Japonijos, Kinijos ir kitose Rytų šalyse (gražaus) rašymo menas – kaligrafija – yra labai svarbus iki šiol. Iš arčiau ją patyrinėti galima gegužės 3–6 d. vykusio festivalio „Japonijos dienos Kaune WA“, tęsiančio „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022” renginių tradiciją, surengtoje japonų šiuolaikinės kaligrafijos meno kūrėjos Tosen Iwasaki parodoje „Stebuklo pojūtis“. „EU-Japan Fest“, Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus ir Japonijos ambasados Lietuvoje surengtos parodos kuratorius –  Hisashi Yamamoto.

Vienos eilutės eilėraščiai

T. Iwasaki kaligrafijos pradėjo mokytis būdama ketverių. Nuo tada ši grafikos meno šaka yra ne tik mėgstamas menininkės užsiėmimas, bet ir aistra. T. Iwasaki kūrinius yra eksponavusi Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, JAV. Ši paroda Lietuvoje kūrėjai yra jau antroji.

Kaip rašoma parodos anotacijoje, T. Iwasaki mokėsi kaligrafijos meno pagrindų vadovaudamasi kaligrafijos meistrų pavyzdžiais. Vėliau jos noras gražiai rašyti raides peraugo į norą rašyti raides taip, kaip jas užrašyti gali tik ji.

„Pradėjau rašyti savo kurtų eilėraščių žodžius nesivadovaudama tradicinėmis raidžių formomis“, – atskleidžia menininkė. „Stebuklo pojūtis“ – ne tik personalinės parodos pavadinimas. Jis atspindi T. Iwasaki požiūrį į kaligrafiją kaip į jautraus žmogaus sielos virpesius švaraus lapo erdvėje.

„Ieškodama būdų perteikti šį jautrumą, prieš keletą metų susipažinau su judėjimu „Artshodo“. Dabar su šiuo kolektyvu tyrinėju kaligrafiją ne tik kaip tradicinės kultūros išraišką, bet ir kaip meną, stengiuosi jį tobulinti“, – pažymi kūrėja. Ji sako norinti piešti vienos eilutės eilėraščius, „kuriuose būtų perteikiamos mano mintys kaip kalbos menas konceptualiojo meno tėkmėje, paremtas kaligrafijos ypatybėmis ir atsitiktinumu, kylančiu iš tušo prigimties“.

Dviejų priešybių sugretinimas – kietų linijų ir minkšto, švelnaus, nenuspėjamo tušo išsiliejimo – netikėtas, įtaigus ir žavintis.

 

Vertikalės ir horizontalės

Pirmasis įspūdis, kylantis pažvelgus į parodoje eksponuojamų darbų visumą, – daugybė geometrinių struktūrų, kurioms būdingas griežtumas, tikslumas ir dinamika. Kompozicijas konstruodama iš vertikalių ir horizontalių, T. Iwasaki iš jų sudaro konstruktus, pakibusius nei pradžios, nei pabaigos neturinčioje švaraus popieriaus lapo erdvėje.

Menininkei laužant storas juodas linijas ir jas tarsi kopijuojančias plonytes kaip siūlai, netvirtas ir trūkinėjančias linijas, sukuriama jos parašytų eilėraščių eilučių architektūra, kurią pagyvina vešlūs kosminiai augalai, užaugę T. Iwasaki vaizduotėje. Dviejų priešybių sugretinimas – kietų linijų ir minkšto, švelnaus, nenuspėjamo tušo išsiliejimo –  netikėtas, įtaigus ir žavintis.

Kiekvieną kūrinį parodoje lydi užrašytas paaiškinimas – jame žiūrovui suprantama kalba parašyta eilėraščio eilutė, kuri kaligrafiškai užrašyta kūrinyje, ir keletas pastraipų, praplečiančių jos mintį. Todėl labai svarbu žiūrėti į darbus ir skaityti su jais susijusius tekstus.

Vizualūs žodžiai

T. Iwasaki eilėraščių eilutės labai vizualios. Jas perskaitęs žiūrovas nesunkiai gali persikelti į kitas erdves ar net kitus pasaulius, kaip kūriniuose „Absoliutusis nulis“ I ir II.

„Absoliučiojo nulio pasaulis (...). Nors materija egzistuoja, bet šiame pasaulyje niekas nejuda ir vyrauja tyla. Neaišku, ar tai mirtina tyla, nes nėra nieko, kas galėtų girdėti. Kodėl mane taip traukia šis žodžių junginys – „absoliutusis nulis“? Jo grakštumas (...) ir tokia ypatinga ramybės būsena (...).“

Darbe „Šios planetos vidurdienio kelionės gentis“ menininkė atskleidžia, kad tas kitas pasaulis gali būti sugalvotas jautrių žmonių, kurių širdys geba keliauti labai toli, net į kitus pasaulius, nepaisant to, kad jų kūnai pasilieka čia.

„(...) šioje planetoje rasite nemažai tokių jautrių žmonių. Tai tiesiog tokios genties žmonės, kurių širdys keliauja vidudienį.“

Keliaujantys žmonės visada turi įdomių istorijų. Gaila, kad kartais jos taip ir lieka nepapasakotos. Kompozicijoje „Jau iškeliavę žmonės“ menininkė užsimena, kad norėtų paklausyti senų istorijų: „(...) apie tai, kokius gyvenimus nugyveno su manimi susiję žmonės (...). Jau iškeliavę žmonės. Rašau šiuo žodžius su pavėluota meile.“

Senos istorijos sustingsta mirusiųjų lūpose, bet naujų istorijų galima atrasti. Kūrinyje „Istorija užrašyta ant delnų“ menininkė žiūrovą paragina dažniau savo žvilgsnį nukreipti į žmonių delnus: „Kai žmogus gimsta, jis ateina į šį pasaulį tvirtai suspaudęs kumščius, ant jo delnų jau yra užrašyta istorija.“

Darbuose „Dviese stovint dykumoje“, „Žvilgsniai, spoksantys vienas į kitą“, „Daug balto smėlio veržiasi į mano širdį“ T. Iwasaki paliečia vienatvės, laiko, mirties temas.

Iš sudėtingų, sunkių, asmeniškų temų menininkė stato grakščias konstrukcijas su kosminių augalų sodais, į kuriuos užsukti kviečia ir žiūrovą.

Šios planetos vidurdienio kelionės gentis

Regimanto Zakšensko nuotr.

Kai kuriems žmonėms sunku gyventi, nes yra per jautrūs. Būdami didelės žmonių grupės apsupty, jie pasimeta ir nebežino, kaip turėtų elgtis. Tampa pernelyg suglumę ir visai nutyla arba pradeda dėtis kitu žmogumi nei yra iš tikrųjų. Nors kūnas yra čia, širdis – kažkur toli. Ir nors jau vidurdienis, atrodo, kad sapnuojat ir iškeliaujate į kitą pasaulį. Jeigu Jūs turite tokį polinkį, bijoti nereikia. Jei paieškosite, šioje planetoje rasite nemažai tokių jautrių žmonių. Tai tiesiog tokios genties žmonės, kurių širdys keliauja vidurdienį.

Absoliutusis nulis I ir II

Regimanto Zakšensko nuotr.

Absoliučiojo nulio pasaulis, kur, atrodo, galėtų užšalti ir kūnas, ir širdis vien tik bandant tai įsivaizduoti.

Kadangi temperatūra apibrėžiama remiantis vibraciniu materijos judėjimu, tad būsena, kurioje vibracinis judėjimas sustoja, yra -273,15 C ir yra vadinamas absoliučiuoju nuliu. Tokiems kaip aš, kurie visada galvojo, kad šiame pasaulyje nėra nieko absoliutaus, yra nelengva patikėti ir suvokti absoliučiojo nulio pasaulį. Nors materija egzistuoja, bet tame pasaulyje niekas nejuda ir vyrauja tyla. Net nėra neaišku, ar tai išties mirtina tyla, nes nėra nieko, kas galėtų girdėti. Kodėl mane taip traukia šis žodis "Absoliutusis nulis"? Grakštumas ištariant "Absoliutusis" ir tokia ypatinga ramybės būsena, primenanti "mirtį". Gal ne itin jauku, tačiau tai traukia širdį ir man norisi pakalbėti apie mirtį. "Absolute zero", "Absoliutusis nulis". Žemai lenkiuosi prieš tokį literatūrinį fizikinį terminą.

Dviese stovint dykumoje

Regimanto Zakšensko nuotr.

Jūs vienui vienas stovite dykumoje. Aplink vien tik smėlis. Jūs nesuprantate, kur esate, esate vienišas ir pasiklydęs. Tuo momentu ateinu aš. Mes surandame vienas kitą ir apsidžiaugiame. Aš taip pat ėjau pasiklydusi dykumoje. Jei būtume vieniši, galėtume pasiklysti. Mes dabar stovime dviese. Mes jau ne vieniši ir ne pasiklydę.

Kas? T. Iwasaki paroda „Stebuklo pojūtis“.

Kur? Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje.

Kada? Veikia iki vasaros pabaigos.