarptautinės perkėlos statybos ėjo kaip per sviestą. Dirbo ir Lietuvos statybininkai", – prisiminė V.Vaičekauskas.

Prieš perkėlos atidarymą tikėtasi, kad statytojai gaus apdovanojimus, bet šiai vilčiai nebuvo lemta išsipildyti, nes prieš pat iškilmes Juodojoje jūroje įvyko tragedija, nuskendo keleivinis laivas, žuvo daug žmonių, todėl teikti ordinus nebuvo tinkamas laikas.

1986 m. spalio 3 d. į iškilmes atvykę ministrai stebėjosi estetiška uosto įmonės aplinka, čia žydėjo gėlės, kabinetuose baltavo užuolaidos.

Laive išbarstė sprogmenis

Pagrindinis perkėlos tikslas buvo užtikrinti tiekimą sovietų kariuomenei Vokietijoje ir prekyba tarp dviejų šalių.

Iš Tarybų Sąjungos buvo gabenamos žaliavos, o iš Vokietijos į Klaipėdą – plataus vartojimo prekės.

Kiek vėliau per perkėlą iš Vokietijos išgabenta visa sovietų karinė technika ir net atominės bombos, kurias lydėdavo itin aukšto rango karininkai.

V.Vaičekauskas dar prisimena, kaip kartą netinkamai pritvirtintas vagonas laive išbarstė priešraketinius sviedinius.

Jei jie būtų sprogę, nuo žemės paviršiaus būtų dingę pusė Klaipėdos.

"Vėliau lydintysis karininkas šiurpino sakydamas, jei jie būtų sprogę, nuo žemės paviršiaus būtų dingę pusė Klaipėdos", – prisiminęs anų dienų įvykius pasakojo buvęs perkėlos vadovas.

Kai iš Vokietijos buvo išvežti paskutiniai sovietų karinės technikos vagonai, manyta, kad Tarptautinė perkėla žlugs.

Būtent tada V.Vaičekauskas sumanė keltais vežti ne vagonus, o vilkikus su priekabomis.

Nuo banditų saugojo "Aras"

Darbą perkėloje 9-ajame dešimtmetyje buvęs vadovas prilygina pasaulio pabaigai.

Tuo metu iš Rusijos į Vakarus buvo vežami spalvotieji metalai. Ne kartą jie buvo atskraidinti kariniais lėktuvais į Šiaulių oro uostą, o iš ten – vagonais į Klaipėdą.

Į Lietuvą tuo metu per jūrą keliaudavo cigaretės ir degtinė.

Tai buvo pats nusikaltėlių gaujų siautėjimo metas.

Kartą Sigitas Gaidjurgis su savo parankiniais įsiveržė į perkėlos kabinetus, reikalavo mokėti duoklę.

Tačiau tuometis vadovas nepabūgo banditų vadeivos ir jam paaiškino, kad tai valstybinė įmonė ir jokių pinigų jie čia neišsireikalaus.

Perkėlos apsaugos tada buvo paprašyta imtis "Aro" vyrų.

Tuometis "Aro" būrio vadas Vacys Lekevičius taip pat prisimena, kaip automatais ginkluoti jo vadovaujami vyrai saugojo nuo banditų uosto vartus. Supratę, kad jėgos ir teisėtumas ne jų pusėje, nusikaltėliai atsitraukė.

Paleido salvę virš galvų

1992 m. pradžioje iš Vokietijos dar nebuvo gabenama karinė technika, dar tik pradėta kalbėti apie sovietų kariuomenės išvedimą iš Lietuvos.

Vienas argumentų Tarybų Sąjungai nepripažinti Lietuvos Respublikos buvo valstybės sienos kontrolės nebuvimas.

Tada skubėta steigti pasienio punktus, vienas pirmųjų jų objektų Klaipėdoje – Tarptautinė perkėla.

Tuo metu jau buvo susitarta, kad sovietų kariuomenė perduos Tarptautinės perkėlos apsaugą pasienio kontrolei.

1992 m. vasarį Tarptautinėje perkėloje tebetūnojo sovietų kariuomenė. Tada pasienio tarnyba buvo ne Vidaus reikalų ministerijos, o Krašto apsaugos padalinys.

"V.Landsbergis su B.Jelcinu buvo susitarę dėl perkėlos perdavimo. Tačiau vado įsakymas Klaipėdoje esančių sovietų pasieniečių nepasiekė, kažkokie susitarimai jiems – nė motais. Jie patys prašė suprasti situaciją, tiesioginis vadas sėdėjo Rygoje, o jo viršininkas – Maskvoje, – prisiminimais dalijosi V.Vaičekauskas. – Mūsų pasieniečiai atėjo perimti perkėlos, o sovietų kareiviai neįsileidžia. Buvo sekmadienis, man paskambino mūsų pasienio vadas, pranešė apie situaciją. Aš greitai atvažiavau. Kaip dabar prisimenu – širdis tabaluoja. Tie kalašnikovais ginkluoti vaikigaliai paleido salves virš žmonių galvų. Pareiškiau jiems, kad patalpos pagal sutartį yra mūsų, pasakiau, kad baiminamės: gal jie nori kažką pavogti ar sulaužyti. Aiškinau – mes norime įsitikinti, kad taip neatsitiks. Įėjome vidun, tada vienas mūsiškių pareiškė tiesiai šviesiai – kol jie neišeis, mes badausime. Prisijungiau ir aš. Buvome keturiese."

Pasakęs, kad eina į savo kabinetą atsinešti mažo televizoriuko, perkėlos vadovas nuėjo į savo kabinetą paskambinti vadovams į Vilnių, klausė, kaip jie vertina tokią iniciatyvą.

Kitame laido gale išgirdęs pritarimą, V.Vaičekauskas grįžo, o kareiviams pamelavo televizoriaus neradęs. Kai jis sumanė dar kartą pasinaudoti telefonu, apgauti badautojus saugojusių kariškių nebepavyko.

Medalių už poelgį nesulaukė

Vakare atvažiavo dar 14 kareivių, ginkluotų Kalašnikovo automatais.

Netruko atvažiuoti sovietinio saugumo darbuotojai, bandė sugundyti V.Vaičekauską pirtele, vaišėmis, ragino neužsiimti niekais.

Teko jiems paaiškinti, kad tai rimti reikalai ir pokalbiais pirtyje jų išspręsti nepavyks.

Priešininkai bandė badaujančiuosius gundyti skaniu maistu, bet vyrai iš jų rankų nepaėmė net arbatos. Žinojo, kad į maistą gali būti įmaišyta migdomųjų.

V.Vaičekauskas badavo parą, nes pirmadienį jis jau privalėjo būti darbe, kiti jo bendražygiai – S.Stančikas, buvęs Pakrančių apsaugos rinktinės vadas Algis Juozapas Leišis ir jo pavaduotojas Vincas Požarskas liko iki vasario 24-osios.

Vėliau kalbėdamas su vienu rusų pasieniečių V.Vaičekauskas iš jo išgirdo, kaip jie vertino šią situaciją. Esą iki šūvio į žmones tetrūko vos akimirkos. Jie dėl to neturėjo jokio skrupulo, būtų nušovę kurį nors lietuvį, po to dar ir atostogų būtų nusipelnę.

Po 20 metų nuo šių įvykių V.Vaičekauskas buvo priimtas į Pasieniečių klubą. Ta proga jam buvo įteiktas atminimo ženklas.

Tai yra vienintelis daiktas, primenantis lemtingus 1992 m. vasario įvykius.

Valstybės vyrai šio ryžtingo poelgio dalyvių iki šiol nėra įvertinę.

Susitikę bendražygiai pajuokauja, kad didvyriais būtų tapę, jei būtų kritę nuo kulkų.

Daugiau kaip du kilometrus besidriekusios maždaug 300 Rusijos vilkikų eilės uosto prieigose neliko – didžioji dalis išplukdyta keltais, o likę įleisti į Tarptautinės jūrų perkėlos terminalo teritoriją.

„Reikia pasidžiaugti, kad „DFDS Seaways“ išsprendė pikinę situaciją ir pradės dirbti normaliu režimu, klientai nebelauks eilėse, o kartu bus priimtas didesnis krovinių kiekis“, – sakė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos rinkodaros ir bendrųjų reikalų direktorius Artūras Drungilas.

Anot Vaido Klumbio, „DFDS Seaways“ komunikacijos ir viešųjų ryšių vadovo Baltijos regionui, daugiausiai – apie 60 vilkikų vienu metu keltu pavyko išplukdyti ketvirtadienį, po truputį išgabenama kiekvieną dieną. Susitarus su KLASCO, likę apie 90 vilkikų įleisti į terminalo teritoriją. Tikimasi, kad per savaitgalį visas likęs srautas bus išplukdytas.
Uosto direkcija, kaip socialiai atsakinga įmonė, pasirūpino biotualetais, šiukšliadėžėmis, vandeniu uosto prieigose stovėjusiems vairuotojams. „DFDS Seaways“ vakar bei šiandien vilkikų vairuotojus aprūpina maistu.

Rusijos vilkikų eilės į Klaipėdos uostą nusidriekė kilus nesutarimams tarp Rusijos ir Lenkijos dėl tranzitinių krovinių gabenimo. Lenkams uždraudus važiuoti per savo teritoriją, rusų vežėjai pasirinko Klaipėdos uostą, iš kurio bando pasiekti Kylį.

Tarptautinėje jūrų perkėloje nusidriekusi kelių kilometrų vilkikų eilė privertė sunerimti miesto valdininkus. Ilgiau nei savaitę laukiantiems Rusijos vairuotojams Klaipėdos vicemeras Artūras Šulcas pasiūlė atvežti karštos sriubos.

Vilkikų eilės Kairių gatvėje susidarė Rusijai ir Lenkijai niekaip nesusitariant dėl dvišalių leidimų. Tuomet šimtai Rusijos vairuotojų, vežančių krovinius į Vakarų Europos šalis, pasuko į Baltijos uostus.

Apie pustrečio kilometro ilgio autotransporto virtinė nusidriekė nuo perkėlos iki Malkų įlankos.

Rusai priversti laukti tikintis, kad artimiausiu metu eilė ims judėti sparčiau.

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos Rinkodaros ir bendrųjų reikalų direktorius Artūras Drungilas patikino, kad vairuotojus pasiekė visa reikiama sanitarinė įranga.

"Pirmadienį, tik atsiradus problemai, iškart buvo atgabenta 10 tualetų, kurie išdėlioti taip, kad 2,5 km ilgio eilėje būtų patogu juos pasiekti, taip pat pastatėme praustuves, papildomų šiukšliadėžių", – sakė A.Drungilas.

Mero pavaduotojo Artūro Šulco žodžiais, situacija stabili ir yra valdoma.

"Svarbu užtikrinti žmonėms normalias sanitarines sąlygas ir maitinimą. Ar laukiantieji turi, kur nusipirkti valgyti? Gal jiems reikia karštos sriubos ar sumuštinį atvežti? Parodytume supratingumą. Taip pat būtina panaikinti kelio ženklus "Stovėti draudžiama", nes nelabai gražiai atrodo, kai nėra kur stovėti, o ženklai tai draudžia daryti" – svarstė vicemeras.

Vaidas Klumbys, "DFDS Seaways" komunikacijos ir viešųjų ryšių vadovas Baltijos regionui teigė, kad bendrovė ruošiasi paleisti didesnį keltą Vokietijos kryptimi.

"Tam, kad nesusidarytų eilės ir nekiltų socialinių problemų, labai rimtai svarstome galimybę laikinai sukeisti keltus – didesnį laivą iš Švedijos linijos perkelti į Vokietijos liniją, o mažesnį – iš Vokietijos į Švedijos liniją ir tokiu būdu pakoreguoti plaukimo laiką. Tuomet turėtume ne šešis, o septynis išplaukimus per savaitę", – aiškino pašnekovas.

Jei taip įvyktų, atsirastų galimybė paimti 150 vilkikų daugiau ir sutaupyti visą savaitę.

Tikimasi, kad vasario 15 d. Lenkija su Rusija susitars teigiamai ir problemos neliks.

Koncerno "Achemos grupė" valdoma Klaipėdos jūrų krovinių kompanija ("Klasco") aktyviai dairosi naujų veiklos krypčių, kurias galėtų plėtoti Tarptautinės jūrų perkėlos (TJP) teritorijoje, rašo "Verslo žinios".

"Klasco" generalinis direktorius Audrius Pauža sako, kad šiuo metu užsienio ekspertai rengia studiją įvertinti, kokios rūšies terminalas galėtų atsirasti šioje uosto dalyje. Planuojama, kad studija bus baigta rengti pirmąjį kitų metų ketvirtį.

Pernai daugiau nei 20 mln. eurų į biriųjų krovinių terminalo plėtrą investavusi "Achemos grupė", kitąmet "Klasco" investicijoms numačiusi skirti taip pat 20 mln. eurų.

Išskirtinis humoro jausmas, tūkstančiai anekdotų įvairiausiomis temomis, vitališkumas bei per kraštus trykštanti energija, stiprus skambus balsas ir jokių kompleksų bendraujant tiek su pavaldiniais, tiek ir su aukščiausio rango valdžios atstovais. Tai būdinga tik vienam žmogui Klaipėdoje – Tarptautinės jūrų perkėlos vadovui Vaclovui Grigalauskui.

Kilmės šaknų paieškos

– Iš kur esate kilęs?

– Mano giminė turi totorių kraujo. Vien pažiūrėjus į veidą akivaizdu – bruožai rytietiški. Įtariu, kad esame kilę iš Sulkevičių giminės. Tai buvo garsūs Krymo totorių didikai Lenkijoje. Žinau, kad mano proprosenelis buvo vienas 1863-iųjų sukilimo dalyvių, kuris po numalšinimo traukėsi į Prūsiją per Gargždus. Jis apsistojo Anelyno dvare ir jam į akį krito graži panelė Rudytė. Taip jis pasiliko Gargžduose ir niekur nebepabėgo. Norėdamas išvengti caro žandarų represijų, jis sukeitė pavardės raides ir tapo Skulevičiumi. Tiesa, negaliu kol kas to įrodyti, reikia labai rimto tyrimo.

– Tačiau turite ir žemaičių kraujo?

– Kita mano giminės linija driekiasi iš Žemaitijos. Mano tėvelis yra nuo Plungės. Atradau, kad 1720 m. Georgijus Grigolovskis valdė labai didelį Pažvelsio kaimą, buvo turtingas žmogus, nes už jo sūnaus Franciškaus ištekėjo dvarininkaitė Rozalija Dyrwenskaja. Tačiau Grigalovskio bajorystės dokumentų niekur neaptikau. Paskui Grigalauskai pasklido į Kulius, Šiemulius, į Karklėnus ir įžymųjį kaimą Pakutuvėnus, kuriame trečdalis gyventojų buvo Grigalauskai.

Šeimos gyvasis sidabras

– O jūs pats kur gimėte?

– Mano tėvelis uždarbiavo Klaipėdos krašte, važinėjo iš Gargždų, jis buvo statybininkas. Pačią pirmą karo dieną mūsų namai sudegė. Po karo tėvukas Klaipėdoje Trinyčių rajone rado tuščią namą. Kareiviui davė naminės ir lašinių, tas pastatą išminavo, grįžęs į Gargždus mamai tėtis pasakė, kad kelsimės gyventi į Klaipėdą. Tačiau ji kategoriškai atsisakė kraustytis į svetimus namus. Tada tėvas išvažiavo į Plungę pas gimines, nugriovė kelias klėtis, parsivežė plytų ir pastatė Gargžduose namą. Gargžduose aš ir gimiau.

– Ką atsimenate iš vaikystės?

– Šeimoje buvau jaunėlis, mano brolis už mane vyresnis 13 metų. Kaip suprantu, buvau hiperaktyvus vaikas, todėl mokykloje man buvo labai sunku. Buvau "nepiktybinis", bet dėl judrumo dažnai nukentėdavau. Pamenu, priėmė mane į pionierius ir po dviejų savaičių išmetė. Ir viskas per šuniuką, kuris mane sekdavo iki mokyklos ir sukiodavosi, kol pamokos baigsis. Kartą pririšau jį pionierišku kaklaraiščiu vietoj pavadėlio ir tempiau namo. Komjaunuolis pamatė ir įskundė. Tai aš keršydamas už tai, kad mane išmetė iš pionierių, nuėjau į bažnyčią tarnauti mišioms. Ten mokėdavo labai gerus pinigus, per mėnesį gaudavau 25 rublius. Klebonas tada buvo Juozapas Pletkus, paskui jis tapo vyskupu. Jis man sakydavo, kad pagalvočiau apie tarnystę Dievui. Nors buvau vaikas, supratau, kad A.Smetonos laikais, apie kuriuos daug pasakodavo tėvas, gal ir būčiau tapęs kunigu, bet dabar prie bolševikų bus sunkoka. Taigi kunigu netapau.

– O kaip mokslai sekėsi?

– Išmokau savo tėvo parašą ir pasirašinėjau savo dienyne. Mano mokslais šeimoje nesidomėjo, bet viena suvokiau labai aiškiai: jei liksiu antrus metus toje pačioje klasėje, mane "nudobs". Man labai patiko geografija, buvau net geografų būrelio pirmininkas. Mums dėstė labai graži mokytoja. Kartą kalėme kuoliukus pievoje, ruošėmės kažkokiam renginiui, mokytoja laikė kuoliuką, buvo gražiai pasipuošusi baltais marškinėliais. Žiūriu šalia kuoliuko – bala. Tai man tas akmuo ir išslydo. Ir aš, ir mokytoja likome purvini iki ausų, visi mokiniai parkritę juokėsi, o mokytoja verkė. Juk aš galėjau nepataikyti? Bet niekas nepatikėjo, kad tai padariau netyčia.

– O tai nutiko netyčia?

– Žinoma, tyčia, kad išpeščiau juoko. Išmetė tada mane iš to būrelio pirmininkų ir trimestre išvedė trejetą.

Solistas ar karininkas?

– Apie kokią profesiją svajojote?

– Nuo mažumės norėjau tapti aktoriumi ar dainininku. Aišku, iš dalies ta svajonė išsipildė. 30 metų išstovėjau ant scenos su saviveiklos ansambliu. O viskas prasidėjo nuo darželio. Pamenu, auklėtoja paklausė, kas moka dainuoti. Tuoj pareiškiau norą ir užtraukiau tokią blevyzgą, kad man ilgam uždraudė išsižioti. Bet kadangi turėjau gerą balsą, paskui vis tiek dainavau.

– Anksti pradėjote savarankišką gyvenimą?

– Kai baigiau 8 klases, nusprendžiau, kad reikia pačiam duoną užsidirbti. Mokiausi Laivų statybos mokykloje, paskui –  politechnikume. Po pirmo kurso – Tarybinė armija. Tarnavau pasienio laivyne Taline. Jau tada vadovavausi filosofine nuostata: "Nesidžiauk, kai esi giriamas, neliūdėk, kai peikia, daryk taip, kaip išrašyta, ir visada būsi teisus". Tai man padėjo. Ten aš irgi dainavau estradiniame orkestre. Mane įkalbinėjo stoti į tuomečio Leningrado aukštąją jūreivystės mokyklą ir sakė, kad su mano energija po 10–15 metų tapsiu admirolu. Tačiau gerai viską įvertinęs atsisakiau šios minties.

Karjera ir ypatingos pažintys

– Įsitvirtinote Gargžduose?

– Pradžioje įsidarbinau Baltijos laivų statykloje, bet ten dirbau trumpai. Paskui – Gargždų statybos medžiagų kombinate įsikūrė estradinis orkestras ir mane ten pakvietė, įsidarbinau inžinieriumi, o laisvalaikiu dainavau. Dažnai atvažiuodavo visokių valdžios žmonių, tekdavo juos linksminti, po to kartu puotaudavome. Taip suartėjau su tų laikų valdžia. Buvau jau baigęs Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, kai mane įkalbėjo stoti į Aukštąją partinę mokyklą. Bet viskas pakito po vieno incidento.
Nuvažiavęs ten pamačiau, kad vestibiulyje visi praeinantieji pro Lenino biustą, atiduoda tam stabui pagarbą. Pagalvojau, jog tokio kvailio vaidinti nepajėgsiu net aš, ir iš ten pabėgau.

– Ar jums šis žingsnis niekada neatsirūgo?

– Buvo daug nemalonumų. Pamenu, praėjo kiek laiko ir man pasiūlė Dvarčionių statybinių medžiagų susivienijime tiekimo ir komercijos direktoriaus postą. Tačiau mano kandidatūrą turėjo tvirtinti KP CK, ir kai popieriai pasiekė antrąjį partijos sekretorių N.Dybenką, jis kryžiumi perbraukė mano dokumentus už tą pabėgimą.

– Bet vėliau buvo dar ne viena karjeros galimybė Vilniuje?

– 2001 m. sulaukiau pasiūlymo tapti susisiekimo viceministru. Ministras buvo Zigmantas Balčytis. Jis, aišku, neklausė, kaip jūros vartai užsidaro, bet klausimų sulaukiau labai įdomių. Negalima jo kaltinti, bet supratau, kad jis nelabai skiria, kas tai yra LISCO, KLASCO ar Uosto direkcija. Aš jam valandą skaičiau paskaitą apie Klaipėdos uosto subtilybes. Kol kalbėjau, supratau, kad man čia bus nepaprastai sunku, prasidės peštynės, aš nepasiduosiu, pradėsiu šaipytis ir bus blogai. Todėl nusprendžiau, kad nenoriu dirbti ministerijoje. Nežinau, kas man šovė į galvą, kad išeidamas paplekšnojau Z.Balčyčiui per petį ir pasakiau: "Учись студент!" (rus. mokykis, studente). Labai supyko. Jis mane net paskundė Bronislovui Lubiui. Ir dabar vis primena, kad tada labai jį įžeidžiau.

Humorą supranta ne visi

– Jūs beveik nuolat kalbate anekdotais, ar tai padeda bendraujant su žmonėmis?

– Humoro nesupranta tik bepročiai, su jais sunku. Stebina, kad tokių žmonių yra labai daug. Juk juokas – pats sveikiausias fiziologinis procesas, juokas geriau net už seksą, jis sveikiau visiems organams, nes jokio pavojaus nėra. 5 minutes pasijuokti, tas pat, kaip nubėgti 10 km krosą.

– Ar jūsų humoras nėra kam nors pakirtęs kojų?

– Pamenu, buvau miesto tarybos narys, kai į Klaipėdą atvažiavo prezidentas Algirdas Brazauskas. Jis neseniai buvo vedęs Kristiną. Priėjau prie jos asmeniškai pasisveikinti. Paskui tuometis meras Rimantas Taraškevičius pasakojo, kad nuo to vaizdo jam kojos nutirpo, nes nebežinojo, kuo čia viskas baigsis. O A.Brazauskas nuramino, kad viskas gerai – Vaclovas su Kristina universitete kartu mokėsi. Ji buvo labai graži mergina, juodukė, labai linksma. Mes nuo studijų laikų – bičiuliai.

– Jūs puikiai sutardavote su koncerno prezidentu B.Lubiu, ar jis suprasdavo jūsų pokštus?

– Mes buvome tarsi kraštiečiai. Iš Stalgėnų kaimo kilusi mano močiutė, iš ten pat – gerbiamo B.Lubio mama. Mudu su prezidentu tarpusavyje kalbėdavome žemaitiškai, aš su juo bendraudamas leisdavau sau daugiau nei visi kiti. Kartą, kai jis mane už kažką pagyrė, nevykusiai pasiūliau jam su manimi pasikeisti vietomis. Visi kvatojosi, prezidentui nelabai patiko, bet nieko nesakė. B.Lubys buvo išskirtinė asmenybė, iš kurios buvo ko pasimokyti. Tai buvo neįtikėtino proto ir įžvalgos žmogus. Esu laimingas, kad teko galimybė su juo dirbti.

– Ar scena jūsų nebevilioja?

– Savo karjerą norėčiau baigti, nes darbo stažas 51 metai ir labai norėčiau grįžti ten, kur mano širdis, ketinu grįžti į estradą. Mes ruošiamės sukurti Retro orkestrą. Turime rėmėją, gastroliuosime ir dainuosime senas geras dainas.

Vizitinė kortelė:

Gimė 1945 m. kovo 14 d. Gargžduose.

Mokėsi Gargždų vid. mokykloje, Klaipėdos laivų statybos mokykloje, Klaipėdos politechnikume.

Baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą.

Tarptautinės jūrų perkėlos vadovas.

Žmona Gražina, sūnus Karolis.

Trečiadienį Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro pareigūnai Tarptautinėje jūrų perkėloje vykdė reidą, skirtą vairuotojų, kurie keltu atplaukė iš Švedijos, blaivumui ar apsvaigimui nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų tikrinti.

Šios priemonės metu policijos pareigūnai patikrino 120 transporto priemonių. Jie pasidžiaugė, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimų nebuvo nustatyta.

Prieš vykdami į šį reidą, Klaipėdos mieste, Rimkų g, patruliai pastebėjo važiuojantį transporto priemonės junginį „Volvo FH 12“ su priekaba „Krone“, kuris buvo prikrautas medžio rąstų. Įtardami, kad transporto priemonės masė gali būti didesnė nei leistina, jį sustabdė.

Tikrinant vairuotojų dokumentus buvo pasakyta, kad reikės važiuoti pasverti krovinį. Transporto priemonės vairuotojas, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, davė pareigūnams dvi 100 litų kupiūras.

Pilietis buvo pristatytas į 2 PK, o krovinys – pasvertas, surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas.