Lietuvoje ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti aukšto lygio TV transliacijų režisierius. Bene didžiausių profesinių aukštumų pasiekė T.Skamaročius – praėjusį savaitgalį vykęs vyrų krepšinio Eurolygos finalo ketverto turnyras jau ketvirtas, kuriame jis dirbo.

Savo žinioje turėdamas apie 100 žmonių komandą Tomas iš 33 kamerų akimirksniu turėdavo atrinkti tą vaizdą, kuris prie televizorių ekranų prikaustytų krepšinio aistruolius. Vien pasiruošimas šiai transliacijai užtruko pusmetį.

Tačiau T.Skamaročius dirba ne tik su populiariausio Lietuvoje sporto transliacijomis. Jo biografijoje ir bobslėjaus varžybos, ir žmonių bokštas, ir dronų lenktynės ar kompiuterinių žaidimų turnyras. Taip pat Tomo pavardę dažnai galima išvysti populiarių televizijos projektų titruose. Artimiausiuose režisieriaus planuose – F2 vandens formulių Pasaulio čempionato etapas Kupiškyje ir Tokijo olimpinės žaidynės. Apie šios retos profesijos užkulisius, linksmiausius nutikimus ir didžiausias „kliurkas“ – pokalbis su T.Skamaročiumi „Kauno dienos“ studijoje.

Už jo nugaros 4-i Europos krepšinio čempionatai ir 3-ys Eurolygos finalo ketvertai. Ne, tai ne sportininkas. T. Skamaročius – iki šiol lietuviams neregėų aukštumų pasiekęs sporto transliacijų režisierius. O dabar jo kišenėje dar vienas bilietas svajonės link – kontraktas Tokijo olimpinėms žaidynėms, kur jis kitąmet transliuos lengvosios atletikos varžybas.

Kaip vaikinas, pradėjęs nuo vaizdo kamerų kabelių tampytojo darbo, tapo jauniausiu Eurolygos transliacijų režisieriumi, kurį samdo ne tik Kauno „Žalgiris“, bet ir Milano bei Bambergo klubai? Kodėl Vokietijoje transliacijų metu tylu, kaip per laidotuves, o Lietuvoje liejasi juokeliai? Ką reiškia transliuoti bobslėjaus varžybas Maskvoje spaudžiant 30-ies laipsnių šalčiui ir kodėl režisierius per rungtynes gauna adrenalino daugiau, nei važiuodamas motociklu? Apie tai pokalbis su T.Skamaročiumi „Kauno dienos“ laidoje.

Tūkstančiams lietuvių Eurolygos varžybų žiūrėjimas per televizorių – azartiška pramoga, o keliolikai žmonių tai – visas jėgas išsunkiantis darbas. Kilnojamojoje televizijos studijoje plušantys specialistai dirba kaip šveicariškas laikrodis – klysti negali, nes krepšinio tauta jiems neatleistų.

Visam Eurolygos transliacijų iš Lietuvos orkestrui diriguoja 27 metų marijampolietis Tomas Skamaročius. Savo kelią televizijoje jis pradėjo nuo TV3 laidos "TV pagalba". Vedamas aistros televizijai, vaikinas vėliau persėdo prie krepšinio varžybų transliacijų pulto. Šiandien jis – vienas jauniausių Europoje varžybų transliacijų režisierių Europoje.

T.Skamaročius jau sulaukė ir tarptautinio pripažinimo – Eurolygos televizijos būstinėje vykusioje konferencijoje jo vadovaujamos komandos darbas įvertintas ovacijomis.

– Tomai, koks jūsų kelias į televiziją?

– Iš pradžių buvau vienas "TV pagalbos" vedėjų, vėliau susipažinau su  televizijos įranga – pamačiau televiziją iš kitos pusės. Pradėjau dirbti kilnojamojoje televizijos stotyje – per rungtynes sustatydavau kameras, jas prijungdavau, derindavau.

Pamažu, mažais žingsneliais, artėjau prie pulto – iš pradžių teko režisuoti krepšinio rungtynių pakartojimus – pačius gražiausius transliacijos epizodus. Vėliau dar pakilau karjeros laiptais.

– Visos filmavimo komandos darbas prasideda anksčiau nei rungtynės?

–  Į kilnojamąją televizijos studiją ateinu iki tiesioginio eterio likus trims valandoms. Reikia atlikti namų darbus, ruoštis varžyboms.

Transliacijos režisierius ruošiasi lygiai taip, kaip ir rungtynių komentatorius – ruošia analizes, renka informaciją apie komandas. Prieš rungtynes rengiame susirinkimą su operatoriais, kuriame aptariame, kurie rungtynių žaidėjai yra lyderiai, kaip jie sužaidė prieš tai buvusias rungtynes ir ką akcentuoti. Šį įdirbį atsinešame į tiesioginę varžybų transliaciją.

– Kiek žmonių pavaldūs transliacijos režisieriui?

– Transliuojant Eurolygos varžybas komandą sudaro septyni operatoriai, filmuojantys kameromis. Nuolat palaikome ryšį su salėje sėdinčiu ir rungtynių statistiką fiksuojančiu žmogumi, nes, kažkam prasižengus, žiūrovams turiu parodyti asmenį, kuris prasižengė. Turiu įsitikinti, ar tikrai jam įrašyta pražanga.

Dar turime tris žmones, kurie atsakingi už rungtynių epizodų pakartojimus.

Iš jų vienas žmogus per rungtynes montuoja klipus apie tądien išsiskiriančius krepšininkus – sakykime, vienas žaidėjas jau pelnė 12 taškų per pusę rungtynių, tad sumontuojami visi jo pelnytų taškų epizodai.

Kitas montuoja įsimintiniausius rungtynių epizodus. Pavyzdžiui, po dviejų kėlinių vieną minutę rodome gražiausių epizodų filmuką, kuris trunka vieną minutę.

Kitas yra atsakingas už vizualinę grafiką – titrus, rodomas pražangas, taškus, naudingiausius žaidėjus. Visą tai žiūrovas mato ekrane.

Iš viso komandoje – 11 žmonių, kurie turi dirbti kaip šveicariškas laikrodis. Viskas turi būti sustyguota, nes dirbame tiesioginiame eteryje – klysti čia negalima.

– Ar viską spėjate?

– Tempas žaidžiant krepšinį – pasakiškai greitas, tačiau mes turime dirbti dar greičiau. Bet viską spėjame, o tai mus ir žavi, "veža".

Kai pradėjau dirbti, visos transliacijos būdavo gana statiškos – rodomas veiksmas bendrame plane, įmetami taškai, juos įmetęs žmogus.

Viena mūsų inovacijų siekiant pagyvinti rungtynes – superstambių planų montavimas. Eurolyga turi technologiją, leidžiančią žiūrovams matyti tris kartus sulėtintą vaizdą. Sakykime, jei operatorius užfiksuoja veidą stambiu planu ir jis būna sulėtintas, tos trys sekundės pasako daugiau nei šimtas bendro plano vaizdų.

Transliuojant krepšinio varžybas ar kitą renginį žiūrovui, sėdinčiam namuose, būtina perteikti renginio emocijas – būtent tai ir yra mūsų komandos tikslas. Kodėl žmogus turėtų žiūrėti namie, o ne arenoje, kur nepakartojama atmosfera? Mes pateikiame žiūrovui tai, dėl ko jis gali likti ir namie, prie televizoriaus.

Nuolat ieškome emocijų, nestandartinių planų. Gal pavyks parodyti įmantrią žaidėjo tatuiruotę, o gal, jei jis pasilenkęs, pagausime lėtai per veidą srūvantį prakaitą? Rūsčios trenerio akys, kone išprotėjęs sirgalius – tokius kadrus surinkus ir sumontavus technologiją, leidžiančią matyti sulėtintą vaizdą, išeina pasakiški dalykai.

– Bet kažkas jus moko? Iš kur semiatės patirties?

– Dirbant Eurolygoje nuolat lygiuojamės į Barselonos, Maskvos ar Atėnų rungtynių režisierius. Žiūri, kaip dirba kiti kolegos ir mokaisi. Be abejo, lengviau mokytis iš kitų klaidų, tad pastebime visus kolegų kluptelėjimus ir stengiamės patys tokių išvengti.

Viena tokių klaidų – kai per minutės pertraukėlę tiesiog rodomas bendras salės vaizdas, o kamera nejuda. Negana to, per visą ekraną rodoma statistikos lentelė. Manau, per kėlinį vieną ar du kartus galima tai parodyti, tačiau rodyti nuolat – klaida. Žmogus nesėdės ir neskaičiuos, kad rezultatas pasikeitė dviem taškais.

Čia mes įvedėme naujovę – turime gražias "Žalgirio" ir "Lietuvos ryto" šokėjas. Minutės pertraukėlė trunka 60 sek., tad per šį laiką reikia nepatingėti gražiai parodyti jų šokius.

Kitas dalykas – per tą pačią pertraukėlę reikia nusiųsti operatorių prie komandų trenerių. Taip žiūrovas gali nugirsti jo dėstomą planą ar mintis.

Į tas 60 sek. dar spėjame sudėti ir gražiausius rungtynių epizodus – tai labai paaitrina žiūrovų, sėdinčių namuose, emocijas.

– Kiek teko girdėti, toks jūsų darbas jau sulaukė ir neoficialaus tarptautinio pripažinimo?

– Neseniai gavau kvietimą iš Eurolygos televizijos Barselonoje. Buvau kviečiamas į kasmetį seminarą, kur renkasi transliacijų režisieriai, prodiuseriai ir dalijasi mintimis bei patirtimi.

Kaip supratau iš elektroninio laiško, buvome kviečiami, nes kuriame "vienas gražiausių transliacijų visoje Europoje". Gal nenorėdami įžeisti kolegų parašė būtent taip, tačiau neabejoju, kad esame geriausi.

Tris dienas nuo ryto iki vakaro diskutavome apie Eurolygos sezoną, kaip dar labiau pagerinti mūsų produktą. Transliacijų režisieriai kalbėjo apie transliacijų kokybę, darbo principus. Seminare mūsų darbus ir mintis pristačiau paskutinis. Kaip paaiškėjo vėliau, lūkesčius pateisinau – daugelis režisierių buvo parengę rašytines ir gan sausas prezentacijas. Maniškė palydėta ovacijomis.

Sugalvojau viską parodyti trumpais filmukais, sulipdytais iš to, ką mes darome. Kiekvieną jų apibūdinau tik vienu arba dviem raktiniais žodžiais.

Gerai, kad Lietuvoje turime tris milijonus krepšinio trenerių – žinau, ką nori matyti žiūrovas, sėdintis kitapus ekrano. Pats mėgstu krepšinį žaisti ir žiūrėti, o transliacijos režisierius turi būti tarsi pasakos pasakotojas.

Transliacijos režisieriaus amžiaus vidurkis – per 40 metų, tad Barselonoje būdamas jauniausias režisierius konferencijoje, sulaukiau kreivų žvilgsnių, bet po prezentacijos sulaukiau pagarbos. Jau būdamas 22 metų režisavau Europos moterų krepšinio čempionatą Latvijoje.

– Kuo dar jūsų komanda skiriasi nuo kolegų?

– Mes dirbame ir prieš varžybas – ruošiame klipukus iš krepšininkų apšilimo, vykstančio dar gerokai iki prasidedant rungtynėms. Čia stambiu planu galime parodyti komandos draugų veidus, kaip jie žiūri vienas į kitą, kokios jų emocijos prieš svarbias rungtynes.

Seminare Barselonoje dar parodžiau ir filmuką, kurį susukome filmuodami Europos krepšinio čempionatą Lietuvoje. Čia stengėmės parodyti, kaip mylime savo darbą ir kiek žmonių prie jo prisidėjo. Mes visi tai darome ne dėl pinigų, o iš didelės meilės savo darbui.

Kad ir ką filmuotume, atiduodame 200 proc. savęs, komandoje nėra pykčių, o iš tokio bendro darbo gauname gražų rezultatą. Esu dėkingas savo komandai – be jos tokių rezultatų nebūtų – geras dirigentas su silpnu orkestru nebūsi.

– Viskas visada negali sektis – su kokiomis problemomis esate susidūręs?

– Be abejo, visko yra buvę. Dažniausiai dingdavo elektra. Mūsų kilnojamoji televizijos stotis turi atsarginius maitinimo šaltinius, kurie įsijungia nutrūkus stacionariam elektros tiekimui. Bėda tik, kad energijos teužtenka vienai kamerai, o ne septynioms.

Taip kartą ir nutiko – elektra dingo visame rajone, kažkodėl nebuvo atsarginio generatoriaus, tad teko suktis su viena kamera. Tokiu atveju negali būti nė menkiausios panikos, visus sprendimus reikia priimti ir įgyvendinti greitai. Kol kas nėra buvę, kad būtume subyrėję visiškai ir neparodę kokios nors transliacijos.

Atsakomybė yra didelė, bet tik dirbdamas šį darbą jaučiuosi gyvas. Dvi valandos rungtynių išsunkia visiškai, tačiau tai nepakartojama dozė adrenalino.