Šios menininkės paveikslėlius, sukurtus iš liturginių drabužių, prieš dešimtmetį pergyvenusių Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčios gaisrą, galima pamatyti Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje. Su parodos autore T.Blažiūniene kalbamės apie tai, kaip vyko "Labanoro gėlių" kūrybinis procesas ir kiek daug prasmingų dalykų slepia jos meno kūriniai.
– Meno kūriniai iš bažnytinių reliktų – mažų mažiausiai neįprasta. Kaip gimė mintis imtis tokio projekto?
– "Labanoro gėlės" nėra pirmoji mano darbų, pagamintų iš sudegusios Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčios likučių, ekspozicija – gana didelio susidomėjimo sulaukė "Labanoro vinys", kurias kūrėme su dukra Akvile Blažiūnaite. Prie mūsų kūrybinės komandos tuomet prisijungė ir anūkų tėvas Peteris Janovšekas, kuris iš pradžių į šį projektą žiūrėjo šiek tiek su humoru. Nors tikriausiai tam tikra humoro gaidelė būdinga visiems čekams – kiek jų sutinku, daugiau ar mažiau jie būna Jaroslavo Hašeko sukurto personažo kareivio Šveiko prototipai. Jam gal atrodė kiek keista mintis kurti visas keturiolika Kryžiaus kelio stočių iš surinktų vinių, kuriomis buvo sutvirtinta Labanoro bažnyčia. Tiesą pasakius, ir pati šiek tiek baiminausi – kaipgi dabar vyskupas pažiūrės į tai, kad Kristaus atvaizdas kuriamas iš cveko? Juolab kaip tokį darbą pašventins? Tačiau Juozapui Matulaičiui mūsų kūryba padarė didelį įspūdį, tad dabar tos Kryžiaus kelio stotys kabo Labanoro bažnyčioje šalia nutapytųjų, kurios atkeliavo iš Vaterlo miesto.
– Kaip šiuos meno kūrinius įvertino patys Labanoro gyventojai?
– Kunigas Algirdas Akelaitis, beje, baigęs ir architektūros studijas, kartą man pasakė, jog jeigu būtų jo valia, tapytas Kryžiaus kelio stotis jis nuimtų ir paliktų tik manąsias, nes jos labanoriečiams "kalba" kur kas daugiau nei anos, senosios – juk tas vinis rinko ir sijojo, o kadaise ir rankomis gamino jie patys, tad ekspozicijoje gali atpažinti ir savo darbo vaisius.
Kasmet, kai būna atlaidai, labanoriečiai laukia, ką nauja pateiksiu. O aš kasmet ir pateikiu. Tų Kryžiaus kelio stočių iš vinių kunigas kol kas niekur neleidžia išvežti. Sako, tai labai trapu, sudėtinga transportuoti, kam patinka – tegul atvažiuoja ir gėrisi čia, Labanore. Iš pradžių turėjo idėją padovanoti po paveikslėlį tiems, kurie ten tuokiasi ar krikštija vaikus, bet tai ir teliko idėja.
– Šiandien Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje kabo ne vinys, o liturginiai drabužiai, nugulę jūsų paveikslėliuose. Papasakokite, kokia tai paroda.
– Iš tiesų, ši čia kabanti ekspozicija yra jau trečioji, kurta iš arnotų ir stulų – pirmoji kabo Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčios presbiterijoje ir yra nuolatos pildoma. Antroji buvo eksponuojama Molėtų parapijos namų galerijoje, o dabar kažkur keliauja – mat klebonas Jurgis Kazlauskas turi keturias parapijas, kuriose savo nuožiūra nuolatos ką nors eksponuoja. O ši, trečioji, kol kas rado vietą Nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje, kuri yra įsikūrusi visai kitokioje vietoje – pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje. Ši erdvė nėra didelė, tad manau, kad "Labanoro gėlės" čia "suskambėjo" geriausiai. Eksponuoti padėjo sūnus Juozapas Blažiūnas – paveiksliukus dėliojome kartu, nes juk labai svarbu žiūrėti, kas prie ko dera. Jau beveik 40 metų dirbu P.Gudyno restauravimo centre, kur labai mėgdavau žiūrėti, kaip direktorius Romualdas Budrys dėlioja ir kuria ekspozicijas – tai daryti jis moka labai meistriškai. Tad ir aš labai stengiausi dėlioti savo darbus taip, kad atsiskleistų visas jų grožis.
Džiaugiuosi, kad galerijos šeimininkės priėmė labai mielai, pradžiugino ir Marijos Drėmaitės ištartas padėkos žodis už tai, kad originaliai buvo išsaugotas bažnyčios kultūrinis paveldas.
– Akivaizdu – kiekvienas "Labanoro gėlių" paveikslėlis buvo kurtas be galo kruopščiai, čia svarbus kiekvienas taškelis. Kaip vyko kūrybinis procesas?
Ekspozicijoje kabo kompozicija iš medžiagos, kuri, tikėtina, yra Liono manufaktūros, pagaminta XVIII a. – tikriausiai kunigas ar vyskupas gavo ją iš Prancūzijos, tuomet perduodavo kitiems.
– Kai ciklas su vinimis buvo baigtas ir mano dukra išvyko gyventi į Prancūziją, ėmėme galvoti ir tartis, ką su likusiomis apdegusiomis Labanoro bažnyčios relikvijomis darysime toliau. Turėjau keturias dėžes per gaisrą vandeniu sulaistytų arnotų ir stulų – jie gaisro metu gulėjo zakristijos komodoje, kuri, žinoma, irgi degė. Viršutinis sluoksnis buvo pažeistas labiausiai, tad nusprendžiau pirmiausia savo kūrybai panaudoti tas likusias skiauteles. Bažnyčia degė žiemą, o dėžes gavau vasarą. Tuomet savo gimtinėje, Molėtų rajone, Švilpakalnio papėdėje, sėdėjome su kita dukra ir anūke, kuri taip pat studijavo menus, dėliojome tas skiautes, nes reikėjo atrinkti sluoksnius, kuriuose jau buvo apsigyvenęs baltasis pelėsis. Pelėsius reikia dezinfekuoti, išdžiovinti ir tuomet žiūrėti, ar išnyko – jeigu ne, visą procesą atlikti iš naujo. Tad tas "Labanoro gėlių" kūrybinis procesas buvo labai ilgas – pradėtas prieš dešimt metų. Viršutiniai dėžių sluoksniai, ko gero, yra patys seniausi. Ekspozicijoje kabo kompozicija iš medžiagos, kuri, tikėtina, yra Liono manufaktūros, pagaminta XVIII a. – tikriausiai kunigas ar vyskupas gavo ją iš Prancūzijos, tuomet perduodavo kitiems. Šilkas yra labai trapus, bandėme jį valyti cheminėje valykloje, taip pat konsultavausi su tekstilės restauravimo specialistais, bet dėmės neišsivalė. Šviesesnę drobę, kuri panaudota tame pačiame kūrinyje, padovanojo viena Labanoro gyventoja, kurios močiutė Uršulė ją išaudė tarpukariu.
Amžinybė: per gaisrą išlikusios vinys – ugnies nesunaikinamo tikėjimo simboliai.
– Taip išeina, kad "Labanoro gėlės" – prabangos ir paprastumo derinys: iš didžiųjų Europos miestų atkeliavusius audinius kombinavote su kasdieniais lietuviškais?
– Taip, visiems paveikslėliams panaudota ta pati sena drobė, už kurią tikrai esu labai dėkinga. Ir ne vien todėl, kad man buvo patikėtas toks vertingas kultūrinis reliktas. Visos šios ekspozicijos yra kuriamos savomis lėšomis, o priemonės – kad ir muziejinis neblizgus stiklas – yra labai brangios. Tad stengiausi šiuos paveiksliukus daryti kuo paprasčiau: visuose yra paprasčiausias porėmiukas, ant kurio užtempiama drobė. Kiekvienas bažnytinių drabužių fragmentas buvo labai kruopščiai prisiūtas ar pridaigstytas prie drobės, kur reikėjo ką nors sujungti, – siuvinėjau tuo pačiu paprasčiausiu daigstymo siūliuku. Bet mano paprastumo motyvas – ne vien finansinis: juk ši kolekcija buvo kuriama Labanoro bendruomenei, kur jokių mandrybių nėra. Norėjosi tiesiog išsaugoti jų bažnytinį paveldą ir sunaudoti viską – arnotai juk yra daugiasluoksniai, tad net ir iš visai sudegusių išsikirpau ornamentus ir juos komponavau su drobe. Čia juk tiek daug visko sudėta – atleistos ir sudegintos nuodėmės, ilgas Labanoro parapijos gyvenimas: su šiais drabužiais kunigai meldėsi dešimtmečius, sakė pamokslus, skaitė Šventąjį Raštą, tad negali jų palikti likimo valiai.
Svarbiausias, atsakingiausias ir, ko gero, sudėtingiausias, o kartu ir maloniausias procesas buvo kompozicijos paieškos. Pats didžiausias kompozicijos mokytojas man buvo Liudas Truikys, legendinis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenografas, šalia kurio dirbau dešimt metų, buvau dekoracijų pildytoja. Tad kurdama kiekvieną paveikslėlį pagalvodavau, kaip į šį kūrybinį procesą pažiūrėtų jis. Man svarbi kiekviena mažytė detalė, kiekviena smulkmenėlė – rodos, kartais uždedi mažytį taškelį, ir kompozicija "suskamba" visai kitaip, tarsi tampa organiškesnė.
– Paveikslėliuose – vien tik gėlės. Kodėl?
– Tam yra daug priežasčių – visų pirma, ant pačių liturginių drabužių yra labai daug gėlių motyvų: kone visur gali rasti išaustą smilgą, tulpę ar rožę. Be to, Labanoro bažnyčia sudegė per Kalėdas – o juk Kalėdų rytą lelija pražydo. Galų gale ir pačioje liturgijoje svarbus alyvuogių šakelės motyvas, ir lelijos, ir rožės žiedas.
– Esate kilusi iš Giedraičių parapijos – visai ne iš Labanoro, tačiau šiuo metu su šia vieta jus sieja kūrybinis procesas. Galbūt būta ir kitokių sąsajų?
– Būta, net visai mistinių. Kai buvau maža, maždaug 1952–1953 m., gyvenome vienkiemyje ir mus užpuolė stribai – matyt, apiplėšimo tikslais, nes pamenu, kad šaudė. Senovėje kaimo palėpėje būdavo laikomos skardos, kurias daužant būdavo siunčiamas pavojaus signalas, tad įsilaužti nespėta – su arkliais mūsų gelbėti atjojo kiti apylinkių gyventojai. Bet aš labai išsigandau ir ištiko epilepsijos priepuolis. Mama buvo žolininkė, tad tėtis važiavo į Labanorą kažkokių žolelių, kuriomis mane išgydė, tačiau prasidėjo visokie regėjimai apie mirusius ir šaudančius užpuolikus... Ir, žinoma, į Labanoro girią keliaudavome grybauti ir uogauti. Tai čia buvo pirmosios įsimintos sąsajos. O dabar labanoriečiams esu įsipareigojusi pateikti vis naujų meno kūrinių – kasmet važiuojame į atlaidus, jaučiuosi ten vertinama ir labai laukiama.
Čia juk tiek daug visko sudėta – atleistos ir sudegintos nuodėmės, ilgas Labanoro parapijos gyvenimas: su šiais drabužiais kunigai meldėsi dešimtmečius, sakė pamokslus, skaitė Šventąjį Raštą.
– Magiška vieta tas Labanoras?
– Taip, tikrai taip – toji bažnyčia įsikūrusi kone vidury girios. Dabar visi turi automobilius, bet vis susimąstau, kaip ten senovėje keliaudavo kunigas, juk artimiausia geležinkelio stotis – už 40 km. Žmonės sako, veždavo arkliu. Prieš gaisrą Labanoro bažnyčios šoniniame altoriuje kabėjo "Šv. Teresės ekstazė" – labai vertingas XVII–XVIII a. paveikslas, o centrinio altoriaus Šv. Marija su kūdikiu buvo tituluojama kaip šventa, net daranti stebuklus. O ir pati bažnyčia labai sena, šaltiniuose minima nuo XVI a. pradžios.
– Kaip tokie vertingi paveikslai atsidūrė viduryje lietuviškos girios?
– Kokia būdavo bažnyčia ir kas būdavo jos viduje, labai priklausydavo nuo fundatorių ir nuo to, kokie buvo klebonai. Žinoma, kad Labanoro bažnyčia turėjo labai didelę biblioteką – juk klebonai ten keldavosi gyventi dešimtmečiams, tad kartu veždavosi ir savo knygas, kurios, jiems iškeliavus anapus, ten ir likdavo. Gal ta mūsų Lietuvėlė ir nėra didelė, tačiau ji turėjo daug dvarininkų, tad kultūra čia labiausiai ir klestėjo per bažnytinį meną: juk turtingieji buvo labai tikintys, manė, kad užsakius brangų paveikslą ir jį padovanojus bažnyčiai Dievas juos labiau globos. O perkelti tuos paveikslus iš vienos bažnyčios į kitą ar kur nors kitur, pasirodo, nėra taip paprasta, mat reikia gauti leidimą iš paties Vatikano ar kažkaip panašiai – tai yra labai sudėtingas procesas.
– Daug žinote apie paveikslus, nes esate restauratorė. Bet juk išsilavinimas jūsų kitoks – studijavote architektūrą. Kas privertė pasukti kitu profesiniu keliu?
– Tiesa, pagal specialybę esu architektė, tačiau gyvenimas taip susiklostė, kad tapau restauratore. Tuo metu, kai stojau į aukštąją mokyklą, tėtis labai rūpinosi, kad tik niekur neišsišokčiau ir neatkreipčiau dėmesio į save ir savo giminę, nes joje buvo daug politinių kalinių, kurie pabėgo ir slapstėsi – tik dėdė buvo išvežtas į Sibirą. Mums irgi teko slapstytis: žinodavome, kada vyksta vežimai į Sibirą, tad aplink savo vienkiemį turėjome bunkerius – viename miške, antrame, trečiame. Tai buvo tokie rūsiai kažkur kalvose, ten ir išsislapstydavome. Studijavau architektūrą dabartinėje Vilniaus kolegijoje, nes kitur stoti bijojau. Baigusi mokslus, gavau paskyrimą, tačiau nebuvau juo labai patenkinta – mano svajonių svajonė buvo dirbti LNOBT. Pasisekė – nuėjusi pas tuometį kultūros ministrą Lionginą Šepetį zyziau tol, kol savo svajonių darbą gavau. LNOBT keturiolika metų piešiau dekoracijas, ten ir susipažinau su L.Truikiu, kuris ir kaip menininkas, ir kaip asmenybė man visuomet buvo autoritetas – propagavo vegetarizmą ir sveiką gyvenseną, o aš juk iš prigimties vegetarė. Mielai būčiau dirbus ten ir toliau, tačiau pradėjau jausti, kad esu sekama saugumiečių, vaikai mokykloje persekiojami. Tad teko dingti iš teatro per tris dienas – L.Truikys ėjo pas R.Budrį prašyti, kad mane paslėptų. Ir paslėpė – Vilniaus arkikatedroje (1953 m. arkikatedra buvo perduota tuomečiam Dailės muziejui, red. past.), kur pradėjau dirbti tapybos skyriuje. Ten irgi netrukus prisistatė saugumietis – "juodoji gulbė", kaip mes jį vadindavome juokais. Bet ir tąkart išlikau.
– Restauratorius – tai labiau menininkas ar amatininkas?
– Restauravimas yra amatas, kuris jungia labai daug sričių. Jas visas reikia išmanyti, taip pat labai svarbi ir darbo etika, ir estetika. Fizika reikalinga tam, kad žinotum, kaip maišyti tirpiklius, biologija – kad gebėtum tvarkytis su pelėsiais, chemija – kad identifikuotum, koks gruntas ir lakas buvo naudotas. Restauruojant paveikslą labai svarbu įsivertinti, kiek jame yra užtapymų, kiek autorinės kūrybos. Viską išsiaiškinus, teikiame projektą ir laukiame tarybos, kuris mus įvertina tarsi mokinukus per egzaminų sesiją – privalai jiems paaiškinti viską: ką padarei, kodėl padarei ir panašiai. O "Labanoro gėlės" – mano laisva kūryba: čia pirmiausia atsiskaitau Labanoro gyventojams, parapijiečiams, klebonui, o paskui – parodos lankytojams. Kartais juokauju, kad įkvėpimo gavau iš užrašo, esančio ant Šiuolaikinio meno centro sienos, kur parašyta: "Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkas tai žino." Vaikščiojau pro ten kelis kartus per dieną kone 30 metų, tad pagaliau patikėjau, kad galiu kurti – ir štai, radosi "Labanoro vinys" ir "Labanoro gėlės".
– Įspūdinga ir gana sudėtinga jūsų gyvenimo istorija. Bet viską pasakojate taip optimistiškai.
– Įdomus tas mano gyvenimas. Nors gyvenome vienkiemyje, mano tėvai buvo šviesuoliai, tad esu dėkinga jiems už labai daug ką – visų pirma, kad mane tokią išaugino. Įsivaizduokite – gyveni vienkiemyje, kur esi gimęs ir augęs, ir atsiranda viena tokia mažytė, kuri nevalgo mėsos: keturi sūnūs buvo normalūs, o dukra – vegetarė. Kai tik mama atjunkė nuo pieno ir bandė maitinti normaliu maistu, pasireiškė baisi alergija. Mama prieš karą ir tarpukariu buvo Vydūno draugijos narė, tad mokėsi ne tik ūkininkavimo, bet ir žolių pažinimo. Man ji džiovindavo įvairias uogas, šermukšnius, obuoliukus, trindavo košes su liepų pumpurais, dilgėlėmis, bet kai kurių medžiagų vis tiek trūkdavo – pavasarį bėgdavau apgraužti slyvų ir vyšnaičių. Na, ir ką, kažkaip išaugau. Matyt, iš ten ir tos kūrybinės idėjos – visą gyvenimą kažko mokausi. Šiuo metu labiausiai norėčiau įveikti prancūzų kalbą, nes du kartus per metus vykstu ilgesniam laikui į Prancūziją aplankyti ten gyvenančios dukros ir anūkių. Sunku – juokiuosi, kad galbūt jau ir smegenų grioveliai nebe tokie gilūs. Bet visuomet visur stengiuosi išlaviruoti. Nes toks gyvenimas. Tokia ir ši paroda.
Kas? paroda "Labanoro gėlės".
Kur? Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje.
Kada? veikia iki 2020 m. sausio 5 d.
