Pirmasis oro uostas

„Ar vietinių yra?“ – būryje pakilus vos porai rankų, gidė Diana Dubatauskienė suprato, kad pažintis su Panemune didžiajai daugumai ekskursijos dalyvių bus netikėtai maloni.

Toldama nuo Gailutės gatvės, savo pasakojimą vedlė pradėjo nuo 1559-ųjų, kai pirmą kartą buvo paminėtas Panemunės vardas, o čia stovėjo dvaras, kaip manoma, priklausęs Trakų vaivadijos arklininkui Martynui Pocenkovskiui. XVIII a. dvarą perpirko iš Žemaitijos kilęs bajoras Simonas Sirutis.

„Vaikų jis neturėjo, todėl dvarą paveldėjo sūnėnas, turtingas žemvaldys. Nežinia, kaip ši vieta atrodytų šiandien, jei ne stiprus mūsų istorijos posūkis“, – paėjėjusi dar šiek tiek į priekį, D. Dubatauskienė stabtelėjo gatvių sankirtoje.

Lietuvai tapus carinės Rusijos imperijos dalimi, dvaras su miesteliu buvo paverstas kariniu priemiesčiu, tuo metu Kaunas tapo gynybiniu miestu. Per kelis metus Panemunėje iškilo net 73 kariniai objektai: kareivinės, kareivinių kompleksai, sandėliai, arklidės. 1912–1913 m. čia buvo įrengtas ir pirmasis Lietuvos oro uostas, netoliese – lėktuvų angarai, oreivių kareivinės, aptarnaujančio personalo gyvenamosios patalpos. Jokių atminimo ženklų apie Panemunėje buvusį pirmąjį oro uostą nėra, tačiau yra išlikęs unikalus medinis oro balionų angaras, kur jie buvo lakuojami.

„Daugelis vis dar galvoja, kad pirmasis – S. Dariaus ir S. Girėno oro uostas buvo Aleksote, tačiau taip nėra“, – pastarasis, anot gidės, įrengtas 1915 m., kai vokiečių kariuomenė užėmė Kauno tvirtovę.

Panemunės oro uostas esą neatitiko vokiečių standartų. Jame buvo per trumpi pakilimo takai, mažai vietos. Turimomis žiniomis, pakilimo takas buvo ten, kur dabar driekiasi Birutės gatvė.

Poilsiautojų rojus

Pasakojimą apie Panemunę nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu gidė tęsė prie Nemuno. 1918 m. Panemunė, pasak D. Dubatauskienės, tapo valsčiaus centru – atskiru miesteliu. 1925-aisiais siauras geležinkelis jį sujungė su miestu, o 1927–1928 m. – tiltas su Šančiais. Sklypai kvartale tarp Vičiūnų, Gailutės ir Vaidilos gatvių buvo paskirti aukštiesiems kariuomenės karininkams. 1933 m. Panemunei, kaip ir Kačerginei, Vaišvydavai ar Birštonui, buvo suteiktas kurorto statusas. Pasiturintys miestiečiai čia statė vilas poilsiui, vasarnamius ir nuomojo kambarius tiems, kas neturėjo nei laiko, nei galimybių išvykti, tarkime, į Palangą. Norėdami atitrūkti nuo miesto šurmulio, žmonės už naktį Panemunėje negailėdavo ir 50 litų. Panemunė tapo tokia populiari, kad laikui bėgant ir čia neliko ramybės. Apie tai net rašė vienas tuometis laikraštis. Ypač populiarus buvo paplūdimys, kuris vasarą skambėdavo nuo poilsiautojų kalbų ir patefono garsų.

Panemunei tapus traukos vieta, nekilnojamasis turtas čia pabrango maždaug 400 proc.

Vasaromis į Panemunę pailsėti atvykdavo nuo 25 tūkst. iki 35 tūkst. gyventojų. Žmones viliojo ne tik poilsis, bet ir sveikatinimo procedūros Panemunėje iškilusiose Kazio Griniaus tuberkuliozės, Lietuvos Raudonojo kryžiaus tuberkuliozės, prof. dr. Vandos Tumėnienės vaikų privačioje tuberkuliozės sanatorijoje ar purvo vonių gydykloje. Nors savų išteklių nebuvo, jie buvo gabenami iš Birštono ir kitų vietovių.

„Panemunei tapus traukos vieta, nekilnojamasis turtas čia pabrango maždaug 400 proc.“, – Panemunės prestižą skaičiais iliustravo ekskursijos vedlė.

Ypatingi namai ir žmonės

Šiandien Panemunėje išlikę maždaug 125 tarpukario pastatai, išsiskiriantys įdomia eklektiška architektūra ir pasakojantys neeilinių asmenybių istorijas. Antai, A. Smetonos alėjoje 1934-aisiais pagal Kazio Dubausko projektą statytame name gyveno Rožė Gertienė. Staugaičio gatvėje – savanoris Jonas Karutis, o Gailutės gatvėje – generolas Zenonas Gerulaitis. Toje pačioje gatvėje stovi visuomenės veikėjo Liutauro Kairiūnaičio statyta vila. Čia pat buvo įsikūręs ir išeivijos rašytojas, dramaturgas, aktorius Antanas Škėma. Vaidilos ir Pušų gatvių kampe stovi Lietuvos karo aviacijos vado, brigados generolo, aviakonstruktoriaus, devynių lėktuvų ANBO projektų autoriaus Antano Gustaičio vila, o Vaidoto gatvėje – miškininko, vieno pirmųjų Lietuvos aplinkosaugininkų Antano Kvedaro namas.

Planas: prieš einant į vilą „Grabytė“ būtina apsukti ratą, išgirsti senosios Panemunės istoriją ir pažinti jos architektūrą.

„Grįžkime į Gailutės gatvę“, – apsukusi nediduką ratą ir supažindinusi su Panemunės paminklais, D. Dubatauskienė žingsnį sulėtino prie 19 numeriu pažymėto namo, miestiečiams geriau žinomo vilos „Grabytė“ vardu.

Anuomet statytas miškininko, vėliau įsigytas pulkininko inžinieriaus Domininko Grabio su žmona Bronislava, 2017-aisiais namas buvo restauruotas jų vaikaitės architektės Marijos Jasinskaitės iniciatyva. Įvertinus pastato būklę, nutarta palikti tik namo griaučius ir perdangas. Visa kita buvo pakeista – pastatytas naujas karkasas su apšiltinimu, perdaryta ir naujai apšiltinta perdanga po stogu, kai kur pakeisti, kai kur suveržti senieji rąstai, pakeista daugiau negu pusė stogo struktūros, uždengtas naujas skardinis stogas, įstatyti nauji langai. Pirmajame aukšte įrengtas grindinis šildymas, vėdinimas su rekuperacine sistema. M. Jasinskaitei buvo labai svarbu išlaikyti medinės Lietuvos architektūros stilių. Autentiška buvo išlikusi tik centrinė namo dalis, todėl likusį pastatą ji nutarė dekoruoti tuo pačiu stiliumi. Namo kampai buvo papuošti drožiniais, langai išdėlioti taip, kaip buvę senajame name. Iš išlikusių vilos nuotraukų buvo atkurta stogo karūna.

Apie šeimininkus

Šiandien vila „Grabytė“ atvira visiems. Norintys joje gali stabtelėti ne tik kelioms valandoms, bet ir ilgesniam laikui, kaip anuomet, kai į Panemunę driekėsi poilsiautojų eilės.

„Užeikite vidun, tik, prašau, nusiaukite batus“, – visus, tai padariusius, ekskursijos gidė pakvietė įsitaisyti ant kėdžių prie stalo arba po erdvę išsibarsčiusių minkštasuolių. Nosis kuteno mėtų arbata, gero „Krupniko“, džiovintų slyvų ir smetoniškų sausainių aromatas, o dėmesį kaustė ne tik tam tikros detalės interjere, bet ir tolesnis pasakojimas gidės lūpose.

Akcentai: apie šeimininkus viloje pasakoja net ir pati mažiausia detalė. Regimanto Zakšensko nuotr.

Ratas: viloje „Grabytė“ susipina skirtingų laikmečių dvasios. Regimanto Zakšensko nuotr.

„Noriu pristatyti Domininką Grabį. Jis gimė Darbėnų valsčiuje, devynių vaikų šeimoje. Save Domininkas neretai pristatydavo Domu. Tokiu vardu jis minimas ir istoriniuose šaltiniuose, todėl ir aš sau leisiu jį taip vadinti. Baigęs Mintaujos gimnaziją Domas išvyko į Charkivą studijuoti mediciną, nes norėjo tapti gydytoju“, – gidė pasakojo, kad Lietuvai tapus nepriklausoma, D. Grabys grįžo į tėvynę ir įstojo į kariuomenę. Per studijas įgytos žinios Domui pravertė – jis sparčiai kilo karjeros laiptais.

„Vis apie Domą ir apie Domą. Metas susipažinti su Bronislava Ciberauskaite-Grabiene“, – dar netekėjusios, Jurbarke ūkininkų šeimoje gimusios jaunos moters nuotrauką albume atvertė gidė.

Atvykusi į Kauną, nuo 1922-ųjų Bronislava dirbo Žemės ūkio departamente. Sutikusi Domą, 1924 m. ji ištarė „taip“ ir tapo Grabiene. Sutuoktiniai susilaukė dukros, kurią mamos garbei pavadino Bronislava, o 1925 m. tryse išvyko į Prancūziją. Tulūzos universitete D. Grabys krimto elektrotechnikos ir mechanikos mokslus. Bronislava – prancūzų kalbą. Tiesa, į Lietuvą Domas grįžo su dviem diplomais, o Bronislava su antra dukrele, kurią pavadino Irena.

„Grįžęs iš mokslų Prancūzijoje su dviem aukštojo mokslo diplomais, jis buvo paaukštintas į majorus, o dar po trejų metų gavo inžinieriaus-pulkininko laipsnį“, – nuo šeimininkų asmeninio gyvenimo detalių D. Dubatauskienė perėjo prie interjero akcentų.

Asmeniniai daiktai

Su ypatinga meile restauravusi vilą, M. Jasinskaitė pirmame aukšte paliko apie 95 proc. senųjų baldų. Dalis jų priklausė šiam namui, dalis atgabenta iš Žaliakalnio, kur gyveno teta. Kai kuriuos baldus teko visiškai restauruoti, kai kuriems reikėjo minimalaus meistrų prisilietimo.

Ypatingas dėmesys viloje „Grabytė“ skiriamas detalėms, susijusioms su šeimos istorija, bylojančiomis apie išsaugotą meilę savo namams ir artimiesiems.

Antai, indauja su stiklinėmis durelėmis, už kurių slepiasi 1933 m. Domo mylimai žmonai dovanota sidabrinė delninukė. Virš galvų kybantys, jaukią šviesą skleidžiantys šviestuvai. Pianinas. „Villeroy & Boch“ indai ir stalo įrankiai. Apsinuoginusios merginos paveikslas, kurį prieš ateinant į namus kunigui, šeimininkė nukabindavo nuo sienos.

„Jei atkreipsite dėmesį, nemaža dalis daiktų yra užfiksuoti senosiose nuotraukose“, – nepertraukiamas prabėgusių metų ir dabarties sąsajas fotoalbume saugomomis akimirkomis darsyk paliudijo D. Dubatauskienė.

Viloje, kuri pasakoja šeimininkų meilės istoriją, pirmajame aukšte įrengtas valgomasis, salonas, holas, virtuvė, tualetas ir skalbykla. Antrajame – trys miegamieji su atskirais vonios ir tualeto kambariais.

Anot Grabių vaikaitės, apjungiant skirtingus laikmečius, interjere suderinant vintažinį stilių su komfortu ir visais šiuolaikiniais patogumais, vilos svečiai gali pajusti skirtingų laikmečių dvasią. Visa tai sukuria darnumo jausmą ir bendrą harmoniją.

„Visa tai galite ir jūs patirti“, – iš arčiau pažinti vieną iš Panemunės vilų ir jos šeimininkų meilės istoriją kvietė gidė D. Dubatauskienė.