Į pasaulį – ieškoti laimės
Ugnei buvo vos aštuoniolika, kai baigusi E.Balsio menų gimnazijos dailės skyrių priėmė jos bendraamžiams nestandartinį sprendimą.
"Mano buvę klasės draugai stojo į aukštąsias mokyklas, rinkosi profesijas, o aš jaučiau, kad tai ne man. Nemaniau, jog turėčiau kažką daryti tik dėl to, kad visi tai daro, man tokios priežasties nepakako. Supratau, kad visai nenoriu būti dailininkė. Ir apskritai nežinojau, kuo noriu būti. Kadangi ilgus metus taip stipriai dirbau vienoje srityje, buvau labai sutrikusi. Nepaisydama keisto jausmo, baimės ir nežinios, nusprendžiau ieškoti savo kelio kitais būdais. Tad pasakiau, kad reikia važiuoti į pasaulį ieškoti laimės ir žiūrėti, ką rasiu", – prisiminusi šyptelėjo pašnekovė.
Mano buvę klasės draugai stojo į aukštąsias mokyklas, rinkosi profesijas, o aš jaučiau, kad tai ne man.
Ir tik tuomet, kai į Ugnės rankas papuolė gitara, kuria ji pamažu pramoko groti, mergina suprato, koks yra jos didydis pašaukimas.
"Kadaise dainavau lietuvių liaudies dainų ansamblyje, dainuodavau duše, eidama gatve, tačiau rimtai muzika neužsiėmiau – tai tik buvo tam tikras šalutinis džiaugsmas, mano užuovėja nuo pasaulio rūstybės. Kai pradėjau keliauti, nusprendžiau, kad vis dėlto būtent muzika yra mano gyvenimas, tai, kas man labiausiai patinka, ir kad grodama aš jaučiuosi geriausiai. Muzika mane nuvedė į labai daug pasaulio šalių, su ja apturėjau gausybę nuotykių. Taip – muzika ir kelionės yra didžioji mano gyvenimo aistra", – prisipažino pašnekovė.
Netikra perkusininkė
Ugnės klajonių istorija prasidėjo Gibraltare. Ten kurį laiką padavėja dirbusi klaipėdietė susipažino su vienu vaikinuku iš Lenkijos, kuris jai pamėtėjo idėją prisijungti prie keliaujančio gatvės cirko trupės.
Asmeninio archyvo nuotr.
"Buvau jauna, labai aktyvi ir norėjau daug visko nuveikti. O, galvoju, kokia smagi idėja, susiskambinau su jais, o jie – puiku, prisijunk, tačiau ką tu nori veikti? Aišku, aš apie tai nepagalvojau, bet apsisukau aplink savo ašį ir pamačiau seną suvenyrinį būgnelį: sakau, aš perkusininkė. Ir, kaip paaiškėjo, jiems kaip tik reikėjo perkusininkės, – prisiminusi nekaltą gudrybę šyptelėjo pašnekovė. – Aišku, jie labai greitai suprato, kad jokia aš perkusininkė, padovanojo gitarą, ir nuo to laiko aš ja groju."
Su keliaujančio cirko trupe Ugnė dviračiais keliavo iki Graikijos, o vėliau tęsė savo klajones savarankiškai.
"Keliavau apie dvejus metus, neturėdama jokios gyvenamosios vietos, tik kuprinę ant pečių, it sraigė su savo nameliu", – vaizdžiai kalbėjo pašnekovė.
Nei namų, nei palapinės
Kaip į ganėtinai avantiūristišką Ugnės pasirinkimą reagavo jos šeima, artima aplinka?
"Niekada iš jų nesulaukiau jokio pykčio, ultimatumų, jaučiausi visada remiama ir mylima. Žinoma, nors ir labai palaikė, mano artimieji nelabai suprato, o ir dabar turbūt nelabai gali susisieti su tokiu mano gyvenimo būdu, nes jie sėslūs žmonės, – buvo atvira pašnekovė. – Galiausiai prieš palikdama namus aš ir pati bijojau, nes buvau labai jauna ir nedaug mačiusi, tai buvo mano kelionė į nežinią."
Kaip patikino Ugnė, ji kategoriškai atsisakė finansinės savo artimųjų paramos.
"Šiuo klausimu buvau labai užsispyrusi, o gal tai ir puikybė? Užsidirbdavau grodama gatvėje. Gyvenau labai paprastai, už labai mažai, bet man nieko netrūko. Man nereikėjo nei telefono, nei mašinos, namų, net palapinės neturėjau. Kartais miegodavau tiesiog ant suoliuko parke. Ir buvau labai laiminga, nes tuo metu jaučiau, kad esu savo vietoje ir savo laiku, – šyptelėjo pašnekovė. – Juk laimė – reliatyvi, ji priklauso nuo paties žmogaus, o ne nuo aplinkybių. Štai einu gatve, lyja, mano batai šlapi, grįžtu namo, išsiverdu puodelį kakavos – ir tuo metu aš esu laimingiausias pasaulyje žmogus! Aš galiu būti tokia pat laiminga su tuo puodeliu kakavos, kaip kitas žmogus, nusipirkęs ferarį."
Pralėkė it dešimtmetis
Anot Ugnės, klajonių metu lydėjusi nežinia, netikėtumai jai keldavo ne baimę, o veikiau jaudulį ir norą nerti stačia galva į vis naują nuotykį, nežinomybę.
"Nežinoti, kas už to ar kito posūkio, buvo kažkas tokio, kas mane priversdavo jaustis labai gyvą. Kaskart tai buvo vis kitas miestas, kiti veidai, kita kultūra, kita kalba. Tad tie dveji mano kelionių metai atrodė kaip koks dešimtmetis, – pripažino klaipėdietė. – Ir nors tuo metu neturėjau nei namų, nei kelionės pabaigos datos, išgyvenau tokį laisvės pojūtį, kokio turbūt gyvenime niekada nebepatirsiu. Tačiau nieko baisaus – viskam savas laikas."
Nežinoti, kas už to ar kito posūkio, buvo kažkas tokio, kas mane priversdavo jaustis labai gyvą.
Ugnės biografijoje atsiradusi Barselona – taip pat dar vienas smagus jos gyvenimo atsitiktinumas.
"Atvažiavau čia aplankyti vieno draugo. Man buvo pakeliui, ketinau pabūti laikinai – praleisti savaitę svečiuose, pailsėti. Tačiau susipažinau su naujais žmonėmis, man patiko Barselonos energetika, patiko, kad galėjau daug ko išmokti, ir pajaučiau, kad šis miestas man labai įkrito į širdį. Ir nedarydama jokių dramatiškų sprendimų jame po truputį įsigyvenau. Šiandien galiu pasakyti, kad į Barseloną grįžtu kaip į savo namus", – prisipažino penktus metus Katalonijos sostinėje gyvenanti klaipėdietė.
Unikalus skambesys
Galiausiai į grupės "Balkumbia" gretas įsiliejusi mergina sau pripažino – didžioji jos gyvenimo svajonė tampa realybe.
"Su "Balkumbia" grojame ketverius metus – maždaug po metų Barselonoje susipažinau su šiais muzikantais ir mes labai susidraugavome. Iš tiesų viskas prasidėjo kaip nekaltas pagrojimas kartu, nes dauguma mūsų buvome naujokai mieste, neturėjome pažįstamų ir labai norėjome muzikuoti. Tiesiog susirinkdavome ir grodavome, nebuvo kažkokių didelių planų. Taip sklandžiai viskas plėtojosi, kol po truputį tas projektas pradėjo augti, žydėti ir skleisti ryškias spalvas", – šyptelėjo pašnekovė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Jau du albumus išleidusi bei vaizdo klipą susukusi grupė sėkmingai gastroliuoja ne tik Europoje – kartu su "Balkumbia" Ugnė koncertavo ir Meksikoje, Čilėje, o lapkritį muzikantų laukia turas Kolumbijoje.
"Manau, kad Ispanijoje esame ganėtinai žinomi, nes mūsų muzikinis stilius – Balkanų muzikos ir kumbijos sintezė – yra gana unikalus. Bent jau Europoje, kiek žinau, nedaug kas miksuoja šiuos muzikinius žanrus", – kalbėjo klaipėdietė.
Užliejo jūra emocijų
Vasarą, Jūros šventės metu, Ugnę bei jos tarptautinės komandos bendražygius galėjo išgirsti ir atlikėjos gimtojo miesto publika.
"Žinoma, visai kitas jausmas, kai koncertuoji namie, kai tarp publikos – gausybė matytų veidų. O kur dar visi vaikystės, paauglystės atsiminimai? Prieš koncertą Klaipėdoje ir širdis, ir apatinė lūpa virpėjo, tad mano grupės nariai stengėsi visaip mane linksminti, kad tik į sceną neišeičiau verkianti. Tuo metu labai sukruto visos emocijos, tai buvo nuostabus ir kartu be galo stiprus jausmas", – jautrias pasirodymo uostamiesčio Teatro aikštėje akimirkas prisiminė atlikėja.
Anot Ugnės, ko gero, didžiausias šiandienis jos noras – gyventi savo gyvenimą taip, kaip jį gyvena dabar, toliau mokytis ir tobulėti.
"Muzika užima turbūt 96 proc. mano gyvenimo. Ir šiuo metu gyvenu tik iš jos. Aišku, gal mano gyvenimas ir ne toks prabangus, bet laimės koeficientas tikrai aukštas, – šyptelėjo pašnekovė. – Turbūt būtų galima pasakyti, kad aš baigiau šiek tiek kitokius universitetus. Ir dėl to visai nesijaudinu. XXI a. tu gali studijuoti kada nori, kur nori ir ką nori. Tačiau kol kas nejaučiu tam būtinybės. Be to, esu pasaulio muzikos dainininkė, o kol kas universitetinis išsilavinimas tokių žanrų nesiūlo. Aš mokausi nuolatos, kiekvieną dieną, bet neoficialiai, ir tai turbūt nelabai ką keičia."
Tad jaunuoliams, išgyvenantiems panašias dvejones dėl savo ateities, Ugnė pataria tiesiog neskubėti: "Neretai atrodo, kad laiko nėra, bet išties jo yra. Šiuolaikiniame pasaulyje visi labai skuba ir nori labai greitai viską žinoti ir padaryti, tačiau kartais teisingas sprendimas neateina taip greitai, kaip to norisi".
