Liga vaikus suvienodina
Dabar dažnas mėgsta pabambėti, kad šiuolaikiniai vaikai kitokie – gudresni, galbūt įžūlesni ir labiau padykę. 47 metus darbui su vaikais atidavęs chirurgas tikina, kad nieko panašaus – dabar į ligoninę patenkantys vaikai niekuo nesiskiria nuo anksčiau sirgusių savo tėvų ar senelių.
"Taip, vaikai dabar drąsesni, laisvesni, bet kai kas nors nutinka, ką nors skauda, jie visada elgiasi vienodai – tampa kur kas ramesni nei už ligoninės sienų", – tikino gydytojas, 17 metų vadovavęs Vaikų chirurgijos skyriui.
1971 m. G.Rusinovas baigė Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) medicinos institutą. Iš 400 išleistų medicinos studentų 40 buvo vaikų chirurgai – pirmoji tokio profilio laida.
Rusijos gilumoje gimęs ir užaugęs Genadijus darbą Lietuvoje pasirinko dėl lietuvės žmonos, taip pat gydytojos.
Nors vėliau buvo galimybė gana lengvai pereiti dirbti su suaugusiaisiais arba pakeisti gydymo profilį, vyras niekada nesvarstė tokios galimybės. G.Rusinovas mano, kad su mažaisiais pacientais daug maloniau dirbti nei su suaugusiais.
"Su visais vaikais rasdavau bendrą kalbą, nebent su pačiais mažiausiais "nesusikalbėdavau" – už juos viską papasakodavo tėvai", – kukliai šypsojosi pašnekovas.
Šventės – operacinėje
71 metų vaikų chirurgas iki šiol prisimena savo pirmąją operaciją, kai dar buvo VI kurso studentas. Pradėjus dirbti Klaipėdos vaikų ligoninėje, vos ne nuo pirmos dienos teko operuoti.
"Anksčiau operacinėje tekdavo praleisti gerokai daugiau laiko: per dieną būdavo po 5–6 planines ir dar skubių operacijų. Dabar per dieną pasitaikydavo po 2 ar 3 planines operacijas, o skubių – priklausomai nuo dienos, kartais mažiau, kartais daugiau", – pasakojo vedėjas.
Pavyzdžiui, pernai gruodžio 31-ąją kolegos vos ne visą Naujųjų metų naktį praleido operacinėje.
Sumažėjo ne tik vaikų
G.Rusinovas pasakojo, kad vienu metu skyriuje buvo net 60 lovų. Vėliau, atskyrus Traumatologijos ir Chirurgijos skyrius, lovų skaičius sumažėjo iki 15.
Chirurgas pastebi, kad gerokai sumažėjo ir pačių vaikų. Be to, ir gulėjimo ligoninėje laikas, kaip ir suaugusiųjų, tapo kur kas trumpesnis – vos ne kitą dieną po operacijos mažieji pacientai išleidžiami namo.
Kol Vilniuje nebuvo vaikų chirurgijos centro, visi mažieji pacientai, net naujagimiai, kuriems reikėjo chirurginės intervencijos, atsidurdavo Klaipėdos vaikų ligoninėje.
Tuomet tekdavo operuoti net dviejų ar trijų dienų naujagimius. Mažiausias G.Rusinovo pacientas svėrė vos 1 kilogramą 800 gramų.
Dabar naujagimiai ir kūdikiai siunčiami operuoti į Vilniaus ar Kauno klinikas. Pašnekovas pasakojo, kad atidarius sostinėje specializuotą vaikų chirurgijos centrą nemažai jo kolegų išvažiavo dirbti būtent ten.
Pats gydytojas savo nuopelnų nesureikšmina, tačiau jo buvę mokiniai – vaikų chirurgai dirba daugumoje Lietuvos gydymo įstaigų.
Bendraamžių chirurgų – nelikę
Vienas labiausiai įsiminusių įvykių G.Rusinovo praktikoje – sunkią traumą patyrusio keturiolikmečio operacija. Gydytojai neteikė daug vilčių, kad jis išgyvens. Paaugliui per pilvą buvo pervažiavęs didžiulis ritinys. Berniukas liko gyvas.
Pasitaikė ir linksmesnių situacijų. Pašnekovas prisiminė, kaip, pritrūkus vaikų chirurgų, pagelbėti per operaciją atėjo kolega iš Respublikinės Klaipėdos ligoninės. Įėjęs į operacinę, chirurgas pasiteiravo, kur ligonis. Jis net nepastebėjo, kad kolegos jau operuoja naujagimį.
Beveik iki paskutiniosios darbo dienos 71 metų gydytojas dar operavo, tiksliau, asistavo pagrindiniam chirurgui. Pašnekovas įsitikinęs, kad reikia užleisti vietą jaunimui, o šiems, norint įgyti daugiau patirties, reikia daugiau operuoti.
Kai kurių gydytojų manymu, operuoti sulaukus solidaus amžiaus nėra paprasta. G.Rusinovas pripažįsta, kad dauguma jo kolegų, net jaunesnių už jį, ne tik neoperuoja, bet ir jau atgulę amžino poilsio.
Tačiau jis pats nesureikšmina ilgo profesinio kelio, paaiškinęs, kad vaikų operacijos yra trumpesnės nei suaugusiųjų.
Tik prieš 1,5 metų Chirurgijos skyriaus vedėjas atsisakė naktinių budėjimų. Vienu metu, kai uostamiestyje labai trūko vaikų chirurgų, dėl darbų gausos nesumerkti akių tekdavo vos ne dvi paras – po naktinio budėjimo laukdavo dar vedėjo darbas skyriuje.
Pradės naują etapą
Nors pastaruoju metu dažnai kalbama bei diskutuojama apie vaikų gydytojų poreikį, G.Rusinovas įsitikinęs, kad vaikų chirurgai, kaip ir kitų sričių vaikų gydytojai, reikalingi, nes suaugusiųjų ir vaikų gydymo specifika skiriasi.
"Vaikas nėra mažas suaugęs, arba atvirkščiai. Čia yra sava specifika, savos ligos", – mano vaikų chirurgas.
Pajuokavus, kad gal dar reikėjo trejetą metų padirbėti iki solidžios datos, gydytojas buvo santūrus – viskam ateina savas laikas. Ligoninės administracija taip pat kalbino daktarą dar padirbėti.
G.Rusinovui netrukus būtų pasibaigusi gydytojo licencija, o norint ją pratęsti privalu surinkti daug įvairių dokumentų.
Vaikų chirurgas juokavo, kad nuo Naujųjų metų pradės gyventi pensininko gyvenimą – atšilus orams kapstytis sode, skaityti.
Virginijus Žalimas, Klaipėdos vaikų ligoninės vyriausiasis gydytojas:
– Geras chirurgas privalo turėti labai geras rankas, puikią intuiciją, loginį mąstymą ir mokėti priimti greitus sprendimus. Gydytojas G.Rusinovas šitai turi. Jei būtų tokia pareigybė kaip garbės gydytojas, jam tikrai būtų galima skirti. Vaikų chirurgijoje tokių profesionalų kaip G.Rusinovas – labai mažai.
Daug ligoninės kolegų sėmėsi iš jo patirties. Nors nesu chirurgas, bet jį drąsiai galiu vadinti savo mokytoju. Kolegoms būdavo ramu, jei pacientą apžiūrėdavo būtent G.Rusinovas. Jis inteligentas iš didžiosios raidės. Nė karto nematėme jo blogos nuotaikos, suirzusio ar pakėlusio balsą.
