Oblių stabdė ranka

Nors ši istorija nutiko 1997 m., tiek buvęs šešiametis, tiek jo mama viską prisimena taip aiškiai, tarsi tai būtų vykę vakar.

"Mane visą laiką labai viliojo mūsų namų rūsys su tėvo darbo įrankiais, – pasakojimą apie nelaimingą atsitikimą pradėjo Eimutis. – Tėvas išėjo, mamos tuo metu nebuvo namuose. Man vienam rūsyje pasilikti neleisdavo – turėjau išeiti ir aš. Bet aš pergudravau tėvą: patrepsėjau ant laiptų vaidindamas, kad irgi išėjau. Tėvas išėjo dirbti į kiemą, o aš likau rūsyje. Labai apsidžiaugiau, kad visas rūsys buvo mano. Nusprendžiau pažaisti su obliavimo staklėmis. Kai jas įsijungiau, pradėjo labai garsiai ūžti. Išsigandau, kad tėvas išgirs ir gausiu pylos, todėl jas greitai išjungiau, bet oblius iš inercijos dar veikė. Ranka bandžiau jį sustabdyti, bet jis įtraukė ir nupjovė nykštį."

Eimutis pasakojo visai neišsigandęs sumaitoto piršto vaizdo, nejautęs skausmo. Vienintelis jo rūpestis tuo metu buvo, ką pasakys tėvas.

"Likau įkalintas prie obliaus, nes negalėjau ištraukti įstrigusių piršto mėsų. Visaip bandžiau išsivaduoti. Šalia buvo pjūklas – bandžiau nusipjauti tas mėsas ir išsilaisvinti, bet neišėjo – pjūklas buvo per stambus. Likau sėdėti ant obliaus ir laukti, kol pareis tėvas. Galbūt dėl patirtos šoko būsenos kraujo visai nebuvo. Pažaidžiau su tuo nupjautu pirščiuku, surinkau kauliukus ir laukiau tėvo. Turėjome šunį – bandžiau jį išerzinti, kad pradėtų loti ir greičiau ateitų tėvas", – nevaikiškas mintis prisiminė pašnekovas.

Pasak jo, tėvas jį išlaisvino tik virtuviniu peiliu nupjovęs obliuje įstrigusias prarasto pirštuko mėsas. Tada paskambino greitajai pagalbai, mamai, ir, kad būtų greičiau, lėkė automobiliu iš pakaunėje esančių Neveronių link atskubančio greitosios medicinos pagalbos ekipažo. "Vidury kelionės dar ir benzinas pasibaigė, bet mus nuo tos vietos paėmė greitoji. Man iš karto suleido vaistų, ir – į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Ten sutvarkė žaizdą, susiuvo", – įvykius prisiminė Eimutis.

Likau įkalintas prie obliaus, nes negalėjau ištraukti įstrigusių piršto mėsų. Visaip bandžiau išsivaduoti. Šalia buvo pjūklas – bandžiau nusipjauti, bet neišėjo.

Jo mama Rita Kybartienė pasakoja iš ligoninės grįžusi namo pirmiausia iškrapščiusi iš obliavimo staklių nutrauktą pirštuką. "Dar tą pačią naktį nuvažiavome į Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Chirurgai priėmė, bet pasakė, kad nupjautas pirštukas nebegyvas – jis buvo, galima sakyti, obliaus sutarkuotas. Mums patarė, kai žaizda visiškai sugis, atvažiuoti atlikti kitą operaciją – kojos pirštuko įsodinimo  vietoj nykščio", – pasakojo moteris.

Eimutis Kybartas. Vilmanto Raupelio nuotr.

Kol operavo vaiką, pražilo

Antrojo (esančio greta nykščio) kairės kojos piršto persodinimo operacija Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninėje Eimučiui buvo atlikta praėjus trims mėnesiams nuo nykščio amputacijos. Darbo buvo kur kas daugiau nei prisiuvant nutrauktą pirštą – reikėjo amputuoti kojos pirštą ir jį persodinti.

"Man, kaip mamai, buvo be galo sunku ryžtis, kad būtų atlikta tokia operacija – davė pasirašyti dokumentą, kad po jos vaikas gali ir nebepabusti. Vis dėlto jis buvo mažas, o operacija – sudėtinga. Gydytojai užsiminė, kad operacija truks apie 6 valandas ir gali neatlaikyti vaiko širdelė", – R.Kybartienė prisiminė dokumentus pasirašiusi neramia širdimi.

Laikas, kol truko operacija, kaunietei virto amžinybe. Ilgiau nei planuotas operacijos laikas nesulaukusi jokių žinių apie sūnaus būklę moteris puolė į paniką. "Prisigalvojau, kad gal neatlaikė vaiko širdelė. Praėjo gal 7 ar 8 valandos ir tik tada sesutė pasakė, kad viskas gerai, vaikas šiuo metu stebimas, netrukus bus parvežtas į palatą", – pasakojo mama, per tą laiką, kol operavo sūnų, pražilusi.

Pašnekovė prisimena Eimutį operavusio mikrochirurgo Vytauto Tutkaus atsidavimą. "Pirmą parą, kol Eimutis dar miegojo po operacijos, jis kas 15–20 minučių ateidavo pažiūrėti, ar tas pirštukas dar gyvas, ar nemėlynuoja. Kojytė buvo sugipsuota. Kai sūnus prabudo, jautėsi labai gerai – jam jau reikėjo lakstyti, strakalioti. Tada V.Tutkus mums pasakė: operacija pavyko ne 100 proc., o 200 proc.", – gydytoją citavo pašnekovė.

Pasak jos, Eimutis ir prieš operaciją, ir iš karto po jos buvo tarsi gyvas sidabras. "Man atrodydavo, kad jis ir tą kojytę užsigaus, ir tas prisiūtas pirštukas nulūš. O jis labai greitai su viskuo susigyveno ir, atrodo, jokio diskomforto nejuto", – pasakojo mama.

Prisiūtas kojos pirštas turi tris sąnarius, o rankos nykštys – tik du. Dėl to gydytojai siūlė daryti dar vieną operaciją ir sutvirtinti vieną sąnarį, kad tas pirštukas lankstytųsi visai kaip nykštys. Bet, mamos žodžiais, daugiau operacijų Eimutis nenorėjo, sakė, kad jam tai netrukdo, ir papildomos operacijos šeima atsisakė.

Apie dešimt metų po replantacijos mama su sūnumi iš pradžių kasmet, paskui – kas porą metų vykdavo į Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninę į apžiūrą. "Patiems gydytojams buvo įdomu – jie tikrino to pirštuko jautrumą, kiek nervinė sistema jame atsikūrė. Ir gydytojai sakė: viskas taip gerai sugijo, taip gerai funkcionuoja, kad ne visų žmonių tikri nykščiai pasižymi tokiu jutiminiu jautrumu", – pasakojo R.Kybartienė.

Mažesnis ir plonesnis

Po operacijos pėda, iš kurios buvo paimtas pirštas, dar apie mėnesį  buvo sugipsuota. Laukė ir sanatorijos, masažai, specialūs batai, kad neliktų didesnio, nei įprasta, tarpo tarp pirštų. "Koja sugijo labai gerai. Gerai neįsižiūrėjus, net nematyti, kad toje pėdoje vieno piršto trūksta. Čia turbūt ir chirurgų nuopelnas, ir specialūs batai, ir masažai padėjo. Net masažuotoja kartą manęs paklausė: suprantu, kodėl tau reikia masažuoti ranką, bet nesuprantu, kas atsitiko, kad reikia masažuoti koją? Tada aš jos paprašiau, kad suskaičiuotų kojos pirštus. Atsimenu, kad ji labai susigėdo", – prisimindamas seną pokalbį šyptelėjo Eimutis.

Kaunietis sako dėl nykščio funkciją atliekančio kojos piršto nejaučiantis jokio diskomforto, nors šis ir likęs kiek mažesnis ir plonesnis nei kairės rankos nykštys. "Aš – dešiniarankis, rašau, piešiu, šaukštu, peiliu naudojuosi dešine ranka. Manęs vis klausia, kaip aš rašau. Bet rašyti mokiausi jau turėdamas naująjį nykštį. Galiu pasakyti tik tiek, kad jis man nei rašyti, nei piešti netrukdė. Ir sportuoti netrukdė – tik padėjo. Žaidžiau regbį, su Lietuvos regbio rinktine dalyvavau pasaulio čempionate Prancūzijoje", – didžiausią sportinį pasiekimą įvardijo E.Kybartas.

Vis dėlto jis prisipažino kartą pajutęs tam tikrų nepatogumų dėl kitokio nykščio – ėmęs brazdinti gitara suprato, kad kai kurių akordų pagroti neišeis. Dėl to, kad nykštys per daug lankstėsi, nepavykdavo juo užkabinti stygų.

Kurį laiką gyvenusiam Anglijoje, Eimučiui teko apsilankyti ir pas tenykščius chirurgus. "Buvo lūžęs dešinės rankos mažasis pirštas. Gydytojai, pamatę mano nykštį, juo labai susidomėjo. Jie pakėlė archyvus ir pasakė, kad panašią kojos piršto persodinimo operaciją patys buvo padarę šiek tiek anksčiau, nei man tokia operacija buvo atlikta Lietuvoje", – palygino pašnekovas.

Dabar 31-ų sulaukęs E.Kybartas yra tėvystės atostogose, augina keturių mėnesių dukrytę Upę.

"Mums su ja viskas puikiai sekasi, viską darau su pasididžiavimu", – sakė jaunas vyras.

Atkuria plaštakos funkciją

Santaros klinikų Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos centro chirurgo docento V.Tutkaus teigimu, nykščio persodinimo operacijos labai reikalingos, nes padeda atkurti plaštakos funkciją: "Jei nykščio nėra, keturi pirštai susilenkia, bet jie neturi atramos – žmogus ta ranka negali nieko sučiupti. Plaštakos funkcijas vertinant 100 proc., lyginant su kitais pirštais nykštys atlieka 50 proc. funkcijų. Ir, jei įvykus traumai amputuojami pirštai, dėl kitų pirštų dar gali svarstyti, kiek jų prisiūti, o nykštį visada reikia stengtis prisiūti."

Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojui yra tekę atlikti ir tokių operacijų, kai, esant sutraiškytiems keliems pirštams, piršto galas, kurį būtų galima prisiūti prie trečio ar ketvirto piršto, prisiuvamas nykščio vietoje. Taip daroma tam, kad bent iš dalies būtų atkurta nykščio funkcija.

Anot docento, nykščio rekonstrukcijų būna visokiausių. Pradedant nuo mėginimų pritaisyti plastmasinį protezą ar oda apsuktą kaulo gabalą, kad tai tarnautų kaip kitiems rankos pirštams reikalinga atrama. "Kalbant apie kito piršto persodinimą, pagal savo funkciją į rankos nykščio vietą geriausiai tinka pėdos nykštys. Tačiau jis yra pėdos atraminis pirštas, todėl replantuojant dažnai imamas antras pėdos pirštas. Jis gal ne toks stiprus, bet nykščio funkciją taip pat gali puikiai atlikti", – pastebėjo V.Tutkus.

Jei įvykus traumai amputuojami pirštai, dėl kitų pirštų dar gali svarstyti, kiek jų prisiūti, o nykštį visada reikia stengtis prisiūti.

Prisimindamas prieš 24 metus Eimučiui atliktą operaciją, plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas sakė, kad ji reikalavo itin didelės precizikos. "Tokios operacijos unikalios tuo, kad vaiko kraujagyslės, kurias tokiais atvejais reikia susiūti, yra labai plonos. Suaugusio žmogaus jos – vos 2 mm diametro, o šešiamečio – 1 mm ar dar siauresnės. Taigi jas susiūti techniškai sudėtingiau, reikia labai preciziškai tai padaryti, – be to, pasak V.Tutkaus, tokios operacijos tęsiasi ilgai. – Minėta operacija tęsėsi 6,5 valandos. Reikėjo gražiai išimti kojos pirštuką, susiūti taip, kad vėliau dėl pėdos nebūtų problemų, rankoje paruošti vietą, į kurią bus persodinamas pirštukas, ir jį persodinti. Tokiais atvejais turime sujungti kaulus, susiūti sausgysles, kad pirštas judėtų, ir kraujagysles. O svarbiausia – susiūti piršto nervus, kad jis ilgainiui atgautų jutimą. Nesusiuvus nervų, pirštas liks nejautrus ir nebus labai didelis pagalbininkas. Taigi, atlikdami tokias operacijas stengiamės padaryti maksimumą."

Pasak chirurgo, netiesa, kad kitą pirštą vietoj amputuoto rankos piršto galima persodinti bet kokiu atveju. "Jeigu žmogus neteko galūnės dėl aštrios amputacijos – ji nupjauta obliavimo staklėmis, elektriniu pjūklu ar panašiai, visos struktūros lieka netoli: sausgyslės, nervai, arterijos, ir jas sujungti su persodinamo piršto struktūromis nesudėtinga. Daug sudėtingiau, jei amputacijos metu nykštys išraunamas. Tokių atvejų anksčiau nemažai pasitaikydavo, kai žmogus su pirštinėmis dirbdavo prie gręžimo staklių. Jei tos staklės įsukdavo pirštinę, dažniausiai ir nykštį išraudavo. Dažniausiai išraudavo ir nervus, sausgysles, ir replantuojant būdavo labai sunku atkurti to nykščio funkciją, nes nervų nebėra. Tada galima aukoti kurio nors kito rankos piršto nervus, kad atkurtum nykščio funkciją", – V.Tutkaus teigimu, jei nėra sausgyslių, galima persodinti nejudantį pirštą, kuris tarnautų kaip šiokia tokia atrama.

Vytautas Tutkus. Asmeninio arch. nuotr.

Prieš persodinant kitą pirštą, paprastai rekomenduojama palaukti keletą mėnesių, kol amputacijos vietoje sugis žaizda. Taip stengiamasi išvengti infekcijos rizikos. "Jei persodinsi kojos pirštą, o amputacijos vietoje dar likusi infekcija ir ten viskas pūliuos, persodintas pirštas gali neprigyti. Dėl to tokios operacijos atliekamos tada, kai matome, kad žaizda nesupūliavo, viskas sugijo ir švaru", – tada, chirurgo žodžiais, paskiriamas operacijos laikas ir operuojama planiniu būdu.

Tokią replantacijos operaciją dažniausiai rekomenduojama atlikti praėjus keliems mėnesiams po traumos. Pernelyg ilgai laukti taip pat nerekomenduojama – gali kilti problemų dėl sausgyslių.

"Jei raumuo nedirba kelerius metus, susiuvus piršto sausgyslę, jai gali būti sunkiau funkcionuoti, nes raumuo jau bus atpratęs lankstyti tą pirštą. O jeigu praėjo tik keli mėnesiai, tas pirštas paprastai dar nebūna atpratęs lankstytis, dirbti, tada gali tikėtis geresnės funkcijos", – tačiau, pasak V.Tutkaus, kartais tokios operacijos atliekamos ir praėjus keleriems metams po traumos ir funkcija atsikuria.

Panašių traumų sumažėjo

Chirurgas skaičiuoja, kad Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninės Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos centre, kuris vėliau tapo Santaros klinikų dalimi, buvo atlikta apie keliasdešimt kojos piršto persodinimo vietoj prarasto nykščio operacijų. "Tai nedaug. Kaip minėjau, tokios operacijos ne visada tinka. Kita vertus, kiti gal ir nesiryžta, kad būtų atlikta tokia operacija. Bijo, kad susiformuos trombas, užsikimš kraujagyslės – teks pašalinti tą replantuotą pirštą. Taip žmogus prarastų ne tik rankos, bet ir kojos pirštą", – užsiminė docentas.

Kai kas labai jaudinasi, kad pėdos funkcija gali sutrikti, tačiau tyrimai rodo, kad net jei šalinant pėdos nykštį paliekama padikaulio galvutė, žmogaus eisena dažniausiai nesutrinka. Tik estetiškai truputį krenta į akis. Tačiau tokiais atvejais labiau kreipiame dėmesį ne į grožį, o į plaštakos funkcionalumą, kurį norisi atkurti. O paėmus replantuoti antrą pirštą, tai dažnai visiškai nekrenta į akis.

Remiantis pasauline statistika, vos keli procentai persodintų kojos pirštų neprigyja. Mes centre džiaugiamės, kad visi mūsų persodinti kojos pirštai prigijo.

1997-aisiais, kai V.Tutkus atliko kojos piršto persodinimo operaciją Eimučiui, spauda rašė: vilniečiai mikrochirurgai pagal prisiūtas galūnes pirmauja Europoje. Pasak chirurgo, dabar situacija pasikeitusi. "Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninės Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos centras buvo pirmasis mikrochirurgijos centras Baltijos šalyse. Mums pacientus amputuotomis galūnėmis veždavo ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Estijos, Baltarusijos. Todėl panašių operacijų atlikdavome daug. Paskui, kai tose šalyse taip pat įsikūrė mikrochirurgijos centrai, mes operavome tik lietuvius pacientus. Tačiau ir tuomet panašių operacijų būdavo atliekama nemažai – vidutiniškai apie 150 replantacijų per metus. O dabar, laimei, pasikeitė darbo įrankiai ir amputacijų žymiai sumažėjo. Ir šiandien tikrai negalime pasigirti, kad prisiuvame daugiausia galūnių Europoje", – pasak chirurgo, tai, kad žmonės dirba saugiau, darbe patiria mažiau traumų, yra labai džiuginanti tendencija.

Ką daryti, jei nutraukiamas pirštas?

Jei nutraukiamas pirštas, pirmiausia reikia sustabdyti kraujavimą. Tam kartais užtenka standžiai subintuoti plaštaką. Jei kraujas tiesiog švirkščia, galūnę reikia užveržti aukščiau žaizdos, kad žmogus nenukraujuotų.

Amputuotą pirštą reikia sausai suvynioti į švarų bintą ir dėti sausai šalia ledukų. "Geriausia naudoti net ne ledukus, bet maišelį, kuriame – vanduo su ledukais. Amputuotas pirštas turi būti atvėsintas, bet nesušalti į ledą. Kartais žmonės daro klaidą, kad tą pirštą deda tiesiai ant ledukų arba į šaltą vandenį. Tačiau pirštas neturi išmirkti – jį reikia sausai suvynioti į švarią marlę ir dėti ant maišiuko su ledais. Tada –  skubiai vykti į Rekonstrukcijos ir plastinės chirurgijos centrą", – sakė V.Tutkus.

Iš viso Lietuvoje yra trys tokie centrai: Kauno klinikose ir du Vilniuje (Santaros klinikose ir Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje).

Jei amputuotas pirštas atvėsintas, jį galima prisiūti per 24 valandas.