Ponas Jonas pasakoja jaunystėje vairuoti mėgęs, bet apie autobuso vairą nesvarstęs. Vežioti daug žmonių jam tada atrodė pernelyg didelė atsakomybė. Gal todėl iš pradžių įgijo traktorininko-kombainininko profesiją, o apie miesto transportą pagalvojo tik 22-ejų, jau grįžęs iš privalomos karo tarnybos. Tiesa, įsidarbinti nebuvo paprasta.

Per pusšimtį metų, kai Jonas Joniūnas vairuoja maršrutinius autobusus, pasikeitė ir transportas, ir keleiviai.

Jau pusę amžiaus įvairiais miesto maršrutais keleivius vežiojančiam J. Joniūnui per Jonines sueis 73-eji. Vyro bendradarbiai sako, kad, ko gero, parke nėra autobuso, kurio Jonas nebūtų vairavęs. O ir jo būdas per pusšimtį metų esą nepasikeitė – net pikčiausius keleivius ponas Jonas tramdo juokaudamas ir traukdamas per dantį. Tiesa, tą pačią metodiką taiko ir sau, juokaudamas tvirtina, kad tiek, kiek pats vairuoja, žmonės negyvena.