„Suaugusieji turėtų būti atviri, gebėti išgirsti vaiką ir jį suprasti, kad galėtų atitinkamai reaguoti į jo poreikius“, – pabrėžia mokymų lektorė Miglė Maniušytė. Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos viceprezidentė, Profesinių kompetencijų tobulinimo centro ekspertė dalijasi pastebėjimais, kokių klaidų dažniausiai daro suaugusieji, norėdami išklausyti vaiko nuomonę, ir pataria, kaip to išvengti.

Dažnai nepakanka kantrybės

Dažnai girdime kalbant, kad vaikai yra žmonijos ateitis, kad jie yra rytojaus suaugusieji. Deja, realiame gyvenime vis dar susiduriame su situacijomis, kai nenorima pripažinti, kad vaikas, lygiai kaip ir suaugęs, turi prigimtines žmogaus teises, jo nuomonė yra svarbi ir su juo turi būti elgiamasi pagarbiai ir oriai.

Dažniausia suaugusiųjų klaida – kantrybės trūkumas. Vaikams reikia daugiau laiko išreikšti savo mintis, o suaugusieji, deja, neturi kantrybės palaukti.

Taip pat dažnai girdime sakant: „Tu dar per jaunas.“ Taip suaugusieji parodo nepakankamą dėmesį vaikui. Suaugusieji gali būti nedėmesingi ir neįvertinti vaiko nuomonės, jei ji nesutampa su jų lūkesčiais arba jei jiems atrodo, kad vaikas dar per mažas ir negali turėti savo nuomonės. Neretai tenka išgirsti pertraukinėjant vaiką: „Baik inkšti.“ Vaikui kalbant suaugusieji neretai pertraukia arba baigia jo sakinius – tai gali slopinti norą dalytis savo mintimis. Neretas turi ir išankstinių nusistatymų: „Taip nebūna, meluoji.“ Sakydami: „Nesuprantu tavęs“ ar tylėdami suaugusieji nepalaiko, tuomet vaikai gali jaustis nedrąsiai. Kalbant su vaiku rekomenduojama jį skatinti: „Suprantu, girdžiu, ką sakai.“ Be to, tėvai ar mokytojai gali neįvertinti vaiko raidos, amžiaus. Tokiu atveju pasirenkamos neteisingos priemonės, vaikui nesuteikiama pagalba aiškiai išreikšti savo mintis.

Anot specialistų, tokių klaidų būtų išvengiama ugdant tiek vaiko, tiek jį išklausančių suaugusiųjų įgūdžius. Socialiniai darbuotojai savo kasdienybėje itin dažnai susiduria su konfliktinėmis situacijomis. Pavyzdžiui, kai vyksta skyrybos, pastebime, kad tėvai vis dar vengia klausti vaiko nuomonės. Išklausant vaiką, įtraukiant jį, leidžiant jam tapti proceso dalyviu, ne tik daug geriau užtikrinamos vaiko teisės ir poreikiai, bet vaikas skatinamas priimti sprendimus, būti visuomenės dalimi.

Miglė Maniušytė / Asmeninio archyvo nuotr.

Ir suaugusieji turi mokytis

Lietuvoje neseniai pasirodė „Vaiko nuomonės išklausymo metodinis vadovas“. Tai puikus gidas suaugusiesiems, norintiems geriau suprasti vaikus. Jame pateikti pagrindiniai vaiko įtraukimo ir nuomonės išklausymo principai. Autorės subtiliai pabrėžia, kad svarbu išklausyti nuomonę, tačiau ne mažiau svarbu, o gal net labiau – padėti vaikui ją išsakyti. Kaip tai padaryti? Nepamiršti svarbiausių principų.

LYGIATEISIŠKUMAS. Visi vaikai turi teisę dalyvauti ir būti išklausyti. Nėra žemiausios vaiko amžiaus ribos, nuo kada jo nuomonė išklausoma. Visiems vaikams privalo būti sudarytos vienodos sąlygos dalyvauti ir išsakyti nuomonę.

SKAIDRUMAS. Vaikui jam suprantama kalba privalo būti suteikta visa reikiama informacija apie tai, kodėl jo nuomonė svarbi, kokias teises jis turi, kaip ir kas nuomonę išklausys, kur ši nuomonės bus naudojama ir kaip į ją bus atsižvelgta.

SAVANORIŠKUMAS. Svarbu, kad vaiko nuomonės išsakymas yra jo teisė, o ne pareiga. Jo dalyvavimas pokalbyje turi būti savanoriškas ir gali būti pradėtas tik gavus aiškų jo sutikimą.

PAGARBA. Vaiko nuomonė išklausoma atidžiai, taikomi būdai ir priemonės neturi kelti jam įtampos. Tai dialogu, o ne apklausos principu grįstas bendravimas.

NEFORMALUMAS. Vaiko nuomonės išklausymo metodai ir formos turi atitikti jo amžių ir brandą, emocinę būseną, taikomi siekiant ne tik išgirsti nuomonę, bet pirmiausia – padėti jam ją pateikti.

Tyrimai rodo, kad tėvai vis mažiau laiko praleidžia su savo atžalomis – pusvalandį kasdien ar net mažiau. Beje, filmo žiūrėjimas į bendravimo laiką neskaičiuojamas.

Vienbalsiai sutariama, kad mokytojai, socialiniai darbuotojai, vaiko gerovės komisijų nariai, atvejo vadybininkai ir kiti specialistai, kurie klausosi vaikų nuomonių, turi būti tinkamai pasiruošę, išklausę specialius mokymus, įgiję žinių ir įgūdžių. O kaip tėvai? Juk vaiko nuomonės išklausymas yra neatsiejama tėvų kasdienio elgesio su vaikais dalis.

Raskite laiko vaikams

Tyrimai rodo, kad tėvai vis mažiau laiko praleidžia su savo atžalomis – pusvalandį kasdien ar net mažiau. Beje, filmo žiūrėjimas į bendravimo laiką neskaičiuojamas. Taigi šeimoje svarbiausia – tėvams rasti laiko pokalbiams su vaiku.

Paprasčiausias būdas – nustatyti kasdienį laiką, kai šeima susirenka ir kiekvienas gali pasidalyti savo dienos įspūdžiais ir mintimis. Galbūt tai bus vakarienės gaminimo metas ar pasisėdėjimas jai pasibaigus. Svarbu suteikti vaikams pasirinkimo laisvę – taip jie jausis dalyvaujantys šeimos gyvenime, vertinami. Pavyzdžiui, leiskite vaikams išrinkti vakarienės meniu ar savaitgalio veiklas.

Ne mažiau svarbu kalbėtis su vaikais apie įvykius šeimoje, aptarti, kas vyksta pasaulyje. Taip skatinsite vaiką išreikšti savo nuomonę ir mokytis argumentuoti. Vaikai mokosi sekdami suaugusių pavyzdžiu. Jei tėvai gerbia kitų šeimos narių nuomonę, vaikai nebijos išsakyti savo.

Kalbėdami su vaiku:

• aktyviai klausykitės. Kai vaikas kalba, svarbu parodyti, kad jūs klausotės. Tai ne tik fizinis klausymasis, bet ir emocinis įsijautimas į tai, ką jis sako;

• užduokite atvirus klausimus. Užuot uždavę klausimus, į kuriuos galima atsakyti „taip“ ar „ne“, užduokite tokius, kurie skatina vaiką plėtoti savo mintis;

• pripažinkite jų jausmus. Vaikai turi žinoti, kad jų jausmai yra svarbūs. Pripažinkite ir aptarkite jų jausmus, kad jie jaustųsi vertinami;

• palaikykite pastangas. Net jei vaiko nuomonė nesutampa su jūsų, palaikykite jo pastangas išreikšti save.

Bendras principas, kurio turi laikytis suaugusieji, – kurti saugią ir palaikančią aplinką, kurioje vaikai jaustųsi vertinami ir galėtų laisvai išreikšti savo nuomonę. Tai padeda ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi ir socialinius įgūdžius, kurie svarbūs jo asmenybei vystytis. Svarbiausia – atsiminti, kad vaikų skatinimas išreikšti savo nuomonę yra ilgalaikis procesas, reikalaujantis nuoseklumo ir kantrybės.

Ritualas: kasdieniai pokalbiai prieš miegą svarbūs ir reikšmingi stiprinant tarpusavio ryšius. / freepik.com nuotr.

Geras ryšys su vaikais – svarbiausias auklėjimo įrankis

Gal ir nuskambės netikėtai, tačiau stiprus ir geras tarpusavio ryšys gali būti vertinamas panašiais kriterijais, kaip ir geras telefoninis ryšys: gerai girdime vienas kitą, vieni kitus suprantame, o ryšys netrūkinėja (ypač sunkiomis aplinkybėmis). Vaikai savo ryšio su tėvais tvirtumą ir saugumą nesąmoningai vertina labai panašiai: jiems svarbu, ar juos tėvai mato ir girdi, ar supranta jų jausmus, ar gerbia, ar jie jaučiasi reikalingi. Ryšio gylį ir stiprumą galima matuoti ir šešių emocinių poreikių – pagarbos, supratimo, lojalumo, pasitikėjimo, tikrumo, bendradarbiavimo – puoselėjimu, kuriant tarpusavio santykius. Jei gebame priimti skirtingą nuomonę, jausmus, kitokį pasaulio matymą, atleidžiame netobulumus ir vertiname bendras pastangas – tikėtina, turime tvirtą ryšį su savo vaikais.

Svarbu kalbėtis su vaikais apie įvykius šeimoje, aptarti, kas vyksta pasaulyje. Taip skatinsite vaiką išreikšti savo nuomonę ir mokytis argumentuoti.

Laikas vien tik vaikui

Nors penkiolika minučių būti su vaiku visu 100 proc. (išjungus telefoną, televizorių, kompiuterį…) – geriausia investicija į ryšio kūrimą. Susitarkite, kad kartą ar du per savaitę dvi valandos bus skirtos tik „tėčio ir vaiko“ ar „mamos ir vaiko“ laikui ir to griežtai laikykitės. Tokie ritualai vaikui suteikia saugumo jausmą ir akivaizdžiai parodo, kad jis yra svarbus. Kasdieniai ritualiniai pokalbiai prieš miegą taip pat svarbūs ir reikšmingi, tai puikus laikas pažvelgti vieni kitiems į akis, apkabinti ir taip nebyliai ar keliais klausimais paskatinti atsiverti, pasidalyti išgyvenimais, aptarti dieną ar rytojaus planus.

Palaikyti sklandų ir įdomų pokalbį su vaiku tikrai ne visada lengva. Tad gal pravers keli patarimai. Geras pokalbis – įdomus abiem pusėms, jo metu kalba abi pusės paeiliui ir nenaudoja liepiamosios nuosakos. Tiesiog pasakokite apie gyvenimą, save ir patį vaiką, klauskite vaiko nuomonės, išgirskite, ką jis mąsto, kaip jaučiasi, ko nori, ką mėgsta ir kaip mato pasaulį.

Fizinis kontaktas – būtinas

Fizinis kontaktas ne tik atskleidžia tarpusavio ryšio kokybę, bet ir stiprina jį. Paprasta – kuo dažniau vaiką apkabinsite, tuo stipresnį tarpusavio ryšį formuosite. Mokslininkai net yra nustatę vaikui reikalingų apkabinimų skaičių – bent dešimt per dieną. Apkabinimas – ne vien meilės išraiška, jis veikia ir kaip padrąsinimas, nuraminimas, pasitikėjimo skatinimas. Fizinis kontaktas – tai ir laikymasis už rankų, glostymas, masažas prieš miegą, supimas glėbyje, čiūčiavimas, fiziniai žaidimai (pajodymai ant nugaros, gaudynės, ristynės…). Anot psichologų, tokių prisilietimų trūkumas gali tapti fizinių negalavimų priežastimi. Itin reiklūs fiziniam kontaktui yra ikimokyklinio amžiaus vaikai, skaudžiai išgyvenantys atsiskyrimą ir ryšio su tėvais trūkumą. Augant fizinio kontakto poreikis neišnyksta, tačiau jo pobūdis keičiasi, tikrai ne vieno paauglio tėvai galėtų patvirtinti, kad dvylikos–trylikos metų vaikai nebenori būti dažnai apkabinami ar glėbesčiuojami.

Sostinės vaikų ir jaunimo centro inf.

Ryšį stiprinantys žaidimai

Žaidimas su tėvais vaikui prilygsta dovanai, kurią jie ilgai prisimena. Žaidžiant svarbu nepamiršti, kad ši veikla turi būti maloni pati savaime ir ja nereikėtų siekti kokių nors rezultatų. Tai žaidimai, mokantys atkreipti ir sutelkti dėmesį vieniems į kitus ir kuriantys gerus buvimo kartu įgūdžius. Lietuvos vaikų ir jaunimo centras pateikia žaidimų, kurie padėtų striprinti tarpusavio ryšį su skirtingo amžiaus vaikai.

DZIG DZIG DZIG. Kūdikiams ir mažyliams turėtų labai patikti vadinamieji žaidinimai – pajodinėjimai ant kelių, dainelės su katutėmis, paglostymais, pakutenimais, švelniais prisilietimais, t. y., su daug smagaus fizinio kontakto. Tokius žaidimus galima lengvai improvizuoti, o keletą tikrai turėtumėte prisiminti ir iš savo vaikystės: „Viru viru košę…“, „Dzig dzig dzig į turgų jojau…“, „Kur joji Jonai?“.

KĄ MATEI IR GIRDĖJAI? Mažyliai tikrai nesiskundža lakia fantazija ir neretai pasakoja, kad matė parke dramblį ar milžinišką gėlę. Jie taip išsako savo patirtis, tad skatinkite tai įsitraukdami į savotišką žaidimą: „Negali būti!“, „Tikrai, o ką dar įdomaus matei?“, „Papasakok daugiau…“, „Labai įdomu, noriu sužinoti daugiau…“. Vėliau leiskite vaikui klausinėti jūsų. Taip gimsta įdomiausi pokalbiai apie jausmus ir gyvenimą.

GIDAS. Kaip parodyti, kad vaikas mums svarbus, kad mes jį matome, girdime ir paisome jo nuomonės? Išėję pasivaikščioti leiskite jam tapti gidu-vedliu ir eiti, kur nori (saugumo būtina paisyti), o jūs sekite iš paskos. Tegul jis nusprendžia, į kurią pusę eisite, kur pasuksite, ką veiksite.

TIESA AR MELAS? Vaikui augant darosi vis sunkiau išpešti informacijos apie jo dieną mokykloje (ypač iš berniukų), o į klausimą „kaip sekėsi“ vis dažniau gaunamas lakoniškas atsakymas: „Gerai.“ Pasiūlykite šį pokalbį paversti žaidimu. Lai vaikas į jūsų klausimą „kas įdomaus nutiko šiandien“ pateikia tris–keturis įvykius, iš kurių tik vienas – tikras. Jūsų tikslas – atspėti, kas tiesa, o kas melas. Padrąsinimui galite pirmieji pateikti savo dienos įvykių ketvertuką.

KAS TAU PATINKA IR NEPATINKA? Tai paprastutis žaidimas visai šeimai, padedantis geriau vieni kitus pažinti, suprasti, kad esame ir panašūs, ir skirtingi. Susėskite ratu ir paeiliui sakykite „man patinka…“, kiti gali reaguoti ir išsakyti savo nuomonę apie tai, kas jums patinka. Taip galima apsukti keletą ratų. Lygiai taip pat galima žaisti ir versiją „man nepatinka…“. Šis žaidimas skatins pamąstyti apie save ir kitus.