„Akivaizdu, kad teismų sistema nėra stiprioji Prezidento G. Nausėdos pusė, o artėja rinkimai. Teismų sistema jaučiasi šiek tiek palikta nuošalyje, nes Prezidentas neskiria tam ypač didelio dėmesio, kaip, tarkime, (skyrė) ankstesnė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Todėl, pavadinčiau, netgi dirbtinis ginčas buvo sukeltas, norint parodyti Prezidentui, kad vis dėlto jis turėtų skirti daugiau dėmesio teismų sistemai [...], kad tarp mūsų, teisėjų, yra manančių kitaip ir kad yra daug norinčių ateiti dirbti teisėjų padėjėjų, kurie sistemoje jau dirba, o šiuo atveju buvo (išrinktas) asmuo, kuris jau išėjęs iš teismų sistemos ir užsiėmė privačia praktika, į tokius žmonės teismų sistema žiūri šiek tiek kitaip“, – kalbėjo D. Sinkevičius.
– O gal Prezidentas G. Nausėda kaip tik dabar mėgina laužyti kokias nors nusistovėjusias taisykles?
– Na, galima visaip galvoti. Tarkime, anksčiau ką Prezidentas teikdavo į teisėjus, į pasirinktus kandidatus, nekeldavo jokių problemų ir Teisėjų tarybai. Kita vertus, jie, spręsdami, ar patarti Prezidentui, ar ne, gali su tais kandidatais daugiau pabendrauti, bet bendravimas būna tuščias ir niekada nekyla jokių klausimų. Šiuo atveju, sakau, tai bandymas įgnybti Prezidentui ir parodyti, kad štai, mes esame teismų savivalda ir reikėtų su mumis labiau skaitytis, gerbi. Nes Prezidentas, jeigu pažiūrėtume į jo veiklą, nei viešai, nei ne viešai, neskiria dėmesio teismų sistemai.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Na, pasišpilkavimai, sakykime, tarp teismų sistemos ir prezidento institucijos – ne naujiena. Tačiau šie nesutarimai – tarp teisėjų ir prezidentūros dėl skiriamų teisėjų – yra gana vieši ir, tarkime, kokie nors panašūs ginčai prie D. Grybauskaitės, atrodo, tiesiog neiškildavo. Vėliau gal paaiškėdavo kaip faktas, bet viešo ginčo nebūdavo. Kaip manote, kodėl dabar mes turime štai tokį savotišką viešą ginčą?
– Tie ginčai tampa vieši, jeigu žiniasklaida jais susidomi. Tačiau aš šiek tiek paprieštaraučiau – prie D. Grybauskaitės buvo tokia konfliktinė situacija, kai prezidentė norėjo paaukštini tuometę teismo pirmininkę į aukštesnį teismą, į apygardos teismą, ir Teisėjų taryba, man atrodo, vienbalsiai prezidentei nepatarė to daryti. Tai buvo gana didžiulis smūgis tuometei šalies vadovei. Dabar toje Teisėjų taryboje yra išlikę nusistatymų, galbūt noras, kad vyktų dialogas kartu su visa teismų sistema. Nes tikrai Prezidentas, kaip minėjau, tam neskiria dėmesio ir tikrai tai nėra jo stiprioji sritis.
Prezidentas sprendžia, ką skirti teisėju, tai yra jo prerogatyva, niekas negali kištis.
– Tačiau ar nekyla tada klausimų dėl pačios teisėjų skyrimo tvarkos? Ar ten viskas gerai? Kaip ji galėtų atrodyti paprasto teisėjo akimis? Kaip jis ten gali siekti karjeros? Gal tada reikia turėti užtarimą Taryboje, o štai šiuo atveju užtarimas – iš Prezidento?
– Prezidentas sprendžia, ką skirti teisėju, tai yra jo prerogatyva, niekas negali kištis. Teisėjų taryba gali patarti arba nepatarti. Iki to momento, kai Prezidentas gali nuspręsti skirti teisėju, yra gana daug visokių procedūrų. Kandidatas turi išlaikyti teisėjo egzaminą, beje, tą egzaminą išlaikyti labai sudėtinga ir net nustebčiau, jei dabartiniai teisėjai turėtų perlaikyti egzaminą, tikrai ne visiems turbūt jį pavyktų išlaikyti, vėliau vyksta pretendentų ir atrankos komisijos posėdžiai, kuriuose yra vertinami teisėjai. Tarkime, šiuo atveju, kalbant apie turbūt būsimą teisėją Vitalijų Melnikovą, reikėtų pasakyti, kad penki komisijos nariai iš penkių balsavo už. Pati Taryba sukėlė tokį ginčą, bet taip pat patarė Prezidentui skirti jį teisėju. Tačiau tam žmogui duodamas signalas, kad tu mūsų sistemoje lyg ir esi nepageidaujamas, nes tave Prezidentas pasirinko, nors buvo aukščiau įvertintų kandidatų, tai nieko nereiškia, nes kai kurie kiti kandidatai jau yra paskirti į teisėjų pareigas. Taigi svertų yra daug Prezidento pasirinkimui, bet tikrai negalima sakyti, kad tai yra jo žmogus. Prezidentas susitinka su kiekvienu kandidatu, žiūri ne tik į dokumentus, bet ir bendrauja su žmogumi, apsvarsto visus už ir prieš ir tik tada nusprendžia jį skirti.
