K. Lupa taip pat yra spektaklio inscenizacijos ir scenografijos autorius. Spektaklyje vaidmenis kuria aktoriai Valentinas Masalskis, Sergejus Ivanovas, Danutė Kuodytė, Viktorija Kuodytė, Jovita Jankelaitytė, Matas Dirginčius. Spektaklio videoprojekcijų autorius – Mikas Žukauskas. Kompozitorius – Arturas Bumšteinas. Kostiumų dailininkas – Piotras Skiba (Lenkija). K. Lupos kvietimu spektaklio kūrybinėje komandoje dalyvauja režisierius Šarūnas Bartas.

W.G.Sebaldo kūrybos viršūne vadinamame 2001 m. pasirodžiusiame paskutiniame jo romane „Austerlicas“ per asmeninės patirties prizmę reflektuojama Holokausto trauma žmoniją alinančių karų kontekste. Sebaldas mirė beveik iškart po „Austerlico“ pasirodymo, sulaukęs 57-erių. Tais pačiais metais jis buvo realiausias kandidatas gauti Nobelio literatūros premiją. Tačiau ir be Nobelio Sebaldas tapo kultine figūra. Parašęs penkias knygas, jis įėjo į šiuolaikinės literatūros istoriją kaip klasikas, novatorius ir pranašas.

„Austerlico“ įvykiai apima šešis dešimtmečius, nuo 1939-ųjų iki amžiaus pabaigos. Veiksmas vyksta Antverpene, Velse, Oksforde, Londone, Paryžiuje, Prahoje, Terezyne, Marienbade… Istoriniai įvykiai yra pasibaigę iki pasakojimo pradžios. Sebaldas aprašo beveik tris paskutinius XX a. dešimtmečius skirtinguose Europos miestuose vykusius atsitiktinius susitikimus tarp pasakotojo ir vienišo klajūno Austerlico. Iki pilnametystės Austerlicas nežinojo nei savo tikrojo vardo, nei kas jo tėvai. Penkiametį berniuką jo motina, prieš pat deportaciją į Terezyno koncentracijos stovyklą, gyvybės traukiniu iš Prahos išsiuntė į Londoną. Tėvas dingo be žinios. Austerlicas kitu vardu buvo įsūnytas ir augo Velse, mokėsi Oksforde, po studijų apsigyveno Londone ir užsiėmė XIX a. architektūros tyrinėjimais. Gyveno be atminties, kol Liverpulio stotyje, kur kadaise buvo atvežtas, jį užklupo prisiminimo smūgis. Tada leidosi į savo vaikystės namų ir tėvų paieškas. Tačiau grįžimas į namus Prahoje tik dar labiau sustiprino Austerlico atskirties jausmą, ir vien tėvų pėdsakų paieška suteikia jo gyvenimui prasmę…

Prieš apsispręsdamas statyti „Austerlicą“, K. Lupa ilgai dvejojo, ar įmanoma šį kūrinį perkelti į teatro sceną: „Ar teatras pajėgus parodyti tokius vidinius procesus?“ Režisierių sužavėjo Sebaldo rašymo būdas, pratęsiantis jo mylimo autoriaus Thomaso Bernhardo literatūrinius ieškojimus, ir jo ypatingas jautrumas traumines patirtis išgyvenusioms tautoms bei atskiriems individams. Taip pat pačiam režisieriui asmeniškai artima jo bendraamžio rašytojo patirtis. Anot K. Lupos, Sebaldo literatūra „gali inicijuoti teatro kalbos permainas”, atsisakant teatre įprastų dialogų ir charakterių: „Teatre turi pasirodyti tas Sebaldo mąstantis žmogus. Aktoriaus sąjungininku šiame procese gali tapti jo sąveika su vaizdais ir erdve. Taip teatras gali kurti nesibaigiančias asociacijas“. Vienok, kalbėdamas apie  „permainas“, K. Lupa akcentuoja ne pačią teatro estetiką, bet jo moralinę atsakomybę: „Mūsų nauji meniniai bandymai nėra orientuoti į sėkmę, nes įžengiame į vis sudėtingesnių konfrontacijų laikotarpį. Jei ir toliau tik rūpinsimės naujų darbų sėkme, iš esmės būsime vis anachroniškesni. Turime pakeisti savo meninę filosofiją, tai yra be galo svarbu. Turime perteikti žiūrovams savo atsinaujinimo poreikį. Mums reikia atsinaujinti vardan akistatos su vis sudėtingesniais klausimais, net tada, jei apskritai nesame pajėgūs į juos atsakyti.“

Rugsėjo 24 d. 11 val. Jaunimo teatre įvyks K. Lupos knygos „Utopija. Laiškai aktoriams“ lietuviško leidimo pristatymas. Knygą išleido leidykla „Apostrofa“ kartu su Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centru serijoje „Teatro tekstų biblioteka“. Knyga „Utopija. Laiškai aktoriams“ parašyta dienoraščių forma ir pristato K. Lupos kūrybinio darbo su aktoriais metodą. Knygos pristatyme dalyvaus jos autorius K. Lupa, vertėja į lietuvių kalbą Živilė Pipinytė, Jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga. Po knygos pristatymo vyks susitikimas su spektaklio „Austerlicas“ kūrėjais. 

Spektaklį „Austerlicas“ lapkritį ir gruodį numatoma parodyti Klaipėdos ir Kauno žiūrovams.