Prieš trejus metus prasidėjusios kaip muzikinis performansas, šiandien „Elektroninės Sutartinės“ virsta ambicingu projektu. Ką tik pasirodęs debiutinis grupės albumas yra kitas žingsnis bendrame V. Diawaros ir Lauritos Peleniūtės kūrybiniame kelyje.
„Viskas prasidėjo nuo verpimo ratelio. Su skulptoriumi Mindaugu Tendziagolskiu sugalvojome projektą, kuriame verpimo rateliu buvo galima išgauti elektroninę muziką. Tai ir buvo aliuzija į sutartines. Vėliau, projektui vystantis, atsirandant balsams, supratau, kad tarp besikartojančių elektronikos garsų ir sutartinių pasikartojimų yra tam tikras ryšys. Taip ir kilo mintis įrašyti albumą, kuriame tradicinės sutartinės skambėtų kartu su elektronine muzika“, – pasakoja projekto sumanytojas V. Diawara.
Pasak projekto autorių, įamžinti tradicines lietuviškas sutartines šiuolaikiniame kontekste yra tik vienas iš projekto tikslų. Ne ką mažiau svarbus uždavinys – paversti Lietuvos paveldo muziką labiau prieinama, ypač jauniems žmonėms, ir pristatyti ją pasauliui.
S. Žiūros nuotr.
„Pirmiausia tai yra edukacinė kryptis – jaunus žmones, kurie galbūt liaudies muzika domisi mažiau, supažindinti su kultūros paveldu. Bet tuo pačiu manau, kad tai yra proga pristatyti sutartines daug platesnei, ne tik etninės muzikos klausytojų auditorijai. Toks projektas drąsiai gali pasirodyti bet kurioje pasaulio vietoje ir atstovauti Lietuvą bei Lietuvos kultūrą“, – sako V. Diawara.
Pasak atlikėjos L. Peleniūtės, vienas iš albumo siekių buvo išlaikyti sutartinės autentiškumą – tiek tarmėmis, tiek ir melodijomis. Tuo „Elektroninės sutartinės“ išsiskiria šiuolaikinės folklorinės muzikos kontekste.
„Sutartinės grožis slypi ne tik jos dermėje, bet ir bendruomeniškume, nuo kurio šiandien esame atitrūkę. Šis naujas kontekstas yra tarsi tiltas į sutartinės klausymą, jos pažinimą ir atradimą iš naujo. Folklorinė muzika šiandien yra populiari, bet dauguma atvejų ji yra perdaroma, keičiamos melodijos, dingsta tarmės. Ir labai norisi to natūralumo. Autentiškai atliekamos dainos šiuolaikiniam žmogui gali leisti šiek tiek sugrįžti ir pajausti tuos, kurie gyveno prieš du ar tris šimtus metų“, – sako L. Peleniūtė.
