1918-ieji Europoje priminė įtemptas krepšinio varžybas, kai nugalėtojas paaiškėja tik paskutinėmis minutėmis. Tuo metu Vokietija padarė viską, kad pasiektų lemiamą pergalę Pirmajame pasauliniame kare. Su Rusijos bolševikais pasirašyta Bresto taika panaikino Rytų fronto grėsmę, atvėrė duris į Ukrainos aruodus ir leido permesti karinius dalinius į Vakarų frontą. Kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos mėnesiais Vokietija organizavo stambius puolimus, norėdama pasiekti lemiamą persilaužimą Vakarų fronte, tačiau Antantė ir į jos gretas įstojusios JAV sugebėjo atremti puolimą bei pradėti kontrataką, palaužusią vokiečių gynybą.
Pastarieji įvykiai parodė Vokietijos kariuomenės galią, kuriai įveikti reikėjo trijų valstybių pastangų. Dėl to 1919 m. birželio 28 d. pasirašyta Versalio sutartis turėjo panaikinti Vokietijos karinę grėsmę ir užtikrinti taiką Europoje. Tačiau racionaliai mąstantys Paryžiaus taikos konferencijos vadovai Davidas Lloydas George'as, Georges Clemenceau ir Woodrow Wilsonas nesitikėjo, kad jų nustatytas taisykles sulaužys egocentrikas ir demagogas Adolfas Hitleris. Šiai problemai nagrinėti dalį savo knygos "Diplomatija" skiria JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris.
Versalio taikos žlugimas
A.Hitlerio karjeros šuoliui nuo Vokietijos kanclerio iki diktatoriaus prireikė pusantrų metų. Nors per šį laikotarpį Vokietija pasitraukė iš Nusiginklavimo konferencijos ir Tautų Sąjungos, tačiau tokie radikalūs pokyčiai to meto Vakarų demokratinių valstybių nepaskatino imtis ryžtingų priemonių.
A.Hitlerio siekis didinti Vokietijos kariuomenę ir taip pažeisti Versalio sutartį atskleidė prieštaravimus tarp Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, kuriais sumaniai pasinaudojo diktatorius. Nors Londonas ir Paryžius palaikė nusiginklavimo idėją ir manė, kad tai geriausias būdas sutramdyti nacistinę Vokietiją, tačiau nederino veiksmų tarpusavyje ir veikė atskirai.
Prancūzija sudarė tarpusavio gynybos sutartis su Lenkija, Čekoslovakija ir Rumunija, tačiau šių valstybių karinė galia kėlė minimalią grėsmę Vokietijai. Įdomu tai, kad sutartys pasirašomos tuo metu, kai prancūzai visas jėgas sutelkia į Mažino linijos statybą ir pradeda laikytis gynybinės strategijos. Kita vertus, ši linija nebuvo statoma ten, kur grėsė realiausias Vokietijos įsiveržimo pavojus (kaip tai atsitiko Pirmojo pasaulinio karo metais) – prie Belgijos sienos.
J.Stalinas suvokė savo valstybės vaidmenį būsimame kare ir dėl to laukė geriausio pasiūlymo.
Nors panaši sutartis buvo sudaryta su Sovietų Sąjunga, tačiau tarpusavio bendradarbiavimą stabdė pasitikėjimo stoka. Padėties dramatizmą atskleidžia ir Stresos konferencija (1935 m. balandžio 14 d.), kurioje dalyvavo Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos vadovai. Jos metu buvo pasmerkti Vokietijos apsiginklavimo ir Austrijos anšliuso siekiai, pasisakyta prieš bet kokius Europos sienų pokyčius, patvirtinti Tautų Sąjungos sankcijas Vokietijos agresijos atveju.
Situacija iš pagrindų pasikeitė, kai 1935 m. birželį Didžioji Britanija ir Vokietija pasirašė susitarimą dėl jūrų laivyno, kuris leido naciams atkurti karinę galią jūrose.
Galutinis Versalio taikos principų žlugimas įvyko tuo metu, kai Italija 1935 m. spalį užpuolė Etiopiją ir Didžioji Britanija bei Prancūzija nesugebėjo įvesti jokių rimtesnių ekonominių ir karinių sankcijų.
Kadangi Italija pagal Stresos konferencijos nutarimus turėjo prisidėti veiksmų, turėjusių užkirsti kelią Austrijos anšliusui, tai Tautų Sąjungos sankcijos ją pastūmėjo Vokietijos link. Šis žingsnis atvėrė kelią demilitarizuotai Reino zonai užėmti, kai 20 tūkst. vokiečių karių neišdrįso pasipriešinti 500 tūkst. Prancūzijos reguliarioji kariuomenė. Tuo metu gimusi ir įgavusį pagreitį nuolaidžiavimo politika Vokietijai leido įteisinti Austrijos prijungimą prie Trečiojo reicho.
Dėl to Miuncheno konferencija (arba suokalbis), kurį sprendė Čekoslovakijos Sudetų krašto prijungimo prie Vokietijos klausimą, atvėrė kelią karui Europoje.
Ne veltui H.Kissingeris teigia: "Grynas paradoksas, kad psichologiškai Miunchenas tapo Hitlerio strategijos duobkasiu. Iki tol Hitleris visada galėjo apeliuoti į demokratinių šalių jaučiamą kaltę dėl Versalio neteisybių; po Miuncheno vieninteliu jo ginklu liko brutali jėga, nes vis dėlto egzistuoja ribos, kurias peržengus netgi tas, kuris labiausiai bijo karo, liaujasi kentęs šantažą."
Stalino strategija
Tenka pripažinti, kad Molotovo – Ribbentropo paktas neatsirado tuščioje vietoje. Taika Europoje po Pirmojo pasaulinio karo buvo kuriama be dviejų galingų valstybių – Rusijos ir Vokietijos. Nors Versalio taikos pasirašymo metu Sovietų Rusijos likimas dėl vykstančio pilietinio karo kabojo ant plauko, tačiau tai mažino kolektyvinio saugumo galimybes.
Rimtu smūgiu kolektyviniam saugumui reikia laikyti JAV izoliacionizmą. Tam, kad Vokietija laikytųsi Versalio taikos sutarties sąlygų turėjo išlikti karo dviem frontais galimybė. Rytuose susikūrusios valstybės tokios grėsmės negalėjo sukelti. Lenkija ambicingai bandė užimti Rusijos vietą, tačiau jos galimybes pervertino tiek Didžioji Britanija, tiek Prancūzija.
Sovietų Sąjungos vaidmuo dėl skelbiamų pasaulinės revoliucijos idėjų kėlė pagrįstą nerimą Rytų Europos valstybėms. A.Hitlerio antikomunistinė retorika akivaizdžiai kėlė grėsmę Josifo Stalino valstybei, nes pagal "Mein Kampf" gyvybinės erdvės plėtra buvo numatyta Rytų kryptimi.
Sovietų Sąjungos diktatorius siekė ne tik pastūmėti savo valstybės sienas tolyn į Vakarus, bet tai pasiekti kuo mažesnėmis sąnaudomis. Vadinasi, J.Stalinas nesiruošė aukoti dėl raudonarmiečių Vakarų demokratijos. Jis puikiai suprato kolektyvinio saugumo žaidimo taisykles ir įvertino Vokietijos galią. Ne veltui 1938 m. spalį po Miuncheno susitarimo Prancūzijos ambasadoriui Maskvoje buvo pasakyti tokie žodžiai: "Vargše mano bičiuli, ką jūs padarėte? Aš nebematau mums kitos išeities, kaip ketvirtą kartą pasidalyti Lenkiją."
1939 m. kovą Didžioji Britanija ėmėsi iniciatyvos garantuoti Rytų Europos valstybių teritorinį vientintisumą. Dėl to tapo aišku, kad Vokietijai užpuolus ben vieną valstybę Londonas paskelbs jai karą. J.Stalinas suprato, kad Didžiosios Britanijos ir Vokietijos kariuomenės susirems anksčiau ir jis turės papildomo laiko pasirengti pergalingam žygiui.
Britų diplomatai padarė tris klaidas. Pirma, pervertino Lenkijos karinę galią. Antra, tikėjosi, kad Prancūzija ir Didžioji Britanija įveiks Vokietiją. Trečia, manė, kad Sovietų Sąjunga laikysis status quo Rytų Europoje.
J.Stalinas suvokė savo valstybės vaidmenį būsimame kare ir dėl to laukė geriausio pasiūlymo. Didžioji Britanija ir Prancūzija negalėjo pasiūlyti Rytų Europos dalybų, o A.Hitleriui reikėjo saugios galimybės užpulti Lenkiją. Tad Sovietų Sąjungai buvo pasiūlytos beveik visos buvusios Rusijos imperijos vakarinės teritorijos.
1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas Molotovo – Ribbentropo paktas. Anot, H.Kissingerio, tiek A.Hitleris, tiek J.Stalinas klydo dėl savo sprendimų. A.Hitleris klydo dėl to, kad Didžioji Britanija ir Prancūzija paaukos Lenkiją ir tęs nuolaidžiavimo politiką bei įteisins jo užkariavimus. J.Stalinas – kad Vokietijos karas su Didžiąja Britanija tęsis ilgai, o A.Hitleris neišdrįs kariauti dviem frontais ir užpulti SSRS.
Pagrindinė katastrofos priežastis – siekis moralinius ir teisinius argumentus priešpriešinti siekiui kariniu būdu plėsti savo įtaką. Didžioji Britanija ir Prancūzija nepelnytai nuvertino savo karinę galią ir pervertino Vokietijos bei Sovietų Sąjungos diktatorių geranoriškumą.
