Merginos širdį šildo ir sportinių trofėjų lentyną puošia ir paskutiniajame Lietuvos čempionate, vykusiame dar prieš karantiną, iškovotas paplūdimio tinklinio šalies čempionato sidabro medalis.
– Rodos, dar visai neseniai žaidėte stebint pilnoms sirgalių tribūnoms ir džiaugėtės Lietuvos čempionato medaliais, o pasaulis štai ėmė ir apvirto aukštyn kojomis. Dabar aukšto meistriškumo sportininkai gali treniruotis, bet negali žinoti, kada pagaliau galės dalyvauti varžybose. Kur ieškote motyvacijos savo kasdienėms treniruotėms?
– Kartais užtenka pažvelgti į savo trofėjų lentyną. O kartais įkvėpimo ieškau garsių tinklinio sportininkų socialiniuose tinkluose, kur jie dalijasi savo kasdienybe iš namų ar sporto salės. Matydama, kaip sporto pasaulio garsenybės ir toliau atkakliai treniruojasi, bandau sekti jų pavyzdžiu. Per instagramo paskyrą dalijuosi karantininiais atradimais ir su savo sekėjais, kurių turiu daugiau nei 2 tūkst. Noriu juos įkvėpti nepalūžti ir optimistiškai laukti geresnių laikų, kurie, tikiu, būtinai išauš.
– Iš tiesų labai keista jūsų sportiniame gyvenime brėžti tarsi kažkokią ribą. Bet vis dėlto... Prisiminkime laiką prieš įsisiautėjant COVID-19 ir pakalbėkime apie tai, kas vyko tuo pačiu metu pernai – kuo gyvenote, kokiems startams ruošėtės?
– Pradėsiu nuo to, kad žaidžiu ne tik paplūdimio, bet ir salės bei sniego tinklinį. Esu visų šitų trijų tinklinio atmainų, kurios praktikuojamos Lietuvoje, čempionė. Tad vasarą sportuoju ant smėlio, rudenį, žiemą ir pavasarį – salėje, o žiemą – dar ir ant sniego (juokiasi). Kadangi žiemos kuo toliau, tuo mažiau Lietuvoje būna sniegingos, tai ir treniruočių per daug nėra. Bet kartais dėl įdomumo tenka dalyvauti ir Lietuvos sniego tinklinio čempionatuose ar pasauliniuose turuose.
O ką aš veikiau pernai, lapkričio pabaigoje?.. Man rodos, buvau susitelkusi į salės tinklinį ir treniravausi dviejose vietose. Žaidžiau aukščiausiojoje Lietuvos ir Baltijos tinklinio lygoje už Alytaus komandą. Dar – treniravausi ant smėlio ir vedžiau tinklinio treniruotes vaikams, jaunimui ir suaugusiesiems.
Nors mielai sportuoja salėje ir ant sniego, vis dėlto mieliausias Vytenei – paplūdimio tinklinis. (Augusto Četkausko nuotr.)
– Užsiminėte apie sniego tinklinį. Ar tai savotiška paplūdimio tinklinio versija – tik ant sniego? Ir kur to sniego randate Lietuvoje?
– Sniego tinklinis išpopuliarėjo Europos Alpėse. Šiuo metu žaidžiamas trys prieš tris pagal paplūdimio tinklinio taisykles specialiai tam paruoštoje sniego dangos aikštelėje. Klausiate, iš kur sniegas? Na, mums jo pripurškia. Tokio paties, kaip ir slidinėjimo trasose. Jei varžybos vyksta Lietuvoje, dažniausiai jos organizuojamos prie Druskininkų "Snow Arenos". O jei oro sąlygos neleidžia – kraustomės į arenos vidų. Toks, pavyzdžiui, pernai buvo Lietuvos sniego tinklinio čempionatas: mums išlygino keletą kalniukų ir įrengė dvi tinklinio aikšteles po stogu! Dėl to, kad lauke buvo ganėtinai šilta...
– Mušinėti kamuolį, kai kūną šildo saulė, o pirštus stingdo šaltis, turbūt nemenkas iššūkis? Kuo vilkite?
– Žaidžiame avėdami futbolo batelius, tik jie negali būti metaliniais padais. Dėl saugumo – kad saugiai jaustųsi tiek tavo partneriai, tiek ir varžovai. O apsirengiame beveik kaip slidininkai – tik naudojame jų apatinę aprangos dalį. Dažniausiai maunamės kokias tris sportines tampres ir velkamės kelias merino vilnos glaustinukes, leidžiančias gerai jaustis aikštelėje. Tad šalta būna tik pradžioje. Įsismarkavus ir įsisportavus adrenalinas taip užkaitina, kad nė negalvoji apie šaltį.
– Mačiau jus žaidžiančią paplūdimio tinklinį Kauno "RIO arenoje", tad bandau įsivaizduoti tą patį, tiktai ant sniego. Kažin kodėl prieš akis vis iškyla didžiulė lauko čiuožykla, pilna prikritusių zuikių?..
– Visko būna (juokiasi). Net ir sportininkų kaip zuikių prikritusių. Lietuvoje tas sniego tinklinis daugiau pramoga, smagi atrakcija. O aukštai kalnuose, kur vyksta Europos čempionatai, žmonės žaidžia vilkėdami marškinėlius trumpomis rankovėmis, su akiniais nuo saulės. Jie netgi įsigudrina įdegti... Ar teko dalyvauti? Apmaudu, bet ne. Juolab kad kelialapį į Austriją jau turėjau rankose. Pernai mūsų komanda laimėjo Lietuvos sniego tinklinio čempionatą ir iškovojo oficialų kelialapį į Europos čempionatą, kuris turėjo vykti Austrijoje balandžio pradžioje. Deja, kovą buvo paskelbta pasaulinė pandemija... Prasidėjo karantinas ir mano svajonė – pirmąsyk dalyvauti tokiose Europos lygio varžybose – žlugo. O blogiausia, kad čempionatą ne nukėlė, bet atšaukė išvis. Dabar, kai pasaulis pasveiks, teks darsyk kovoti dėl teisės jame dalyvauti.
– Iš tiesų apmaudu... Bet širdyje beveik galite vadinti save nugalėtoja – juk niekas nežino, kaip įvykiai būtų susiklostę Austrijos Alpėse. Sakykite, o kodėl treniruojatės dabar: juk jokių varžybų artimiausiu metu turbūt nenumatoma?
– Dabartinis treniruočių tikslas – tik palaikyti sportinę formą. Kažkokio konkretaus tikslo neturiu, nes niekas nežino, kada visų mūsų – ne tik sportininkų – įprastas gyvenimas sugrįš į senas vėžes. Todėl vis tiek einu į aikštelę sportuoti – kažką patobulinti, kas prasčiau sekasi. Psichologiškai labai sunku: buvome pratę treniruotis žinodami ateities tikslus, laukiančias varžybas, o dabar – absoliuti migla. Reikia tvirto tikėjimo širdyje, kad viskas bus gerai.
Ir kuri mergina nenorėtų pozuoti fotosesijoje – puikios fizinės formos V.Vitkauskaitei irgi patinka. ("Audimas", Audriaus Solomino nuotr.)
– Kadangi pati užauginau dvi dukras, kurios visuomet ką nors sportavo, smalsu, kaip kiti žmonės iš daugybės sporto šakų atranda tą vienintelę. Papasakokite savo istoriją.
– Nesu tikra kaunietė. Į Kauną atvykau iš Prienų viduryje mokslo metų, kai jau visi klasėje buvo susidraugavę ir susiporavę. Tad labai apsidžiaugiau susiradusi keletą draugių. Vieną dieną į mūsų klasę atėjo tinklinio trenerė, kuri pasiūlė pas ją treniruotis. Tikrai nebūčiau kėlusi rankos pati, jei ne tos mano draugės. Jos užsirašė į treniruotes, o paskui jas ir aš – vien dėl to, kad būtume drauge. Taip visos nuo antros klasės ir pradėjome žaisti salės tinklinį, kartu pabaigėme sporto mokyklą. Savo puikių trenerių Jolitos Virbickienės ir Vijolos Montvilienės dėka aš taip ir neišbandžiau jokios kitos sporto šakos. Kaip pakliuvau į tinklinį pradinėse klasėse, taip ir užaugau su juo. Tuomet jokių klausimų nekilo, kad kažkas mano gyvenime galėtų būti kitaip.
– O kokių klausimų kyla dabar? Ar nesigailite taip ir neišbandžiusi savęs kokioje nors individualioje sporto šakoje?
– Įdomu, kad tuo metu, kai žaidžiau tinklinį vienoje komandoje su savo draugėmis, nė minties neturėjau išbandyti ką nors kita. Mat tarp mūsų, mergaičių, buvo be galo stiprus vienybės jausmas. Jautėmės tarsi koks kovotojų būrys, tikra muškietininkių komanda, kur visos buvo už vieną, o viena – už visas. Tuo metu atrodė, kad tos savo komandos niekada į nieką negalėčiau iškeisti. O dabar kartais pusiau juokais pamąstau, kad jei mano tinklininkės karjera nesiklostys taip, kaip norėčiau, eisiu mokytis jodinėti. Visąlaik seilę varvinu, kai žiūriu per TV žirgų sporto varžybas.
– Paskutinius du sezonus paplūdimio tinklinį žaidėte poroje su Urte Andriukaityte. Tad vėlgi buvote komandos dalis. Ar neerzina, kad kartais reikia atsakyti ne tik už savo, bet ir už savo komandos draugo klaidas?
– Todėl labiau ir mėgstu paplūdimio tinklinį, nes jį žaidžia tik dvi merginos. (Salės tinklinio komandą sudaro dvylika žaidėjų.) Patikėkite, surasti vieną žmogų, norintį žaisti tinklinį lygiai tiek pat, kiek tu, yra kur kas lengviau, nei surasti visą komandą. Gali rinktis savo partnerę pati. Gali su ja šnekėtis, duoti pažadą, kaip ir ji tau. Dviese lengviau. Nes dvi merginos – tai irgi komanda, tik jau gana individuali. Ar ilgai viena kitą tarkuojame už klaidas po nesėkmingų varžybų? Labiau špilkuodavomės, kai buvome vaikai. O dabar abi suprantame, kad tai iš esmės – psichologiniai dalykai. Jei pats esi geros nuotaikos, mąstai pozityviai, tai šalia tavęs irgi būtinai atsiras lygiai toks pats motyvuotas sportininkas. Todėl ir tų pasišpilkavimų nebeliko: yra du suaugę žmonės, kurie susėda ir draugiškai kalbasi. Tarkim, po pralaimėtų rungtynių aptaria klaidas, taktiką ir pan.
– Kiek žinau, šokant sportinius šokius geras partneris – didelis deficitas. O jūsų sporte – ar lengva Lietuvoje rasti aukšto meistriškumo lygio sportininkę, kuri būtų lygiavertė jūsų paplūdimio tinklinio dvejeto narė?
– Iš tikrųjų Lietuvoje nėra labai daug paplūdimio tinklininkių. Jos paprastai būna blokuotojos arba gynėjos. Kadangi aš priklausau pastarųjų kategorijai, man reikalinga blokuotoja – aukštesnė už mane mergina. Ar šiame sporte sukasi mažytės moteriškos intrigos? Na, žinote, kur moterys – ten ir intrigos, bet pastebėjau ir kitą dalyką: kuo brandesnė darausi, tuo labiau keičiasi mano požiūris į viską. Ir tas pabandymas žaisti su viena ar kita sportininke jau dvelkia nebe konkurencija, o tiesiog savęs ieškojimu. Didelė dovana rasti žmogų, su kuriuo būtų gera žaisti tinklinio aikštelėje, malonu keliauti į varžybas. Juk išvyka į varžybas visai nereiškia tų kelių valandų, praleistų drauge ant smėlio kovojant dėl medalio. Tai kelionė tiesiogine prasme. Tarkim, kai vykome į varžybas Kambodžoje, teko skristi lėktuvu, paskui daug keliauti traukiniais, autobusais… Teko drauge praleisti nemažai laiko. Todėl be galo svarbu rasti tokią porą, su kuria būtų lengva ir gera dalytis ne tik pergalių džiaugsmu, bet ir buitimi prieš varžybas.
– Užsiminėte apie traumas. Manau, kad kiekvienai mamai, išleidžiančiai savo dukrą į paplūdimio tinklinio treniruotę, šis klausimas labai aktualus. Ar tai pavojinga sporto šaka?
– Tikrai ne. Jei žaidžiame ant smėlio, danga gana minkšta. Nors visko gyvenime pasitaiko… Beje, profesine tinklininkų liga yra vadinama peties trauma. Ji gaunama dėl blogo fizinio pasirengimo arba dėl kažkokių naujų techninių elementų, kurie nebūna taisyklingai atliekami. Bet ji tikrai negali nutraukti tinklininkės karjeros – tik šiek tiek pristabdyti.
Užsispyrimo būtinai reikia. Ne to blogojo, bet sportinio. Jis padeda atsirasti kovingumui. Vėliau prireikia dar ir psichologinių žinių, nes viskas slypi galvoje.
– Ne paslaptis, kad paplūdimio tinklinį žaidžiančios merginos pasižymi tobulomis kūno linijomis. Ar jas kažkaip papildomai dailinate – laikotės taisyklingos mitybos taisyklių, naudojatės treniruokliais, o gal tiesiog užtenka sporto?
– Dažnai susilaukiu komplimentų dėl savo kūno, bet visuomet į juos žiūriu gan kritiškai. Matau dar daug vietų, kurias galėčiau patobulinti. Mano įsitikinimu, viskas priklauso nuo mitybos. Bet tai nereiškia, kad kontroliuoju kiekvieną savo kąsnį. Pirma, šiuo metu aktyviai nesportuoju, o antra – dėl mitybos visuomet tariuosi su savo gydytoju, kuris mėgsta kartoti: organizmas pats mums pasako, ko jis nori. Per savo sportininkės karjerą teko nemažai domėtis įvairiomis dietomis. Man efektyviausias būdas nepriaugti svorio pasirodė būtent kalorijų skaičiavimas. Žiūrėti, kiek jų sudegini ir kiek suvartoji.
– Kertu lažybų, kad sportininkų profesija leidžia (ar bent jau leisdavo iki pandemijos) aplankyti daug pasaulio šalių. Kur esate buvusi ir kokių įspūdžių parsivežėte?
– Jau pradedant vaikyste, kai dar žaidžiau salės tinklinio komandoje, išmakalavau beveik visą Europą. Ypač dažnai kalėdiniai turnyrai vykdavo Nyderlanduose. Turbūt ten esu praleidusi kokias penkerias savo gyvenimo Kalėdas. O žaidžiant paplūdimio tinklinį įsiminė pernykštė kelionė į Australiją. Vos grįžusi, jau gyriausi draugams, kad būtinai ten važiuosiu dar sykį. Be galo patiko, nors su partnere startavome blogai. Tiesiog likimo ironija, kad nusigavusios per pusę gaublio, pralaimėjome kvalifikacinėse varžybose. Buvo ir liūdna, ir apmaudu, ir ganėtinai nuostolinga finansiškai, bet tik iki tol, kol neišvydau Sidnėjaus grožio, kol nepasivaikščiojau po Žydrųjų kalnų nacionalinį parką. Tuomet pakeičiau nuomonę ir pirmąsyk gyvenime sau pasakiau, kad dėl tokių vaizdų galima ir pralaimėti. O kengūros? Na… gėda pasakyti, bet laisvėje nemačiau nė vienos. Teko vykti į Sidnėjaus zoologijos sodą.
– Kai treniruojate jaunąją kartą – nuo kokio amžiaus priimate mergaites? Į kokius fizinius duomenis atsižvelgiate?
– Oi, čia išties dažnas tėvų klausimas. Visų pirma, aš neskirstau vaikų pagal lytį ir treniruoju tiek mergaites, tiek ir berniukus. Treniruotės yra bendros, nes man atrodo, kad tiek mergaitės, tiek ir berniukai – kol dar nėra pasiekę didelio meistriškumo lygio – vieni iš kitų turi ko pasimokyti. Paprastai kviečiu vaikus nuo 9–10 metų ir treniruoju atskiras amžiaus grupes iki pat pilnametystės.
Kai tėveliai man ima pasakoti, koks jų vaikas aukštas arba koks fiziškai stiprus ir dėl to tinkamas tinkliniui, stabdau juos sakydama, kad pagrindinis dalykas šiame sporte yra noras. Nes vaikas yra tarsi plastilino gabalas, kurį dar gali visaip išminkyti, viską iš jo nulipdyti. Todėl pagrindinis kriterijus – paties vaiko noras žaisti tinklinį.
Sniego tinklinis žaidžiamas dirbtinio sniego aikštelėse. Įsismarkavus ir įsisportavus adrenalinas taip užkaitina, kad nė negalvoji apie šaltį. (Augusto Četkausko nuotr.)
– Ko tėvai, patikėję savo atžalas jums, tikisi iš paplūdimio tinklinio? Kokie jų lūkesčiai, pageidavimai?
– Skirtingi tie jų pageidavimai, todėl ir man sunku prie jų prisitaikyti. O kur dar pačių vaikų norai? Tarkim, vieni trokšta kada nors tapti Lietuvos čempionais, kiti eina tik tam, kad, anot tėvų, nesėdėtų kiauras dienas prie kompiuterio, treti (tai būna dažniausiai mergaitės) ateina sportuoti, kad padailintų kūno formas.
Tiems, kurie aiškiai pasako, kad čia juos atvijo tėvai, išsyk sakau – viso gero. Man rodos, nėra sąžininga, jei kiti – norintys tobulėti – per juos kentės. Nors vėlgi… Būna visokių atvejų. Jei man pavyksta juos sudominti, paaugliai ir per nenorą atėję smagiai treniruojasi. Todėl didžiausias iššūkis treneriui yra suformuoti grupę, kurioje visi turėtų bent jau panašius norus.
Beje, be vaikų ir jaunimo, dar turiu septynias pagal pajėgumą suskirstytas suaugusiųjų grupes. Dabar tiek vaikams, tiek ir suaugusiesiems – nuotolinės treniruotės, labiau orientuotos į savarankišką fizinį pasiruošimą. Tik bijau, kad prisiversti sportuoti namuose – ne kiekvieno valiai ir užsispyrimui.
– Teigiate, kad tiek tinklinyje, tiek ir kitose sporto šakose būtent užsispyrimas yra toji geroji sportininko varomoji jėga?
– Užsispyrimo būtinai reikia. Ne to blogojo, bet sportinio. Jis leidžia atsirasti kovingumui. Vėliau prireikia dar ir psichologijos žinių, nes viskas slypi galvoje. Prieš porą metų teko dirbti su treneriu Sauliumi Matikoniu, kuris man suteikė daug psichologijos žinių. Pradėjau skaityti knygas ta tema ir sužinojau, kad sportininkai keliauja žaisti į aikštelę ne prieš kažką… Žaidimas yra tarsi tavo paties viduje, tavo galvoje, kurioje turi gražiai sugyventi tiek tavo vidinis, tiek ir išorinis "aš".
– Man visuomet įdomu, ką veikia paplūdimio tinklinio sportininkės, su draugais atėjusios į pajūrį? Kažkodėl turiu nuojautą, kad jos tikrai nesidegina…
– Kai vykstu su draugais į Nidą savaitgaliui, specialiai įsidedu tik tokį maudymosi kostiumėlį, kuris būtų labai nepatogus žaisti tinklinį… Ir sąmoningai neimu tinklinio kamuolio. Bet galiausiai išeina taip, kad vis tiek atsiduriu tinklinio aikštelėje, gaudau ne tik kamuolį, bet ir maudymosi kostiumėlį, kad jo nepamesčiau. Ir jau tikrai negaudau saulės spindulių… Man daug smagiau kažką aktyviai veikti – tuomet ir įdegis būna gražesnis (juokiasi).
– Ir dar vienas tradicinis klausimas, be kurio dabar turbūt neapsieina nė vienas šio laikmečio interviu. Sakykite, ką naujo atradote per antrąjį karantiną?
– Nepatikėsit, bet… atradau maudynes atvirose erdvėse ne tik vasarą. Tam puikiai tinka Lampėdžių karjeras, Žalieji ežerai Vilniuje. Aišku, prieš šokdamas į vandenį turi būti gerai įšilęs; nubėgęs krosiuką arba čia pat kažkokių fizinių pratimų padaręs. Kadangi pati nesu didelė bėgimo entuziastė, tai deduosi ausinukus ir darau visokius fizinio aktyvumo pratimus. O jau tada ramiai, lėtai brendu į vandenį.
Nerealiai geras jausmas, kai išlendi. Gauni tokią adrenalino dozę, o tuomet pats kūnas ima skleisti labai daug energijos ir šilumos… Nesinori gaubtis jokiais rankšluosčiais, o tik kuo ilgiau stovėti lauke ir džiaugtis ypatinga būsena. Draugai? Jau prikalbinau keletą pabandyti maudynes Kaune ir Vilniuje. Drauge juk daug smagiau. Galvoju, kaip čia bus žiemą. Bet jei užšals – lįsiu į eketę.
