Visgi bėgantis laikas daro savo – V. Juodienė pasidalijo sukaupta patirtimi prieš pat jai paliekant darbovietę dėl seniai brandintos minties tapti daug laisvalaikio turinčia senjore.

Traumų ir ydų nepagausėjo

Be įvairiausių vaikų traumų gydymo ortopedė traumatologė V. Juodienė daug laiko skirdavo mažiesiems pacientams, kurie atvykdavo su šleivapėdystės, pilnapadystės, kelių bei klubų deformacijomis. Ir ne tik su įgimtomis, bet ir įgytomis. „Tiek vienu, tiek kitu atveju medicina gali pagelbėti netgi be chirurginės invazijos“, – teigia medikė.

V. Juodienė pastebi, kad per ilgametę jos praktiką vaikų kojų ydos ir traumos iš esmės yra tokios pačios. „Iš praktikos galiu pasakyti, kad daugiausiai traumų patiriama ne kovinėse sporto šakose, o komandinėse – tinklinyje, krepšinyje, futbole“, – dalijosi patirtimi ji.

Tačiau medikė nemano, kad apskritai traumų, taip pat įgytų ar įgimtų deformacijų per jos ilgametę darbo praktiką padaugėję ar sumažėję. „Gal tik tėvai dabar labiau išprusę, aktyviai reiškia savo nuomonę, užduoda klausimus. Iš vienos pusės tai gerai, iš kitos – kartais perlenkiama lazda, kai pradedama aiškinti medikui, ką reikia daryti. Bet aš laikausi kietos pozicijos: sakau, kad privalote pasitikėti manimi arba turite ieškoti kito gydytojo“, – kalba V. Juodienė.

Klaidos lemia dideles problemas

Pasak traumatologės ortopedės, taikant įvairias procedūras, specialią pratimų programą galima išgydyti įvairias susiformavusias ar įgimtas kūno dalių deformacijas. „Tačiau tam reikia ir tėvelių pastangų, kantrybės. Tai ilgai trunkantys procesai. Deja, pasitaiko, kad suaugusieji sustoja viduryje sėkmingai nueito kelio ir nutraukia paskirtą vaikui programą“, – apgailestauja medikė.

Kartais nusivylę tėvai skundžiasi, jog jų plokščiapadystę turintis vaikas pusmetį nešioja ortopedinius batukus, o pažangos nematyti. „Kaulinis skliautas vaikams formuojasi iki septynerių metų, o deformacija neatsiranda per dieną ar dvi. Todėl ir korekcija negali duoti rezultatų vos po pusmečio. Pasitaiko, kad lieka tik vienas, chirurginis, gydymas“, – aiškina V. Juodienė.

Neretai tėvai padaro lemtingų klaidų pirmaisiais atžalos gyvenimo mėnesiais. „Septynių–devynių mėnesių vaikas pats bando stotis įsitvėręs rankytėmis, bet namiškiams nereikėtų padėti, vedžioti mažylio. Taip tik žalojamos vaiko pėdos dėl per didelio krūvio. Atsargiai žiūriu ir į vaikštynes, kurios skatina vaikus anksti stovėti ant dar nesutvirtėjusių kojyčių“, – tvirtina V. Juodienė.

Ortopedė traumatologė primygtinai ragina tėvus visada apauti savo atžalas kietapadžiais batukais, kai tik šie pradeda vaikščioti. „Mūsų vaikai vaikšto ant kietų grindų. Jeigu pėda apauta minkštu bateliu su plonais padukais ar tik kojinaitėmis, pėdutės plokštėja“, – perspėja ji.

Pas vaikus atvedė chirurgija

V. Juodienė pasakojo, kad studijuodama mediciną visada norėjo tapti chirurge. „Ši sritis žavėjo tuo, kad labai aiškiai matai savo darbo rezultatą“ – aiškina medikė.

Po studijų ji įsidarbino dabartinės LSMU Kauno ligoninės centro padalinyje (tada 1–oji tarybinė ligoninė) budinčiąja traumatologe, kur galėjo realizuoti savo svajonę padėti žmonėms operacinėje. 1979 m. žymus traumatologas prof. Petras Baubinas pakvietė vadovauti vaikų traumatologijos padaliniui. „Nuo tada nesiskiriu su vaikais. Su jais likau dirbti ir tada, kai centre buvo uždarytas vaikų stacionaras, – pasakoja V. Juodienė. – Pasiūlymų turėjau ne vieną, galėjau pereiti į suaugusiųjų traumatologiją ortopediją, bet likau čia. Man čia ir kolektyvas mielas, ir mažieji pacientai patinka.“

V. Juodienė yra Lietuvos ortopedų traumatologų draugijos, Lietuvos vaikų traumatologų ir ortopedų draugijos, Europos ortopedijos ir traumatologijos asociacijų federacijos narė. Ji parašiusi daug mokslinių straipsnių, pateikusi 12 pažangių gydymo pasiūlymų.

Augo daugiavaikėje šeimoje

V. Juodienė gimė valstiečių šeimoje, augo Anykščių kaime, Gojaus kaime. „Esu šeštas vaikas iš septynių ir vienintelė pasirinkusi mediciną“, – sako ji. Pati medikė užaugino sūnų, sulaukė trijų vaikaičių ir keturių provaikaičių.

V. Juodienė džiaugiasi, kad išėjusi į pensiją turės daug laiko bendrauti su gausia šeimyną, keliauti. „Kai buvo gyvas vyras, su juo kiekvienais metais automobiliu keliaudavome į kurią nors šalį. Manau, atnaujinsiu šį pomėgį. Anksčiau svajojau aplankyti Paryžių, bet bėgant metams pradėjo traukti Vatikanas“, – nusijuokė gydytoja.

Kitas V. Juodienės pomėgis – knygos. „Skaitau įvairiausią literatūrą: lietuvių klasikus, detektyvus, turiu sukaupusi įvairių enciklopedijų kolekcija. Be abejo, skaitymui irgi bus daugiau laiko ir, tikiuosi, tai man padės priprasti prie naujo gyvenimo ritmo“, – šypsosi daug metų medicinai atidavusi ortopedė traumatologė.

Gimsta sveikomis kojomis

Pasak gydytojos ortopedės-traumatologės Veronikos Juodienės, pėdų deformacijos gali būti įgimtos ir įgytos. Pavyzdžiui, įgimtai plokščiapėdystei ir šleivapėdystei turi įtakos kelios priežastys: teršalai ore, nitratai, prisotintas hormonais maistas ir daugelis kitų.

Medikė atkreipia dėmesį, kad įgimtiems ortopediniams sutrikimams didelės įtakos turi ir mamos įpročiai. Nėštumo metu vartotas alkoholis, rūkymas, migdomieji ar raminamieji vaistai. „Tai ypač pavojinga pirmaisiais nėštumo mėnesiais. Tačiau didžiąją dalį ortopedinių ydų sudaro įgyta plokščiapėdystė. Vaikai gimsta sveikomis kojytėmis, bet dėl netinkamo auginimo ir priežiūros tampa plokščiapėdžiai. Tėvai svajoja, kad jų vaikų eisena būtų taisyklinga, tačiau nepagalvoja, kad ją formuoti reikia nuo mažens“, – sako V. Juodienė bei priduria, jog įgyta plokščiapėdystė gali atsirasti sergant rachitu ar trūkstant vitamino D.

Ne tik kosmetinė problema

Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais visi vaikų audiniai gležni, kaulai dar nesusiformavę ir vaiką statyti ant kojyčių – nusikaltimas.

Medikė pastebi, jog dažnai žmonės mano, kad ortopedinės ydos – tai ne liga, o tik kosmetinis defektas. Bet taip nėra. „Dėl šios ligos vyresnio žmogaus eisena tampa netaisyklinga ir skausminga. Vargina pėdų, blauzdų bei kelių skausmai. Sutrinka kitų skeleto dalių – čiurnos, kelių, klubo sąnarių ir stuburo – funkcijos“, – sako gydytoja.„Didžiąją dalį ortopedinių ydų sudaro įgyta plokščiapėdystė. Vaikai gimsta sveikomis kojytėmis, bet dėl netinkamo auginimo ir priežiūros tampa plokščiapėdžiai“, – sako gydytoja.

Žmogaus pėda sukurta atlaikyti didelius svorius. Pėdos kaulai tarpusavyje jungiasi taip, kad susidaro trys skliautai: du išilginiai (vidinis ir išorinis) ir vienas skersinis. Didžiausias krūvis tenka vidiniam skliautui. Pėdos padeda išlaikyti amortizacinę sistemą ir kūno balansą.

„Plokščiapėdžiai vaikai nuo turinčiųjų sveikas pėdas skiriasi tuo, kad greit pavargsta žaisdami, lenktyniaudami. Kartais jiems atrodo, kad kas degina pėdas. Į vakarą skauda ne tik jas, bet ir blauzdas, šlaunis, nugarą. Kartais sutraukia mėšlungis. Plokščia pėda neamortizuoja, todėl atsiranda nuovargis, kinta eisena. Pavyzdžiui, einant plačiai mojuojama rankomis. Jei raumenys ir raiščiai tampa silpni ar nevisaverčiai, pėda neatlaiko kūno svorio, jos skliautai ima mažėti ir formuojasi plokščiapadystė. Kai didelis krūvis tenka vidiniam pėdos skliautui, nuvargsta blauzdos raumenys ir persvarą ima šeiviniai raumenys, kurie pėdą nutempia į išorę“, – sako V. Juodienė.

Tiesa, medikė pastebi, kad plokščiapėdyste yra laikoma ne tik pažemėjęs vidinis pėdos skliautas, bet ir pėdos pasisukimas į išorę. Plokščia pėda pailgėja, priekinė dalis ir kulnas krypsta į išorę, tai – vadinamosios „Čarlio Čaplino“ pėdos.

Korekcinį gydymą reikia pradėti anksti

Esant plokščiapėdystei arba šleivapėdystei, kai yra pakitę raiščiai (laisvi ar įtempti), ribotas pėdos lenkimas, reikalingas koreguojantis gydymas. Patariama kreiptis į specialistus: gydytoją ortopedą, gydytoją reabilitologą ir atlikti reikalingas procedūras. Pasirūpinę vaiko eisena, formuodami pėdas, padėsite vaikui augti sveikam ir judriam.

Medikės teigimu, įgytą plokščiapėdystę galima pakoreguoti mankštomis, baseinu, masažais ir tinkama avalyne. Žinoma, visą procesą prižiūrint gydytojams reabilitologams bei kineziterapeutams. „Tokią korekciją reikia pradėti kiek įmanoma anksčiau, vos tik pastebėjus pirmus ženklus. Kokie bus rezultatai, priklauso tiek nuo vaiko amžiaus, tiek ir nuo įdėto darbo. Žinoma, kuo vaikas jaunesnis, tuo didesnė tikimybė, jog jie bus pasiekti geresni. Tiesa, visas korekcijos procesas gali užtrukti metus ar net dvejus. Kartais tėvai sako: „Jau pusmetį nešiojame ortopedinius batukus, bet rezultatai nesikeičia. Kaulinis skliautas vaikams formuojasi iki septynerių metų, deformacija neatsiranda per dieną ar dvi. Todėl ir korekcija negali duoti rezultatų vos po pusmečio. Tiesa, kartais pasitaiko ir tokių atvejų, kuomet taikant visas priemones situacija nesikeičia. Tada lieka chirurginis gydymas. Reiktų paminėti ir faktą, kad plokščiapėdystė dažnu atveju eina kartu su šleivapėdyste“, – sako medikė.

Plokščiapadžiai vaikai nuo turinčiųjų sveikas pėdas skiriasi tuo, kad greit pavargsta žaisdami, lenktyniaudami. Kartais jiems atrodo, kad kas degina pėdas.

Gydytoja perspėja, kad tėvai, auginantys plokščiapėdžius vaikus, turi atkreipti dėmesį ir į svorį. Mat jei vaikas turi antsvorio ar yra nutukęs, didesnė apkrova tenka ir pėdos skliautui. O kuo didesnė pėdų apkrova, tuo ryškesni simptomai. Svorio kontrolė padeda išvengti nemalonių plokščiapėdystės simptomų. Medikė pataria net į nežymius ortopedinius pakitimus nenumoti ranka. Pavyzdžiui, vaikams, kuriems šleivapėdystė (maždaug 7 proc.) negydoma, dažnai pinasi kojos, jie vaikšto „meškos eisena“. Plokščiapėdžių vaikų (15 proc.) pakitusi eisena primena šlepsėjimą.

Klaida Nr.1

Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais visi vaikų audiniai gležni, kaulai dar nesusiformavę ir vaiką statyti ant kojyčių – nusikaltimas.

„Mamos dažnai sako, kad vaikas lovytėje remiasi kreivai statydamas pėdas, bet, paklausus vaiko amžiaus, sako penki-šeši mėnesiai. Dažnai reabilitologai pataria kuo anksčiau statyti vaiką ant kojų, kad jos būtų stiprios, rekomenduoja atsispirti kojomis, bet tai – neteisinga. Septynių-devynių mėnesių vaikas pats bando stotis įsitvėręs rankytėmis, bet namiškiams nereikėtų padėti, vedžioti už rankyčių. Taip žalojamos vaiko pėdos dėl per didelio krūvio“, – sako gydytoja. V. Juodienė pastebi, kad gaminamos vaikštynės-kėdutės ant ratukų pridaro daugiau žalos nei naudos. Mat šis, iš pažiūros labai patogus įrenginys verčia vaiką anksti stovėti ir vaikščioti. Dėl to pėdutės krypsta, atsiranda plokščiapėdystė.

Klaida Nr.2

„Mūsų vaikai vaikšto ant kietų grindų. Jeigu pėda apauta minkštu bateliu su plonais padukais ar tik kojinaitėmis, pėdutės plokštėja. Kodėl? Iš viršaus slegia kūno svoris, o iš apačios yra kieta plokščia atrama. Pėdų kauliukai silpnai sujungti, minkšti, nusėda ir išnyksta vidinis skliautas, pėda prisitaiko prie grindų paviršiaus“, – sako V. Juodienė.

Medikė pataria, jog, norint išsaugoti vidinį pėdos skliautą, vidinis vidpadžio kraštas turi būti pakeltas. „Darželyje ir namuose reikia avėti batelius kietais padukais. Turi būti užkulniukas, pakulnis ir pakeltas vidinis vidpadžio kraštas. Visą dieną būnant ant kietų grindų ir avint minkštais padais batelius, vis labiau plokštėja pėdos“. – sako V. Juodienė.

Kaip išsirinkti tinkamus batukus?

Perkant vaikui batukus gydytoja atkreipia dėmesį į kelis aspektus. Pirmiausia batukus reikia rinktis su aukštesniu vidiniu šoneliu, padukas turi būti kietas, bet lankstus, pakulnio aukštis 0,5-1 cm storio, pakeltas vidinis vidpadžio kraštas. Noselės turi būti platesnės, kad būtų laisvi pirštukai.

Mergaitėms nuo 7-10 metų amžiaus galima avėti batelius su 3-4 cm aukščio pakulniu (proginiai bateliai). Vyresnėms panelėms proginių batelių pakulnio aukštis gali būti ­5-6 cm, bet tik labai ypatingomis progomis.

Didoki batukai kenkia vaiko kojoms. Kadangi jos greitai auga, batukus reikia keisti kas 6 mėnesius. Juos reikia parinkti pagal kojos dydį ir sezoniškumą. Sportiniais bateliais galima avėti visą dieną, bet jie turi būti kokybiški, pagaminti iš natūralių žaliavų ir turi turėti vidpadį, pakeltą iš vidinės pusės. Jei batukai bus per dideli ar per sunkūs, vaikas gali griuvinėti. Per maži batukai deformuoja pirštukus ir spaudžia, gali atsirasti nuospaudos.

Tėvams, kuriems rūpi įsitikinti, ar jų vaiko eisena formuojasi taisyklingai, įmonė „Ortho Baltic“ yra išleidusi atmintinę „Ženk ir matuok“, kurioje patariama stebėti batukų avimą paviršių. Padas suskirstomas į šešias zonas.