Iš mūsų angelėlių pusryčių meniu turėjo dingti miltiniai patiekalai, iš pietų ir vakarienės – gruzdinti, iš stalčių – saldainiai, o iš mūsų, mamyčių, kasdienio raciono – tradiciniai pyragėliai prie kavos ir… o siaube! – netgi pati kava taip pat!
Dvejonių spąstuose
Eksperimento išvakarės buvo graudulingos. Ir sočios. Šlamštėme nuo riebaus kremo išpampusius eklerus, maukėme kavą XXL puodais (juk paskui bus badas!) ir dalijomės staiga apnikusiomis abejonėmis.
"Neįsivaizduoju, – šniurkščiojo viena, – ką reikės duoti saviškei pusryčiams? Juk be "Zoologijos sodo" blynukų ji daugiau nieko nevalgo…"
"Kokio dar zoologijos sodo? – nesuprato kita. – Jūs ką, vykstate ten kiekvieną rytą valgyti blynų?!"
"Na ne… Ką tu! Kiekvieną rytą, liedama blynų tešlą į įkaitintą keptuvę, aš pasakoju saviškei, kad ką tik padariau žirafą, liūtą, raganosį, povo uodegą… Kitaip ji nevalgo!"
"O aš tai veikiu savo mamytės metodika, – porino kita. – Priverdu kalną varškėtukų ir pasmeigusi juos ant šakutės vaizduoju, kad vyyyy… atskrenda lėktuvėlis ir neturi kur leistis, tad mano Paulelis labai paslaugiai atidaro burnytės dureles. Po dvidešimt avarinių nutūpimų vaikas ir sotus!"
"Tundros jūs, – juokiasi kita. – Jūsų metodai atsiduoda naftalinu. Pakiši telefoną su filmukais ir gali dėti į burną ką tiktai nori – vis tiek vaikas apimtas transo!"
Pirmoji diena: grikiai "smirdaliai"
Nusprendžiau, kad sveikiausia mano atžalai pusryčiams bus grikių košė. Pasidomėjus, kokių medžiagų yra maistingose grikių kruopose, apima jausmas, kad skaitau kažkokio superdupervitamino aprašymą. Juose gausu geležies, kalcio, kalio, fosforo, jodo, cinko, fluoro, molibdeno, kobalto, B grupės vitaminų, folio rūgšties, vitaminų PP ir E...
Sąrašą galėčiau tęsti, bet man šįsyk labiau rūpi kita – kaip įtikinti savo saulelę imti ir paragauti tų stebuklingų kruopyčių, kurias verdant virtuvėje jau nuo pat ryto smilksta sausų pusryčių nė iš tolo neprimenantis kvapas… Ji, rūpužiukė, tai užuosdama riečia nosį: "Mam, kas čia taip smirdi?"
"Ne smirdi, dukrele, o kvepia", – meiliai paprieštarauju aš ir įkvėpusi pilnus plaučius oro imu pilti kaip žirnius į sieną visus ypatingus "smirdžiųjų" kruopyčių privalumus. "Pavalgysiu mokykloje", – tarsteli Saulėja ir dingsta taip greitai, kad nė nespėju pasiūlyti pusryčiams kokio nors antro patiekalo. Žinia, sveikuoliško…
Nežinau, verkti ar juoktis, bet mano mielosios draugės trečiąją dieną nusprendė nebetampyti savo alkanų tigriukų už ūsų ir nusivesti juos į kokią nors mėgstamą kavinę.
Po tokio akivaizdaus fiasko išmaukčiau puslitrinį puodą kavos ir būtų viskas ok – tik negaliu. Sutartis neleidžia. Todėl perkreipta fizionomija einu rausti virtuvinių spintelių – gal kur rasiu užsimetusį žaliosios arbatos pakelį. Sako, ji pristabdo organizmo senėjimo procesus ir stimuliuoja visą jo veiklą. Man tai į naudą. O jei įsidėčiau cukraus? Rudojo? Tik pusę šaukštelio?.. – kovoju su savimi, nes paskui dar turėsiu įveikti ir tą bebaigiantį virti puodą su grikiais.
Antroji diena: falafelių šou
Šiandien aš būsiu protingesnė. Vakarykščių klaidų tikrai nekartosiu, o valgymą paversiu… žaidimu! Prisiskaičiau iki soties protingos literatūros, kaip nemėgiamas daržoves užmaskuoti, suintriguoti juos patiekalo spalvomis, dėlioti iš maisto ne sveikuoliškas piramides, bet… Lego pilis.
Pasirenku dar įdomesnę Saulėjos žaidimo metodiką – gaminti drauge. Dar iš vakaro imu sukti galvą, kokį čia sveikuoliškesnį receptuką internete surasti. "Vaikams nereikia sudėtingų patiekalų – jiems patinka paprastas maistas", – skaitau viename kulinariniame tinklaraštyje. Ot naujiena! Pati žinau, kad maniškė ištisomis savaitėmis gali krimsti vienas ir tas pačias bulves, keptas orkaitėje.
Staiga šauna į galvą mintis. Kai atostogavom Jordanijoje, maniškė ten ragavo falafelių – jai patiko. Kirtom su jogurtu, humusu ir šviežiomis daržovėmis. Blogiausiu atveju, jei ir nevalgys, tai bent paskanaus kažko naujo. Aš gi metodiškai pasikausčiusi, žinau, kad prie naujų patiekalų vaikus turime pratinti kantriai ir pamažu. Kažkur skaičiau, kad reikia mažiausiai 12–15 kartų leisti paragauti naujo produkto, pripratinti prie jo vaizdo akis, prie skonio – liežuvio receptorius…
Avinžirnius užmerkiau dar iš vakaro, o per pietus mūsų ankštoje devynių kvadratų virtuvėje prasidėjo tikras kulinarinis šou. Trintuvėje smagiai sau trenkė pasiutpolkę "avių žirniai" su visais įmanomais rytietiškais prieskoniais. O smagiausia dalis abiem buvo formuoti tuos "rafaeliškus" rutuliukus, kuriais iš pradžių draugiškai apsimėtėm (it kokiom parudusio sniego griūžtėm), o paskui šovėm juos… ne, ne į orkaitę, bet į įkaitintą aliejų, ir laukėme, kol šie išdykėliškai besivartaliodami gražiai apskrus.
Iš dalies, aišku, nusižengiau mūsų nerašytai mamyčių sutarčiai – jokio gruzdinto maisto visą savaitę! Bet žiūrėkime iš esmės: falafeliai gavosi labai maistingi. O svarbiausia – Saulėja juos valgė! Mes netgi nusprendėme kitą sykį juos paturbinti (atleiskit, tai Saulėjos žodis). Žodžiu, rytoj mes juos pagardinsime maniškės be proto mėgstamomis sezamo sėklomis ir žalumynais. Virsime ne aliejuje, bet kepsime orkaitėje. Be riebalų.
Trečioji diena: neleisti rinktis?!
Nežinau, verkti ar juoktis, bet mano mielosios draugės trečiąją dieną nusprendė nebetampyti savo alkanų tigriukų už ūsų ir nusivesti juos į kokią nors mėgstamą kavinę. Vos pasiėmusios po sveikuoliškos imbierinės arbatos taurę palaimingai užgiedojo: "Na ką, angelėliai, valgysim šįkart pietums?" Ir prasidėjo…
Picą! Bulvytes! Kolos! Ar čia yra dešrainių? O tada aiškink vėjui laukuos, kad šitokie pietūs būtų pačioje maisto piramidės papėdėje, o mes, mamos, gi nusprendėme pasiekti pačią valgymo ir sąmoningo mintijimo (maisto tema) viršūnę!
Kažkur buvau skaičiusi, kad močiutės dažniau su savo maistu perduoda ne maistines medžiagas, bet meilę.
Vakarop, kai sotūs (nes savo pasiekę) tigriukai gulėjo lovelėse, mamos sunerimusios tukseno žinutes į mūsų viber’io grupę. "Maniškis, kai pasakiau, kad dešrainio šiandien negaus, pakėlė tokį triukšmą…" – rašė viena. Kita guodėsi, kad prisivalgė už tris visai savaitei, nes dvyniams užsakytus žuvies kepsnelius teko sukirsti pačiai…
"Ech, jūs! – protinu drauges (nors trečią dieną tempdama be įprastinių dviejų puodelių kavos jaučiuosi ne tokia jau ir protinga). – Nuėjusios į kavinę ir paklaususios, ką šiandien valgysim, jūs padarėte chrestomatinę visų gimdytojų daromą klaidą. Jūs leidote vaikui rinktis. Aišku, kad jis pasirinko ne sveiką, bet jam įprastą maistą. Kai eisite pietauti kitą sykį, leiskite jiems rinktis tik iš anksto jūsų apgalvotų patiekalų. Ir, savaime suprantama, nė kojos nekelkite į tokias vieteles, kur galima rasti jiems įprastų bulvyčių fri ir mėsainių. Kaip gali sąmoningėti vaikai, jei jų mamos?.. – čia aš padarau ilgą reikšmingą pauzę. – Turime pradėti nuo savęs. Nuo mūsų virtuvės stalčių, spintelių, vazelių, kuriose ojojoj kiek visokio gėrio – spragėsių likučių, kramtomų gumų, plotkelių, guminukų, šokoladukų ir t.t. Baigta. Nuo rytojaus visuose dekoratyviniuose dubenėliuose puikuosis tik studentiškas maistas – riešutai, razinos ir sveikuoliški trapučiai. O dar – spalvingi ir dailiai šiaudeliais ar kitomis formomis supjaustyti vaisių, daržovių gabaliukai. Hasta la vista, nesveikieji saldėsiai!"
Ketvirtoji diena: daržovių orkestras
Vakar dar buvę skoningos, šiandien obuolių skiltelės voliojasi jau parudę, kaip pernykščiai rudeniniai lapai. Morkytės apvytę it guminės… Žodžiu, kol kas naujieji tarpuvalgių užkandžiai laukia savo šlovės valandos, o mes jau beveik visą valandą rašinėjamės žinutėmis, kas toliau?
"Nepasiduokime nuo pirmos nesėkmės! – rašau joms. – Juolab, kad artėja žiema. Plintant ligoms ir puolant virusams sveika mityba padėtų sustiprinti vaikų imunitetą. Tik, šiukštu, mielosios, venkite to žodžio sveikas. Šiuolaikiniam jaunimui tai veikiau neskanaus maisto sinonimas. Turime pasistengti jo neminėti, o nuėjusios į parduotuvę truputį pagudrauti. Kitaip sakant, įtraukti į gero maisto paieškas ir pačius vaikus. Tegul ieško. Juk galime drauge studijuoti maisto ženklinimo etiketes, jų sudėtį."
Staiga ligi tol buvusi kažkur už ryšio ribų į mūsų pokalbį įšoka paskutinioji eksperimento dalyvė ir entuziastingai didžiosiomis raidėmis ekrane išbarbena vieną vienintelį žodį: "Eureka!" Tai reiškia, kad ji kažką žino! Tik ką?
"Klausykitės daržovių muzikos, – iškilmingai pareiškia ji. – Mes su Kristupu tai padarėme ir… tadammmm!" Pasirodo, sumani mamytė pastebėjo, kad kiekvienos daržovės krimstelėjimas skamba vis kitaip. Tada pasiūlė savo penkiamečiui sūnui surengti… daržovių orkestrą. Kol buvo baigtas triaukšti, kramsnoti, čekšėti, žiaumoti visas įvairiaspalvių daržovių traškučių dubuo, gimė tikra daržovių simfonija. "Ir jūs pamėginkit, – ragino ji. – Su savo vaikais paklausyti, koks garsas graužiant morkas, o koks – kalafiorus!
Penktoji diena: gyvasis vanduo
Greitai bus savaitė, kai visos eksperimento dalyvės vietoj rytinės kavos sutartinai maukiame ne kavą ar arbatą, bet vandenį su šlakeliu obuolių acto ar citrina. Draugių namuose stovi specialūs vandens filtrai, kuriais jos labai didžiuojasi. O aš šįryt savo daugiabučio laiptinėje kaktomuša susiduriu su nelengvą kuprinę ant pečių tempiančia kaimyne.
Jaučiausi beviltiškai apgauta ir dar kieno?.. Savo pačios mamos. Įdomu, nuo kada ji tapo tokia sveikuolė?!
Pasirodo, toji keletą kartų per savaitę pėdina į netoli namų esantį Kleboniškio mišką. Kaip pati sako, pas šaltinėlį, o iš jo kaskart parsineša penkialitrį gyvo vandens. "Kai blogai jaučiuosi ar patingiu eiti prie šaltinio, tada darau taip: prisileidžiu iš krano vandens į plastikinį butelį ir jį užšaldau", – protina mane. "Kas iš to?" – karpau ausimis. "Ogi tas, kad užšaldytas kameroje ir kambario temperatūroje atšildytas vanduo tampa tirpsmo vandeniu, – kantriai aiškina. – Jame, žinok, nebelieka jokių cheminių priemaišų. Pakinta net jo molekulių struktūra. Aš net turiu tokio japono knygą, kuris fotografavo tirpstančio ledo kristalus. Tai jis sako, kad vanduo turi atmintį. Jei su juo gražiuoju – vandenėlis bus ilgai šviežias, skanus, bet jei su barniais ir pykčiais – ojojoj… Suges bematant."
Man labiau patinka šaltinėlio idėja (kol iki jo nupėdinsiu, dar ir žingsnių rekordą pasidarysiu, į feisbuką skaičius įsidėsiu). Tad kitą rytą jau trepsime abi su Saulėja prie laiptinės, tuščiais vandens bambaliais rankose. Kaimynės laukiame.
Nepatikėsit, kiek buvo džiaugsmo Saulėjai, patekusiai į gražią miško laukymę, kur tyliai gurgėjo mažutėlis upeliukas. Jo srovelė atrodė tokia menka, kad ėmiau abejoti kaimynės žodžiais – ir kaip jai pavyksta kaskart iš jo prisivarvinti po penkis litrus vandens?! Mums belaukiant, kol prikapsės pilnos talpos stebuklingųjų gyvybės lašų, į eilę rinkosi žmonės.
Grįžusios namo šaltinio vandens nešaldėme. Žodžiu, vandenukas tyras, kokybiškas – tik gerkite į sveikatą. Taip ir padarėme. Supylėme jį į patį gražiausią krištolo ąsotį, šalia pastatėme pačią gražiausią taurę ir paragavome. "Tokio skanaus vandens, – laiminga pareiškė mano dukra, – dar nesu gėrusi".
Vakare, žinia, viską raportavau mūsų eksperimento dalyvėms. Visos be kalbų sutarėme, kad kartą per savaitę darysime pėsčiųjų žygį su vaikais prie šaltinėlio pasisemti gardžiojo gyvybės vandens. Ir juo pakeisime visus lig tol mūsų virtuvėse karaliavusius gazuotus vandenis ir sultis.
Šeštoji diena: močiutės gudrybės
O šeštadienio rytą savo angelėlį išvežiau pas močiutę. Žinoma, vos ne į dantis įdėjau griežtą, raudonu markeriu prikeverzotą, draudžiamų maisto produktų sąrašėlį. Jokių sausų pusryčių, batonų, koldūnų, žuvies pirštelių, pieniškų dešrelių ir bulvyčių fri. Ir jokių pasiteisinimų, kad "KĄ NORS geriau lai valgo nei NIEKO!"
Atsisveikindama dar mestelėjau keletą puikių idėjų, kad bulvių košę su trintais brokoliais galima pavadinti "Šreko pelke", o kalną makaronų (tik būtinai iš viso grūdo kvietinių, o dar geriau – ruginių miltų) – bundančiu ugnikalniu, kuris tuoj tuoj išsiverš raudonu pomidorų padažu…
Tiesą pasakius, mažai tikėjau, kad mano žodžiai padarys mamai reikiamą įspūdį. Kažkur buvau skaičiusi, kad močiutės dažniau su savo maistu perduoda ne maistines medžiagas, bet meilę. Sekmadienio vakarą atvažiavau pasiimti Saulėjos, o ši, dar man nespėjus įeiti į vidų, kad ims pasakot…
"Mama, šiandien mes buvome ūkininkų turgelyje. Pirkome visokio maisto!" Kažkodėl žodis "visokio" tą akimirką manęs nenuteikė optimistiškai. Žodžiu, mano mergina prisiragavo visokiausių ūkininkų siūlomų gardumynų – nuo liofilizuotų uogų iki vaisių saldainių su juoduoju šokoladu, nuo ožkos sūrių iki visokių sveikuoliškų sausainių iš žirnių bei grikių miltų. "Mam, – springdama iš jaudulio pasakojo ji, – ir kokių tik rūšių obuolių ten nerasi! Visų ragavome. Bet skaniausi man buvo, močiut, kokie?.." – "Ligolio, – aidu iš virtuvės atitaria močiutės balsas. – Žinok, kad tavo dukrai šiuo metu labiausiai patinka ligoliai."
Jaučiausi beviltiškai apgauta ir dar kieno?.. Savo pačios mamos. Įdomu, nuo kada ji tapo tokia sveikuolė?! Tai ji įkalbėjo mano Saulėją auginti saulėgrąžų daigus. Ant palangės. Tai dabar abi svaigsta, kaip pirks nekepintų ir nesūdytų saulėgrąžų sėklų, negilių indelių ir žemių, o paskui ieškos internete, kaip reikia tas sėklas daiginti teisingai.
Mano mama – stebukladarė! Gaunu atgalios savo draudžiamų produktų sąrašėlį ir nedidelį indelį saulėgrąžomis kvepiančių daigų. Dar – burokėlių ir morkų traškučių, negliaudytų lazdyno riešutų. "Stebuklai slypi paprastuose dalykuose", – juokiasi mama, cituodama vieną mylimiausių mano dukros vaikystės pasakų apie mergaitę Dorotę, Kaliausę, Geležinį Medkirtį ir bailųjį Liūtą, keliavusius pas Didįjį Smaragdo miesto burtininką.
