Agresija – dėl kupiūrų
Klaipėdoje būta istorijų, kai daugeliui matant vykdoma net ir nusikalstama veika arba tarp asmenų įsiplieskia barnis.
Klaipėdietė Nijolė pasidalijo savo istorija. Vienoje parduotuvėje, esančioje pietinėje miesto dalyje, stovėdama eilėje, išgirdo, kaip pirkėjas bendrauja su kasininke.
Moteris neturėjo smulkių ir atidavė grąžą stambiomis kupiūromis. Dėl šios priežasties pirkėjas ėmė kelti balsą, gąsdinti savo elgesiu aplinkinius.
Autobuse žaidė žiebtuvėliu
Kitas klaipėdietis pasakojo, kad autobuse paaugliai žaidė žiebtuvėliu.
Visa tai vyriškis pamatė, nes sėdėjo netoli jų kartu su savo mažamete dukra.
Anot vyro, jis bandė paaugliams paaiškinti, kad taip elgtis nedera, tačiau šie jo neklausė, tad vos neįvyko konfliktas.
Tad kaip reikėtų pasielgti tokiose situacijose aplinkiniams – išlikti pasyviems stebėtojams, o gal stengtis nutraukti barnius, kol nepratrūko fizinė agresija?
Klausimas: „Ar pykstate?“
Pasak psichologo Gedimino Navaičio, klausimas – sudėtingas ir atsakymų į jį – ne vienas.
Gediminas Navaitis. Vytauto Liaudanskio nuotr.
Pirmiausia, pareigūnų rekomendacija, kad viešoje vietoje pastebėjus daromus pažeidimus, reikėtų kviesti policiją, yra racionali ir išties veiksminga.
Tačiau galima pasielgti ir kitaip.
Užuot išliejęs emocijas, žmogus bent pradės nagrinėti situaciją, to dažnai ir užtenka, kad konfliktas pasibaigtų.
„Kartais užtenka vien atidžiai žiūrėti žmogui į akis. Daug kas tokioje situacijoje sutrinka, pasitraukia, pradeda kitaip elgtis. Rezultatas pasiektas, konfliktas neišsiplėtė, buvo užgesintas. Jeigu žmogus visgi labai įsitraukęs, o mes norime barnį nutraukti, tai net paprastas klausimas „ar pykstate?“ priverčia žmogų truputį pažvelgti į save. Užuot išliejęs emocijas, žmogus bent pradės nagrinėti situaciją, to dažnai ir užtenka, kad konfliktas pasibaigtų“, – sakė G. Navaitis.
Anot jo, taip pat yra žmonių, kurie turi gebėjimų svetimus barnius bent trumpam sustabdyti, prislopinti.
„Manau, kad kiekvienas mūsų pažvelgęs į save, pagalvojęs apie savo patirtį, atsakytų, ar turi gebėjimą ir įprotį slopinti svetimus barnius. Atsakymas tampa aiškus. Jeigu kažkas neturi nei tokio sugebėjimo, nei įpročio, veikiausiai jam to daryti ir nereikia, o jeigu kas nors sugeba tai gerai padaryti, jis pasidžiaugs savo gebėjimu, jį sėkmingai pritaikys ir svetimą barnį bent jau prislopins“, – mintis dėstė G. Navaitis.
