Ekspedicijos po upelius
"TẽKA" veikia jau nuo 2016 m. Kaune ir Kauno rajone, savo dėmesį skirdami upių ir pakrančių kultūrinio gaivinimo iniciatyvoms, upių atminties tyrimams ir kūrybinių procesų žadinimui paupiuose, įtraukiant vietos bendruomenes.
"Mūsų stiprybė – ne kietieji darbai – mes nebetonuosime ar neardysime krantinių, mes dirbame pirmiausia pasitelkę minkštąsias priemones. Pradėjome veiklą Nemuno išbetonuotoje krantinėje organizuodami eksperimentinius renginius: koncertus, šokius. Testavome, kaip minkštosiomis priemonėmis galima grąžinti upės krantinę į miesto gyvenimą. Labai greitai suvokėme, kad su upėmis reikia dirbti tinkliškai, nes tai nėra taškinis reiškinys, upės ir jungia, ir skiria bendruomenes, nulemia urbanistinius darinius, formuoja ir signifikuoja kaimynines gyvenvietes", – "TẽKA" veiklą apibūdina R.Chmieliauskaitė.
Šiemet grupė, bendradarbiaudama su "Kaunas 2022" ir Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriumi, rengė projektą "Upynės", kurio metu miestiečius kvietė drauge pabraidžioti po šešis nedidelius miesto upelius – beveik per visą miestą tekantį Girstupį, Svirbės (Aleksotas), Sėmenos (Panemunė), Amalės (Amaliai), Veršvos (Šilainiai) upelius ir vardo neturintį upelį Šančiuose.
Gamta: Sėmena – ne vien žmonių, bet ir bebrų upė.
Organizatoriai šiuo projektu norėjo pasiūlyti kitokį požiūrio kampą – suteikti galimybę miestiečiams pasižiūrėti į miestą iš apačios, iš upės slėnio. "Mums buvo įdomus santykis tarp šitų trijų faktorių – miesto, žmogus, gamtos. Lyg trikampio kraštinės – opozicija vienas kitam, bet ir neišvengiamai kartu. Miestas yra žmogaus kūrinys gamtoje, o kaip ši sistema veikia, kaip pasireiškia ši simbiozė?" – aiškino projekto autorė R.Chmieliauskaitė.
Tarsi džiunglės
Upeliais keliavę dalyviai ne tik fiksavo naujai atsivėrusias miesto perspektyvas, bet ir rinko artefaktus, registravo jų lokacijas. "Svarbiausia, kad žmonės patys tyrinėtų savo miestą, patirtų jo sluoksniškumą. Ekspedicija-nuotykis savo mieste, upeliuose rasti daiktai, jų numanomos istorijos padeda miestiečiams susikurti ryšį su upeliu, su savo miesto gamtine aplinka", – įsitikinusi R.Chmieliauskaitė.
Dviejų ekspedicijų dalyvis Tadas Saržickas, braidęs po Šančių ir Veršvos upelius, dalijosi stipriais įspūdžiais: "Visada mėgau tyrinėti savo miestą ieškodamas neįprastų, apleistų vietų tiek centre, tiek Kauno pakraščiuose. Ši iniciatyva mane iš karto patraukė, nes siūlė originalų miesto tyrinėjimo pjūvį – per upelius, tekančius skersai Kauną ir po juo. Upelių trasos primena džiungles, botai – pilni vandens, aplink – tankūs brūzgynai, uodai ir dilgėlės."
Eglė Kabašinskaitė įsitraukė į ekspedicijas vedama smalsumo. Ją nustebino, kad kai kurių upių nebuvo girdėjusi. "Dalyvaudama ekspedicijoje pasijaučiau kaip vaikystėje. Matau, kaip keičiasi upė, ir galiu palyginti. Pavyzdžiui, kai kurių gyvių, kuriuos mačiau vaikystėje upėje, jau nebematau. Suprantu, kad taip arti miesto esantys upeliai vienareikšmiškai paveikti žmogaus veiklos. Kartu ir liūdina matomos šiukšlės, kvapai, kuriu tikrai galėtų nebūti", – įspūdžiais dalijosi kaunietė.
Ekspedicijų vaizdai ir beveik 300 radinių nuo gruodžio 4 d. persikels į virtualiąją erdvę (www.upynes.lt), kur juos bus galima apžiūrėti, o pasibaigus karantinui dienos šviesą išvys meninė upelių paroda Kauno vandenų patalpose.
Kintantys santykiai
Tyrinėdama miesto santykį su jo upėmis, R.Chmieliauskaitė įvardija, kad vanduo nebevaidina svarbaus vaidmens miestiečių gyvenime ir, nors Kaunas visada buvo upių miestas, ši istorinė atmintis silpnėja.
"Labai atitolo miestas nuo savo upių. Iš tiesų, kai buvo pastatyta Kauno hidroelektrinė, vanduo atsitraukė, nebeliko grėsmės būti užlietam, galvose atsirado ramybė, bet kartu ta upė kažkur nutolo – tiek fiziškai, tiek mentališkai. Miesto centre krantai buvo pakelti, krantinė išbetonuota. Grubiai, utilitariškai. Dėl susiklosčiusių aplinkybių vandens lygis mieste labai žemas. Tai reiškia, kad, atsisėdęs ant krantinės, nebeįmerksi kojų į upę. Taip po truputį ir atsitraukia vanduo nuo miesto", – svarsto R.Chmieliauskaitė.
Nors apie mažųjų upelių egzistavimą žino ne kiekvienas, tačiau, anot architektės, jų išgraužtos vagos suvaidino svarbų vaidmenį formuojantis miesto peizažui. Dauguma upelių nėra pažymėti žemėlapiuose, dalis jų kanalizuoti į vamzdžius, teka po gatvėmis ar garažais, tad architektė upelių ieško tyrinėdama miesto landšaftą.
Keletas tokių pavyzdžių – Kovo 11-osios parkas, kuris yra Girstupio upelio slėnyje, ir netoliese esantis garažų kvartalas, kurio gatvė vingiuota, kadangi nutiesta ant upelio vagos. "Miestas užlipo ant savo natūralaus kraštovaizdžio. Tunelio gatvės didžioji dalis eina Girstupio upelio vaga. Yra ir kitų gatvių, kaip P.Kalpoko gatvė, – esu įsitikinusi, kad ten buvusi upelio vaga, nes šlaitai tokios formos", – pasakoja architektė.
Girstupio upelio pėdsakų R.Chmieliauskaitė ieškojo nuo pat jo ištakų, kurios yra Karaliaus Mindaugo prospekte. "Perėjau per visus rajonus, centrinį turgų. Galima atrasti šaltinių, kad tarpukariu, kol buvo tiltas ir šis upelis dar nebuvo uždengtas, ten tvyrojo didžiulė smarvė. Sunku patikėti, kad Girstupis teka ir po "Urmo" baze. Sekdama upelį nukeliavau iki pat Kauno kolegijos. Man buvo labai įdomu, kokie upelio ženklai iškyla mieste, kuriame nėra jokių ženklų apie tą upelį", – atradimais dalijasi R.Chmieliauskaitė.
Įdomiausi radiniai
Per ekspedicijas dalyviai upeliuose surinko apie 300 įvairiausių daiktų, tarp kurių yra įdomių radinių – dešimtojo dešimtmečio mobilusis telefonas su sena SIM kortele, visas elniuko skeletas, netikras ginklas, vinilinės plokštelės, drabužiai, batai, rankinukai, puodai, kai kuriuose upeliuose rasta daug keraminių objektų, tokių kaip vonios plytelės, puodeliai, cukrinės.
Upeliuose buvo galima rasti ir didelių gabaritų objektų – dalimis išardytą automobilį, ratus, kalnus padangų – tiek lengvųjų automobilių, tiek traktoriaus. "Visi upeliai apdovanoti šitais žiedais. Kaip viena dalyvė sakė, jei visas padangas išneštum, nebe toks upelis būtų – beveidis liktų. Liūdna. Tačiau apskritai buitinių šiukšlių juose nedaug", – teigia R.Chmieliauskaitė.
Nepaisant to, kad mažieji upeliai teka per miestą ir galimai yra užteršti, juose pavyko aptikti ir gyvūnijos pėdsakų. Aplink Kauno upelius gyvena paukščiai, kanopiniai gyvūnai, pavyko rasti ir olų, ir letenėlių pėdsakų, kurios panašios į barsukų, kiaunių.
Sunkiai prieinamose upelių pakrantėse gausu ir savadarbės ar apleistos mažosios architektūros pavyzdžių. R.Chmieliauskaitė šias vietas vadina pilkosiomis zonomis, kuriose negalioja jokia tvarka ar urbanistinės taisyklės. "Ėjome Amalės ir Sėmenos upeliais, kur gyventojų sklypai ribojasi su vandeniu. Ten kaip Venecija – daugybė tiltukų. Pačių gyventojų krantinės sutvirtintos, naudota, kas ką turėjo. Kai kur išbetonuotos, kitur padangomis sutvirtintos. Matėme net iš senų radiatorių suvirintas krantines – taip žmonės ginasi nuo vandens stichijos", – atradimais stebisi architektė.
Upių kuriama vertė
Ar, plečiantis miestui, aplinkinės gamtos sunaikinimas yra neišvengiamas? Ar gamta ir žmogus yra nesutaikomi priešai? R.Chmieliauskaitė nusiteikusi pozityviai. "Naujosios urbanistikos sprendimai atsisuka į gamtą. Negali reguliuoti gamtos taip, kad viskas būtų švaru ir sterilu. Upė turi kvėpuoti, todėl Vakarų miestuose griaunami betoniniai įtvirtinimai, paupiuose paliekama žaliųjų plotų, kad upė turėtų kur plėstis", – aiškina R.Chmieliauskaitė.
Architektė miestą mato kaip sugyvenimą įvairių asmenybių ir būtybių, tad sąmoningas darbas su paupiais ir žaliosiomis zonomis kuria erdves, kur lygiavertiškai susitinka žmogus ir gamta. "Naujų kvartalų prie vandens vystytojai tiesiog pakelia ir išbetonuoja krantines, lyg ten tekėtų lavos srautas. Dėl to vienas iš tikslų yra šviesti visuomenę, kad ji gebėtų reikalauti kokybiškų aplinkos sprendimų", – teigė pašnekovė.
Anot R.Chmieliauskaitės, miesto raida, santykis su jį supančia aplinka yra kompleksiškas, tad pateikti vienareikšmį, teisingą atsakymą, koks tas santykis turėtų būti, sunku. Ji taip pat įžvelgia paralelių su architektūriniu paveldu, kurį, viena vertus, reikėtų įveiklinti, kad jis atitiktų žmonių poreikius, bet kartu jį reikia saugoti ir tausoti.
"Kai pradėjome dirbti su Nemunu, juokėmės, kad jis patenka į interesų konfliktą tarp Aplinkos ir Susiekimo ministerijų. Istoriškai tai itin svarbus susisiekimo koridorius, kuris ir dabar būtų perspektyvus, tačiau, palaikant šią idėją, reikėtų į upę žiūrėti kaip į kelią, – sako pašnekovė. – Reikia ir prižiūrėti, tvarkyti kaip kelią. Kita vertus, Nemunas yra labai svarbi ašis Lietuvos ekosistemoms ir bioįvairovei, "Natura 2000" teritorija. Tad negalima kasti ir elgtis su juo kaip su autostrada. Tai kaip tai suderinti? Abudu faktoriai yra svarbūs."
Dalydamasi "Upynių" projekto atradimais, R.Chmieliauskaitė tikisi pakviesti į diskusiją kuo daugiau įvairesnių grupių žmonių, atkreipti dėmesį į miesto upelius ir paskatinti pokyčius šiose pilkosiose miesto zonose: "Norėčiau kad miestiečiai labiau atkreiptų dėmesį į upių ir jų slėnių potencialą mieste ir jaustųsi atsakingais šių erdvių šeimininkais. Čia slepiasi ir didelis tvarios rekreacijos potencialas, ir prieinamos edukacijos galimybė. Čia miestas, žmogus ir gamta kuria kartu."
