Neseniai paaiškėjo paskutinė pasaulio čempionato dalyvė iš Europos žemyno. Ja tapo Serbijos rinktinė, per du mačus 6:5 (1:0 ir 5:5) palaužusi Suomijos komandą.
Į 2021 m. rugsėjo 12 d.–spalio 3 d. Lietuvoje vyksiančias pirmenybes jau pateko keturių žemynų rinktinės.
Pietų Amerikai atstovaus Argentina, Brazilija, Paragvajus ir Venesuela, Okeanijos regionui – Saliamono salos, Afrikai – Angola, Egiptas ir Marokas, Europai – Ispanija, Kazachstanas, Lietuva, Portugalija, Rusija, Serbija ir Čekija.
Su čekais mūsų ekipą gali susieti artimesni ryšiai. Kokie? Apie tai papasakojo Lietuvos salės ir paplūdimio futbolo asociacijos (LSPFA) prezidentas Vidmantas Butkevičius.
Tačiau pokalbį pradėjome nuo gruodį įvykusių LSPFA prezidento rinkimų ir kitų aktualijų.
"Nelabai kas čia veržiasi, nes tai – specifinė futbolo sritis, į kurią atėjęs iš šalies kažin ar ką greitai nuveiksi. Aš per daugelį metų esu įsigilinęs į problemas, padedu jas spręsti, matyt, todėl bendruomenė ir pasitiki", – savo perrinkimą naujai kadencijai komentavo V.Butkevičius.
Mūsų salės futbolo geografija plečiasi, dabar apima ne vien didmiesčius, bet ir Akmenę, Mažeikius, Gargždus.
– Sakoma, kad įdomiausia skaičiuoti svetimus pinigus, tad pradėsiu nuo jų. Jūsų vadovaujamos Asociacijos biudžetas siekia 250 tūkst. eurų. Tiek metams gauna kai kurios nemažos atskirų sporto šakų federacijos. Kaip panaudojamos šios lėšos?
– Už šią sumą turime išlaikyti ne vien vyrų salės futbolo rinktinę, bet ir moterų nacionalinę ekipą, jaunimo (iki 19 metų) komandą. Tai apima ir stovyklų organizavimą, keliones, aprangas bei kitas būtinas išlaidas. Taip pat turime prisidėti prie salės futbolo A lygos čempionato, Pirmos lygos pirmenybių. Pabrėšiu: už visas lėšas yra griežta atskaitomybė, tad iš Lietuvos futbolo federacijos (LFF) pinigais mums tikrai nelyja.
– Gal nemažas lėšas gaunate iš Europos futbolo asociacijų sąjungos (UEFA)?
– Nė iš tolo negalime lygintis su didžiuoju futbolu. Tarkime, už čempiono titulą klubas gauna tik apie 10 tūkst. eurų (lauko futbolo A lygos čempionai sulaukia maždaug 500 tūkst. eurų – aut. past.). Tiesa, prieš pasaulio čempionatą Lietuvoje gavome lėšų iš valstybės biudžeto, bet jos yra tikslinės: salių nuomai, dangai ir kitoms reikmėms. Šias lėšas tvarko LFF, tai jos atsakomybė.
– Kandidatai į nacionalinę rinktinę ruošiami salės futbolo A lygoje. Kaip įvertintumėte šių metų šalies pirmenybes?
– Progresas yra. Labai paprasta palyginti: pernai surinkome dešimt komandų, kurių viena išvis nebaigė čempionato. Šiemet prieš sezoną jau buvo keturiolika norinčiųjų, teko net surengti papildomą atrankos turnyrą. Tai rodo, kad Lietuvoje susidomėjimas salės futbolu yra: plečiasi geografija, kuri dabar apima ir Akmenę, Mažeikius, ir Gargždus, Alytų. Reikia tiems klubams padėti, juos motyvuoti. Vienas tokių pavyzdžių: mūsų rinktinės treneris Jevgenijus Ryvkinas kviečia į treniruočių stovyklas ne tik pagrindinių klubų žaidėjus, bet ir regionų miestų atstovus, taip parodydamas, kad jų progresas stebimas. Manau, kad tai teisinga politika. Kitas dalykas, jei klubams iškyla problemų dėl rungtynių datų, visada stengiamės atsižvelgti į jų situaciją, atidedame varžybas.
Sezonas: tarp šiemet Lietuvos rinktinės įveiktų varžovų – Šiaurės Airijos salės futbolininkai (melsvos spalvos apranga). / Evaldo Šemioto nuotr.
– Šiemet atsisakėte įprasto pirmenybių formato, kai komandos žaisdavo ir namuose, ir išvykoje. Ar dėl to nekyla nepasitenkinimo?
– Neturime pasirinkimo. Dėl pandeminės situacijos varžybas rengiame vadinamuose burbuluose, trijose salėse: Jonavos, Prienų ir Radviliškio. Taip saugiau ir komandoms, ir teisėjams, nes išvengiame dalies kelionių, papildomų kontaktų. Sužaidus vienoms komandoms, drabužinės dezinfekuojamos, o per tą laiką naudojamos kitos. Darome viską, kad čempionatas nenutrūktų ir vyktų pagal suplanuotą kalendorių. Juolab kad šis sezonas ypač svarbus rengiantis į 2021-uosius nukeltam pasaulio čempionatui.
– Pirmuoju savo darbu po perrinkimo įvardijote rinktinių techninio direktoriaus paskyrimą. Kodėl į šią poziciją pasirinktas buvęs rinktinės treneris Kęstutis Rudžionis?
– Pradėkime nuo to, kad jis bene pirmas lietuvis, paragavęs tikros salės futbolo legionieriaus duonos. Jo meistriškumas tais laikais jam vieninteliam leido patekti į užsienio klubus. K.Rudžionio lygis nekėlė abejonių ir jam dirbant rinktinės treneriu. Jo sportinė patirtis pravers dabartiniam rinktinės specialistų štabui. Juk daugumą mūsų rinktinės žaidėjų Kęstas seka nuo jų pirmųjų žingsnių salės futbole ir padės mūsų vairininkams iš Ukrainos atskleisti jų stipriausias savybes. Kitas dalykas: K.Rudžionis, užimantis vadovaujančias pareigas privačiame versle, išmano ir vadybos principus, darbų planavimo ypatybes. Jam teks atsakomybė derantis dėl kontrolinių rungtynių, ieškant varžovų, nes šiemet jų mūsų rinktinei labai trūko. Kęsto nuomonė ir ryšiai pravers ir renkant duomenis apie priešininkus.
– Užsiminėte, kad būsimų varžovų analizei bus ieškomas ir atskiras rinktinių skautas.
– Toks žmogus rinktinei yra būtinas, nes salės futbole nėra paprasta gauti informacijos apie priešininkus, ją išanalizuoti ir pateikti rinktinės nariams. Turime kandidatą, bet kol taškas nepadėtas, nenoriu jo įvardyti. Taip pat mums labai trūksta specializuoto vartininkų trenerio, nes šios pozicijos žaidėjų technika iš esmės skiriasi nuo didžiojo futbolo. Trenerio dairomės ne Lietuvoje. Radome specialistą Čekijoje, bet, užgriuvus antrajai koronaviruso bangai, visus sprendimus nukėlėme į kitų metų pradžią.
– Tačiau turbūt pati opiausia problema, kalbant apie lygos ir rinktinės augimą, – salės futbolo sezonas, besitaikantis prie LFF pirmos lygos pirmenybių, bei žaidėjų migracija tarp salės ir lauko futbolo?
– Tai sena problema, kurią būtina spręsti. Žaidėjai turi specializuotis arba salės futbolui, arba didžiajam. Dėl to, kad daugelis mūsų žaidėjų rungtyniauja Pirmos lygos pirmenybėse, mes negalime savo čempionato ištęsti iki aštuonių mėnesių, nors tai būtų itin naudinga salės futbolininkų augimui. Privalome skubėti ir turnyrą baigti iki Pirmosios lygos starto, o pradėdami savo sezoną laukiame, kol baigsis Pirmosios lygos čempionatas. Esame numatę veiksmų planą, tačiau greitai situacijos nepakeisime.
2021-aisiais: sporto aistruoliai laukia istorinio įvykio – pasaulio salės futbolo čempionato. / Evaldo Šemioto nuotr.
– 2021-ieji bus ypatingai svarbūs Lietuvos rinktinei, tačiau kol kas labai daug nežinios dėl pandemijos suvaldymo. Ar komanda turi išsamų pasirengimo planetos pirmenybėms grafiką, ar viską dėliositės paskutinę akimirką, atsižvelgdami į galimus kelionių ir varžybų suvaržymus?
– Yra numatytas išsamus pasirengimo planas iki pat čempionato. Tačiau nežinia, kiek pavyks įgyvendinti, nes vis tiek teks prisitaikyti prie pandeminės situacijos. Kita vertus, su karantino apribojimais susiduriame ne mes vieni, bet ir kitos šalys. Todėl visų galimybės – vienodos.
– Rinktinės trenerių darbą tiksliausiai įvertins rezultatai pasaulio čempionate. Tačiau kol kas pasirodymai permainingi – komanda rudenį neįveikė Europos čempionato atrankos barjero, prieš tai pralaimėjo nemažai kontrolinių rungtynių. Ar matote rezervų iki svarbiausio starto?
– Visi dėl to dirbame. Gal žaidėjų pasirinkimas ir nėra didelis, bet ieškome naujų kandidatų, kurie galėtų sustiprinti rinktinę. Neseniai į jų sąrašą buvo įtrauktos dar keturios pavardės, galbūt kažkurie užsiliks ilgesniam laikui. Svarbiausia užtikrinti pakankamą kontrolinių varžybų kiekį, nes rengdamasi čempionatui rinktinė buvo įgavusį pagreitį, atsirinkusi sudėtį ir žaidėjų ketvertus. Pirmenybes nukėlus metams į priekį, vaikinams teks vėl iš naujo kopti į kalną. Tikiuosi, kad ateinantį rugsėjį jie pasieks optimalią sportinę ir žaidybinę formą.
– Nemažai vilčių pastaraisiais metais siejama ir su paplūdimio futbolo rinktine. Kokios jos perspektyvos?
– Pirmiausia viliuosi, kad sklandžiai susiklostys Lietuvos čempionatas, o ateinantį rudenį rinktinė startuos Europos čempionato ("Euro Beach Soccer") B divizione. Rinktinės treneris Sahibas Mammadovas (Lietuvoje šeimą sukūręs specialistas iš Azerbaidžano – aut. past.) atsirinko kandidatus ir kryptingai dirba. Šio darbo vaisius jau matome: iš 90-osios vietos pasaulio reitingų lentelėje pakilome link stipriausiųjų 50-uko, Europoje esame 20-ti. Perspektyva yra, bet darbo laukia dar daugiau.
