Lietuvos akordeono mokykla yra žinoma ir vertinama visame pasaulyje. Lietuviai tarptautiniuose konkursuose nuolat laimi prizines vietas, pedagogai yra žiuri nariai, atlikėjai yra tikri savo srities profesionalai. Viena iš neatsiejamų Lietuviškos mokyklos formuotojų yra VDU Muzikos akademijos (MA) Akordeono katedra, kuri šiemet švenčia savo dešimtmetį.

Per šį trumpą laikotarpį nuveikta daug darbų, įeisiančių į Lietuvos akordeono istoriją. Aukštą katedros pedagogų profesionalumą liudija išauginti nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatai – L. Salijus, A. Rakauskas, V. Danielius, A. Daučianskaitė, A. Daučianskas, V. Jurkšienė, A. Petrauskaitė ir kiti. Studentai tapo prestižiškiausių tarptautinių konkursų nugalėtojais ir laureatais, aktyviai koncertuoja Lietuvoje ir už jos ribų. Šviesaus atminimo katedros vedėjo Kazio Stonkaus ir jo kolegų Gražinos Lukošienės, Mindaugo Labanausko dėka Kaune buvo surengti vieni žymiausių tarptautinių konkursų – „Coupe Mondiale“, „Trophe Mondiale“, jų metu lankėsi akordeonininkai iš viso pasaulio. Meistriškumo pamokas vedė geriausi akordeono pedagogai – V. Semionov, E. Moser, A. Nebel, M. Bone, G. Dellarole, M. Bjeletič ir daug kitų. Katedros studentai ir alumnai pasaulyje yra vertinami tiek kaip klasikinės muzikos atlikėjai, tiek pramoginės muzikos, džiazo.

Organizatorių nuotr.

VDU MA Akordeono katedra dėkoja šviesaus atminimo prof. P. Bingeliui, Kauno valstybinės filharmonijos vadovui J. Krėpštai, akordeonistų draugijos pirmininkei G. Lukošienei ir B. Rušėnienei, Lietuvos nacionalinės akordeonistų sąjungos viceprezidentui M. Labanauskui, šviesaus atminimo prof. K. Stonkui, doc. G. Mameniškiui ir doc. P. Velikiui, VDU MA dekanui S. Geruliui, prodekanei D. Bukantaitei ir visiems prisidėjusiems prie katedros kūrimo ir puoselėjimo, jos sėkmingos veiklos.

K. Stonkus skatino ne tik groti akademinį repertuarą, bet ir kurti savo kompozicijas, todėl koncerte skambės daug autorinių kūrinių. Lapkričio 28 dieną 18 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje griaudės akordeonas. Jubiliejiniame koncerte dalyvaus VDU MA akordeono katedros studentai ir absolventai L. Salijus, G. Manzurovas, M. Kundrotas, A. Petrauskaitė, D. Dombovskis, V. Danielius, A. Daučianskas, šiuo metu dirbantys dėstytojai G. Mameniškis, A. Rakauskas, P. Velikis. O jiems talkins visas būrys scenos bendraminčių: VDU kamerinis orkestras (dirigentas Vytautas Lukočius), Neda Malūnavičiūtė (vokalas), Lina Rovaitė (vokalas), Artūras Anusauskas (fortepijonas), Leonardas Bėkša (fortepijonas), Kristina Jeganian (fortepijonas), Dmitrijs Mihailovs (klavišiniai) Arman Isojan (kontrabosas), Nerijus Ardzevičius (kontrabosas), Michails Novikovs (mušamieji), Gražvydas Dimbelis (mušamieji).

Akordeonas – yra jaunas, modernus, išsikovojęs savo vietą pasaulyje, vienas iš unikaliausių ir universaliausių instrumentų. Toks bus ir jubiliejinis katedros koncertas, kuriame skambės akademinės muzikos kūriniai, džiazas, autorinė muzika. Girdėsite akordeoną solo, su kameriniu orkestru, įvairių ansamblių sudėtyse. Koncerto programoje: Arvydo Malcio, Viačeslav Semionov, Viktor Vlasov, Andrea Di Giacomo, Camille Saint-Saëns, Chick Corea, Richard Galliano, Eddy Louiss, Benny Golson kūriniai bei autorinės atlikėjų kompozicijos.

Nepamirštamo visiems vakaro su VDU MA Akordeono katedra akordeono garsų apsupty!

1906 m. Vilniuje buvo pastatyta pirmoji lietuviška opera – Miko Petrausko „Birutė“, 1920 m. Kaune – Lietuvos valstybės operos tradiciją pradėjusi Giuseppe's Verdi „Traviata“. Jas abi sujungė Kipras Petrauskas, pirmoje operoje atlikęs nedidelę Birutės brolio partiją, antroje – pagrindinę tenoro, Alfredo, partiją. Sėkmingas pasirodymas pirmoje operoje jam padėjo išvykti studijuoti į Imperijos sostinės Sankt Peterburgo konservatoriją, toliau – pasirodymai studentiškuose spektakliuose, debiutas Maskvoje ir darbas Peterburgo Marijos teatre, o Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais – karjeros viršūnė ir gastrolės Europoje ir Pietų Amerikoje. Kuo tai susiję su tarptautiniu projektu – Lietuvos universiteto 100-mečiui skirta Victoro Herberto opera „Išdykėlė Marietta“? Pirmiausia tuo, kad, norint pasiekti aukštumų, reikia nuo ko nors pradėti, arba tuo, kad ir K.Petrauskas kažkada buvo studentas.

Legendinė operetė

„Išdykėlė Marietta“ („Naughty Marietta“) – JAV kompozitoriaus, violončelininko ir dirigento Victoro Herberto (1859–1924) viena iš 43 operečių, pirmą kartą pastatyta 1910 m. JAV ir sėkmingai vaidinta Brodvėjaus ir Niujorko teatre, vertinta kaip didžiausias V.Herberto pasiekimas.

Buvo leidžiamos operetės muzikos gaidos ir plokštelės, 1935 m. ir 1955 m. sukurti muzikiniai filmai. „Išdykėlė Marietta“ – operetė apie stipraus charakterio moterį, ir tai nenuostabu, nes jos libreto autorė – JAV dramaturgė, dainų tekstų ir libretų autorė Rida Johnson Young (1875–1926), ir, reikia pripažinti, moters protas, žodis, pasirinkimas nuolatos pabrėžiamas veiksmo posūkiuose.

Nuotaika: Muzikos akademijos studentų energija, įsitraukimas į vaidmenis kompensavo teatro pastatymui įprastos, pasakojimo foną kuriančios scenografijos stygių. / Laimučio Brundzos nuotr.

Operetės siužetas nesenstantis – meilė nugali viską, tačiau dėl to reikia kovoti, o ne daryti tai, ko tikisi kiti. Kartu joje yra visko, ko reikia: arijų, duetų, ansamblių, žygiavimų ir šokių, persirengimų, ginklų, marionečių ir makaronų. Spektaklio pradžioje pasijutau taip, tarsi būtų Karibų piratų laikai, nes iš revoliucijos apimtos Prancūzijos su kraičio skrynelėmis plaukė nuotakos, su pinigais negalinčios išsiskirti net pirato akivaizdoje – nes kaipgi jos paskui ištekės? Tuomet – kareiviai, Naujasis Orleanas, gubernatorius, čigonė, laisvalaikiu pirataujantis gubernatoriaus sūnus, marionečių teatrą turintys italai, savęs ir meilės paieškos – viskas dera tarpusavyje.

Mariettos vaidmuo atskleidžiamas nuo pat operetės pradžių – užpuolus piratams, ji nepraranda drąsos ir šalto proto, atvykusi į Naująjį Orleaną kovoja už save ir, regis, įspeista į kampą, sugeba sutvarkyti ne tik savo, bet ir kitų gyvenimus. Tačiau nenustodama galvoti Marietta kartu ieško to, kuris sugebės pabaigti jos sapnų melodiją, nes tik su juo bus laiminga.

Žiūrėjau į juos ir tarsi mačiau jaunus kiprus petrauskus, adeles galaunienes, antanus kučingius, atsakingai ir su didžiuliu pasimėgavimu darančius viską, ko ėmėsi.

Plėtojantis operetės veiksmui herojai keičiasi, įgyja išminties – pradžioje aštraus liežuvio moters bijantis Kapitonas Dickas ir net neplanuojanti įsimylėti Marietta naiviai pasižada būti tik draugais, čigonę mylintis ir dovanomis ją apipilantis gubernatoriaus sūnus ir piratas Etienas nesiryžta apie tai pasakyti tėvui, seržantas Simonas ieško gyvenimo prasmės, o pabaigoje visi randa savo vietą po saule. Ir tik Mamma Lucia beveik visada yra patenkinta gyvenimu – juk ji gamina tokį puikų makaronų padažą!

Smagiai suskamba ir operetės sukūrimo laikotarpio (o dar ir šių laikų?) momentas: jeigu kas nors – visada galima pabėgti (be abejo, su pinigais) į Pietų Ameriką ir ten gyventi ant jūros kranto.

Kūrybinis polėkis

Metas iš istorinių kontekstų grįžti į Kauną, kur Kauno valstybinėje filharmonijoje gegužės 8-ąją šią operetę parodė VDU Muzikos akademijos studentai.

Profesionalai – režisierius iš Didžiosios Britanijos Michaelas Woodwoodas, muzikos vadovė prof. Sabina Martinaitytė, projekto vadovė prof. Audronė Eitmanavičiūtė, koncertmeisterė Kotryna Kaklauskaitė. Dailininkų, kostiumų dizainerių, kaip ir orkestro ar dirigento, čia nebuvo. Charizmatiškieji profesorių S.Martinaitytės ir A.Eitmanavičiūtės auklėtiniai per tris intensyvaus darbo savaites ne tik sukūrė vaidmenis, bet ir pasirūpino konceptualia (lietuviškai – kuklia) scenografija (šaltinio neminėsiu, nes tai būtų reklama) ir minimaliais garso efektais.

Buvo nepaprastai malonu matyti, kaip būsimosios operos žvaigždės parengė ir jaunatviška energija užpildė sceną, spėdami persikūnyti į įvairius vaidmenis, pakeisti scenografiją, po spektaklio atskubėti apkabinti profesorių (nenuostabu, juk dauguma jų – studentai) ir kruopščiai sutvarkyti rekvizitą. Žiūrėjau į juos ir  tarsi mačiau jaunus kiprus petrauskus, adeles galaunienes, antanus kučingius, atsakingai ir su didžiuliu pasimėgavimu darančius viską, ko ėmėsi, ir profesorių akių šviesą ir šilumą stebint taip greitai augantį jaunimą.

Išdykėlės, tiksliau, drąsios, valingos, valiūkiškos ir švelnios Mariettos sudėtingą, iššūkių kupiną partiją puikiai atliko Ugnė Matukaitytė. Itin žavus buvo kilnus ir gudragalvis Kapitonas Dickas – Gytis Murauskas. Klastingojo Etieno Grandeto, o kartu ir pirato Jeano Lafito vaidmenį puikiai atliko Rokas Jasikas.

Smagiai Seržanto Simono vaidmenį suvaidino Marius Bytautas. Tiesiog daugiaveidė buvo puikioji Vita Džiulna, atlikusi Čigonės Adah vaidmenį, o Emilija Bagdonaitė nuostabiai tiko lengvabūdės Lizettės vaidmeniui. Puikiai atsiskleidė Paulius Katiliavas, gavęs kažin kur darbus atidėliojančio Gubernatoriaus Grandeto vaidmenį.

Laimučio Brundzos nuotr.

Dabar pagyrimai skrenda profesionalams, nes operetėje, kurioje ir kalbama, ir dainuojama, savo vietą rado tiek studijas baigę ir baigiantys studentai, tiek pradedantys. Noriu pagirti nedidelius, tačiau gražius vaidmenis atlikusias aukštuomenės damas Melanie – Violetą Šimoliūnaitę ir Ninette – Vasarę Gritėnaitę-Bytautienę, Rodolfo – Kristupą Baužą, o labiausiai – kerinčiąją Mammą Lucią – Ievą Vaivadaitę. Ir reikia nepamiršti, kad prireikus visos merginos buvo nuotakomis, o visi vaikinai – kareiviais, o visi kartu – baliaus svečiais.

Neįkainojama patirtis

„Išdykėlė Marietta“ – jau antras VDU Muzikos akademijos ir režisieriaus M.Woodwoodo projektas. Pirmasis – Wolfgango Amadeus Mozarto „Figaro vedybos“ – dalyvavo keturiuose tarptautiniuose muzikos festivaliuose Lietuvoje ir buvo parodytas Londono Kenetho More'o teatre.

Tokių vadinamųjų kišeninių spektaklių pradžia buvo prof. A.Eitmanavičiūtės režisuota Franzo Leharo operetė „Linksmoji našlė“, įvairiuose Lietuvos miestuose parodyta beveik 20 kartų. Dar vienas projektas – Miko Petrausko opera „Eglė žalčių karalienė“, kurios spektaklius nutraukė pandemija.

Tokie pastatymai yra puiki patirtis jaunimui, kurie ne tik dainuoja, bet ir kuria vaidmenis, patys ieško dekoracijų, jas gamina.

Svarbu pastebėti, kad šiuose spektakliuose dalyvauja ne tik vis dar studijuojantys studentai, bet ir VDU Muzikos akademijos absolventai. Taip operoje „Figaro vedybos“ grafo Almavivos vaidmenį atliko Andrius Apšega ir Rytis Janilionis. „Išdykėlėje Mariettoje“ Kapitono Dicko vaidmenį atlieka ne tik Gytis Murauskas, bet ir Jurgis Jarašius.

Reikia pripažinti, kad tokie pastatymai yra puiki patirtis jaunimui, kurie ne tik dainuoja, tačiau ir kuria vaidmenis, patys ieško dekoracijų, jas gamina, kolektyviai aptaria aprangos klausimus ir kitas detales. Kaip tikrame teatre stato spektaklį ir susipažįsta su visomis šios srities smulkmenomis – kaip kažkada jaunasis K.Petrauskas.

Ar galėtų būti geriau? Galėtų būti puošnių ir turtingų dekoracijų, konceptualių, daugiareikšmių kostiumų, džiuginančių akis ir grasinančių paskandinti smagų operetės turinį. Tačiau aš kuo puikiausiai mačiau audringą jūrą, kraičio skryneles, kaukių balių Naujojo Orleano gubernatoriaus rūmuose, beveik užuodžiau Mammos Liucijos makaronų padažo kvapą ir net patikėjau ginkluotu nedorėliu Etjenu. Tam juk ir yra teatras!

Laimučio Brundzos nuotr.

Man nuostabiai tiko fortepijono skambėjimas, o ypač tai, kad kai nusilenkė solistai, koncertmeisterė K.Kaklauskaitė buvo pagarbiai palydėta į scenos centrą nusilenkti – kaip teatre palydimas dirigentas. Ir, beje, būtent dirigentas ir (bent jau) nedidelis orkestras / ansamblis / kvartetas čia būtų puikiai tikęs. Galbūt net ne sėdintis oriai šone, o plaukiantis audringa jūra su būsimomis nuotakomis iš Prancūzijos arba su piratais, žygiuojantis su narsiais kareiviais, akompanuojantis marionečių spektakliui ir tik tada oriai grojantis gubernatoriaus rūmuose. Juk Muzikos akademijoje tikriausiai atsirastų jaunų dirigentų, aranžuotojų ir muzikantų? O universitete – būsimų ar svajojančių jais tapti spektaklių režisierių, šviesos režisierių, dailininkų, scenografų, kostiumų dizainerių?

Tačiau net ir be viso to aš su malonumu dar kartą mielai pasižiūrėsiu „Išdykėlę Mariettą“. Kviečiu ir jus. Išduosiu paslaptį: šis visomis prasmėmis greitai augantis ir tobulėjantis jaunimas nuolat koncertuoja Kauno miesto muziejaus Miko ir Kipro Petrauskų namuose, tad būtinai sekite muziejaus reklamą.

Šiemet Lietuvos mokslų akademija, atlikusi pretendentų atranką, pasiūlė vardines Prezidentų stipendijas skirti studentams, pasižymėjusiems puikiais akademiniais rezultatais bei aktyvia moksline ir visuomenine veikla. Tarp geriausių Lietuvos studentų – dvi VDU magistrantės.

„Pirmąją LR Prezidentų vardinę stipendiją gavau trečiame bakalauro studijų kurse. Kaip ir tada, taip ir šiandien man tai nepaprastas įvertinimas, skatinantis judėti toliau bei patvirtinantis, kad einu tinkama linkme“, – džiaugiasi klasikinio dainavimo meno VDU Muzikos akademijoje besimokanti mergina. Pasak jos, šis įvertinimas taip pat parodo, jog universiteto bendruomenė ja pasitiki bei vertina, o tai jai – labai svarbu.

– Gabriele, papasakokite apie save. Iš kur esate, kuo domėjotės mokykloje, ar visuomet buvote linkusi į dainavimą?

Savo ateitį norėčiau kurti Lietuvoje. Manęs niekada nežavėjo emigracija ir nuolatinis gyvenimas svetimame krašte.

– Esu kilusi iš mažo Šeduvos miestelio, esančio Radviliškio rajone. Kiek save prisimenu, visuomet buvau linkusi dainuoti, nuo pat pradinių klasių lankiau mokyklos chorą bei dalyvaudavau įvairiuose miestelio renginiuose. Tačiau, deja, neteko lankyti muzikos mokyklos, nors labai mėgau būti scenoje, gyvenime buvau gana jautri. Todėl, po bendraklasių pasakojamų istorijų ir legendų apie sunkų muzikos mokslą, neišdrįsau praverti muzikos mokyklos durų. Nepaisant to, domėjausi muzika savarankiškai, o ją pamilti ir gilintis į ją nuolat skatino nuostabi muzikos mokytoja Šeduvos gimnazijoje – Aurelija Meškauskienė. Dabar manau, kad ši situacija išėjo į gera, kadangi manęs nevaržė jokios taisyklės, galėjau muziką pažinti natūraliai, be įtampos ir baimės.

– Kokia jūsų atsiradimo VDU Muzikos akademijoje istorija?

– Gimnazijoje skaičiuojant paskutines dienas, dar nebuvau iki galo tikra, ar muzika bus pagrindinis mano kelias. Ne dėl to, kad to nenorėčiau, o dėl įvairių abejonių – buvau įsitikinusi, kad tam turėjau baigti tą pačią muzikos mokyklą, konservatoriją. Maniau, kad nepakankamai žinau, jog niekas nepriims manęs be šių dalykų, iš paskos dar sekė daugybė kitų natūraliai kylančių baimių. Be to, kiti dalykai mokykloje taip pat sekėsi labai gerai.

Nepaisant to, įsiklausiusi į save, nuvijusi destruktyvias mintis bei užsispyrimo vedama, išsiaiškinau, ko reikės stojimui į VDU Muzikos akademijos Atlikimo meno (dainavimo) studijų programą, per tris mėnesius pasiruošiau muzikologijos egzaminui ir pasiryžau pabandyti. Nors visas šis kelias buvo nelengvas, viskas pavyko geriau nei tikėjausi – gavau aukštus įvertinimus, dėl ko įstojau į valstybės finansuojamą vietą. Šią istoriją visuomet pasakoju žmonėms, kurie dvejoja, kokį kelią pasirinkti. Kartais, nors pastarąjį matome dar miglotai, širdies balso vedini viršijame net savo pačių išsikeltus lūkesčius.

– Ar VDU tapo ta vieta, kurioje galėjote save pilnai realizuoti?

– Dėka VDU artes liberales principų, studentas gali atskleisti daugelį savo spalvų ir išsiaiškinti, kurios šviečia ryškiausiai. Mano atveju, ypatingą indėlį į mano kaip solistės ir asmenybės formavimąsi studijų metu įdėjo dainavimo dėstytojos – profesorės Sabina Martinaitytė ir Audronė Eitmanavičiūtė. Jos patikėjo manimi, įžvelgė kažką daugiau, nei tuomet buvo galima pastebėti, ir dėjo visas pastangas, kad tai išvystų bei išgirstų aplinkiniai. Jų dėka teko intensyviai koncertuoti, dalyvauti tarptautiniuose konkursuose bei daugelį iš jų laimėti, dalyvauti įvairiuose projektuose, festivaliuose, jų ir užsienio režisierių režisuotose operetėse ar operose. Be to, jos visuomet skatino discipliną ir atsakomybę, dėl ko kiti studijų dalykai nelikdavo nuošalyje.

– Gal galėtumėte įvardyti keletą jums svarbiausių laimėjimų?

– Labai sunku išskirti, kurie laimėjimai yra svarbiausi, nes net ir mažiau sėkmingi pasirodymai yra tam tikras atspirties taškas. Be vieno, net ir nesėkmingo pasirodymo – nebūtų kito. Tačiau vieni sėkmingiausių pasirodymų tarptautiniuose konkursuose Lietuvoje būtų šie: „The Art of XXI century“ I premija, „Musical Performance and Pedagogy“ Grand Prix, „Kaunas Sonorum“ III premija. Ukrainoje – „Pearls of Art“ I premija, „Kharkov assemblies“ II premija. Suomijoje – „Musical Performance and Pedagogy“ Grand Prix, Kazachstane „Eurasian Music Games“ tapau finalininke bei Vokietijoje „International Giulio Perotti competition“ ir Lenkijoje 4-ajame tarptautiniame Adam Didur konkurse – diplomante. Taip pat labiau džiaugiuosi praėjusiais metais gauta „R1 Lietuva“ įsteigta stipendija už išskirtinius meninius ir mokslo rezultatus ir 2018 m. VDU Garbės stipendijos įvertinimu.

– Kokie buvo jūsų bakalauro studijų metai, kodėl nusprendėte studijas pratęsti magistrantūroje?

Gal ir nuskambės banaliai, bet tikiu tuo, kad svajonės mėgsta tylą.

– Bakalauro studijų metai prabėgo tarsi akimirka, jie buvo pilni man naujų dalykų – jau minėti projektai, konkursai, koncertai, dažnos išvykos į užsienį, meistriškumo kursai ir nuolatinis judėjimas. Paskutinis bakalauro studijų kursas prabėgo ypač greitai, kadangi prie viso šio bėgimo prisidėjo stažuotė Lenkijos nacionaliniame operos teatre (lenk. Teatr Wielki), todėl metus reguliariai lankiausi Varšuvoje. Visos šios aplinkybės ir lėmė mano pasirinkimą studijas tęsti magistrantūroje – jaučiu, kad tai dar ne viskas, ką galiu pasiimti ir įsidėti į savo mokslo bagažą.

– Kokiomis veiklomis užsiimate šiuo metu?

– Šiuo metu ir toliau užsiimu koncertine veikla, važiuoju į perklausas, mokausi ir ruošiuosi artėjantiems naujiems projektams bei konkursams. Jei viskas klostysis kaip numatyta, netolimoje ateityje pasirodysiu Kauno valstybinio muzikinio teatro bei Panevėžio muzikinio teatro scenose.

– Savo, kaip operos atlikėjos, ateitį planuojate Lietuvoje ar svetur?

– Savo ateitį norėčiau kurti Lietuvoje. Manęs niekada nežavėjo emigracija ir nuolatinis gyvenimas svetimame krašte. Nepaisant to, neatsisakyčiau karjeros galimybių ir darbo užsienyje, reguliaraus lankymosi juose, bet aš turiu žinoti, kad, nors ir po ilgesnio laiko, aš grįšiu į Lietuvą – savo namus.

– Galbūt turite svajonę, kurio operos teatro sceną norėtumėte išbandyti?

– Gal ir nuskambės banaliai, bet tikiu tuo, kad svajonės mėgsta tylą. Tačiau atsakant į šį klausimą, mano supratimu, svarbu ne operos teatro pavadinimas, vietovė ar dydis – svarbu jame dirbanti komanda, atmosfera ir augimo galimybės. Lygiai taip pat kaip ir ne namų grožis ar dydis byloja apie žmogaus laimę juose gyvenant.

Lozanos muzikos akademijoje jau antrojo magistro laipsnio siekiantis jaunasis akordeono meistras aktyviai koncertuoja su solo programa ir kaip dueto "Tutto a Dio" narys. Kartu su sužadėtine Greta Staponkute prieš penkerius metus sukurtas alto ir akordeono duetas unikalus – kol kas neturi analogų Lietuvoje, o ir pasaulyje toks derinys retai sutinkamas.

Pokalbis su A.Rakausku – apie Šveicarijos ir Lietuvos skirtumus, neįprasto dueto atsiradimą bei netikėtas muzikines avantiūras.

– Baigėte studijas VDU Muzikos akademijoje, pasirinkote magistro studijas Šveicarijos Lozanos muzikos akademijoje. Ar studijos Šveicarijoje labai skiriasi nuo lietuviškųjų? Galbūt kas nors nustebino, buvo neįprasta?

– Studijos Lozanos muzikos akademijoje iš tikrųjų nemažai skiriasi nuo studijų Lietuvoje. Suprantama, magistrantūros studijos apskritai yra kiek kitokios nei bakalauro, kadangi į magistro studijas studentas jau ateina susiformavęs kaip muzikantas ir dėstytojas tik padeda jam toliau tobulėti. Bakalauro studijos skirtos įgyti tam tikrus muzikinius pagrindus, tad jos yra ne tokios laisvos formos. Nepaisant šių skirčių, Šveicarijoje įžvelgiau ir esminių skirtumų. Mane nustebino vakarietiškas Lozanos muzikos akademijos dėstytojų požiūris į studentus. Čia į mus labiau žiūrima kaip į kolegas, o ir pačios studijos paremtos diskusijų pagrindu, konsultacijomis ir individualiu darbu. Neegzistuoja griežta hierarchija tarp studentų ir dėstytojų, kadangi studento nuomonė ir idėjos yra itin svarbios, į jas pirmiausia atsižvelgiama. O štai Lietuvoje vis dar išlikęs labai pagarbus požiūris į autoritetus, dažnai stabdantis pačių studentų iniciatyvas ir individualias paieškas.

Svarbiausias aspektas, kurį norėčiau akcentuoti, yra tai, kad studentams akademija suteikia galimybę užsidirbti pinigų. Čia yra Muzikos produkcijos departamentas, kurio paskirtis – organizuoti įvairias veiklas. Departamentas rengia įvairius koncertus, kuriuose grojantys studentai gali užsidirbti, siūlo muzikantus įvairiems vykstantiems festivaliams ir panašiems renginiams. Aišku, tokių renginių pasitaiko ne visada ir tave turi į juos atrinkti, bet, mano nuomone, toks akademijos rūpestis savo studentais yra didžiulis pranašumas. Galimybė dalyvauti akademijos siūlomuose projektuose yra ir neįkainojama patirtis.

Mane žavi, kad orkestrų projektuose akordeonas įgauna labai inovatyvų požiūrį visų kitų instrumentų atžvilgiu. Studijų metais man nusišypsojo laimė groti daugiau nei su 20 orkestrų, tarp jų ir simfoniniu orkestru "La Suisse Romande" garsiojoje Ženevos "Victoria Hall" koncertų salėje. Pastarojo koncerto metu gyvai įgarsinome "Žiedų valdovo" trilogiją. Teko groti ir su Lozanos muzikos akademijos šiuolaikinės muzikos orkestru. Grojome šiuolaikinę Franzo Schuberto "Winterreise" versiją, o mums dirigavo žymus dirigentas iš Argentinos Emilio Pomarico. Taigi studijų metais studentams suteikiama puikių galimybių dirbti su aukščiausio lygio dirigentais.

A. RakauskAS/ Vilmanto Raupelio nuotr.

– O kokios apskritai galimybės Šveicarijoje akordeonistui patogiai ir kokybiškai gyventi, kad liktų laiko ir meistriškumui tobulinti?

– Manau, kad visur tai yra sudėtinga, tačiau gyvenant svečioje šalyje tai dar sudėtingiau. Šiuo metu Šveicarijoje esu pasirinkęs jau antras magistro studijas – praėjusiais metais baigiau koncertinio atlikimo studijas ir iškart įstojau į pedagogikos magistrantūrą. Ateityje norėčiau ne tik groti, bet ir turėti galimybę  dėstyti, o Šveicarijoje be pedagogikos diplomo to daryti nepavyks. Į šią šalį atvykome kartu su sužadėtine G.Staponkute, su kuria šiuo metu grojame duetu "Tutto a Dio". Greta toje pačioje akademijoje irgi pasirinko antras magistro studijas. Pačioje atvykimo pradžioje, be abejo, buvo itin sunku, nes nieko nepažinojome ir turėjome pradėti nuo nulio. Vėliau pažinčių ratas išsiplėtė, suradome žmonių, kurie patikėjo mūsų talentu. Nepailsdami ieškojome naujų kontaktų ir galimybių – išsiuntėme tūkstančius elektroninių laiškų įvairiausiems koncertų organizatoriams ir viešbučiams. Nepabijosiu pasakyti, kad muzikantai užsidirba ne tik iš sceninės ir koncertinės veiklos, bet ir iš organizuotumo bei iniciatyvumo, t.y. savotiško meistriškumo kurti inovatyviausias idėjas. Kaip ir visur – norint užsiimti vien tik muzika, tenka labai daug dirbti ir čiupti visas pasitaikančias galimybes.

– Vis dėlto, baigus studijas, labiau traukia pasilikti Šveicarijoje ar grįžti į Lietuvą? O gal kelti sparnus kitur?

– Lietuva visada mano mintyse, bet nenorėčiau teigti, kad grįšiu čia iškart po studijų – gyvenimo kartais negali suplanuoti. Tačiau tolesnėje ateityje vis dėlto norėčiau matyti save būtent čia. Gimtosios šalies mūsų su Greta duetas tikrai nepamiršta – kalėdiniu laikotarpiu čia surengėme kelis koncertus. Kaune koncertavau senokai, tačiau jau bręsta idėja sugrįžti čia pavasarį. Tad mintys apie Lietuvą vis aplanko – tai mano širdies namai, visada gera čia grįžti. Lietuvių širdys nėra užpildytos tuo kiek šaltu formalumu, kaip kad būdinga Šveicarijoje. Aišku, muzikantams Lietuvoje ne visada lengva – ne visi, baigę profesionalias muzikos studijas, suranda kelią iš jos išgyventi, tad kartais tenka griebtis ir papildomų veiklų, kad galėtum gyventi neribodamas savęs. Kita vertus, jaučiu, kad Lietuva yra gerame kelyje ir klasikos muzikantų padėtis po truputį keičiasi. Šveicarijoje nėra taip jau paprasta – norint tapti solistu taip pat reikia įveikti nemažai kliūčių. Šioje šalyje konkurencija dar didesnė. Tam, kad tavęs klausytų, turi nuolat kuo nors sudominti, būti ryškus ir išskirtinis, o tai reikalauja daug sunkaus darbo. Gerai pagalvojus, muzikanto gyvenimas – nuolatinės kelionės, o šiais globaliais laikais keliauti kaip niekada paprasta. Tad, jeigu galėsiu dalį savo veiklos realizuoti Šveicarijoje, dalį – Lietuvoje, o kitas likusias – kitose valstybėse, taip ir darysiu.

– Kai buvote pakviestas studijuoti Šveicarijoje, surengėte koncertą, kuriame uždirbtus pinigus skyrėte studijoms. Kelionėje pritrūkus finansų, jums su sužadėtine yra tekę spontaniškai pagroti parke Londone. Ar dažnai pakliūvate į tokias situacijas, kai tenka groti siekiant žūtbūt prasimanyti pinigų?

– Taip, prieš išvažiuodami studijuoti į Šveicariją, surengėme koncertų, kurių honorarais vėliau padengėme studijų išlaidas. Šveicarija yra viena brangiausių pasaulio šalių, tad rinktis studijas šioje valstybėje buvo drąsus žingsnis. Nors pačios studijos nėra pernelyg brangios, bet gyvenimas šalyje reikalauja itin daug lėšų. Tačiau tai nebuvo rinkliava – pinigus užsidirbome patys. Dažnai pastebiu, kad Lietuvos studentai, įstoję į žymius pasaulio universitetus, rengia rinkliavas iš paprastų žmonių savo studijoms remti. Aš visuomet vadovavausi nuostata, kad jeigu esi pilnametis, savo studijoms turi užsidirbti pats.

Lietuva visada mano mintyse, bet nenorėčiau teigti, kad grįšiu čia iškart po studijų – gyvenimo kartais negali suplanuoti.

O Londone prieš penkerius metus mums su Greta tikrai teko groti Bakingamo karališkajame parke, kuriame gatvės muzikantams groti draudžiama. Juokingiausia, kad policijos pareigūnai, matydami, kuo užsiimame, lingavo į taktą ir nieko nesakė, nors formaliai turėjo prieiti ir mums sutrukdyti. Į Londoną mes, tuomečiai devyniolikmečiai, atvykome padirbėti vasarai, tačiau darbo rasti nepavyko ir mums tiesiog elementariai pritrūko pinigų. Į kelionę abu buvome pasiėmę savo instrumentus: aš – akordeoną, o Greta – altą, kadangi muzikantui keliauti be savo instrumento yra tas pats, kas keliauti be kurios nors kūno dalies. Dabar taip jau nerizikuotume, tačiau tuomet iš kažkur atsirado drąsos ir ryžto imtis tokios avantiūros. Tuo metu buvo švenčiamas deimantinis karalienės Elžbietos II jubiliejus ir visas didžiulis Bakingamo parkas ruošėsi didžiajam koncertui. Tad, likus valandai iki šio koncerto, parke sugrojome mes – spontaniškai, taip, kaip mokėjome, neturėjome net natų. Parke jau būriavosi nemažai žmonių, tad užsidirbti mums pavyko su kaupu. Buvo nuostabus jausmas groti tokioje išskirtinėje vietoje ir matyti, kaip tavęs klausosi būriai žmonių. Tačiau tokių situacijų, kaip ką tik aptartos, pasitaiko nedažnai. Vis dėlto groti gatvėse man patinka. Galiu net ir eidamas Laisvės alėja išsitraukti akordeoną ir ką nors sugroti.

– Kokio tipo koncertinė erdvė jums apskritai priimtiniausia? Ar ryžtumėtės tokiems grandioziniams šou kaip Martynas Levickis?

– Džiaugiuosi, kad vyksta tokie šou, nes akordeonas automatiškai tokiu būdu atsiduria pirmame plane. Žmonės, klausydamiesi šių koncertų, pradeda atpažinti akordeono instrumentą ir juo domėtis. Tačiau man asmeniškai labiau patinka intymesnė erdvė. Mažesnėse salėse būna jaukiau ir tai pačiam atlikimui suteikia daugiau gyvumo. Nenorėčiau apibrėžti žiūrovų skaičiaus, kuriam man priimtiniausia pasirodyti. Kartais gali groti didelėje filharmonijos salėje ir jausti, kokie visi yra įsitraukę į tavo muziką. O kartais įeini ir pamatai visą salę rimtų dėdžių akmeniniais veidais, tarsi sakančių: na, kuo mane nustebinsi? Tada grodamas jautiesi taip, tarsi tau metė iššūkį ir tu dabar privalai kažką įrodyti. Todėl daug kas priklauso nuo publikos. Festivalio "Operetė Kauno pilyje" metu jausti gigantišką energijos antplūdį, sklindantį iš keliatūkstantinės klausytojų minios buvo tiesiog stebuklinga, tačiau kartais dar stipresnį poveikį jaučiu grodamas ir tik vienam žmogui – savo išrinktajai.

– Papasakokite apie savo ir G.Staponkutės duetą "Tutto a Dio". Jis gan neįprastas – juk akordeoną ir altą retai išgirsi grojant kartu.

– Su Greta susipažinome studijuodami Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Būtent ten baigiau pirmą kursą prieš perstodamas į Vytauto Didžiojo muzikos akademiją. Vienas iš studijų modulių LMTA buvo fortepijoninis duetas ir mes per  atsitiktinumą pradėjome groti kartu, kadangi abiem reikėjo partnerio. Tuo metu net nepagalvojome apie galimybę groti duetu savo pagrindiniais instrumentais. Būtent 2012 m. Londone, tą pačią vasarą, kai grojome Bakingamo rūmų parke, ir įvyko mūsų pirma repeticija grojant altu ir akordeonu – ant suoliuko, kaip juokaudami sakome, kitoje gatvės pusėje gręžiant grąžtams. Grįžus į Lietuvą, LMTA prasidėjo kamerinio ansamblio paskaitos. Aš jau studijavau Kaune, bet man ir Gretai pavyko susitarti su savo dėstytojais, kad šią discipliną abu galėtume studijuoti ir Vilniuje, ir Kaune. Tokia buvo mūsų dueto pradžia. Didžiausia problema buvo ta, kad, norėdami groti smuiku ar violončele kartu su akordeonu, kūrinių būtume radę be didesnio vargo, tačiau altui tokių kūrinių beveik nėra. Tad teko nemažai improvizuoti, adaptuoti ir prisitaikyti.

Vienas iš pirmųjų mūsų repertuaro kūrinių buvo Erwino Schulhoffo "Hot Sonate", kuris originaliai buvo parašytas saksofonui ir fortepijonui. Ši sonata yra džiazinė ir ypač sunki akordeonui, bet aš užsispyriau ir sugebėjau ją pritaikyti sau. Kai dabar atsiverčiu natas, net neįsivaizduoju, kaip man pavyko tai padaryti, kadangi šis kūrinys itin sudėtingas techniškai. Tačiau mūsų varianto galutinė versija skambėjo tikrai gerai ir visiems labai patiko. Drįsčiau teigti, kad mūsų duetas buvo pirmas tokios sudėties duetas Lietuvoje. Įsisukus mūsų koncertinei veiklai dalyvavome įvairiuose festivaliuose ir konkursuose. Teko koncertuoti ir Lietuvos generaliniame konsulate Niujorke, Lietuvos ambasadoje Romoje, daug keliavome po JAV, atstovavome Lietuvai 2014 m. "Rhythm of Europe" festivalyje Stambule. 2014 m. pelnėme "Grand Prix" apdovanojimą konkurse "Sionas-2014" Šveicarijoje, o 2015 m. Jūrmaloje vykusiame XV kamerinių ansamblių akademinės muzikos konkurse iškovojome 2-ąją vietą. Pernai vėl garsinome Lietuvos vardą, kadangi laimėjome tarptautinį akordeonistų konkursą "Pasaulio trofėjus". Tai buvo didžiulis įvertinimas, kadangi nurungėme itin stiprius varžovus ir pasiekėme, kad pirmą kartą konkurso istorijoje skambėtų Lietuvos himnas. Šio konkurso metu antrąją vietą laimėjo ir lietuvių kompozitorės Zitos Bružaitės pasaulinė akordeono premjera "Eclogue", kurią man teko garbė atlikti pirmam.

Nepakeičiami autoritetai

Zalcburge esantis Mozarto vardu pavadintas universitetas įkurtas prieš du šimtus metų, pagerbiant šiame mieste gimusį vieną garsiausių pasaulio kompozitorių. Šiandien tai viena labiausiai gerbiamų muzikos švietimo institucijų, kurioje savo patirtimi ir žiniomis dalijasi muzikos pasaulio korifėjai.

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Muzikos akademijos Dainavimo katedros vedėjo prof. Tomo Ladigos, Mozarteumas yra Austrijos mieste, kuris savo dydžiu vos prilygsta Klaipėdai, tačiau iki šiol yra vienas reikšmingiausių muzikų rengimo centrų pasaulyje.

"Pasiektas mokslo aukštumas ženklina Nobelio premija, o meno srityje, ypač muzikos, ją atstoja dalyvavimas Zalcburgo muzikos festivalyje arba Niujorko "Metropolitan opera". Šiandien svorio centrai persikėlė iš Milano "La Scalos" į Londoną, Niujorką. Tačiau Zalcburgas vis dar yra tarp lyderių, kuris jau daugelį dešimtmečių susirenka pačius geriausius muzikos žinovus", – pasakoja vienas bendradarbiavimo iniciatorių VDU profesorius T.Ladiga.

Abipusė nauda

Kaune operą rengiantiems studentams talkina penki dėstytojai iš Austrijos ir režisierius Michaelas Woodwoodas iš Didžiosios Britanijos. Iš Mozarteumo atvyksta muzikos eruditai profesoriai ekspertai: dirigentas profesorius emeritas Josefas Wallnigas, pianistas Wolfgangas Niessneris, vokalo pedagogė, pianistė Gaiva Bandzinaitė, profesorius dr. Michaelas Malkiewiczius ir vokalo pedagogas profesorius Andreas Macco.

Bendradarbiavimo idėja gimė praėjusį vasarį, kai G.Bandzinaitė ir M.Malkiewiczius vedė meistriškumo kursus Vytauto Didžiojo universitete.

"Pastebėjome, kad lietuvių studentai gražiabalsiai, mokomi teisingai dainuoti, muzikalūs, imlūs, ir daugelis domisi studijomis užsienyje. Labai aukštai vertinu VDU dainavimo pedagogų darbą – tiek dėmesio dainavimo studentams Mozarteume, ko gero, neskiriama. Žinodami, kaip sunku įstoti į aukštąsias mokyklas svetur – skiriasi vertinimo kriterijai, skoniai, išsilavinimo pobūdis – pasiūlėme dalį Mozarteume dėstomų subtilybių atvežti į Kauną", – paaiškina G.Bandzinaitė.

Austrijoje dirbanti muzikė neslepia, kad Mozarteumo atstovams ir patiems buvo įdomu patikrinti dėstymo efektyvumą kitoje terpėje – todėl į VDU dalytis savo žiniomis atvyksta ne vienas, o net penki svečiai iš Zalcburgo.

Parankus kūrinys

Anot G.Banzdinaitės, nuspręsta studentams pasiūlyti "Figaro vedybas", kadangi ši garsi W.A.Mocarto opera turi daug veikėjų, galimybių studentams individualiai atskleisti atskiras partijas pasitelkiant muzikines, stilistines priemones.

"Manau, tai galėtų pažadinti sąmoningumą, dėmesį detalėms, jų atlikimo kokybei ir kartu padėtų VDU studentams konkuruoti su kolegomis tarptautinėje rinkoje – pavyzdžiui, konkursuose, perklausose", – teigia Mozarteumo pedagogė.

Man ir pačiam, jau ne pirmą dešimtmetį dirbančiam muzikui, labai įdomu – čia tikra muzikos filosofija. Tarytum restauratorius atkasa apatinį sluoksnį ir tau tyliai sako – čia yra tikras W.A.Mozartas.

Prof. T.Ladiga pažymėjo, kad "Figaro vedybos" yra itališka opera, o VDU studentai turi galimybę mokytis italų kalbos (kaip ir apie 30 kitų kalbų), kuri yra palankesnė dainuoti nei, pavyzdžiui, vokiečių.

Mozarteume jau dvidešimt metų dirbanti G.Bandzinaitė pastebėjo nemažai skirtumų tarp savo darbovietės ir VDU Muzikos akademijos studentų – pirmiausia todėl, kad Lietuvoje labiausiai vertinamas balsas, arba vadinamoji medžiaga, o Austrijoje visuma: muzikalumas, kalba, raiška, charizma ir t.t.

"Operos projekte dalyvauja puikūs besiskleidžiantys dainininkai, žavios asmenybės. Kauniečiai man atrodo nepaprastai smalsūs, balsingi, lankstūs, pozityvūs. Daug kas dainuoja labai natūraliai. Nors, lyginant su vilniečiais, jie dar neįsisąmonino, kaip kūrinį išmokti padeda "YouTube". Linkėčiau jiems greičiau mokytis, leistis į stilistines subtilybes (pavyzdžiui, W.A.Mocarto rečitatyvus!), drąsiau imtis XX a. muzikos, užsienio kalbų – juk tokie gražūs balsai, geras vokalinis paruošimas", – gerų žodžių negaili G.Bandzinaitė.

W.A.Mozarto kūriniai yra visame pasaulyje pripažinti sunkiausia disciplina, kurios išmokti norintieji kasmet per stojamuosius egzaminus šimtais šturmuoja Mozarteumą Zalcburge –  kiekvienos perklausos reikalavimuose yra bent vienas garsiojo kompozitoriaus kūrinys. Pasak G.Bandzinaitės, Mozarteume siūlomas platus spektras disciplinų, kurios leidžia priartėti prie XVIII a. muzikos stilistikos, istorinio atlikimo.

Kitos lygos patirtis

VDU Dainavimo katedros vedėjas prof. T.Ladiga tikina, kad ryšys su Mozarteumu itin reikšmingas rengiant muzikantus Lietuvoje – jo žodžiais tariant, skirtumas tarp mūsų šalies ir Mozarteumo lygio yra tarsi tarp LKL ir NBA krepšinio pasaulyje.

"Man ir pačiam, jau ne pirmą dešimtmetį dirbančiam muzikui, labai įdomu – čia tikra muzikos filosofija. Tarytum restauratorius atkasa apatinį sluoksnį ir tau tyliai sako – čia yra tikras W.A.Mozartas", – apie bendradarbiavimą su austrų universitetu pasakoja muzikas.

Prof. T.Ladigos teigimu, dalijimasis patirtimi su muzikos pedagogais užsienyje yra svarbus ir todėl, kad šiandien muzikanto darbas yra kupinas naujų iššūkių, rizikos ir nežinomybės – studentams reikia suteikti kuo tvirtesnius pagrindus sėkmingai muziko karjerai. Vis dėlto neretai tai reiškia, kad gali tekti aukoti pramogas, pomėgius, asmeninį gyvenimą.

"Tų, kurie renkasi dainininko specialybę, klausiame: ar tikrai turėsi kantrybės? Jei esi talentingas, turi gražų balsą, tau reikės sunkiai dirbti, mokytis, kažkiek aukoti ir asmeninį gyvenimą. Tam ryžtasi ne visi – per 30 metų vertybės yra šiek tiek pasikeitusios, bet vis dar yra idealistų, tokių, kokie buvome mes. Kad ir kaip būtų, dainininkų gyvenimas nepalieka už borto", – samprotauja profesorius.

VDU studentų ir Mozarteumo dėstytojų operos "Figaro vedybos" premjera įvyks kovo 23–24 d. Kaune.

Balandžio 8 d. 11 val. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Muzikos akademijoje (V. Čepinskio g. 5) bus iškilmingai atidarytos rekonstruotos akademijos patalpos.

„VDU Muzikos akademijoje įvykusi renovacija neabejotinai verčia naują puslapį muzikų rengime Kaune. Pagaliau turime visus europinius standartus atitinkančias koncertines ir repeticijų erdves. Pastatas rekonstruotas atsižvelgiant į muzikų poreikius. Puikiai įrengtos salės, kuriose nuostabi akustika. Akustikos problemos išspręstos ir auditorijose“, – sakė VDU Muzikos akademijos dekanas doc. Saulius Gerulis.

Pasak dekano, atnaujinti ir akademijoje naudojami garsių firmų instrumentai – studentai ir dėstytojai gali džiaugtis fortepijonais „Yamaha“, „Grotrian-Steinweg“, „Imler“, akordeonais, fleitomis ir kt. instrumentais.

S. Gerulis pabrėžė, jog VDU Muzikos akademijos misija yra nepaprastai svarbi tiek laikinajai sostinei, tiek visai Lietuvai – akademija rengia profesionalus Kauno valstybiniam muzikiniam teatrui, Kauno valstybiniam chorui, Kauno miesto simfoniniam orkestrui, pedagogus Kauno regiono muzikos mokykloms ir t. t. Jos absolventai sėkmingai įsidarbina Lietuvoje ir užsienyje, garsina Lietuvą tarptautiniuose renginiuose.

Atidarymo proga bus surengtas Muzikos akademijos studentų ir absolventų koncertas, kuriame pasirodys tarptautiniu mastu pripažinti atlikėjai, iškilūs akademijos atstovai: koncertuos VDU kamerinis orkestras ir solistai Liudas Mikalauskas (bosas), Laimonas Salijus (akordeonas), Ieva Goleckytė (sopranas). Diriguos Jonas Janulevičius.

Šiais metais pavasaris į Kauną žengia kupinas jaunystės ir muzikos. Jau šį šeštadienį, kovo 29 dieną, prasideda tarptautinis jaunųjų menininkų kamerinės muzikos festivalis „Avanti 2014“, skirtas Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo 25-mečiui. Festivalio renginiai vyks iki pat gegužės pradžios.

„Avanti“ pradžiugins tiek klasikinės, tiek džiazo muzikos gerbėjus, o prie VDU Muzikos akademijos studentų, dėstytojų bei absolventų prisijungs ir festivalio svečiai: Talino (Estija) universiteto simfoninis orkestras, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleiviai.

„Mūsų festivalis jau tapo tradiciniu, šiemet vyksta trečius metus iš eilės. Džiaugiamės, kad šį kartą jis tapo tarptautiniu – laukiame atvykstant simfoninio orkestro iš Estijos. Neabejojame, kad festivalyje bus apstu studentiškos dinamikos ir jaunatviško entuziazmo“, – renginio idėją pristatė jo koordinatorė, VDU magistrantė Rita Bieliauskaitė.

Atidarymo koncerte, kuris vyks šį šeštadienį 17 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje (L. Sapiegos g. 5), kartu su VDU Muzikos akademijos kameriniu orkestru pasirodys ir tarptautinių konkursų laureatai, Lietuvoje ir svetur pripažinimo sulaukę solistai, muzikantai – dainininkas Liudas Mikalauskas, pianistė Virginija Unguraitytė, baritonas Andrius Apšega, smuikininkė Margarita Garmutė ir kiti. Programoje skambės W. A. Mozarto, M. Ravelio, B. Britteno, G. Kuprevičiaus, V. Bagdono ir kitų kompozitorių kūriniai.

Balandžio mėnesį koncertų salėje Kaune (K. Donelaičio g. 60) vyks net šeši nemokami koncertai: muzikos mėgėjus pradžiugins naujai skambančių džiazo, braziliško bossa nova ir kitų kompozicijų įvairovė, fortepijono koncertas „FORTEpiano EXTTRAvaganza 25x25x25“, „Stygų pavasaris“, vokalinės kamerinės muzikos vakaras, fleitos, trombono, akordeono muzikantų pasirodymai.

Mėnesio pabaigoje, balandžio 30 d., 18 val. festivalio „Avanti“ rengėjai pakvies praleisti vakarą Kauno filharmonijoje su Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleiviais ir VDU kameriniu orkestru. Uždarymo koncertas gegužės 2-ąją 18 val. bus skirtas simfoninei muzikai – instrumentų stygas ir klausytojų sielas virpins Talino universiteto ir VDU Muzikos akademijos studentų simfoniniai orkestrai.

Festivalį „Avanti“ organizuoja VDU Muzikos akademija ir VDU kamerinis orkestras. 

Muzikas negali sustoti. Jis turi ieškoti tobulėjimo kelių ir jais kryptingai eiti. Judėti būtina net ir tada, kai esi pasiekęs aukštumas – tai dovanoja naujų potyrių ir motyvuoja dirbti.
Nuolat keliaudama gyvena ir Rita Novikaitė, mecosoprano balso savininkė – sava Kaune, Vienoje, Londone ir Romoje; sava teatro scenoje ir aukštosios mokyklos auditorijoje, sava operoje ir kamerinėje aplinkoje.

– Daug keliaujate po pasaulį, vienu metu dirbate Lietuvoje ir Austrijoje. Tad pirmiausia klausiu – kur yra jūsų namai?

– Namai yra čia. Čia mano šeima, tėveliai, vaikystės draugai, su kuriais esame suaugę tarsi vienas stiebas. Žinoma, aš daug keliauju, tad negyvenu vien Lietuvoje, ar vien Austrijoje. Nemažai laiko praleidžiu Londone, dažnai būnu Vokietijoje. Labai myliu Vieną – ji graži tarsi balta gulbė auksine karūna, Londonas man regisi aukštas, jaukus ir fantastiškai raudonas. Ypatingą aurą turi Roma – tai labai keistas miestas, galbūt mane su juo sieja kokios nors transcendentinės sąsajos. Vilnius taip pat yra be galo gražus. Taip jau yra, kad mano profesija reikalauja mobilumo, tad tikrai nesinori visuomet būti vienoje vietoje, be to, yra daug šalių ir miestų, kur gera būti. Todėl aš visuomet sakau, kad geriausia tuomet, kai namai yra širdyje. Vis dėlto, jei tektų rinktis miestą, tai būtų Kaunas.

– Bakalauro studijas baigėte Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vėliau mokėtės Graco muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete. Studijavote ir žymaus dirigento Arturo Toscanini fondo įkurtoje Giuseppe's Verdi akademijoje "Accademia Verdiana". Papasakokite apie pastarąją plačiau – juk ne kiekvienam pasiseka pabuvoti taip arti itališkosios operos korifėjaus.

– Besimokydama Grace iš draugų sužinojau, kad yra tokia akademija Italijoje. Tad nuvažiavau į perklausą, padainavau ir mane priėmė (nepaisant to, kad naktį praleidau traukinyje, tad teko dainuoti nemiegojus). Taip jau susiklostė, kad toje studijoje buvau vienintelė užsienietė – visi kiti buvo italai. Ilgai ten neužsibuvau, kadangi daugelis dalykų ėmė kartotis iš ankstesnių studijų – statėme operą, tad iškart po pastatymo išvykau atgal į Austriją. Juolab kad ten manęs laukė koncertinė veikla.

– Kokį įspūdį paliko studijos šioje akademijoje?

– Įspūdis liko dvejopas. Buseto regionas (kuriame gyveno kompozitorius Giuseppe Verdi – aut. past.) garsėja tuo, kad ypatingai puoselėja itališkos muzikos tradicijas. O pats Parmos operos teatras (kuriame dirbo G.Verdi ir A.Toscanini – aut. past.) žymus nepakančia publika, kuri moka kone visas itališkų operų arijas, chorus, uvertiūras ir kt. mintinai, dainuoja juos kartu su solistais: laikai fermatą – jie taip pat ją laiko (ilgiau nei solistas) ir dar muša ritmą sau į petį. Tad buvo labai smagu prisiliesti prie itališkos muzikos tradicijos iš vidaus, išgyventi ją iš tiesų. Kita vertus, itin kruopščiai puoselėjamos tradicijos tarsi pristabdo vokalinės mokyklos pažangą, tad technine prasme šios studijos nebuvo labai naudingos.

– Kuo vokalistui yra svarbi mokykla, kurioje jis studijuoja?

– Svarbu ne mokykla, kurioje studijuoji, bet tai, ar išmoksti kokios nors vokalinės metodikos. Kur tai padarysi, nėra labai svarbu. Viena mano labai mylima profesorė sakydavo, kad vokalinės mokyklos yra penkios – italų, prancūzų, vokiečių, rusų ir jokia – jei vokalisto balse neatpažįsti nė vienos iš pirmų keturių metodikų, gali žinoti, kad jis nėra įvaldęs jokios. Kartais mes puolame aiškintis, kuri iš tų mokyklų yra geriausia, tačiau atsakymo į šį klausimą tiesiog nėra. Visos jos nuostabios, o skirtumas yra tik vienas – estetinis: ar man gražus konkretus garso išgavimo būdas, ar gražesnis kitos mokyklos.

Apskritai šiuo metu Europa pradeda išpažinti ne galingai skambančius balsus, bet natūralius, jaunatviškus, tačiau sugebančius išgauti daug niuansų. Norima balso, kuris skambėtų tarsi nebuvo mokytas, tačiau būtų pajėgus susidoroti su sudėtingo kūrinio techniniais iššūkiais. Tad, neįvaldžius jokios metodikos, to pasiekti neįmanoma.

– Šiuo metu dėstote VDU Muzikos akademijoje, taip pat Vienos Praynerio muzikos ir taikomųjų menų konservatorijoje. Ar nesunku blaškytis tarp dviejų šalių?

– Tarp kelių miestų blaškosi daug mano kolegų, nes buvimas plačiame pasaulyje motyvuoja, neleidžia pasiduoti rutinai. Man profesine prasme tai yra labai svarbu. Juolab kad ir susisiekimas šiais laikais gana paprastas. Tai nėra labai sudėtinga, svarbiausia yra disciplina.

– Daugelis muzikantų teigia į užsienį išvykstantys dėl ten gaunamo humaniško atlyginimo – neva ten gali dirbti viename orkestre, o ne keliuose kolektyvuose, kaip tai daro Lietuvoje dirbantys muzikai. Kaip šiuo klausimu yra vokalistų atveju?

– Išvažiuodama iš Lietuvos turėjau tikslą mokytis, o ne uždirbti. Žinoma, ne paslaptis – menininkų atlyginimai svečiose šalyse didesni nei čia. Nereikia pamiršti, kad ir pragyvenimas ten brangesnis. Be to, nemanau, kad dirbti keliose vietose vienu metu muzikantus verčia vien tik finansinė padėtis. Austrijoje dirbant rimtame kolektyve, tokiame kaip, pavyzdžiui, Vienos filharmonija, darbo užmokestis yra pakankamas, kad galėtum sau leisti neklajoti. Tačiau turiu keletą kolegų, kurie dirba ten, tačiau dirba ir kitur. Ir nemanau, kad tai daryti juos verčia pinigų stygius, tiesiog mūsų profesija reikalauja judėjimo, migravimo iš vienur į kitur.

– Dažnai kalbama apie dėstytojų požiūrį į studentus, studijų kokybę Lietuvos ir užsienio aukštosiose mokyklose. O ar galėtumėte jūs, kaip dėstytoja, palyginti pačius studentus čia, Lietuvoje, ir Austrijoje?

– Studentas visur yra studentas. Tautybė nesvarbi – visi jie tarsi ežiukai rūke. Bet pačia geriausia prasme. Aš su meile žiūriu į tą jų klajojimą rūkuose. Vis dėlto skirtumų tikrai yra. Pavyzdžiui, atvažiuoja mokytis koks nors kinas, kuris labai nevokališkai taria balses, tačiau yra labai darbštus. Tenka ilgai dirbti su tomis balsėmis. Tačiau studentai iš Rytų būna labai disciplinuoti, nepaisant to, kad žodžiu susikalbėti gana sunku, nes jų anglų kalba dažniausiai būna labai paslaptinga – nežinai, ar jie tave supranta, tačiau padaro viską tiksliai, kaip tu sakai, tad dainavimo rezultatai būna geri. Visai kitokie būna atvykėliai iš Lotynų Amerikos – balsai puikūs, diapazonas platus, skamba puikiai, tačiau disciplinos – jokios. Suvaldyti tuos balsus labai sunku. Austrai yra labai susikaupę. Labai disciplinuoti, tačiau juos nuolat reikia motyvuoti. Na, o lietuviai studentai dažniausiai būna disciplinuoti ir balsingi, tačiau jiems labai trūksta savarankiškumo. Vis dėlto šią savybę, pasirodo, galima išugdyti gana neskausmingai.

– Esate sukūrusi daug vaidmenų įvairiuose Europos operos teatruose, turinčiuose skirtingas tradicijas: Austrijoje, Italijoje, Anglijoje. Kuriame iš jų labiausiai patiko? Galbūt turite savo mėgstamiausią operos personažą?

– Kiekvienas teatras man yra siejasi su konkrečiais vaidmenimis. Aš esu labai azartiškas žmogus, tad jeigu imuosi kažką daryti – palengva pamilstu tą vaidmenį, kurį tuo metu atlieku. Todėl man brangi ir studentavimo laikais sudainuota Rozina iš G.Rossini operos "Sevilijos kirpėjas" ar prieš metus Londone sukurtas motinos vaidmuo G.C.Menoti operoje "Konsulas". Kai myli tai, ką darai, pritrauki prie savęs ir kitus žmones. Tai sukuria nepaprastai nuostabią darbo atmosferą. Tuomet ir tave myli visi: ir dirigentai, ir režisieriai, ir kolegos. Darbas būna kupinas džiaugsmo, nors ir naktimis nemiegi galvodamas, kaip čia padaryti geriau. Tad visa, ką dariau įvairiuose operos teatruose – kartu ir žmonės, kuriuos ten sutikau,  man asocijuojasi tik su kuo geriausiais potyriais.

– Jūsų repertuaras labai platus – kuriate vaidmenis operose, atliekate stambių formų simfoninius kūrinius (oratorijas, mišias ir kt.), kamerinę muziką, dainas. Dažnai muzikantai koncentruojasi arba į kamerinius, arba į stambius žanrus. Ką mieliau renkatės jūs?

– Studijuojant Austrijoje mano profesorės sakydavo, kad tik labai didelės žvaigždės gali sau leisti dainuoti tai, ką nori. O paprastas šių dienų dainininkas privalo būti universalus. Jis turi mokėti galėti susitvarkyti su įvairiais žanrais, net jeigu jie ir nelabai tinka jo balsui, – čia juk ir yra profesionalumas. O kalbant apie tai, kas man patinka, – iš tiesų labai nedaug kas man nepatinka. Man patinka visi žanrai – opera, kurioje veiksmas vyksta didelėje scenoje, groja didelis orkestras. Patinka ir oratorija. Kamerinėje muzikoje viskas arčiau, intymiau, jautriau. Apriboti save tam tikrais žanrais būtų pernelyg liūdna ir nuobodu.

– Kaip formuojate savo repertuarą? Juk gražių kūrinių gausybė...

– Atlikti konkrečius kūrinius įprastai esu kviečiama. Labai smagu, pavyzdžiui, kai pakviečia Lietuvos nacionalinė filharmonija atliekti programą su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Repertuarą lemia ir atsitiktiniai susitikimai su įvairiais menininkais, pvz., Londone po paskutinės spektaklio premjeros prie manęs priėjo niekuo neišsiskiriantis žmogus. Pasakė, kad jam labai patinka mano balsas ir norėtų, jog padainuočiau keletą jo dainų. Tik vėliau sužinojau, kad tai buvo žymus britų kompozitorius Keithas Bursteinas. Vėliau jis parašė man ciklą, kurį jau atlikau ir planuoju atlikti dar ne vieną kartą, nes tai – nuostabaus grožio muzika. Kitais atvejais, kai galiu rinktis pati, renkuosi muziką, kuri koncertų salėse skamba retai. Pavyzdžiui, Ernesto Lecuonos. Jo opusus Lietuvoje pirmą kartą atlikome su Kauno fortepijoniniu trio šiųmečiame Pažaislio festivalyje. Šio kompozitoriaus dainas su kitu pianistu dainavau Austrijoje – ten jį irgi nedaug kas buvo girdėjęs. Tad kartais repertuarą renkuosi pati, o kartais jis pats mane pasirenka.

– O ar turite savo mėgstamiausią kompozitorių?

– Skirtingu laiku mane žavi skirtingi kompozitoriai. Negaliu pasakyti, kad laikausi kažko įsikibusi. O paskutinė mano aistra – G.F.Hendelis ir kubiečių kompozitorius E.Lecuona. Šiuo metu norėčiau dainuoti tik jų kūrinius, bet žinau, kad ir tai praeis.

– Kas jums svarbiausia atliekant muziką? Interpretacija, kompozitoriaus užmojai, nuoširdumas? Daugelis atlikėjų akcentuoja jausmų perteikimą...

– Visi trys jūsų paminėti faktoriai yra labai svarbūs. Vis dėlto, sakyčiau, pirmiausia reikia perskaityti natas ir nustatyti kūrinio formą, nes tik paskui mes ją užpildome turiniu. Taip pat labai svarbu atsižvelgti į kūrinio stilistiką ir laikotarpio reikalavimus. Kažkokių konkrečių dalykų natose gali ir nebūti, tačiau atlikėjas privalo žinoti, kad tuo laiku buvo daroma būtent taip ir ne kitaip. Man asmeniškai yra labai svarbu žinoti, ką konkrečiu opusu norėjo pasakyti jo autoriai – poetas ir kompozitorius: kas inspiravo kūrinio atsiradimą, kokiomis aplinkybėmis jie tuomet gyveno, kokius jausmus išgyveno. Kai visa tai sukomplektuoji, jokiais būdais negalima pamiršti ir savo asmeninės patirties. Kiekvienu atveju svarbus kompleksiškas požiūris. Na ir, žinoma, visa tai turi pasiekti klausytoją.

– Kodėl išmaišiusi tiek pasaulio nusprendėte sugrįžti į Kauną? Juk čia ganėtinai mažas miestas. Ar nejaučiate kultūrinės civilizacijos stygiaus?

–  Kaunas – mano gimtasis miestas, patogus gyventi, ir pastaruoju metu nėra labai didelio skirtumo, ar iš Kauno ar iš Vienos skristi į Londoną ar kur kitur. O kultūrinės civilizacijos stygiaus tikrai nejaučiu. Dirbu su Lietuvos nacionaliniu orkestru, taip pat Lietuvos kameriniu orkestru, su fantastišku Kauno simfoniniu orkestru, Valstybiniu choru ir kitais įstabiais Lietuvos kolektyvais ir menininkais.

Neslėpsiu, buvo labai malonu, kai mane pakvietė dėstyti VDU Muzikos akademijoje. Imponuoja dinamiška kūrybinga akademinė universiteto bendruomenė, skatinanti kurti čia ir Europoje – taigi tikrai jokio savirealizacijos ar kultūrinės civilizacijos stygiaus.