Kolonėlių mažėja
Dalis Vilniaus gyventojų iki šiol namuose neturi vandentiekio ir nuotekų tinklų. Vieni jų tebesinaudoja šuliniais, kiti jau dešimtmečius vandens į namus atsineša iš vandens kolonėlių, įrengtų gatvėse.
Vandens kolonėlės Vilniuje atsirado kartu su vandentiekiu – po 1914 m. Istoriškai jos atsirado tose miesto vietose, kuriose prieš daugelį dešimtmečių būdavo nuspręsta neįrengti centralizuotų nuotekų tinklų, o į mikrorajoną tebūdavo atvedamas vandentiekis. Vadovautasi logika, kad jei namuose nėra galimybių išpilti nuotekų, nebus galimybių ir atsukti vandens čiaupo. Todėl vandens miestiečiams tekdavo atsinešti iš lauko.
Kaip "Vilniaus dienai" teigė vandens kolonėles prižiūrinčios bendrovės "Vilniaus vandenys" komunikacijos koordinatorius Dalius Drevinskas, istoriškai Vilnius vystėsi ir plėtėsi netolygiai, todėl iki šių dienų išlikę kvartalų, kuriuose gyvenimas mena žymiai senesnius laikus.
Tiesa, vandens kolonėlės – tai reliktas, kuris nyksta, nes Vilnius modernėja, o "Vilniaus vandenys" nuolat vykdo vandentiekio tinklų plėtrą, mažina vandens kolonėlių skaičių mieste. Tose vietose, kur nebelieka poreikio gyventojams apsirūpinti geriamuoju vandeniu iš kolonėlių, jos uždaromos.
Net jei "Vilniaus vandenys" sudaro sąlygas atsivesti vandenį į būstą, dėl finansinių problemų sau tai gali leisti ne visi vilniečiai.
Kiek vandens kolonėlių Vilniuje buvo prieš šimtą metų, nėra žinoma, bet prieš tris dešimtmečius sostinė tokių kolonėlių tebeturėjo apie tūkstantį. Per tiek metų jų skaičius sumažėjo, tačiau šis XX a. pradžios reiškinys sostinėje neišnyko. Tiesa, nyksta: 2000 m. jų buvo 644, 2007 m. – 533.
Šiuo metu "Vilniaus vandenys" prižiūri 387 vandens kolonėles. Skaičiuojama, kad vandens kolonėlėmis naudojasi mažiau nei 1 proc. bendrovės klientų – iš viso apie 2 tūkst. Iki metų galo planuojama uždaryti dar keliolika vandens kolonėlių. Kitais metais jų skaičių bus siekiama sumažinti dar bent penkiomis dešimtimis.
Jungiasi ne visi
Demontuojamos vandens kolonėlės tuomet, kai tam tikroje miesto dalyje išplėtojamas vandens tiekimo ir nuotekų tinklai, t. y. sudaromos galimybės prie jų prisijungti toje vietoje gyvenantiems miestiečiams. "Vilniaus vandenys" atveda vandentiekį iki namo, o gyventojams belieka įsirengti sistemą viduje.
Tačiau, D.Drevinsko teigimu, net esant vandentiekio ir nuotekų tinklų kaimynystei, ne visi gyventojai linkę prisijungti, dažniausiai – dėl mažų finansinių galimybių. Juk tam, kad būtų galima naudotis vandentiekiu name, reikia įrangos, investicijų prisijungimui prie centralizuoto tinklo, o tą išgali ne visi.
Teisės aktai "Vilniaus vandenis" įpareigoja tiekti geriamąjį vandenį ir bendrovė siekia jį tiekti į namus. Tačiau jei gyventojas pasirenka likti su kolonėle ir neturėti namuose nuotekų tinklų, vanduo ir toliau tiekiamas į kolonėlę.
Mokėti reikia
D.Drevinskas tikino, kad vanduo į kolonėles atiteka iš tų pačių 40–180 m gylio gręžinių ir tokios pat geros kokybės, kaip ir į visų likusių vilniečių namus. Jose tiekiamas vanduo lygiai taip pat stebimas bendrovės geriamojo vandens laboratorijoje, kurioje kasdien atliekami mikrobiologiniai, fizikiniai ir cheminiai geriamojo vandens tyrimai. Visas vandens kolonėles nuolat prižiūri "Vilniaus vandenų" specialistai, jie šalina pasitaikančius gedimus.
"Gyventojai, kurie naudojasi geriamojo vandens kolonėlėmis, už vandenį moka tokiu pačiu principu, kaip ir visi kiti klientai – dauguma kolonėlių yra aprūpintos vandens skaitikliais, kitur įmokos suskaičiuojamos pagal bendrus miesto gyventojų suvartojamo vandens vidurkius", – pridūrė "Villniaus vandenų atstovas.
Anot jo, stebint miesto ir vandentiekio plėtros tendencijas, matyti, kad kolonėlių žaibiškai atsisakyti nepavyks. "Vilniaus vandenys" imtis drastiškai naikinti kolonėlių negali, nes taip nukentėtų tie gyventojai, kurie neturi galimybių kitaip apsirūpinti vandeniu.
