Režisierės Kyoko Miyake dokumentinis filmas "Tokijo dievaitės" nagrinėja vienišumo temą visuomenėje, kurioje karõshi (mirtis nuo persidirbimo) – įprastas reiškinys, o nepritapėliai dažnai pasineria į perdėtą popkultūros garbinimą bei virtualųjį pasaulį.
Dievaitės – tai jaunos moterys arba mergaitės, kurios tūkstančiams gerbėjų dainuoja popdainas. Kartais jos pasirodo solo, kartais – grupėmis. Viskas lyg ir normalu, merginų popgrupės nieko nestebina, tačiau šiuo atveju didžioji dalis dievaičių fanų – vidutinio amžiaus vyrai. Daugelis jų jau numoję rankomis į bandymus užmegzti santykius su savo amžiaus moterimis ir atsisako savo socialinio statuso tam, kad galėtų sekti dievaites iš vieno renginio į kitą.
Šie vyrai savo pajamas išleidžia mergaičių grupių kompaktiniams diskams, koncertams, atributikai, bei susitikimams ir sveikinimams, kuriuose jie stovi eilėse, kad galėtų paspausti ranką ar nusifotografuoti su savo mėgstama atlikėja, kuri neretai pagal amžių tiktų jiems į dukteris.
Po ekonomikos nuosmukio Japonijoje vis sunkiau sutaupyti pinigų, kad galėtų sėsliai gyventi ir kurti šeimą, o tradicijomis paremtos visuomenės spaudimas milžiniškas. Vyrai, kurie nesugeba susikurti finansinės gerovės, kad galėtų išlaikyti šeimą, viską metę susitelkia į dievaičių garbinimą. Kita priežastis – menki socialiniai įgūdžiai ir baimė būti atstumtam.
Dalis vyrų normalius santykius iškeitė į dievaites vien dėl to, kad palaikyti santykius ir skirti jiems laiko atrodo per daug didelė investicija, kuri gali nepasiteisinti. Daugybei vienišų vyrų dievaitės suteikia vilties ir leidžia panirti į fantazijų pasaulį, kuriame niekas nieko neatstumia.
Rio puošiasi animacinių filmų įkvėptomis sukniomis, juosmenį siekiančiomis kasomis ir šokdama XX a. devintojo dešimtmečio stiliaus aerobiką primenančius šokius, hiperstilizuotu, spiegančiu vokalu atlieka dainas.
Šiai kultūrai kerotis leido ir japonų vyrų pernelyg garbinamas nekaltumas. Su tuo susijusi ir visa dievaičių estetika – japoniškų komiksų inspiruota kosplėjiška apranga arba mokyklinės uniformos, mielumas, primityvios popdainelės ir choreografija, primenanti tokią, pagal kokią šoka mokyklos sporto šokėjos.
"Tokijo dievaitės" šį fenomeną tyrinėja labai plačiai, tačiau filmo epicentre – atlikėjos Rio karjera. Rio – intelektuali ir charizmatiška mergina, kurios pasirodymai persmelkti energijos ir emocijų. Dėl gerbėjų dėmesio ji turi rungtis su jaunesnėmis kolegėmis. Rio puošiasi animacinių filmų įkvėptomis sukniomis, juosmenį siekiančiomis kasomis ir šokdama XX a. devintojo dešimtmečio stiliaus aerobiką primenančius šokius, hiperstilizuotu, spiegančiu vokalu atlieka dainas.
Nors jos pasirodymai atrodo vaikiškai, Rio į savo karjerą žiūri labai rimtai. Jai dievaičių kultūra – pirmieji žingsniai popžvaigždės statuso link. Tačiau pritraukti naujų gerbėjų sunku: Rio atsakinėja į visus jų e.laiškus, filmuoja gyvas transliacijas internetu, keliauja po Japoniją rengdama mažus koncertus įrašų parduotuvėse. Nors filmo režisierė akivaizdžiai moralizuoja, tačiau leidžia suvokti ir vienos iš dievaičių gyvenimą bei patiems susidaryti savo nuomonę apie šį reiškinį.
Režisierė K.Miyake atliko puikų darbą parodydama dievaičių kultūrą iš įvairiausių kampų. Žiūrovai svarstys, ar tai puiki galimybė merginoms užsidirbti ir tapti žvaigždėmis, o gal jos tėra patriarchalinės visuomenės aukos? Gal dievaitės – savotiškos moderniųjų laikų geišos, dalelė sukonstruotos realybės, kuri skirta užglaistyti problemą, pagimdytą nepritampančios visuomenės dalies?
Į šį fenomeną galima žiūrėti kaip į dar vieną egzotišką Japonijos keistenybę, mažai ką turinčią bendro su likusiu pasauliu, tačiau filmas kalba apie lyčių balansą, internetinį bendravimą, darantį didelę įtaką socialiniams įgūdžiams ir kitas aktualijas, svarbias ne tik Japonijai, bet ir daugeliui modernių ar modernėjančių šalių.
Kas? Filmo "Tokijo dievaitės" seansas.
Kur? Kauno kultūros centre.
Kada? Lapkričio 29 d. 19 val.
