Jei tikrai nori – pasieksi
„Sunkiausia ryžtis pradėti. Iš pradžių viskas vyksta tavo galvoje, nes jei kažko nori – negali būti klausimo, ar tai išsipildys. Klausimas kitas – ar užtektinai to nori?“ – užsidegęs aiškina Povilas, maždaug prieš dešimtmetį miestą iškeitęs į gyvenimą gamtoje.
Su žmona Audrone įsigijęs sklypą, jame savo rankomis pastatė šeimai namą. Ne iš šiaudų ir molio, kaip pradžioje svajojo, ir netgi ne iš rąstų, kaip kažkada norėjo, bet iš blokelių – paprastą, erdvų. Kaip juokiasi pats šeimininkas, tokį be paraitymų, kuriame penkių asmenų šeima ir katinas jaustųsi patogiai.
Kadangi Velikiai nenorėjo imti paskolos iš banko, vyras daug ką darė pats.
„Pagal specialybę esu akordeonistas, pedagogas, tad namą stačiau pirmą kartą gyvenime. Jokios praktikos iki tol neturėjau. Internetas buvo mano didysis mokytojas“, – aiškina pašnekovas, į naują būstą įsikėlęs ir laimingai su žmona jame atšventęs pirmąjį savo sūnaus gimtadienį.
Net ir gyvendamas tolokai nuo Vilniaus ir Kauno, abiejuose miestuose P. Velikis – dažnas svečias. Mat yra Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos dėstytojas, taip pat – Lietuvos nacionalinės akordeonistų sąjungos prezidentas.
Veiklus vyras neapsiriboja vien akademine veikla – aktyviai groja grupėje „U’Elements“, kuri yra parengusi ne vieną muzikinę programą su garsiais Lietuvos atlikėjais – Jonu Sakalausku, Neda Malūnavičiūte ir kt. Tačiau pagrindinė šio pokalbio žinutė, kurią žmonėms nori skleisti Povilas, – jo namas.
„Jei jau aš, muzikantas, kažkaip sugebėjau savo rankomis jį pasistatyti, vadinasi, gali kiekvienas. Tereikia ryžto ir didelio noro“, – įsitikinęs jis.
Įtaka: kartais berniukai pabamba, kai reikia repetuoti, bet tėtis nenusileidžia – mato didelę muzikos naudą vaikų asmenybių vystymuisi. / P. Velikio asmeninio archyvo nuotr.
Visa šeima – muzikali
Žmona Audronė irgi mokėsi groti akordeonu – jaunuoliai susipažino buvusioje Šiaulių konservatorijoje, kurią abu baigė. Vėliau absolventė panoro gauti žemiškesnį išsilavinimą, tad krimto dar ir finansų mokslus. Šiuo metu dirba finansininke nuotoliniu būdu.
Žinoma, iš Povilo statyto namo svetainės. Dienomis ji tuščia, nes išdykėlių trijulė – Kipras, Gasparas ir Ąžuolas – dar negrįžusi iš mokyklos, kurią, kaip ir futbolo treniruotes, lanko Paberžėje.
Du kartus per savaitę Audronė veža berniukus į Vilnių, Naujininkų rajone esančią muzikos mokyklą. Džiaugiasi, kad sugaišta visai nedaug – gal 30–40 minučių. Kipras groja birbyne, Gasparas – akordeonu.
Beje, Kipras su Gasparu yra dvyniai, tik, anot tėčio, Kipras penkiomis minutėmis anksčiau už brolį išvydo pasaulį – vadinasi, truputį vyresnis. Dvyniams – vienuolika. Jaunėliui Ąžuolui tuoj bus aštuoneri. Berniukas groja akordeonu, o šiais metais dar panoro mušti būgnus.
Vienintelė Velikių šeimoje negroja negroja tik mama. Povilas juokiasi, kad jo žmona ištikima principui: jei gali negroti – negrok. Visai kitas reikalas – padėti vaikams pasiruošti muzikos ir instrumento pamokoms.
Pasirinkimas: „Aš tikiu, kad šiame skaitmenizuotame pasaulyje laimės tie žmonės, kurie nepraras sąlyčio su gamta“, – įsitikinęs P. Velikis, su šeima ne tik mėgstantis leisti laisvalaikį gamtoje, bet ir gyvenantis arčiau gamtos. / P. Velikio asmeninio archyvo nuotr.
Maži statybų džiaugsmai
Povilas pasakoja, kad žemės sklypą, esantį per 3–4 km nuo Paberžės, įsigijo 2011-aisiais. Ar nebijojo pats imtis statybų – o jei nepavyks?
„Aš ir savo studentams dažnai sakau: jei norite iš karto atsirasti ketvirtame aukšte – nepavyks. Tačiau jei tą atstumą išskaidysite laipteliais – nesunkiai užlipsite. Dėl statybų, manau, lygiai tas pats: reikia jas išskaidyti tam tikrais etapais, o paskui kiekvieną iš jų gerai išanalizuoti. Kažkodėl visuomenėje sklando mitas, kad namus statyti gali tik statybininkai. Tikrai ne, ir aš tai įrodžiau“, – džiaugiasi tiek duris pats įstatęs, tiek grindis išliejęs, stogą čerpėmis uždengęs muzikantas.
Kas buvo sunkiausia? Statybininku porai metų tapęs P. Velikis sako nenorintis kalbėti apie sunkumus – labiau apie mažo žmogaus didelius džiaugsmus, kuriuos atrado pamažu statydamas namą.
„Kai jau stovi sienos, gali pasistatyti kėdę ir įsivaizduoti, kad sėdi kambaryje. Pamenu, padarėme su draugais stogo karkasą, uždengėme jį difuzine plėvele ir staiga pradėjo žiauriai lyti – kolegos išvažiavo, o aš sėdžiu po ta plėvele ir džiaugiuosi, kad ant galvos nelyja. Kitąsyk atsivedžiau elektrą – smagu, kad galiu pasišviesti: nebereikia laido pirmyn atgal tamsyti. Kai jau langus, duris įdėjome, grindis išsibetonavome – visiškas gėris: nei purvo, nei dulkių namuose. Žodžiu, sulig kiekviena diena situacija gerėjo – darėsi į namą panašu“, – užsidegęs pasakoja Povilas.
Vos atsikraustę į naują namą Velikiai pajuto tokią erdvę ir laisvę, kad, rodos, pasidarė lengviau kvėpuoti. „Prieš tai gyvenome dviejų kambarių bute: vietos – mažai, daiktų – daugybė. Atsivežėme į namą minkštąjį kampą ir pastatėme jį erdvioje svetainėje. Žiūrime, ką mūsų dvyniai darys. O jie kad ims lakstyti aplink tą kampą, iš pradžių – po vieną, paskui – susikibę rankomis. Vietos daug – net nežino, ką iš tos laimės daryti“, – juokiasi Povilas ir priduria, kad tik tokios atmintyje neblėstančios akimirkos yra jo gyvenimo varikliukas, dėl to verta gyventi, kurti.
P. Velikio asmeninio archyvo nuotr.
Vaikams veiklos netrūksta
„Kam pirkti sodo sklypą su 6 a, jei už tą pačią kainą galima įsigyti 1 ar 2 ha. Tiesa, truputį toliau nuo miesto, bet užtai erdvės bus kur kas daugiau“, – suteikia peno pamąstymams Povilas.
Kadangi veiklų stygiumi jis nesiskundžia, kartais nakvoja ne namuose. Tuomet Audronei tenka šeimininkauti vienai. Ar nebaisu ilgais rudens, žiemos vakarais, kai taip greitai temsta, o į langus, duris garsiai baldžiasi vėjas?
„Reikėtų jos pačios paklausti. Kol kas nesiskundė“, – šypsosi Povilas ir skuba nuraminti, kad neseniai netoli jų namą pasistatė ir pirmieji kaimynai. „Gal negirdės, kai su vaikais muzikuosime“, – tikisi akordeonistas.
Paprašytas duoti receptą, kaip motyvuoti vaikus groti, atsidūsta. Iš pradžių sūnūs įsitraukė patys, nelabai suprasdami, į ką veliasi. Vėliau, kai pajuto, kad grojimas – kasdienių pastangų reikalaujantis darbas – truputį atšalo.
Kažkodėl visuomenėje sklando mitas, kad namus statyti gali tik statybininkai. Tikrai ne, ir aš tai įrodžiau.
„Tada aš jiems leidau iš mūsų bendrų koncertų užsidirbti pinigėlių. Patiko. Už santaupas nusipirko po planšetę, o šiemet – ir keturratį. Reikalavimus dar truputį pasunkinau: užrašiau juos į muzikos mokyklą“, – atidengia slaptas kortas tėtis.
Aišku, kad visi trys mokiniai, kai reikia repetuoti, vaikiškai pabamba, bet ir Povilas nenusileidžia. Aiškina, kad kaip muzikantas ir pedagogas mato didelę muzikos naudą vaikų asmenybių vystymuisi.
„Grojant lavinama ne tik smulkioji motorika, bet ir fantazija. Tegul jie užaugę ir negros, bet iš to muzikavimo vis tiek naudos turės: pirma, praplės savo akiratį, antra, mažiau sėdės prie planšečių, o televizoriaus mes neturime“, – kaip kirviu nukerta jis.
Ką broliai veikia, kai paruošia namų darbus, pagroja ir dar lieka laisvo laiko? Povilas pasakoja, kad didžiausias sūnų traukos centras yra šalia namų iškastas tvenkinys.
„Kai pirkome sklypą, čia buvo pelkė, iš kurios ir padarėme tą tvenkinį. Jei atvirai, tai viena geriausių mano investicijų. Sūnūs čia mėgsta žvejoti. Vasarą – maudytis (jame net plaukti išmoko), o žiemą, užšalus ledui, – su rogutėmis ar pačiūžomis čiuožinėti“, – vandens telkinio pranašumus vardija P. Velikis.
Tėvams smagu, kad augdami už miesto berniukai gali išmokti ir visokiausių ūkiškų darbų. Jau atneša į namus malkų, žolę traktoriuku nupjauna, laužą užsikūrę bulvių vakarienei pasikepa. Gasparas dar ir tortus pradėjo gaminti. Viską pats – nuo biskvito iki kremo pertepti – daro.
P. Velikio asmeninio archyvo nuotr.
Visi už vieną
Ar netrūksta broliams draugų vienkiemyje? Juk nepasikviesi kasdien į svečius bendraklasių, kai važiuoti iki namų tenka kelis kilometrus. Pasak Povilo, draugų jiems užtenka mokykloje, nes namuose berniukai labai gražiai bendrauja tarpusavyje, ypač dvyniai.
„Auklėjame, aiškiname, kad broliai turi stovėti kaip mūras vienas už kitą, – sako P. Velikis, ir pats iki dešimties metų augęs vienkiemyje. – Tikrai nesijaučiau vienišas. Visokių dalykų sumąstydavau: ir į medžius laipiojau, ir po mišką vaikštinėjau, ir dviračiu važinėjau. Maniškiai irgi tai daro. Netoli yra ežeras, kur gulbės gyvena. Mėgstame su vaikais pas jas su dviračiais nulėkti, valtimi pasiplaukioti.“
Povilas apgailestauja, kad tokios akimirkos su vaikais nebūna labai dažnos. Tada jie, matydami, koks tėtis užsiėmęs, o kartais ir pavargęs, nelabai prašosi į draugiją.
„Gal per tą savo darbų maratoną vaikams per dažnai sakau „ne“? Tačiau jei kažką pasiūlau – sūnūs visada sutinka, neatsikalbinėja“, – džiaugiasi jis.
Kadangi Povilui teko laimė būti trijų berniukų tėčiu, gal žino, kas šiandien rūpi Z kartos vaikams: kokie kompiuteriniai žaidimai dabar ant bangos ir kas naujo tiktoko platformoje?
„Žaidimų konsolių jau buvo ir mano paauglystėje, – šypsosi, – bet nenoriu nei pats labai į tuos ekranų žaidimus leistis, nei vaikų skatinti. Skaitmenizacija labai stipriai beldžiasi – tai tiesa, bet gyventi vien skaitmeniniame pasaulyje negerai. Aš tikiu, kad laimės tie žmonės, kurie nepraras sąlyčio su gamta, kurie turės žmogiškų įgūdžių ir nebus pilka kompiuterių masė.“
Bausmių juodu su žmona nepraktikuoja – visada stengiasi kalbėtis, aiškinti sūnums, kodėl negerai daug laiko leisti prie ekranų.
„Visada galima susitarti gražiuoju. Kalbuosi su jais kaip su sau lygiais. Kol kas tai veikia“, – džiaugiasi P. Velikis ir sako, kad vaikams reikia būtinai paaiškinti, kodėl negalima daryti vieno ar kito dalyko.
„Bausmė yra padarinys. Ką daryti, kad to padarinio nebūtų? Čia tas pats, kas mūsų dienų medicina, gydanti ne ligos priežastį, o jos simptomus. Kas juos sukėlė? Kokia ligos priežastis? Lygiai tas pats ir dėl vaikų auklėjimo: reikia ieškoti priežasties, kodėl vaikas netinkamai elgiasi“, – įsitikinęs pašnekovas.
P. Velikio asmeninio archyvo nuotr.
Apie ūkį negalvoja
Daug jaunų šeimų, įsigijusių namus kaime, pamažu pradeda ūkininkauti. Iš pradžių užtenka daržo su šiltnamiu, kelių vaismedžių ir vaiskrūmių, bet ilgainiui kieme atsiranda ir vištų, ir avyčių... Ar Povilo šeima apie tai negalvoja?
„Šiandien ne. Užtenka katino ir tų gyvių, kurie laksto aplinkui, gamtoje: peliukų, varliukų, zuikių, lapių, stirnų. Pats esu užaugęs prie ūkio ir žinau, kaip jis pririša. Augalininkystė, daržininkystė duoda daugiau laisvės, – įsitikinęs šeimininkas, dar nežinantis, ar pasiduos jauniausio sūnaus Ąžuolo prašymams įsigyti šuniuką. – Buvo visokių minčių auginti tą ar aną, vis dėlto supratau, kad kol kas savo gyvenimą labiau noriu sieti su muzika.“
Ar Povilui su Audrone pavyko rasti šeimos laimės receptą? „Matote, laimė nėra tikslas – ji yra kelias. Vis dėlto dažnai daugeliui žmonių laimė asocijuojasi su kažkokiu tikslu: tarkim, su namo pasistatymu ar automobilio įsigijimu. Kai žmogus tai gauna ir nebeturi kito tikslo, jam atrodo, kad viskas, – laimės nebėra“, – filosofuoja Povilas.
Jo manymu, laimė slypi mažuose dalykuose. Apgailestauja, kad šiais laikais laimė dažnai tapatinama su finansine gerove. „Man rodos, vaikai bus kur kas laimingesni sulaukdami tėvų dėmesio nei turėdami krūvą žaislų“, – duoda pavyzdį jis.
Ypatingų šeimos tradicijų Velikiai, sako, dar nespėję sukurti, užtai visi labai mėgsta sėsti į automobilį ir keliauti. Po Lietuvą ar užsienį – nesvarbu.
„Nebijome leistis į mažiau patogias keliones. Geriau pamatyti pasaulį ir mažiau dėmesio skirti skrandžio reikalams. Praeitą vasarą keliavome po Albaniją. Viskas buvo gerai, tik sūnūs mane truputį keiksnojo, kai vežiau juos kalnų serpantinais“, – šypsosi kelionės sumanytojas, kartu su šeima jau apsilankęs Airijoje, Italijoje, Kroatijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Šveicarijoje, Sakartvele, JAE.
Paprašytas ko nors palinkėti kitoms šeimoms, Povilas sako norintis grįžti prie savo svajonių projekto – namo. „Statybų sektorius šiandien pas mus labai mistifikuojamas, o iš tiesų, jei jau statai, tai ir pastatai. Tereikia žiūrėti į statybas paprasčiau ir tiesiog ryžtis šiam žingsniui. Juk didžiulė kelionė visada prasideda nuo mažų žingsnelių“, – iš patirties kalba P. Velikis.
