„Kone visos tarybiniais metais patirtos istorijos yra vertos knygos puslapių. Pavyzdžiui, už televizijos ekrane parodytus reportažus ne kartą teko aiškintis saugumiečiams. Viena tokių istorijų – pasakojimas apie vyriškas trumpikes. Filmavome siuvyklą, kuri gavo naujas siuvimo mašinas. Paminėjau, kad su nauja įranga bus pasiuvama kur kas daugiau trumpikių tarybinės Lietuvos vyrams. Ši naujiena ne juokais įpykdė aukštus pareigūnus, mat aš, pasirodo, įvardindamas siuvamų trumpikių kiekius, išdaviau valstybinę paslaptį. Esą priešai pagal įvardintus kiekius ir trumpikių dydžius galėjo apskaičiuoti, kiek Lietuvoje yra kariuomenei tinkamų vyrų“, – pasakos televizijos žurnalistas Skirmantas Pabedinskas.

Tuo metu rašytojas ir žurnalistas A. Užkalnis, neseniai pristatęs knygą apie pirmąjį Lietuvos atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį, pasidalys kita ne ką mažiau kurioziška situacija. „Buvo laikai, kai Lietuvoje atsirado pirmieji bananai. Tada jų kilogramas kainuodavo šešis dolerius ir nusipirkti jų galėjai tik vadinamose valiutinėse parduotuvėse. O tai reiškė, kad jų nusipirkti galėjo tik pasiturintieji. Gavau aš dolerių ir, žinot, ką padariau? Nusipirkau bananų. O tada išdidžiai ėjau Vilniaus gatve ir juos valgiau. Valgiau taip, kad į mane visi žiūrėtų. Vardan to dėmesio buvo verta išleisti šešis dolerius“, – juoksis A. Užkalnis prisipažinęs, kad anais laikais uždirbdavo gerokai daugiau nei jo mama ir galėdavo sau leisti rengtis importiniais drabužiais bei valgyti gurmanišką maistą.

Specialiai į LNK laidos „Valanda su Rūta“ filmavimą iš Prancūzijos atvykusi rašytoja Erika Umbrasaitė studijoje dalysis gyvenimo Prancūzijos provincijoje ypatumais. „Per dešimt metų, kuriuos su vyru gyvename Dordonės regione, pastebėjau daugybę prancūziško gyvenimo įdomybių. Pavyzdžiui tai, kaip jie subtiliai reaguoja į meilės romanus. Visi žino, kad daugeliui prancūzų turėti meilužį ar meilužę – savaime suprantamas dalykas. Net yra numatytas laikas meilės pasimatymams – nuo 12 iki 14 val. ir nuo 17 iki 19 val. Paskutinis skandalas, kai buvo paviešintas kandidato į Paryžiaus merus Benjamino Griveaux vaizdo įrašas, kuriame jis tenkino savo aistrą, puikus įrodymas, kaip prancūzai subtiliai reaguoja lovos reikalus. Niekas nekalė politiko prie kryžiaus. Prancūzai atleidžia neištikimybę, kas lietuvaičiams labai sunkiai suvokiama, nes mano, kad „nuėjimas į kairę“ gali atgaivinti išsikvėpusius santykius“, – pasakos rašytoja E. Umbrasaitė.

Žmonės ir toliau nemato Eurolygos krepšinio rungtynių. Tai kažkoks nesusipratimas.

Eurolygoje jau baigė įsibėgėti krepšinis, jau ir ketvirtasis turas. Komercinis televizijos kanalas taip užvaldė Eurolygą, kad žiūrovai nemato net vaizdo įrašų. O kiek kartojamų įrašų net po keletą kartų rodo iš Rusijos Vieningosios lygos krepšinio varžybų, tai net koktu darosi. Pasipiktinę krepšinio sirgaliai, kiek tenka pasikalbėti tiek Gargžduose, tiek šalyje, nesuvokia, kodėl šiam televizijos komerciniam kanalui tenka žalia gatvė, kokie jo nuopelnai?

Gargžduose rinkti Seimo nariai atsako labai lakoniškai: tokia sutartis. Kas ją pasirašė, kas įgaliojo tokią sutartį pasirašyti, net sporto vadovai suprantama kalba sirgaliams nepaaiškina, tyli.

Kokia čia valstybinė paslaptis?

O sporto metraštis primena, kaip močiutės, ligoninėje rankose laikydamos rožinius, melsdavosi, kad tik "Žalgirio" vyrai laimėtų prieš tuometę Maskvos CASK. Niekas tada neatėmė galimybių stebėti rungtynių: pamenu, kiek būta džiaugsmo, nacionalinio pasididžiavimo.

Dirbau mokytoju tuometėje Gargždų "Kranto" vidurinėje mokykloje. Peržengęs kabinetą ir susitikęs su mokiniais, išgirstu vieno jų balsą: "Mokytojau, "Žalgiris" laimėjo, mes laimėjome".

"Valio, valio, – jau kartojo visa klasė. – Mes laimėjome. Lietuva laimėjo."

Tai buvo proga nuoširdžiai pasidžiaugti su vaikais. Nors pamokos pasirengimo plane buvo pokalbis apie Kazio Binkio poeziją, bet klasės emocijos buvo visai kitos, todėl greitai persiorientavau į tą netikėtą temą – pasidžiaugti savo "Žalgirio" vyrais. Komandoje tada nebuvo užsieniečių, žaidė vien tik lietuviai.

Daug metų nuplasnojo, keli dešimtmečiai praėjo nuo tos pamokos, kurią ir aš primiršau, tačiau tos klasės mokinys, jau dabar tėvas, sutiktas poliklinikoje, netikėtai priminė. "Mokytojau, kokia buvo šventė, kurią jūs leidote mums, nors trumpai tada švęsti, pasidžiaugti Lietuva. Sakykite, kas dabar darosi Lietuvoje, kad negalime matyti savų šalies komandų rungtynių ne bet kur, o Europoje. Tas mėnesinis 39 litų mokestis ne visiems pagal kišenę.Va, kaip iš vargšo žmogaus traukia litus tie iš kažkur atsiradę verslininkai. Jiems nusispjauti į tą mūsų Lietuvą", – piktinosi žmogus.

Buvusio mokinio priekaištams pritariau, bet širdyje džiaugiausi, kad krepšinis žmogaus sieloje paliko tokį neišdildomą įspūdį visam gyvenimui. O dabar komerciniais sumetimais tokia populiari sporto šaka pamažu varoma į pogrindį.

Albinas Klizas, Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pirmininkas