Florencijos valdžia sugalvojo, kaip visiems laikams pašalinti grafičius nuo kultūrinio paveldo pastatų. Nuo šiol visi norintys savo vandališkomis teplionėmis ant pastato pasižymėti, kad čia lankėsi, tai galės padaryti virtualiu būdu, o grafičiai bus įamžinti ateities kartoms.
Tikrai ne meno šedevrų lygio grafičių neišvengė ir Florencijos Santa Maria del Fiore katedros varpinė – kampanilė. XIV a. pastatyto UNESCO pasaulio paveldo objekto sienas bjauroja milijonas įvairių žymių, kurias paprasti žmonės ar užkietėję grafitininkai paliko lipdami į 400 pakopų bokštą. Pasak architektės Beatrice Agostini, šis bokštas atrodė degraduojantis ir visos jo dalys (marmuro, akmens, medžio ir plytų) buvo ištepliotos.
Prieš tris mėnesius restauratoriai pirmą kartą per varpinės gyvavimą pradėjo visų šių paliktų žymių šalinimo darbus. Ne pelno siekianti organizacija „Opera di Santa Maria del Fiore“ nusprendė sugalvoti, kaip užtikrinti, kad tokie darbai nebūtų vienkartiniai ir visi Florencijos kultūriniai paminklai būtų apsaugoti nuo įprastų žymių, kaip „I woz here“ („Aš čia buvau“) ar įmantresnių grafičių, visiems laikams.
Organizacija „Opera di Santa Maria del Fiorre“ sugalvojo trijuose bokšto aukštuose įrengti stacionarius planšetinius kompiuterius. Juose esančioje specialioje programėlėje galima pasirinkti norimą bokšto paviršių, pavyzdžiui, marmurą ar plytas, išrinkti priemonę – purškiamus dažus, žymeklį, ir savo piešinį ar sakinį palikti virtualioje erdvėje. Visi šie lankytojų kūrinėliai bus saugomi internete.
Per pirmąją savaitę ši programėlė surinko 700 skirtingų užrašų, kurie galbūt būtų nusėdę ant tikro pastato paviršiaus. Visi lankytojų pasižymėjimai kiekvienas metais bus išspausdinti kaip meno darbų rinkiniai, kurie suguls į Florencijos katedros archyvą ateities kartoms.
Idėjos iniciatoriai teigia, kad šia iniciatyva norima atkreipti dėmesį į vandališkus kultūrinius objektus darkančius grafičius ar žymas ir, žinoma, apsaugoti architektūros šedevrus nuo vos ne maru tapusiu teplionių.
O Santa Maria del Fiore katedros varpinės valymo darbai toliau tęsiasi, restauratoriai apgailestauja, kad žymas, užrašytas dažais ar rašalu, galima nuplauti, tačiau ant marmuro ar akmens peiliu išgraviruoti žodžiai liks amžinai.
Britai su rusais keičiasi meno vertybėmis
Londono nacionalinė portretų galerija ir Maskvos Tretjakovo galerija švenčia 160 metų sukaktį. Šia proga galerijų vadovai nusprendė susikeisti savo meno vertybėmis. Tai vienas didžiausių Rusijos ir Didžiosios Britanijos kultūrinių mainų vizualiojo meno srityje.
Apie tai, kokio masto šis žingsnis, pasako darbai, kuriais galerijos pasikeitė. Tretjakovo galerija kelionėn į Londoną išsiuntė nacionaline vertybe laikomą Iljos Repino tapytą kompozitoriaus Modesto Musorgskio portretą, o britų Nacionalinė portretų galerija į Maskvą išleido karalienės Elizabeth I, stovinčios prie gaublio, ir garsųjį Williamo Shakespeare`o portretą. Iš viso 26 į Londoną iš Maskvos keliaujantys paveikslai labai retai iškeliauja iš Rusijos.
Tretjakovo kolekcija Nacionalinėje portretų galerijoje bus eksponuojama iki birželio pabaigos , o Portretų galerijos rinktiniai kūriniai Tretjakovo galerijoje – nuo balandžio iki liepos pabaigos.
Australijoje – 50 tūkst. lempučių šviesos instaliacija
Australijos laukinės gamtos simbolio uolos Uluru papėdėje netrukus bus įžiebta 50 tūkst. augalus primenančių LED lempučių – iš viso 15 tonų saulės energija įkraunamų švieselių.
Šios instaliacijos autorius Bruce`as Munro daugybę šviesų instaliacijų jau yra sukūręs Londono Victorijos ir Alberto muziejuje, taip pat daugybėje vietų ir objektų Jungtinėse Amerikos Valstijose, Meksikoje ir visame pasaulyje.
Milžiniškas 49 tūkst. kvadratinių metrų LED lempučių-augalų laukas prieš oficialią atidarymo dieną buvo išbandytas jau ne kartą ir internete galima rasti daugybę nuotraukų, kuriose – viena iš didžiausių žemėje pavienių uolų Uluru yra apsupta tūkstančių švieselių, pasklidusių po raudonos spalvos dykumą.
Pienės pūkus primenančius įvairių spalvų burbuliukus laiko taip pat šviečiantys stiebai, o visi šie elektriniai augalai sujungti plonais šviesą skleidžiančiais laidais ir daug kam sukuria nežemišką įspūdį.
Sukurti 50 tūkst. lempučių instaliaciją prireikė 40 žmonių pagalbos ir šešių savaičių. B. Munro teigia, kad lempučių laukas simbolizuoja visus gerus gyvenimo dalykus. Nors įvairūs B. Munro darbai yra apkeliavę visą pasaulį, tačiau šviesos instaliacijų meistras prisimena, kad pirmasis jo eskizas tokio pobūdžio projektui gimė būtent šalia Uluru. Jis teigia, kad, keliaudamas po pasaulį, visą laiką prisimindavo pirmąją idėją ir pagaliau ją įgyvendino.
Instaliacija Australijos centrinėje dalyje šalia Uluru uolos veiks ištisus metus.
Rytų Azijoje – spalvų festivalis
Rytų Azijoje induistai švenčia spalvų festivalį Holi, kuris žymi pavasario pradžią, nes tikima, kad spalvingas ritualas atneš gerą derlių. Holi šventės mitologinė reikšmė – gėrio pergalė prieš blogį. Šventė taip pat siejama su amžina Krišnos ir Radhos meile.
Ši ne tik religinė, bet ir kultūrinė bei socialinė šventė visų klasių ir amžiaus žmones suveda į vieną vietą, kur jie žaidžia su ryškiais įvairiaspalviais miltais, taškosi spalvingu vandeniu, šoka, dainuoja, dalijasi saldumynais.
Siekiama, kad žmonės save ir vieni kitus apipildami spalvotais miltais ar vandeniu pamirštų nerimą, nesutarimus ir patys pasijustų spalvoti. Pagal induistų tradiciją našlės yra apleidžiamos šeimos, o jos pačios turi atsisakyti žemiškų malonumų, tačiau kai kuriuose Indijos regionuose išimtis suteikiama Holi šventės proga – tada našlės gali linksmintis kartu su kitais.
Holi plačiausiai švenčiama Indijoje ir Nepale, spalvų šventę taip pat švenčia dalis Pakistano, Bangladešo gyventojų ir iš šių šalių kilusių žmonių bendruomenės visame pasaulyje. Beje, Nepale prie Holi šventės prisijungė ir čia viešintis Jungtinės Karalystės karališkosios šeimos narys princas Harry – jis savo veidą drąsiai išdabino raudona spalva.
Tikrai ne visos dažų spalvos išgautos iš gamtos. Ne viena ryški spalva per Holi festivalį pagaminta naudojant netgi toksiškas, odą erzinančias medžiagas, todėl prieš festivalį visados galima rasti straipsnių, kaip saugotis nuodingų dažų, o po šventės dalijami patarimai, kaip dažus saugiai ar kaip išvis nusiprausti.
Pasitaškymas spalvotais miltais pagal induistų tradiciją paplito po visą pasaulį. Tokiu būdu žmonės vis dažniau linksminasi įvairiuose muzikos, meno, festivaliuose, nebūtinai susijusiuose su induistų tradicija.
