Patys kepė blynus

Prieš metus bridę per pusnis, šiemet Lietuvos liaudies buities muziejaus lankytojai batus merkė į balas ir purvą. Ne vieno lūpose pasigirdo juokeliai, esą Lašininio ir Kanapinio muštynių baigtis šįkart ne tokia svarbi, nes žiemos seniai neliko nė kvapo. 

„Jau ir snieguolės prie balkono pražydo, tai apie kokią žiemą galime kalbėti, bet tradicijos per Užgavėnes apsilankyti Rumšiškėse nepraleidžiame jau eilę metų, – kalbinta šeima iš Kauno patikino, kad prakiuręs dangus ne priežastis blynus šakute smeigti žiūrint televizorių. – Tą patį galima daryti ir čia. Matau ne tik blynų, bet ir kitų skanėstų sočiai.“  

Kulinarinio ir tautinio paveldo meistrų dirbtuvės pakvipo rūkytos mėsos gaminiais, sūriais ir arbatžolėmis. Kepyklėlė viliojo meduoliais, cukruotais sausainiais ir dar šilta duona. Darbėnų sodybos kieme Žemaitijoje ir Obelinės sodybos prieigose Suvalkijoje ant keptuvių čirškėjo skaniausi blynai. Pastarųjų prie kepurinio malūno galėjo išsikepti ir patys svečiai. 

Savi blynai visada skaniausi, o jei dar kepi juos po atviru dangumi, nereikia net ir cukraus! Be to, dar neteko valgyt blynų ne iš lėkščių, o ant medinio padėkliuko.

„Savi blynai visada skaniausi, o jei dar kepi juos po atviru dangumi, nereikia net ir cukraus! Be to, dar neteko valgyt blynų ne iš lėkščių, o ant medinio padėkliuko“, – pirštus iš skanumo apsilaižė pusamžė šventės viešnia.  

Atvyko daug užsieniečių

Tradiciškai šventės dalyviai buvo kviečiami pasipuošti Užgavėnių kaukėmis. Minioje buvo galima sutikti raganų, velnių, gandrų, čigonų, apsigaubusių skaromis ir šiltais kailiais, apsikarsčiusių riestainių karoliais. Neatsinešę kaukių, jas galėjo pasigaminti ugniagesių stoginėje įsikūrusiose dirbtuvėse. 

„Kiekvienas atėjęs gavo kartono lakštą. Jei stigo fantazijos, galėjo naudotis mūsų paruoštais šablonais, – mokytoja džiaugėsi, kad į dirbtuves užsuko ne vienas užsienietis. – Buvo labai įdomu stebėti, kaip jie dirba. Jų braižas kitoks ir spalvas drąsiau rinkosi.“

Kol vieni karpė kaukes iš kartono, kiti spraudėsi arčiau meistro Sauliaus Tamulio ir jo rankdarbių. 

„Nesidrovėkite, prieikite arčiau“, – kvietė tautodailininkas, vienintelis Šiaulių menininkas, kaukes dirbantis pagal senovines tradicijas S. Tamulis.  

Neretai per sezoną meistras išdrožia virš trisdešimties kaukių. Daigiau nei šimtą meno kūrinių jis laiko savo namuose ir penkis kartus tiek Saulius išdalijo Lietuvos muziejams. Iš meistro lūpų susirinkusieji išgirdo, kad geriausiai kaukėms tinka drėgmę mėgstanti  liepa ir sužinojo, kokie personažai kūrėjui arčiausiai širdies. Tai – velniai ir raganos.  

Saulius neslėpė esantis bene vienintelis toks pasišventęs kaukių drožybai, todėl vylėsi, kad greitu metu atsiras bent keli jaunuoliai, su kuriais galėtų dalintis savo paslaptimis.    

Gausybė pramogų

Belaukdami šventės kulminacijos, lankytojai dalyvavo viktorinose, žaidimuose, jodinėjo žirgais, riedėjo vežimais, šoko ir dainavo kartu su  Panevėžio bendruomenių rūmų folkloro ansambliu „Pulkelis“,  Vilniaus universiteto folkloro ansambliu „Ratilio“, Plungės rajono savivaldybės Šateikių kultūros centro folkloro ansambliu „Šateikee“, Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro Bazilionų filialo Kurtuvėnų folkloro ansambliu „Kurtuove“ ir kitais. Trypti nekliudė net ir pažliugęs grindinys – žmonės raitojo kelnes ir šoko susikibę. Miestelyje įsikūrusiame Liekarių vengūrų priimamąjame sunegalavusius gydė profesorė Liekarka Karka, jai talkino Belziukas ir vaistininkas Kipšelis iš Pašulių pelkės. Praeivius velnio lašais vaišino persirengėlių būrys. Galiausiai įvyko laukiamiausia metų kova – savo jėgas surėmė Kanapinis ir Lašininis. Pastarasis po įtemptų grumtynių krito ir turėjo pripažinti savo Kanapinio pergalę. Netrukus po to užsiliepsnojo Morė. Sumeistrauta iš medienos, šieno ir medžiagos skiaučių, ji sudegė tam, kad vėl atgimtų.

Rimčiausiai nusiteikę bei norintys išvengti didelių spūsčių  čia laukiami nuo 10 val., kur galės apsipirkti auksarankių mugėje, išsiųsti linkėjimą iš pašto, savo ar ministerio valia užsukti į Monopolką, susipažinti su tikriausiais kaukių meistrais ir kitaip visaip pramogauti.

Nuo 12 val. prasidės didžiosios linksmybės – persirengėliai kels džiugų šurmulį, kompetetinga komisija rinks dalyvius kaukių konkursui, o kur dar šokiai, dainos, žaidimai.

Sakoma, jog per Užgavėnes reikia prisivalgyti taip, kad pilvas būtų kietesnis už kaktą. Todėl padauginę blynų ar šiupinio bus kviečiami nedelsiant užsukti pas gydytoją Taukuotsnukį – jis bus pasiruošęs visus pagydyti juoko terapija.

Dalyviai kviečiami atvykti su tradicine kauke. Tačiau – ne bėda, jei svečiai atvyks ir be jos, nes šventės teritorijoje lauks persikūnijimo troba, kaukių dirbtuvėlės ir ypatingas konkursas – kas pirmas visus išbarstytus Morės karoliukus suskaičiuos, tam tikriausias kaukių meistras rankų darbo kaukę dovanos.

Žinoma, tikras Užgavėnes vainikuos arši Lašininio ir Kanapinio dvikova, gedulinga ir griausminga Morės palydėtuvių dausosna procesija bei iškilmingas sudeginimas.

Jei anksčiau prieš oficialiąją šventės pradžią – 12 val. – autostradoje nuo Kauno pusės susidarydavo automobilių spūstis, tai šiemet tokiu laiku pasiekti muziejų buvo galima be spūsčių.

Išskirtinis šiemetinių Užgavėnių akcentas – ristynių turnyras. „Programą papildėme tradicinėmis lietuviškomis ristynėmis, neseniai įtrauktomis į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Čia pasirodo geriausi Lietuvos ristynininkai“, – šią programos dalį pristatė muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkas Valentas Pilionis.

Ristynių turnyrą su dvikovės rungtimi ir lazdos trauktynėmis nemažas Užgavėnių dalyvių būrys stebėjo prie Malūno. Žiūrovai aktyviai reagavo į tai, kas dėjosi aptvertoje aikštelėje su pabertu šienu. „Spirk jam, aš jį pažįstu“, – šaukė kažkas, dviems vyrams kibus vienas kitam į atlapus ir pradėjus raičiotis ant šieno. „Duok jam, duok“, – rėkė kitas ristynių sirgalius. „Čia duot „nemožna“, – paaiškino renginį vedęs Algirdu iš Kaltanėnų prisistatęs ilgabarzdis.

Daug dėmesio sulaukė persikūnijimo kambarys, kuriame, kaip skelbta, buvo galima pasimatuoti tradicinio Užgavėnių personažo kūną. „Atliekame vyriškumą stiprinančias procedūras, poras surišame amžinos meilės ryšiais. Būtina sąlyga – lyties keitimo procedūra, pagal žymiausių Užgavėnių daktarų receptą atliekama čia pat ir neskausmingai“, – skelbė užrašas ant trobos, kurioje dvi „daktarės“ čia užsukusį vyrą perrengė ožiu, moteriai „pagražino“ veidą, jį pridengdamos pintine su obuoliais vietoje akių ir morka vietoje nosies, vaikiną perrengė nuotaka su mergautiniu vaiku, o jo merginą – jaunikiu.

Atvykusieji į žiemos išvarymo šventę be kaukės, ją pasigaminti galėjo čia veikusiose dirbtuvėse. Užgavėnių šurmulį Rumšiškėse kūrė aštuoniolika folklorinių ansamblių iš visos Lietuvos. Muziejaus teritorijoje vyko ir orientacinės varžybos po etnografinę Lietuvą, o Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai pristatė naudojamą ginkluotę ir ekipuotę, kvietė išbandyti jėgas ir vikrumą.

Lemiamam mūšiui prie Morės ruošėsi lašininiai ir kanapiniai. Po jų kovos tamsos ir blogio simbolis – didžiulė Morė – supleškėjo ant laužo.

Laikas kiekvienais metais skirtingas, nes priklauso nuo Velykų datos. Užgavėnės buvo švenčiamos su linksmomis ir triukšmingomis apeigomis – gausiu valgymu, persirengėlių vaikštynėmis, važinėjimusi. Tai turėjo magiškai skatinti vaisingumą ir lemti gausų būsimą derlių. Juokas numarindavo žiemą, pažadindavo pavasarį ir prikeldavo žemę naujam gyvenimui.

Lietuvos liaudies buities muziejuje Užgavėnių šventė švenčiama nuo 1981 m. Tai ilgiausią ir mažiausiai nutrūkstamą istoriją turintis muziejaus renginys. Iki šiol jis išlieka didžiausiu iš kalendorinių renginių, sutraukiančiu daugiausia dalyvių bei lankytojų. Šventės scenarijuje atspindima daugelis tikrųjų Užgavėnių tradicijų; jos pritaikomos prie šių dienų aktualijų.

Šiemet į Užgavėnių šventę muziejus kviečia kovo 2 dieną, šeštadienį. Renginio pradžia 12 valandą. Sodybose ir pakelėse laukiantys folkloro ansamblių persirengėliai visus kvies šokti, dūkti ir ragins greičiau ateiti pavasarį.

Per Užgavėnes būtina sočiai prisivalgyti, kad pilvas taptų kietesnis už kaktą. Linksmoje viktorinoje „Šiupinynas“ įminę mįslę ar minklę lankytojai galės paragauti gardaus šiupinio – tirštos riebios košės, virtos iš kruopų, žirnių ir mėsos. Miestelio špitolėje muziejininkės keps ypatingus išrūgų blynus – vieną iš Užgavėnių muziejuje simbolių. Blyninėje „Po malūno sparneliu“ blynų bus galima išsikepti ir patiems.

Persikūnijimo kambaryje lankytojai galės pailsėti nuo savęs ir išbandyti tradicinio Užgavėnių personažo kūną – trumpam pavirsti daktaru, jaunąja arba gerve. „Persikūnyti“ padės labai patyrusi muziejininkų komanda.

Visi lankytojai kviečiami atvykti su rankų darbo kaukėmis. Miestelyje vyks vaikų kaukių konkursas, kuriame bus renkama juokingiausia, kūrybingiausia arba išmaniausia ir netikėčiausia kaukės. Kaukių bus galima pasigaminti ir kaukių dirbtuvėse. Veiks šiauliečio tautodailininko Sauliaus Tamulio etnografinių kaukių paroda.

Šventėje bus daug liaudiškų žaidimų, rungtynių, pramogų, orientacinės varžybos. Vyks jau trečiasis lietuviškų ristynių turnyras.

Šventė baigsis siautulinga Lašininio ir Kanapinio dvikova, o praeitų metų negandos ir žiemos šalčiai kartu su More supleškės ant laužo. Šokant „Meškutę“, šokinės visos muziejaus kalvos. Kuo darniau ir garsiau bus skanduojama: „Žiema, žiema, bėk iš kiemo!“, tuo greičiau ir žiema išeis.

Per Užgavėnes Lietuvos liaudies buities muziejuje – visos Lietuvos Užgavėnių sostinėje – renkasi visa Lietuva! Juk nieko nėra linksmiau, kaip pačiam linksmintis ir kitus linksminti. Tik išsivoliojus sniege (jei jo bus), pasisupus supynėse, darbai bus sėkmingesni, o metai turtingesni.

Užgavėnių muziejuje vidaus taisyklės

Valgyk 12 kartų, kad visus metus būtum riebus, sotus ir sveikas.

Nenustebk, jei persirengėlis gervė riešutų paprašys. Neduosi – iki kitų metų neištekėsi.

Nepyk, jei koks ubagas kepurę nuo galvos nuplės ir sumindys – vasarą grybai geriau augs.

Nežiopsok – pravažiuodama Morė spragilu užtvos.

Važiuok vežimu kuo toliau – javai ir linai geriau dėrės.

Juokis ir kvatok – žiemą greičiau išvarysim.