Tai rodo kovą paskelbti Migracijos departamento duomenys.

Migracijos departamento direktorė Evelina Gudzinskaitė BNS sakė, kad kovo pradžioje karo pabėgėliai iš Ukrainos turėjo pasikeisti leidimus gyventi Lietuvoje. Atnaujinta statistika rodo, kad ukrainiečių Lietuvoje sumažėjo.

„Balandžio mėnesį bus aišku, kad Ukrainos piliečių sumažėjo pas mus, nes dalis neatvyko prasitęsti leidimų, jie fiziškai yra išvykę iš Lietuvos“, – sakė E. Gudzinskaitė.

Anot jos, jei metų pradžioje Ukrainos piliečių Lietuvoje buvo virš 86 tūkst., tai kovo pabaigoje – kiek daugiau nei 74 tūkstančio.

„Antroje vietoje yra baltarusiai, jų vis dar daugėja, bet jų augimas pastaraisiais mėnesiais yra lėtesnis. Taip yra dėl tų pagriežtintų tikrinimų, kuriuos mes vykdome, ir dėl to, kad darbdaviai persiorientuoja į kitas valstybes“, – teigė direktorė.

Kovo pabaigoje Lietuvoje buvo beveik 63 tūkst. baltarusių, turinčių leidimą gyventi šalyje. Lyginant su praėjusių metų sausio 1-ąja, Baltarusijos piliečių Lietuvoje padaugėjo beveik 29 procentais.

Daugiau nei keturis kartus išaugo uzbekų skaičius pas mus.

Rusijos piliečių skaičius Lietuvoje išlieka stabilus – kiek daugiau nei 15 tūkstančių.

„Ribojamųjų priemonių įstatymas, pagal kurį nauji imigrantai iš Rusijos į Lietuvą atvykti praktiškai neturi galimybės, išties sustabdė Rusijos piliečių skaičiaus augimą. Priešingu atveju, jų čia būtų daugiau pas mus“, – sakė E. Gudzinskaitė.

Anot Migracijos departamento direktorės, Lietuvos įmonių akys, ieškant potencialių darbuotojų, nuo Baltarusijos ir Ukrainos nukrypo į Vidurinę Aziją ir Indiją.

„Uzbekistanas, Kirgizija, Tadžikistanas, Azerbaidžanas ir Kazachstanas yra tos naujosios šalys, iš kurių darbdaviai vežasi darbo jėgą. (...) Gausiausiai atvažiuoja iš Uzbekistano“, – pasakojo E. Gudzinskaitė.

Kovoje pabaigoje Lietuvoje buvo 9,7 tūkst. uzbekų, palyginimui, pernai sausį jų Lietuvoje buvo 1,8 tūkstančio.

„Daugiau nei keturis kartus išaugo uzbekų skaičius pas mus“, – teigė direktorė.

Panašios tendencijos matomos ir su srautais iš kitų regiono šalių. Kovo pradžioje Lietuvoje leidimą gyventi turėjo 6,6 tūkst. Kirgizijos piliečių, praėjusių metų pradžioje – beveik 2 tūkst., Tadžikistano piliečių – 6,3 tūkst. ir 1,4 tūkst., Indijos – 5,2 tūkst. ir 1,2 tūkstančio.

Visgi, kaip pabrėžia E. Gudzinskaitė, nemažą dalį atvykstančiųjų iš Indijos sudaro studentai.

Anot jos, dauguma atvykstančiųjų iš Vidurinės Azijos – žemos kvalifikacijos darbuotojai, atvykstantys dirbti vairuotojais, statybininkais.

Aukštos kvalifikacijos užsieniečių Lietuvoje yra virš 6 tūkst., dažniausiai tai yra Baltarusijos ir Rusijos piliečiai, dirbantys informacinių technologijų įmonėse, inžinieriais.

Kovo pradžioje vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė paskelbė apie planus griežtinti reikalavimus dirbti į Lietuvą atvykstantiems užsieniečiams ir juos kviečiančioms įmonėms.

Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisomis darbdaviui siūloma nustatyti pareigą įdarbinti užsienietį visą darbo laiką, grąžinti reikalavimą darbdaviui pateikti informaciją apie užsieniečio turimą kvalifikaciją ir patirtį.

Taip pat siūloma riboti darbą keliems darbdaviams – užsienietis galėtų dirbti ne daugiau kaip pas tris darbdavius. Jei užsienietis nėra pateikęs mokesčių deklaracijų, kai tokia pareiga numatyta Lietuvos teisės aktuose, siūloma jam neišduoti arba naikinti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje.

Lietuvoje siūloma leisti dirbti tik leidimą gyventi turintiems užsieniečiams, atsisakyti galimybės dirbti į šalį atvykus pasinaudojant beviziu režimu ar su Šengeno viza.

Prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Kęstutis Budrys šią savaitę pareiškė, kad išaugęs imigrantų iš Vidurio Azijos šalių skaičius kelia iššūkius juos tikrinančioms specialiosioms tarnyboms, nes tose šalyse dalis politinės opozicijos yra siejama su ekstremizmu.

Šių metų viduryje Lietuvoje buvo kiek daugiau nei 195 tūkstančiai užsieniečių, o metų pradžioje – beveik 190 tūkstančių.

„Metų pradžioje stebėjome šiek tiek sulėtėjusią užsienio darbuotojų imigraciją į Lietuvą. Galbūt tai lėmė tuo metu sklandžiusios kalbos apie artėjančią recesiją. Visgi pavasarį teikiamų prašymų išduoti leidimus gyventi tempas vėl paspartėjo, todėl per liepą ir rugpjūtį užsieniečių Lietuvoje padaugėjo 7 tūkstančiais“, – sako Migracijos departamento direktorė Evelina Gudzinskaitė.

Daugiausiai – ukrainiečių

Anot departamento, gausiausią užsieniečių bendruomenę Lietuvoje ir toliau sudaro ukrainiečiai – 85 579 asmenys. Didžioji dalis Ukrainos piliečių Lietuvą pasiekė pernai prasidėjus ir šiemet tebesitęsiant Rusijos invazijai į šią šalį. Pastaruoju metu minėtos valstybės piliečių skaičius gana stabilus.

Labiausiai per metus Lietuvoje išaugo baltarusių bendruomenė. Metų pradžioje mūsų šalyje gyveno šiek tiek daugiau nei 48 tūkst. Baltarusijos piliečių, rugsėjo 1-ąją jų buvo daugiau kaip 60 tūkst.

Nežymiai, apie 500, nuo metų pradžios Lietuvoje padaugėjo Rusijos piliečių. Rugsėjo 1-ąją jų šalyje gyveno 16 179. Didžioji dalis jų – 8571– yra nuolatiniai Lietuvos gyventojai, čia gyvenantys porą ir daugiau dešimtmečių.

Rusų migracijai įtakos, pasak departamento, turėjo ir praėjusiais metais įvestas vizų režimo sugriežtinimas, ir šiemet įsigaliojęs Ribojamųjų priemonių įstatymas, gerokai apkarpęs karą Ukrainoje pradėjusios Rusijos piliečių galimybes teisėtai atvykti ir būti Europos Sąjungoje bei Šengeno erdvėje.

Kaip rodo Migracijos departamento turima statistika, pagausėjo ir mažesnės Lietuvoje gyvenančių tautų bendruomenės.

Pavyzdžiui, ketvirta pagal dydį mūsų šalyje Kirgizijos piliečių grupė šiemet pagausėjo daugiau nei dusyk – nuo 1960 šios šalies piliečių metų pradžioje iki 4172 kirgizų rugsėjo mėnesį. Uzbekistano piliečių – nuo 1834 šių metų pradžioje iki 4141 rugsėjį. Dabar tai – penkta pagal dydį užsieniečių grupė Lietuvoje.

Lietuvoje gyvena daugiau kaip po 3 tūkst. Tadžikistano bei Indijos piliečių, daugiau kaip po 2 tūkst. azerbaidžaniečių bei kazachų, beveik du tūkstančiai kartvelų, apie pusantro tūkstančio turkų, šiek tiek mažiau moldavų.

Darbo jėga

Migracijos departamento duomenimis, beveik pusė visų Lietuvoje esančių užsieniečių atvyko dirbti pagal įvairias trūkstamas profesijas. Dažniausiai tai yra tarptautinių tolimųjų reisų krovinių bei keleivių vežėjai, statybos ir kitų pramonės paslaugų sektorių darbuotojai.

Mažiau kvalifikuoto darbo pagrindu leidimus laikinai gyventi Lietuvoje rugsėjo 1-ąją iš viso turėjo beveik 98 tūkst. užsieniečių. Per 6,2 tūkst. užsieniečių Lietuvoje dirbo aukštos kvalifikacijos darbą.

„Aukštos kvalifikacijos specialistams Lietuvoje taikomos ypač palankios imigracijos taisyklės, todėl Lietuvoje gyvenančių IT, inžinerijos ir kitų profesijų atstovų kasmet nors ir nesparčiai, bet stabiliai daugėja“, – pastebi E. Gudzinskaitė.

Pastebima, jog Lietuvoje daugėja ir studijuojančių užsieniečių. Rugsėjo 1-osios duomenimis, leidimus laikinai gyventi mokslo ar studijų pagrindu mūsų šalyje turėjo 5385 užsieniečiai. Pernai tuo pat metu tokių asmenų buvo 4405.

Europos Sąjungos aktyvuotu laikinosios apsaugos mechanizmu, kuris suteikiamas dėl Rusijos agresijos iš savo šalies pasitraukusiems Ukrainos karo pabėgėliams, naudojosi beveik 50 tūkst. užsieniečių. Daugiausiai tai yra Ukrainos piliečiai ir jų šeimos nariai.

Rugsėjo 1-osios duomenimis, šeimos susijungimo pagrindu leidimus laikinai gyventi Lietuvoje turėjo per 12 tūkst. užsieniečių.

Naujausiais duomenimis, liepos 1-ąją Lietuvoje iš viso gyveno 195 tūkst. 550 užsieniečių, o 2023 m. sausį tokių asmenų šalyje buvo 189 tūkst. 411.

„Ženkliai pagausėjo mūsų šalyje gyvenančių baltarusių, nežymiai – rusų, o štai ukrainiečių bendruomenė sumažėjo“, – nurodoma pranešime.

Vis dėlto Lietuvoje gyvenantys Ukrainos piliečiai tolau sudaro didžiausią šalyje gyvenančių užsieniečių dalį. Šių metų liepos pradžioje Lietuvoje iš viso gyveno 84 tūkst. 734 ukrainiečiai, 2023-ųjų pradžioje – 94 tūkst. 891.

Migracijos departamento teigimu, tikėtina, kad šį mažėjimą nulėmė „Ukrainos karo pabėgėlių migracijos pokyčiai“.

Per pusmetį pagausėjo Lietuvoje gyvenančių Baltarusijos piliečių – nuo 48 tūkst. 804 iki 58 tūkst. 347.

„Baltarusijos piliečiai išlieka viena iš gausiausiai į Lietuvą dirbti atvykstančių užsieniečių grupių, antra po ukrainiečių, – sako Migracijos departamento direktorė Evelina Gudzinskaitė. – Jiems netaikomi imigracijos ribojimai dėl karinės agresijos prieš Ukrainą, todėl baltarusiai netrukdomi gali gauti leidimus gyventi Lietuvoje.“

Nežymiai padidėjo Lietuvoje gyvenančių Rusijos piliečių skaičius. Metų pradžioje šalyje gyveno 15 tūkst. 706 rusai, 2023-ųjų viduryje – 16 tūkst.193.

„Nors Rusijos piliečių imigracijai buvo įvesti ribojimai dėl karinės agresijos prieš Ukrainą, visgi tikėtina, kad dalis jų spėjo atvykti iki ribojimų įvedimo arba turėjo anksčiau išduotas vizas, kurias turėdami galėjo kreiptis dėl leidimų gyventi išdavimo Lietuvoje“, – svarsto E. Gudzinskaitė.

Liepos 1-osios duomenimis, Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai iš viso sudarė 6,83 proc. visų šalies gyventojų. 2023 m. sausį šis rodiklis buvo – 6,67 procento.

Skaičiuojant kas pusmetį, paskutinį kartą Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičiaus mažėjimas, nors ir nežymus, buvo fiksuotas 2016-ųjų sausį.

Kartu su žmona ir drauge

Viename uostamiesčio Baltijos prospekto daugiabučių namų gyvena draugiška šeima. Vyras, dvi moterys ir jų visų vaikai.

Kadangi šeima į Lietuvą atvyko neseniai, juos lankantys savanoriai gelbsti įvairiais klausimais. Dažniausiai šelpia rūbais ir avalyne.

Kalbinamas vyras tikina, kad viena moterų yra jo žmona, o kita – tik draugė.

Koks šio žmogaus santykis su abiem moterimis, galima tik įtarti.

Kol kas į šios šeimos reikalus Klaipėdoje valdiškos institucijos nesikiša.

Mūsų teisininkai, klausinėjami apie apie tokią situaciją, neretai net pasimeta.

Viena vertus, atvykėliai gyvena mūsų šalyje ir privalo laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų. Todėl vyras turėtų pasirinkti, kuri žmona yra teisėta, o kurios santuokos atsisako.

Kita vertus, jei patikėtume, kad minimas vyras susituokė su abiem moterimis savo tėvynėje, kur tokios santuokos yra teisėtos, kodėl Lietuva turėtų ardyti tokią šeimą?

Migracijos departamento Administravimo skyriaus vyriausioji specialistė Loreta Tumalavičienė paaiškino: "Migracijos departamentui yra tekę nagrinėti vieną Jus dominantį atvejį. Lietuvoje pripažįstama pirmoji jūsų minimu atveju užsieniečių santuoka. Kitas asmuo yra vertinamas kaip atskiras individas".

Tad nenuostabu, kad Klaipėdoje gyvenantis rytietis vieną savo moterų vadina tiesiog drauge.

Gyvena sau taikoje

Teisininkų argumentai yra vienoki, bet Rytų gyvenseną išmanantys žinovai paaiškintų, kad mes daugpatyste vadiname kiek kitokį reiškinį, nei įprastas rytietiškas šeimos modelis.

Mūsų supratimu, daugpatystė yra tada, kai vyras ar moteris paslapčia nuo teisėto sutuoktinio sudaro kitą oficialią santuoką.

Moralės požiūriu tai yra didelė skriauda ir net išdavystė pirmajai šeimai. Juk neretai viena šeima netenka ne tik sutuoktinio ir tėvo dėmesio, bet ir nukenčia materialiai.

Rytiečiams gyventi tuose pačiuose namuose su keliomis žmonomis – norma.

Korane sakoma, kad vyras, norintis vesti antrą, trečią ar ketvirtą žmoną, turi garantuoti, kad galės visiškai išlaikyti ją, su ja susilauktus vaikus ir jau turimas ankstesnes žmonas bei vaikus.

Tai yra nė viena vyro žmona negali būti pasmerkta skurdui ar mažiau aprūpinta nei kitos.

Tokios šeimos gyvena taikoje, jiems tai normalu, nes tai įprasta nuo senų laikų.

Pakako ištarti žodį

Tikra tiesa, kad ir mūsų požiūris į daugpatystę, kaip neigiamą reiškinį, susiformavo per ilgus amžius.

Kadenciją baigęs Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas, besidomintis Lietuvos teisės istorija, parašęs šia tema kelias knygas Alfredas Vilbikas pasakojo, kad mūsų šalies teritorijoje visais laikais daugpatystė buvo smerkiama.

Pasak teisėjo, būta manymų, kad tik ikikrikščioniškoje Lietuvoje klestėjo daugpatystė.

"Atidžiau pasidomėję istorikai išsiaiškino, kad šiuo klausimu buvo suklysta. Kadangi iki rašytinės teisės atsiradimo santuokos nebuvo registruojamos, tai ir jų nutraukimas nebuvo reglamentuotas. Vyras nutraukdavo santuoką tiesiog garsiai apie tai pasakydamas. Taip jis įgydavo teisę gyventi su kita moterimi, kaip su teisėta žmona. Kai Lietuvoje buvo įvesta krikščionybė, vienu metu veikė paprotinė ir bažnytinė teisė. Taip buvo iki XVI amžiaus. Jeigu iškildavo klausimas dėl daugpatystės, pagrindinė santuoka laikyta sudaryta bažnyčioje. Vienu metu turėti kelias žmonas neleista. Santuoka, kurios nepalaimino Dievo tarnas, buvo laikoma neteisėta", – pasakojo A.Vilbikas.

Patirtis: kadenciją baigęs teisėjas A.Vilbikas gilinosi į senuosius įstatymus ir įsitikino – Lietuvoje daugpatystė niekada nebuvo norma. Asmeninio archyvo nuotr.

Grėsė mirties bausmė

Atidžiai išnagrinėjęs Lietuvos Statutą teisininkas įsitikino, kad XVI amžiuje šeimos santykiai buvo labai griežtai reguliuojami įstatymo.

Ypač griežtai buvo numatoma bausti tuos, kurie, sudarę vieną bažnytinę santuoką, bažnyčioje susituokdavo dar kartą.

Didesnė atsakomybė už santuokinę neištikimybę buvo taikoma vyrui, o ne moteriai.

A.Vilbikas minėjo, jog 1588 metais išleistas III Lietuvos Statutas skelbė, kad vedęs vyras privalėjo atsakyti už savo teisėtos šeimos ir kitos šeimos griovimą bei bažnytinės santuokos su kita moterimi sudarymą.

Vyras, susituokęs antrą kartą, tačiau žinojęs, kad pirmoji jo žmona gyva, buvo laikomas nusikaltėliu, įstatymas už šį nusikaltimą numatė mirties bausmę.

"Dvipatystės atveju kaltu pripažįstamas tik vyras, jis laikytas nusikaltęs savo šeimai, o jo bendrininke galėjo būti laikoma tik netekėjusi moteris. Didesnė atsakomybė už santuokinę neištikimybę buvo taikoma vyrui, o ne moteriai", – paaiškino A.Vilbikas.

III Lietuvos Statuto 5 skyriaus 22 straipsnis skelbė: "Jei kas, gyvą žmoną turėdamas, susidėtų su kita, tas tik mirties bausme būtų baudžiamas. Taip pat ir tokia žmona, jei, žinodama apie kitą jo gyvą žmoną, tekėtų už jo, tokia bausme būtų nubausta" (šiose ir toliau esančiose citatose kalba netaisyta – D.J.).

Grėsė kalėjimas

Carinės Rusijos laikais, kai po trečiojo Abiejų tautų padalijimo Lietuva daugiau nei 100 metų buvo carinės Rusijos sudėtyje, ir tarpukariu nuo 1918 iki 1940 metų daugpatystė buvo draudžiama.

Daugelį įstatymų iš Rusijos tuomet perėmusi Lietuva įtvirtino seną nuostatą: "Draudžiamas naujas susituokimas tebesant senajai, įstatymo keliu nepanaikintai santuokai".

Nepriklausomos Lietuvos Civilinio įstatymo 37-asis straipsnis numatė: "Teisėtais bei tikrais nepripažįstami santuokiniai susijungimai asmenų, kurie jau buvo sujungti kitomis teisėtomis santuokinėmis sąjungomis, nepasibaigusiomis ir dvasinės jų tikybos vyresnybės teisėtai nepanaikintos".

62 straipsnyje rašoma, kad draudžiama tuoktis naujai, tebesant senajai santuokai. Šis draudimas "siekia aplamai visų krikščionių tikybų santuokas".

Tai yra įstatymas apibrėžė tik krikščionių santuokos dalykus.

"Jei mahometono ar kito ne krikščionių tikybos žmogaus žmona arba viena iš žmonų apsikrikštys, jos santuoka gali pasilikti savo galioje nepatvirtinta sutuoktuvėmis. Bet tai tik tada, kada vyras, pasilikęs savo tikyboje, duos pasižadėjimą gyventi vienapatiškoje santuokoje su apsikrikštijusia per visą jos gyvenimą arba kol truks jų santuoka, atmetęs, jeigu turi kitą žmoną", – skelbė 80 straipsnis.

Šią buvusio įstatymo nuostatą A.Vilbikas paaiškino taip: musulmonas, turintis ir kitą žmoną, turėdavo apsispręsti ir likti su viena jų.

Apie priėmusius šventą krikštą žmones, tai yra krikščionis, pasisakoma 82 straipsnyje: "Jeigu seniau turėjo kelias žmonas, jis turi pasirinkti iš jų vieną, su kuria norės gyventi. Ši taisyklė siekia ir žmonas, turėjusias kelis vyrus".

Kitų religijų asmenų šeiminiai santykiai nebuvo apibrėžti.

Kitaip: europiečiams neretai sunku suvokti atvykėlių iš Rytų šeiminio gyvenimo įpročius ir tradicijas. Evaldo Šemioto nuotr.

Baudė ir kunigus

Teisėjas paaiškino, kad atkūrusi nepriklausomą valstybę Lietuva tarpukariu naudojosi tais anksčiau naudotais Rusijos civiliniais ir baudžiamaisiais įstatymais, kurie neprieštaravo Lietuvos Konstitucijai.

Tarpukario Lietuvos baudžiamąją teisę apibrėžė Baudžiamasis Statutas.

412 jo straipsnis bylojo apie "daugvedybą arba susituokimą pirmai santuokai tebesant, jei tas dalykas nėra leistas įstatymu pripažintomis kaltininko tikybos taisyklėmis".

Todėl galima spėti, kad musulmonų pripažįstama daugpatystė nebuvo draudžiama.

Įstatyme sakoma, kad nusikaltimo subjektu gali būti abi šalys, jei abi žinojo apie pirmas vedybas, bet buvęs susituokęs asmuo baudžiamas griežčiau.

Anot įstatymo, kaltininkas baudžiamas, jei žinojo, kad pirmoji santuoka tebegaliojo, ir norėjo vėl vesti.

Atsakomybė už kito žmogaus daugpatystę buvo numatoma ir dvasininkui, kuris žinodamas žmogaus apie pirmą santuoką, dalyvavo kitose jungtuvėse.

Baudžiamas galėjo būti ir tarnautojas, kuris padarė metrikų įrašą.

Dar daugiau, bausmė galėjo būti skiriama ir liudytojui, kuris nusikalto žinodamas, kad asmuo tuokiamas būdamas neiširusioje santuokoje.

Už tai buvo numatyta laisvės atėmimo bausmė – iki trejų metų kalėjime.

Vilnijoje – dvi bylos

"Mėginau archyvuose rasti žinių apie bylas, kuriose tarpukariu nagrinėti daugpatystės atvejai. Man nepavyko rasti tokių Nepriklausomos Lietuvos teismų archyvuose. 129-ajame fonde aptikau žinią apie ne mažiau dvi baudžiamąsias bylas 1919–1938 metais Lenkijos okupuotoje Lietuvos teritorijoje, kitaip sakant, Vilniaus krašte. Žinau tik patį faktą, šios bylos įtrauktos į du aprašus. Tada šias bylas nagrinėjo lenkų teismai", – paaiškino A.Vilbikas.

Teisėjas pripažino, kad daugpatystė, kaip ją suprantame mes, nėra tapati rytietiškai teisei vyrui gyventi su keliomis žmonomis vienu metu.

Mūsų įstatymų leidėjas nėra numatęs jokios atsakomybės už gyvenimą su keliomis žmonomis, tačiau draudžiama vesti turint nenutrauktą santuoką.

Ir dabar Lietuvos įstatymai nei Lietuvos piliečiams, nei atvykėliams mūsų šalyje neleidžia vienu sudaryti kelių santuokų.

Šiuo metu tai yra civilinės teisės dalykas, bausmės už daugpatystę nenumatomos.

Išaiškėjus, kad žmogus yra sudaręs ne vieną santuoką, klausimas sprendžiamas teisme.

Išnarpliojus visas aplinkybes, dažniausiai lieka galioti pirmoji santuoka, o paskesnės tiesiog anuliuojamos.

Parlamentaras siūlo nustatyti, kad trečiųjų šalių piliečiai galėtų laisviau keliauti darbo reikalais, neužkirsdami sau kelio vėliau gauti nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje.

Dabartinis įstatymas numato, kad nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje užsienietis gali gauti, jei jis neišvyksta iš Lietuvos ar kitos Europos Sąjungos šalies ilgiau kaip šešiems mėnesiams iš eilės ir iš viso per penkerių metų laikotarpį tai nesudaro daugiau kaip dešimt mėnesių.

Parlamentaras siūlo į šią nuostatą įrašyti išlygą, kad išskirtinais atvejais tarnybinių komandiruočių išvykų trukmė neįskaičiuojama į nurodytą išvykų laikotarpį.

Pasak A. Lydekos, laikinus leidimus gyventi Lietuvoje turintys trečiųjų šalių piliečiai, turėdami verslus Lietuvoje, turi vykti į tarnybines komandiruotes verslo reikalais ir jų trukmė kartais sudaro daugiau nei šešis mėnesius per metus.

Tačiau tokie verslininkai iš trečiųjų šalių, norėdami po penkerių ar daugiau Lietuvoje pragyventų metų gauti nuolatinius leidimus gyventi Lietuvoje, to padaryti negali.

„Tokių tarnybinių komandiruočių metu užmezgami naudingi verslo ryšiai, sudaromos investicinės sutartys, kurių pagrindu įmonės sukuria naujas darbo vietas, moka konkurencingus atlyginimus, mokesčius į valstybės biudžetą mokesčius. Tačiau tokie verslininkai iš trečiųjų šalių, norėdami po penkerių ar daugiau Lietuvoje pragyventų metų gauti nuolatinius leidimus gyventi Lietuvoje, to padaryti negali“, – sakoma pataisų aiškinamajame rašte.

Pasak pataisos iniciatoriaus, verslininkai iš trečiųjų šalių turintys laikinus leidimus gyventi Lietuvoje ir jų šeimos nariai „turi asmeninių, socialinių, turtinių ir kultūrinių interesų bei integravosi į Lietuvos visuomenę“.

Seimo narys siūlo nustatyti, kad pataisa įsigaliotų nuo kitų metų liepos.

Miesto centre jų įkurta nedidukė kavinė „Liūtas ir avelė“ – mėsos norintiems „liūtams“ ir vegetarėms bei veganėms „avelėms“. Ji klientams atvira darbo dienomis, po keturias valandas.

Vilniuje visko yra – įvairaus maisto, pramogų. Iš uteniškių girdisi, kad jiems norisi kažko naujo.

„Negalime ilgiau dirbti, nes nėra darbuotojų. Pradžioje dirbom dviese su vyru ir dar vienu darbuotoju. Neskaičiavom valandų, bet po pusės metų pamatėm, kad neįmanoma tiek dirbti. O žmonių, kurie ateina, pirmas klausimas – kiek mokėsit? Žmogus ateina, ir jis nenori dirbti, tik pinigų“, – BNS sakė 33-ejų G. Šulskytė.

Idėją pradėti savo verslą Lietuvoje moteris parsivežė po trejų metų darbo ir studijų Australijoje. Tuomet G. Šulskytė sako supratusi, jog atėjo laikas nuspręsti, ar likti svetur, ar kurti gyvenimą Lietuvoje. Pora pasirinko moters gimtinę, kur įkūrė netradicinių patiekalų kavinę.

„Norėjosi tai, ką pamačiau tenai, duoti tiems žmonėms, kurie mažiau turi, praplėsti jų akiratį. Vilniuje visko yra – įvairaus maisto, pramogų. Iš uteniškių girdisi, kad jiems norisi kažko naujo. Žmonės bėga iš miesto, nes nėra ką veikti“, – sakė G. Šulskytė.

Kavinė gyvuoja beveik metus, bet dėl plėtros jie kol kas nėra tikri: „Iki šiol neturime žmonių, kurie norėtų ir galėtų ateiti dirbti.“

Užimtumo tarnybos duomenimis, registruotas nedarbas liepą Utenos apskrityje siekė 11,2 procento ir buvo didžiausias Lietuvoje, o vien Utenos mieste – 9,1 procento.

Visgi Utenos valdžia sako, kad pesimizmui nepasiduoda – pramonės miestu pavadinama Utena svajoja tapti regiono traukos centru, planuoja statyti keturių žvaigždučių viešbutį ir steigti pramonės parką.

„Tradicinei žemdirbystei pas mus nėra sąlygų, čia ne tas kraštas. Pramonės pasakos apie tai, kaip kiekvienam pakrašty investuotojai statys gamyklas – taip pat baigėsi tie laikai. Tai, be abejo, mes turėtume jausti atsakomybę tapti regioniniu traukos centru visomis prasmėmis“, – BNS sakė Utenos meras Alvydas Katinas.

Tikisi smulkaus verslo

Statistikos departamento duomenimis, per dešimtmetį nuo 2008-ųjų iki šių metų pradžios Utenos rajone nuolatinių gyventojų sumažėjo 18,7 proc. iki 37,4 tūkstančio, vien Utenos mieste – 17,5 proc. iki 25,5 tūkstančio.

Atvykėliui stebint miesto gyvenimą, nepasakytum, kad žmonių čia mažai – turgavietėje nuo ryto zuja prekeiviai ir pirkėjai, kavinėje šalia miesto sodo – draugų kompanijos, moterys su vaikais, gurkšnojančios kavą, o parke – kas skaito knygą, kas sportuoja ar tiesiog klausosi muzikos. 

Už poros kilometrų nuo centro atsiveria kitokia Utena – ilgoje Pramonės gatvėje įsikūrę didžiausi miesto darbdaviai, stambios gamyklos.

Iš viso rajone veikia apie 700 įmonių, iš jų dešimtyje sukurta apie 4 tūkst. darbo vietų.

„Utena visą laiką buvo pramonės miestas. Visa Pramonės gatvė, vien dideli darbdaviai. Bet čia istoriškai taip susiklostė. Naujų įmonių, kurios ateitų investuoti į Uteną, praktiškai nėra. Gyvena iš to, kad plečiasi ir auga esamos įmonės“, – BNS sakė politileninių plėvelių gamybos įmonės „Umaras“ vadovas Kostas Jovaiša.

Tačiau Utenos meras skuba papildyti – vien pernai rajone įsikūrė 28 naujos įmonės.

Jo teigimu, miestas neturi galimybių pritraukti naujų didelių investuotojų, nes trūksta žemės, kone visi plotai – privatizuoti, todėl laukiama smulkaus ir vidutinio verslo plėtros.

„Sulaukt stambaus investuotojo, ypač kai žemės neturi, šansai maži. Mums būtų gana smulkių ir vidutinių įmonių, kurios padėtų palaikyti apskrities gyvybę, nes mums dar reikia užpildyti darbo jėga šitas įmones, kurios yra stambiausios“, – aiškino miesto vadovas.

Utenos savivaldybė svarsto įsteigti pramonės parką. Pernai parengta galimybių studija parodė, jog miesto pietrytinėje dalyje yra trys valstybiniai žemės sklypai, todėl čia planuojama steigti Pramonės parką.

Darbdaviai: rasti darbuotojų kasmet vis sunkiau

Nepaisant didesnio nei vidutiniškai Lietuvoje nedarbo, didieji miesto darbdaviai tikina, kad darbuotojų paklausa didelė, jiems siūlomos įvairios motyvacinės priemonės, tačiau jų surasti vis sunkiau.

Jeigu norime, kad ekonomika vystytųsi, mums reikia darbo jėgos iš kažkur.

Utenoje įsikūrusioje tekstilės grupėje „Utenos trikotažas“ dirba apie 800 žmonių. Dėl jų stygiaus įmonė šiemet įdarbino 13 siuvėjų iš Vietnamo. Jeigu viskas klostysis gerai, kitąmet tikimasi jų skaičių padidinti iki 40-ies, kad būtų suformuota viena siuvimo linija.

Pasak įmonės vadovo Algirdo Šabūno, ceche dirba daugiau nei 200 siuvėjų, tačiau per pastaruosius kelerius metus jų sumažėjo apie 80, nes didelė dalis tapo pensininkais, o kai kurie jauni žmonės siuvimą keičia į kitą darbą.

„Siuvėjų profesijoje situacija liūdna. Žmonių, gebančių dirbti siuvėjais, stygius, yra didelis. Ne tik Utenoje, bet ir visoje Lietuvoje. Ta profesija prieš kurį laiką tapo nepaklausi ir turbūt neateina parengtų žmonių, o patiems mokyti užtrunka labai daug laiko“, – teigė A. Šabūnas.

Jo teigimu, ateityje Lietuvai dėl demografinių tendencijų teks apsispręsti: arba aktyviau įsileisti trūkstamos darbo jėgos, arba susitaikyti su ekonomikos stagnacija ir galimu nykimu, ypač gamyboje, kur reikia daug darbo jėgos.

„Jeigu norime, kad ekonomika vystytųsi, mums reikia darbo jėgos iš kažkur. Vakarų šalys pasiėmė darbo jėgą iš mūsų, mums irgi yra pasirinkimas. Manau, kad neišvengiamai teks atsivežti (darbuotojų – BNS)“, – sakė A. Šabūnas.

Alaus darykloje „Švyturys-Utenos alus“ dirba apie 150 nuolatinių darbuotojų, tačiau vasaros metu šis skaičius padidėja iki 200. Pasak daryklos vadovo Artūro Bernatavičiaus, ateityje įmonei labiausiai trūks gamybos specialistų, aludarių, pakavimo operatorių.

„Pagalbinių darbuotojų susirinkti ne problema, bet aukštos kvalifikacijos specialistų – sunkiau, nes juos paruošti trunka daug laiko, o pavyzdžiui, aludarių, Lietuvoje niekas neruošia. Mes gavę studentą, baigusį kolegiją ar aukštąją, vistiek turime toliau mokinti vietoje“, – sakė A. Bernatavičius.

Tuo metu „Umaro“ vadovas K. Jovaiša sako, kad įmonė dėl darbuotojų trūkumo samdo mokytoją, kuris pagal įmonės parengtą programą apmoko naujokus – jie mokosi teorijos, praktikos, sprendžia testus.

Planuose – naujas viešbutis

Utenos valdžia prie J. Basanavičiaus ir Maironio gatvių sankirtos ketina statyti keturių žvaigždučių viešbutį. Nors investuotojai yra suabejoję jo atsiperkamumu, miesto vadovas tvirtina, kad siekiant tapti regiono traukos centru, Utenai viešbutis būtinas, jis turėtų būti pastatytas kitąmet.

Viešbučio problema Utenoje opi daug metų. Jis reikalingas.

„Problema, kad Lietuvoje visi nori investuoti į prekybos centrus, o kai pradedi kalbėti apie pramogų infrastruktūrą, kavinių statybą, kalbėtis nėra su kuo. (...) Kai galvojame apie sporto industriją, kultūrą, turizmą kaip apie traukos centrą, viskas stringa. O juk juo naudotųsi visas regionas“, – sakė meras A. Katinas.

„Viešbutis Utenoje gyvuos ir bus pavyzdys, kaip gali viešbutis gyvuoti. Esu tuo įsitikinęs. (...) Tai yra strateginis objektas Utenai kaip regiono centrui, todėl ir požiūris bus kitas, ir jo likimas bus kitas“, – pridūrė jis.

Anot mero, šiuo metu vyksta derybos, o sutartis turėtų būti pasirašyta rugsėjį. Be to, investuotojui bus pasiūlytos lengvatos.

Viešbučio idėjai pritaria ir vietos verslininkai.

„Poreikis verslo klasės viešbučiui vienareikšmiškai yra, nes pas mus nebūna savaitės, kad neturėtume svečių iš užsienio, mūsų klientų“, – sakė „Utenos trikotažo“ vadovas.

„Viešbučio problema Utenoje opi daug metų. Jis reikalingas“, – teigė „Umaro“ vadovas.

„Turime ką veikti“

Miestui siekiant tapti regiono traukos centru, pašnekovai įsitikinę – tai tikrai įmanoma. Utena pakankamai nedidelė, tačiau turi pramonę, kolegiją ir profesinio mokymo centrą, mokyklas ir darželius. Aplink ežerai, o ir sostinė netoli.

Po septynerių metų emigracijos į Uteną grįžęs Povilas Jankauskas kartu su žmona Utenoje įkūrė kepyklėlę „Vanilinis dangus“, ji veikia jau šešerius metus. Pasak jo, „kad ir kur beįsikurtum, visur gali pasiekti, viskas priklauso nuo noro. Blogai tiems, kurie nenori dirbti.“

Šiuo metu mes nieko neplanuojame. Esame ir gyvename čia, Utenoje.

„Utenoje, nors žmonių ir mažėja, bet yra ir sugrįžtančių. Ir čia tikrai yra ką veikti. Turime ir kino teatrą, baseiną, futbolo aikštę ne vieną ir ne dvi, krūvą krepšinio aikštelių, turim ežerą, kavinių, barų, knygyną, biblioteką, dviračių takus“, – privalumus vardijo jis.

Tuo metu „Liūto ir avelės“ vienas įkūrėjų 32-ejų australas D. Wilhelmas sako, kad atvykdamas į Lietuvą neturėjo jokių lūkesčių. Pasak jo, Utenoje jis jaučiasi patogiai, nes miestas panašaus dydžio, iš kokio jis kilęs.

Tačiau D. Wilhelmas pabrėžia pagrindinį skirtumą – žmonės Utenoje kitokie.

„Manau, kad australai, palyginti su lietuviais, yra šiek tiek draugiškesni. Mes esame atviresni, daugiau bendraujame su žmonėmis, tuo metu lietuviai – uždaresni“, – sakė jis.

Pora dar nėra nusprendusi, kur gyvens ateityje – Australijoje ar Lietuvoje. G. Šulskytė siekia gauti Australijos vizą, kad turėtų galimybę gyventi ir ten.

„Bet šiuo metu mes nieko neplanuojame. Esame ir gyvename čia, Utenoje“, – sakė australas D. Wilhelmas.

Pirmieji su projekto dalyviais iš Ekvadoro, Vietnamo, Sirijos, Tadžikijos, Pakistano ir Ukrainos susipažino žinomi Lietuvos žmonės: dainininkai Jurgis Didžiulis ir Erica Jennings, menininkė Nomeda Marčėnaitė, finansų analitikas Gitanas Nausėda, žurnalistai Paulius Gritėnas ir Aurimas Perednis, fotografė Neringa Rekašiūtė. Jų susitikimus ir įspūdžius galima išvysti vaizdo siužetuose socialiniame tinkle „Facebook“.

„Suprantame, kad mes esame pasaulyje, ir užsidarymas  nepadeda. Jeigu norime, kad Lietuva išliktų ir būtų didelė šalis, reikia „užkrėsti“ kitus lietuviškumu, dalytis savo kultūra, o ne saugoti ją dėžutėje“, – šmaikštavo Jurgis Didžiulis ir Erica Jennings, susipažinę su vienu iš projekto dalyvių – Lietuvoje gyvenančiu siru Medianu. Žinomas muzikantas vaikiną pakvietė apsilankyti savo įrašų studijoje ir kartu pagroti.

„Man be galo įdomu pažinti kitų kultūrų žmones, pamatyti, kaip jie mąsto, sužinoti, kaip jie mato lietuvius. Dažniausiai žmonės galvoja, kad tu lauki komplimentų, bet aš norėčiau išgirsti, ką mes darome ne taip, kokie iš tiesų esame užsieniečių, kitataučių akimis. Daugiau sužinoti norisi tam, kad galėtumėm keistis“, – sakė menininkė Nomeda Marčėnaitė po susitikimo su projekto dalyve vietnamiete Van.

Projekte „Kvietimas draugauti“ dalyvauja dėl įvairių priežasčių į Lietuvą gyventi atvykę žmonės. Ukrainiečių Tatjanos ir Aleksandro šeima buvo priversta palikti gimtąjį Mariupolį po karinių veiksmų pradžios. Fabianas iš Ekvadoro – „meilės imigrantas“, šiandien studijuojantis ir dirbantis Vilniuje ir siejantis savo ateitį su Lietuva. Vietnamietė Van, kaip ir Medianas iš Sirijos bei Asadas iš Pakistano, į Lietuvą atvyko studijuoti. Tadžikas Ilhomjonas su žmona ir dukra turėjo palikti gimtinę dėl politinės situacijos.

„Asmeniškai susipažinus ir pabendravus su žmonėmis iš kitos kultūros, išnyksta išankstiniai stereotipai ir baimės. Projektas „Kvietimas draugauti“ todėl ir kviečia lietuvius ir užsieniečius veikti ką nors įdomaus ir naujo kartu: gaminti tradicinius lietuviškus ir kitų šalių patiekalus, mokytis užsienio kalbų, šokių, dalyvauti futbolo ir bokso treniruotėse ir daryti daugelį kitų įdomių dalykų. Veikdami kartu, dalyviai galės geriau pažinti vienas kito gyvenimo būdą, kultūrą, tradicijas“, – sako Europos Parlamento informacijos biuro Lietuvoje vadovė Daiva Jakaitė.

„Išaugęs pabėgėlių skaičius sukėlė įtampą pietinėse Europos Sąjungos šalyse, todėl Europos Komisija pakvietė kitas Europos Sąjungos šalis solidariai sumažinti joms tekusią naštą ir perkelti dalį į jas atvykusių pabėgėlių. Lietuva per dvejus metus įsipareigojo priimti 1105 pabėgėlius. Svarbu, kad šiems nuo konfliktų nukentėjusiems žmonėms būtų sudarytos galimybės integruotis Lietuvos visuomenėje. Projektu „Kvietimas draugauti“ norime pakviesti Lietuvos gyventojus geriau pažinti Lietuvoje jau gyvenančius užsieniečius, įsitraukti į bendras veiklas ir taip siekti tarpusavio supratimo“, – sako Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje Ryšių su žiniasklaida grupės vadovas Giedrius Sudikas.

Lietuvos gyventojai, norintys dalyvauti projekte, turi užpildyti specialią registracijos formą www.bitly.com/kvietimasdraugauti: pasirinkti, su kuriuo projekto dalyviu norėtų susipažinti ir kokias veiklas atlikti. Atrinkti dalyviai susitiks su užsieniečiais, o apie šiuos susitikimus bus kuriami vaizdo siužetai.

Projektą vykdo Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje kartu su Europos Parlamento informacijos biuru Lietuvoje. Projekto partneris – Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Draugija.

Nuo lapkričio įsigaliosiantys Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pakeitimai apsunkins galimybes užsieniečiams pradėti smulkų verslą Lietuvoje, sako teisininkai.

Advokatų kontoros „Triniti“ asocijuota partnerė Aurelija Rutkauskaitė mano, jog iki šiol Lietuvoje, skirtingai nei daugelyje kitų Europos Sąjungos valstybių, užsieniečiui pakakdavo minimalių investicijų į nuosavą verslą - įkurti bendrovę bei užsitikrinti, kad įstatinio kapitalo dalies vertė būtų ne mažiau kaip 50 tūkst. litų, o užsieniečiui įsidarbinus ir jos vadovu, - tik 10 tūkst. litų.

Nuo lapkričio 1-osios bendrovės kapitalas turės būti ne mažiau nei 100 tūkst. litų, iš kurių 50 tūkst. litų – užsieniečio asmeninės lėšos. Be to, bendrovė turės veikti mažiausiai 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi, o joje turės dirbti mažiausiai 3 lietuviai.

„Pradėdami verslą Lietuvoje, užsieniečiai įgyja teisę apsigyventi ilgesniam laikui, o kartu ir laisvai keliauti po Šengeno erdvę, todėl tokiu būdu išties neretai būdavo steigiami ir fiktyvūs verslai. Tačiau naujosios įstatymo nuostatos, spręsdamos šią problemą, taip pat apriboja naujų užsienio kapitalo įmonių steigimą ir verslo plėtrą, mokesčių surinkimą“, – sakė advokatė.

Anot jos, nauji pakeitimai iš esmės nesprendžia imigracijos ribojimo į Šengeno erdvę problemos, nes yra ir paprastesnių būdų šį tikslą pasiekti. Pavyzdžiui, Latvijoje leidimą laikinai gyventi galima gauti, įsigijus nekilnojamojo turto, tuo tarpu Lietuvoje turimas turtas tokios teisės nesuteikia.