Tai feisbuke pranešė jo žmona Roksolana Chmara, kuria remiasi „Ukrinform“.

„Nenoriu tuo patikėti. Nenoriu to rašyti. Mano brangiausias pasaulyje žmogus mirė. Viskas“, – parašė ji.

Praėjusią savaitę pats S. Chmara pranešė, kad guli ligoninėje ir yra intensyviai gydomas.

Trečiadienį paskelbtame įraše jo žmona pažymėjo: „Mes visi darėme viską, ką galėjome, ir netgi daugiau. Mes taip norėjome, kad jis būtų su mumis, kai bus paskelbta mūsų Pergalė!“.

„Jis taip mylėjo Ukrainą ir ukrainiečius. Dėl jos jis plėšė savo sielą ir širdį“, – pridūrė moteris.

S. Chmara – Ukrainos politikas, buvęs sovietinių koncentracijos stovyklų politinis kalinys, I, II ir IV šaukimų Aukščiausiosios Rados deputatas, Ukrainos didvyris.

Jis taip mylėjo Ukrainą ir ukrainiečius. Dėl jos jis plėšė savo sielą ir širdį.

S. Chmara gimė 1937 metų spalio 12 d. Lvivo srityje. Mokėsi Lvivo medicinos instituto Stomatologijos fakultete. Dalyvavo disidentų judėjime, prisidėjo prie savilaidos, kuriai aktyviai ieškojo draudžiamos literatūros.

1980 metais S. Chmara buvo nuteistas septynerius metus kalėti griežtojo režimo lageriuose ir penkeriems metams tremties už „nacionalistinę veiklą“. Bausmę atliko Urale. Jis daugiau kaip 300 parų praleido karceryje.

Išėjęs į laisvę, grįžo į Ukrainą. Jis tapo vienu iš Ukrainos Helsinkio grupės (vėliau - Respublikonų partijos) lyderių.

1990 metų spalį jis palaikė „Studentų revoliuciją ant granito“. Kartu su keliais savo bendražygiais jis paskelbė bado streiką, solidarizuodamasis su studentais.

Tų pačių metų lapkritį S. Chmara vienas surengė piketą, protestuodamas prieš karinį paradą. Prieš jį buvo įvykdyta provokacija ir jis buvo suimtas dėl kaltinimų teisėsaugos pareigūno užpuolimu. Jis buvo paleistas tik 1991 metų balandį.

S. Chmara ypač atkakliai gynė nekaltai nuteistus ukrainiečius ir politinius kalinius. 2004 metais jis aktyviai dalyvavo Oranžinėje revoliucijoje.