Vilija Dabrišienė | Diena.lt

„Kauno dienos“ studijoje – kandidatė į Metų kaunietės titulą V. Dabrišienė 3

„Kauno dienos“ studijoje – kandidatė į Metų kaunietės titulą V. Dabrišienė 3
V. Dabrišienė pelnė aibę apdovanojimų, tarp jų Lietuvos švietimo lyderė, Kauno metų mokytoja, inovatyviausia šalies matematikos mokytoja. Be to, ji 21 knygos autorė, socialinių mokslų daktarė, pedagogė su 40 metų stažu ir bene vyriausia šalyje startuolio bendraįkūrėja.

„Dalyvavimas Metų kaunietės rinkimų finale verčia susimąstyti – kodėl aš? Toks titulas, anot organizatorių, skirtas moteriai, kuri savo darbais padeda žmonėms ir miestui. Tačiau toks yra bet kuris su meile atliekamas darbas. Daugybė moterų kasdien su didžiule meile dirba pačius įvairiausius darbus, kiekviena jų nusipelno įvertinimo. Manau, kad šis titulas yra simbolinis – jis teikiamas vienai, bet yra apibendrintas mylinčios ir atsidavusios savo veiklai moters paveikslas. Jis priklauso kiekvienai iš mūsų“, – „Kauno dienai“ teigė V. Dabrišienė.

Kviečiame susipažinti.
V. Dabrišienė: visi nusipelnė gero mokytojo (Metų kaunietės rinkimai) 8

V. Dabrišienė: visi nusipelnė gero mokytojo (Metų kaunietės rinkimai) 8
Priklauso kiekvienai

„Dalyvavimas Metų kaunietės rinkimų finale verčia susimąstyti – kodėl aš? Toks titulas, anot organizatorių, skirtas moteriai, kuri savo darbais padeda žmonėms ir miestui. Tačiau toks yra bet kuris su meile atliekamas darbas. Daugybė moterų kasdien su didžiule meile dirba pačius įvairiausius darbus, kiekviena jų nusipelno įvertinimo. Manau, kad šis titulas yra simbolinis – jis teikiamas vienai, bet yra apibendrintas mylinčios ir atsidavusios savo veiklai moters paveikslas. Jis priklauso kiekvienai iš mūsų“, – teigė V. Dabrišienė.

Kartą klausta, kodėl dirba eilinėje rajono mokykloje, čia pat sulaukė atsakymo – visi vaikai nusipelnė gero mokytojo. „Tai svarbu. Tačiau vienas mokytojas pasiekia nedaug vaikų. Kaip padėti daugeliui? Pandemijos metu sugalvojau rengti mokiniams animuotas vaizdo pamokas. Norėjau kad jos būtų linksmesnės, šiuolaikiškesnės. Kartu su „Laisvės TV“ projektu „Mokykla +“ pamokos atsidūrė „YouTube“. Jas peržiūrėjo tūkstančiai, tikiuosi, kažkam jos tikrai padėjo“, – vylėsi kaunietė.

Pandemija pasibaigė, bet mintis matematikos mokymą padaryti patrauklesnį, pasiekti daugelį, vis neapleido. „Įsitraukiau į tikrai modernaus šiuolaikiško skaitmeninio turinio – platformos „Elicėjus“ kūrimą. Jau beveik dvejus metus vakarais, naktimis, savaitgaliais su labai jaunais žmonėmis kuriame, galvojame, klystame, vėl ir vėl kuriame iš naujo“, – apie naują posūkį ir startuolį „Bbright“ pasakojo mokytoja.

Labai greitai „Elicėjaus“ platforma, kuri leis visiems mokytis savo tempu, atras kiekvieno žinių spragų ir suteiks galimybę jas likviduoti, pasieks kiekvieną. Kiekvienas turės realią galimybę rinktis ko, kaip, kada, kokiu tempu ir kiek mokytis.

Sumanymas – įgyvendinti seną žmonijos svajonę, t. y. visais lygiais personalizuoti ugdymą. „Nuo J. A. Komensky’io laikų gaji idėja – aktyvus mokinys, pagal savo poreikius valdantis mokymosi procesą, gebantis ir norintis išsikelti tikslus ir efektyviai su malonumu jų siekti. Tai iki šiol yra utopija mokyklose. Mes tai pakeisime. Esu tvirtai įsitikinusi, kad svarbiausias mokyklos tikslas – parengti žmogų, įvaldžiusį mokymosi strategijas ir išmokusį džiaugtis mokymosi procesu“, – vardijo pašnekovė.

Ne pareiga, o pasirinkimas

Jei reikėtų išskirti esminę savo savybę, V. Dabrišienė išskirtų aistrą, su kuria atsiduoda kiekvienam savo projektui ir darbui.

„Ar tai darbas klasėje, ar vadovėlio rašymas, seminaro vedimas – nesvarbu, padarysiu geriausiai, kaip sugebu. Esu mokytoja ir man nesvarbu, kelintą valandą mokinys parašys žinutę, jei jam kažkas neaišku, – jei tik galėsiu, iš karto rasiu būdą parašyti atsakymą. Tai ne pareiga, o mano pasirinkimas ir misija. Neseniai mačiau vaizdo įrašą – savo mokinių pasakojimus. Viena mergaitė teigė, kad aš į jos žinutę atsakiau ir uždavinį paaiškinau 3 valandą nakties. Na, gal šiek tiek persūdė“, – patikslino kaunietė.

Myliu šį miestą be galo, nuo vaikystės gėriau ypatingą jo atmosferą. Džiaugiuosi tuo, kaip jis auga ir keičiasi.

Didžiulį džiaugsmą jai teikia ir žinutės, kurias rašo kolegos – dažnai nepažįstami, jauni mokytojai, sužinoję jos vardą iš jos parašytų knygų ar kolegų. „Prašo patarimo, paaiškinti uždavinį ar metodą, tariasi dėl programų ar sąvokų. Visada su didžiausiu džiaugsmu jiems atsakau. Labai noriu, kad jauniems mokytojams mokytojo darbo pradžia būtų kuo lengvesnė. Tikiu, kad išsilavinimas – didžiulė vertybė, kokybiškas išsilavinimas turi būti prieinamas visiems“, – įsitikinusi V. Dabrišienė.

Svajonių profesija

Vilija pedagogiką vadina savo svajonių profesija. Didžiausiais pasiekimais įvardija ne parašytas knygas, ne apgintą disertaciją, bet daugybę savo mokinių, pasirinkusių studijuoti matematiką.

„Labiausiai įkvepia ne laimėjimas konkurse, bet po eilinės matematikos paskaitos atsistoję plojantys studentai, gėlių puokštė universiteto kieme už automobilio valytuvų, diena, kai kelyje, pradūrus padangą, sustojęs ūsuotas dėdė sako: mokytoja, nesijaudinkite, sutvarkysime. Tada jauti – darai kažką tikrai gerai, teisingai. Esi svarbus tiems žmonėms“, – kalbėjo pedagogė.

Laikas, rutina mokytojavimo spindesio nenugludino. Atvirkščiai. „Viduje turiu variklį – norisi padaryti dar daugiau. Dauguma mano parašytų vadovėlių ir mokomųjų knygų – sėkmingos, bet kad ir kiek tobulas būtų vadovėlis, jis nėra pakankamai gera priemonė šių dienų vaikams. Stebiu juos, stengiuosi suprasti jų mąstymo ir pasirinkimų ypatybes ir aiškiai matau – mokosi jie jau kitaip. Ir tas kitoks mokymasis gali būti daug efektyvesnis“, – tikino V. Dabrišienė.

Širdis – Kaune

Kuriama platforma „Elicėjus“ skirta visos Lietuvos vaikams, bet V. Dabrišienės širdis – Kaune. „Čia gimiau, užaugau, dirbau pirmąjį darbą – dar būdama moksleivė, stoties bufete ploviau indus. Kasdien J. Gruodžio gatve žingsniuodavau į muzikos mokyklą, vaikų ansamblyje grojau kanklėmis. Su šiuo ansambliu teko koncertuoti beveik visose Kauno scenose, užkulisiuose matyti žymiausius miesto aktorius, šokėjus“, – leidosi į prisiminimus projekto „Metų kaunietė“ finalo dalyvė.

Kaune ji užaugino savo vaikus, mokė daugybę mokinių, studentų, čia rašė savo knygas.

Jai teko gyventi ir kitur, bet kiekvieną kartą grįžus į Kauną ir Vytauto prospektu nuo stoties žingsniuojant namo užimdavo kvapą.

„Myliu šį miestą be galo, nuo vaikystės gėriau ypatingą jo atmosferą. Džiaugiuosi tuo, kaip jis auga ir keičiasi. Tikiuosi dar ilgai mokyti šio miesto vaikus ir, svarbiausia, nuolat kurti ateičiai“, – entuziazmo nestokoja V. Dabrišienė.

BALSUOTI GALITE:

DIENRAŠTIS

Iš dienraščio išsikirpkite ir užpildykite lapelį ir siųskite adresu: „Metų kaunietė“, „Kauno dienos“ redakcija, I.Kanto 18 g. 44296, Kaunas;

arba atneškite ir įmeskite į specialias dėžes redakcijos skyriuje, I.Kanto g.18, Kaunas.

! Esant galimybei dienraščio iškarpas prašome į redakciją siųsti paštu.

Vienas kuponas prilygsta dešimčiai balsų

SMS ŽINUTĖS

Balsuoti galite SMS žinutėmis.

Siųskite SMS žinutę (Lietuvoje) tel. 1679 su tekstu „MKA XX“.

XX – kandidatės numeris, esantis prie jos profilio.

SMS kaina – 1 Eur.

SMS žinutė prilygsta dešimčiai balsų

PORTALAS

Portale kauno.diena.lt, rubrikoje „Metų kaunietė“. Portale galima balsuoti vieną kartą per parą iš vieno IP adreso. Vienas balsavimas internetu prilygsta vienam balsui.

Nuo vasario 22 d. iki kovo 4 d. 12 val. (balsai priimami internetu, sms žinutėmis ir paštu). Kovo 6-7 d. susumuosime rezultatus.

Kovo 8 d. Metų kaunietę paskelbsime finaliniame renginyje.

Dienraštis „Kauno diena“ dėkoja projekto mecenatui „Mano būstas“, pagrindiniams rėmėjams „Vikonda grupė“, „Kauno tiltai“, „Bosca/be alkoholio“, rėmėjams „Heiga“, „Volfas Engelman nealkoholinis“, „SDG“, „Mega“, partneriams „Centro kredito unijai“, „Etapas Group“, „lgiausi limuzinai“, „Hegelmann Group“, „Jaukūs namai“, „Ribas Jewellery“.
Kai vidinis variklis vis sako: norisi nuveikti dar daugiau (Metų kaunietės rinkimai) 7

Kai vidinis variklis vis sako: norisi nuveikti dar daugiau (Metų kaunietės rinkimai) 7
05. Gabrielė STONKUTĖ – boksininkė, studijuojanti ir besitreniruojanti Kaune, 2022-aisiais iškovojusi pasaulio moterų bokso čempionės vardą ir tapusi pirmąja Lietuvos boksininke, pelniusia pasaulio čempionatų medalį. Pernai ji tapo ir Europos čempione.

Mergina šiuo metu susikoncentravusi į sportą ir studijas. Būsima trenerė per paskaitas išmoktus dalykus kol kas pritaiko sau tobulėdama kaip sportininkė.

Sunkiausia jai – ne treniruotės. Šios patinka, nes yra įvairios, šauni komanda. Sudėtingiausiais įvardijo psichologinius aspektus, iškylančius prieš varžybas: kaip tinkamai nusiteikti, susikaupti, nes tai labai svarbi pergalės dedamoji.

Pažintį su boksu užmezgusi prieš devynerius metus mergina pasakojo, kad šis sportas jai ir kaip asmenybei turėjo didžiulės įtakos. „Anksčiau buvau labiau užsidariusi, nelabai mėgau kalbėtis su žmonėmis“, – sakė sportininkė.

Palaipsniui atsirado vis didesnis pasitikėjimas savimi, noras bendrauti, susipažinti su naujais žmonėmis. Savidisciplinos, užsispyrimo, ryžto siekti savo tikslų netrūko ir anksčiau, tačiau dabar šias savybes išmokusi pasitelkti tikslingiau.

Dėl traumos Gabrielei teko daryti priverstinę treniruočių pertrauką, bet dabar ji jau ruošiasi naujiems startams. „Pasiilgau. Labai norėjau grįžti į salę. Džiaugiuosi, kad vėl grįžau į savo rutiną. Ryte treniruotė, vakare treniruotė. Labai laukiau. Pasiilgau net raumenų skausmo. Jau buvau pamiršusi, ką reiškia“, – šyptelėjo mergina.

Skambios pergalės ir didžiuliai pasiekimai neabejotinai prideda motyvacijos judėti į priekį, toliau tobulėti, tačiau, kiek pati pamena, visada norėjo sportuoti, siekti kažko daugiau.

Net neįsivaizduoju, kuo mane sužavėjo boksas. Iki šios dienos negaliu sau atsakyti į šį klausimą.

„Net neįsivaizduoju, kuo mane sužavėjo boksas. Iki šios dienos negaliu sau atsakyti į šį klausimą. Nuo pat vaikystės norėjau lankyti kažką susijusio su kovos menais. Galima sakyti, kad boksą pasirinkau atsitiktinai. Tėvo draugai užsiminė, kad vyksta tokios treniruotės. Nuvažiavau pabandyti ir nuo pirmos treniruotės salėje buvau kiekvieną dieną. Kitų kovos menų net nebandžiau“, – kalbėjo G. Stonkutė.

Kaip save motyvuoja, juk būna akimirkų, kai nieko nesinori? „Žinau, ko noriu, žinau, kad sunkumai amžinai nesitęs, tikiu, kad bus geriau. Tai padeda grįžti į salę ir dirbti. Tiesiog išbūnu sunkų laikotarpį. Užsispyrimas duoda savo“, – apibendrino pašnekovė, kuriai geriausias laisvalaikis – su šeima, draugais ir pasivaikščiojimai su augintiniu.

17. Vilija DABRIŠIENĖ – socialinių mokslų daktarė, matematikos vadovėlių, mokomųjų knygų autorė, 2022-ųjų Kauno metų mokytoja, švietimo lyderė, 2021 m. inovatyviausia Lietuvos matematikos mokytoja. Noras suvokti, kaip mokinys mąsto, noras išmokyti veda vis į naujas platumas, kurių viena – švietimo inovacijų startuolis, skirtas padėti jaunajai kartai suprasti ir pamėgti matematiką.

„Iš visų vaidmenų man svarbiausias – mokytojos. Tai mano svajonių profesija“, – pasakojo V. Dabrišienė, savo didžiausiais pasiekimais įvardijanti ne parašytas knygas, ne apgintą disertaciją, bet daugybę savo mokinių, pasirinkusių studijuoti matematiką.

„Labiausiai įkvepia po matematikos paskaitos atsistoję plojantys studentai, gėlių puokštė universiteto kieme už automobilio valytuvų, diena, kai kelyje pradūrus padangą sustojęs ūsuotas dėdė sako – mokytoja, nesijaudinkite, sutvarkysime. Tada jauti – darai kažką tikrai gerai, teisingai. Esi svarbus tų žmonių gyvenimuose“, – kalbėjo pedagogė.

Laikas, rutina mokytojavimo spindesio nenugludino. Atvirkščiai. „Viduje turiu variklį – norisi padaryti dar daugiau. Dauguma mano parašytų vadovėlių ir mokomųjų knygų – sėkmingos, bet nors ir koks tobulas būtų vadovėlis, jis nėra pakankamai gera priemonė šių dienų vaikams. Stebiu juos, stengiuosi suprasti jų mąstymo ir pasirinkimų ypatybes ir aiškiai matau – mokosi jie jau kitaip. Ir tas kitoks mokymasis gali būti daug efektyvesnis“, – tikino V. Dabrišienė.

Ji siūlė galvoti ne apie rytdieną, o žvelgti į dar toliau ir iš esmės kitaip. „Ko gero, esu vienintelė 60-metė, su bendraminčiais kurianti inovatyvių edukacinių technologijų startuolį „Bbright“. Mano bendraminčiai – jaunuoliai, studentai. Tokia skirtingų kartų simbiozė leidžia matyti 4D vaizdą – vakar dieną ir rytdieną, mokinio ir mokytojo pozicijas. Siekiame, kad mūsų kuriama platforma būtų ne tik moderni, bet ir nepaprastai efektyvi“, – dėstė kaunietė.

Svarbiausias mokyklos tikslas – parengti žmogų, įvaldžiusį mokymosi strategijas ir išmokusį džiaugtis mokymosi procesu.

Sumanymas – įgyvendinti seną žmonijos svajonę, t. y. visais lygiais personalizuoti ugdymą. „Nuo Komenskio laikų gaji idėja – aktyvus mokinys, pagal savo poreikius valdantis mokymosi procesą, gebantis ir norintis išsikelti tikslus ir efektyviai su malonumu jų siekti. Tai iki šiol yra utopija mokyklose. Mes tai pakeisime. Svarbiausias mokyklos tikslas – parengti žmogų, įvaldžiusį mokymosi strategijas ir išmokusį džiaugtis mokymosi procesu“, – vardijo pašnekovė.

Kuriama platforma „Elicėjus“ skirta visos Lietuvos vaikams, bet jos širdis – Kaune. „Čia gimiau, užaugau, dirbau pirmąjį darbą – dar moksleivė stoties bufete ploviau indus. Kasdien J. Gruodžio gatve žingsniuodavau į muzikos mokyklą, vaikų ansamblyje grojau kanklėmis, koncertuodavome. Čia užauginau savo vaikus ir mokiau daugybę mokinių, studentų, čia rašiau savo knygas“, – leidosi į prisiminimus kaunietė.

Jai teko gyventi ir kitur, bet kiekvieną kartą grįžus į Kauną užimdavo kvapą. „Myliu šį miestą be galo, nuo vaikystės gėriau ypatingą jo atmosferą. Džiaugiuosi tuo, kaip jis auga ir keičiasi. Tikiuosi dar ilgai mokyti šio miesto vaikus ir svarbiausia – nuolat kurti ateičiai“, – entuziazmo nestokoja V. Dabrišienė.

BALSUOTI GALITE:

DIENRAŠTIS

Iš dienraščio išsikirpkite ir užpildykite lapelį ir siųskite adresu: „Metų kaunietė“, „Kauno dienos“ redakcija, I.Kanto 18 g. 44296, Kaunas;

arba atneškite ir įmeskite į specialias dėžes redakcijos skyriuje, I.Kanto g.18, Kaunas.

! Esant galimybei dienraščio iškarpas prašome į redakciją siųsti paštu.

Vienas kuponas prilygsta dešimčiai balsų

SMS ŽINUTĖS

Balsuoti galite SMS žinutėmis.

Siųskite SMS žinutę (Lietuvoje) tel. 1679 su tekstu „MKA XX“.

XX – kandidatės numeris, esantis prie jos profilio.

SMS kaina – 1 Eur.

SMS žinutė prilygsta dešimčiai balsų

PORTALAS

Portale kauno.diena.lt, rubrikoje „Metų kaunietė“. Portale galima balsuoti vieną kartą per parą iš vieno IP adreso. Vienas balsavimas internetu prilygsta vienam balsui.

Dienraštis „Kauno diena“ dėkoja projekto mecenatui „Mano būstas“, pagrindiniams rėmėjams „Vikonda grupė“, „Kauno tiltai“, „Bosca/be alkoholio“, rėmėjams „Heiga“, „Volfas Engelman nealkoholinis“, „SDG“, partneriams „Centro kredito unijai“, „Etapas Group“, „lgiausi limuzinai“.
Trijų kartų mokytojai: pradžia nebuvo lengva 3

Trijų kartų mokytojai: pradžia nebuvo lengva 3
Klausti ir bendrauti

Beveik keturių dešimtmečių sėkminga mokytojos ir dėstytojos karjera prasidėjo nemigo naktimis ir panika rytais, tačiau jau daugybę metų Vilija Dabrišienė dėl savo pasirinkimo jaučiasi laiminga.

Socialinių mokslų daktarė, fizinių mokslų docentė, matematikos vadovėlių, mokomųjų knygų autorė beveik 20 metų lygiagrečiai dėstė matematiką ir mokiniams, ir KTU studentams. „Net ir tapusi docente negalėjau palikti mokyklos. Tai didžioji mano gyvenimo meilė. Galiausiai vėl grįžau į mokyklą. Joje savo karjerą ir baigsiu“, – įsitikinusi V.Dabrišienė, šiuo metu licėjuje mokanti dvyliktokus.

Patarimas: matematikė V.Dabrišienė mokiniams linki išmokti derinti mokslą ir laisvalaikį ir mėgautis jais abiem. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Pažintį su jais pradėjo per pandemiją. Tai lėmė, kad bendrauti teko tik nuotoliniu būdu, nė karto jų nemačius gyvai.

„Tikrai nebuvo lengva. Ir jiems, ir man teko prisitaikyti prie daugybės naujų dalykų. Ir dabar mums sekasi įvairiai. Deja, mokytojo darbas niekada neduoda greitų rezultatų. Kuo galiu pasidžiaugti – pastebimai pagerėjusia mano mokinių mokymosi motyvacija, jų atvirumu, nebijojimu klausti, mūsų draugišku bendravimu“, – vardijo mokytoja.

Kam ta matematika?

„Gyvenime praverčia viskas, ką moki. Kartais labai netikėtose situacijose. Ir nepraverčia niekas, ko nemoki“, – į klausimą, kuo gyvenime gali praversti matematika, atsakė V.Dabrišienė.

Ji pridūrė, kad matematikos žinios ne tik atveria daug daugiau ir įvairesnių durų renkantis veiklas, ne tik išmoko naujų mąstymo strategijų, bet praverčia ir buityje.

„Štai neseniai atėjau užsakyti netradicinės formos lentynėlės. Reikėjo ją išpjauti, laminuoti kraštus. Konsultantas parduotuvėje pasakė, kad mano pateiktame brėžinyje nurodyti ne tie matmenys. Ne tų reikia meistrui, kad įvykdytų užsakymą. Būčiau turėjusi grįžti namo ir matuoti iš naujo. Labai nustebo, kai, išsitraukusi skaičiuotuvą, tuoj pat apskaičiavau tuos matmenis, kurių reikia. Jis, kaip ir aš, mokykloje mokėsi Pitagoro teoremą, bet taip ir nesuprato, kur ją galima pritaikyti“, – šyptelėjo mokytoja.

Visiškai laiminga

V.Dabrišienė neapsiriboja vien tik dėstymu ir mokymu. Jos parašytas vadovėlis pasiekia tūkstančius. Atrodytų, kad ši veikla galbūt reikšmingesnė už pamokas, tačiau jas mokytoja vis tiek įvardija pagrindiniu savo darbu.

„Komisijos, vadovėliai – visa tai įdomu, tačiau nedaug bendro turi su kasdiene veikla mokykloje. Nuo vaikystės norėjau būti mokytoja. Patiko mokyklinis gyvenimas, kasdienė veikla, bendravimas, mokytojo misija. Visada sakau, kad mokytoją nuo labai gero mokytojo skiria tik empatija ir nuoširdumas. Noras suvokti, kaip mokinys mąsto, noras suprasti, noras išmokyti. Mokykloje labai dažnai jaučiuosi visiškai laiminga – kai tiesiog einu koridoriumi ir linksmai sveikinuosi su vaikais, kai pavyksta pamoka, kai apspinta mokiniai, klausinėdami apie uždavinius ar tiesiog norėdami pasikalbėti“, – geriausias akimirkas prisiminė pašnekovė.

Neslėpė, kad yra ir ne tokių gerų, kartais ir labai skaudžių akimirkų. „Bet ateina nauja diena ir viskas prasideda iš naujo“, – pastebėjo mokytoja.

Panika rytais

Žvelgiant į V.Dabrišienės užsidegimą, sugebėjimą bendrauti, sunku patikėti, kad pedagoginio darbo pradžia jai buvo labai sunki.

„Nauja perpildyta mokykla, klasėse daugiau kaip po 40 mokinių, aštuntokai, nėra vietų net atsisėsti. Niekaip nepavykdavo sėkmingai sustyguoti pamokos, vaikai neklausė, nuolatinės drausmės problemos ir ašaros naktimis. Vieną dieną nuėjau pas direktorių ir paprašiau, kad atleistų iš darbo. Buvau susiruošusi eiti bet kur, nors į statybas, kad tik ne į mokyklą“, – prisiminė mokytoja.

Ji pasakojo apie rytinę paniką, kad vėl nesuvaldys klasės, per pamokas iš jaudulio dingdavo balsas, naktimis ramybės neduodavo apmąstymai, kur jos vieta, kokią vietą mokykla užima jos gyvenime, ar tai tas kelias, kuriuo norėtų eiti.

Vienas laiškų, vėliau paglosčiusių širdį, buvo kaip tik iš jos pirmųjų mokinių. Jame mergina rašė, kad, mokytojos įkvėpta, pasirinko studijuoti matematiką ir dabar ją dėsto viename užsienio universitete.

„Pasirodo ir pirmieji mano metai mokykloje nebuvo tokie jau nesėkmingi“, – šyptelėjo V.Dabrišienė ir pridūrė, kad tuomet direktoriaus patarimas neskubėti, luktelėti dar porą mėnesių pasirodė išmintingas. „Kažkaip viskas pradėjo po truputį tvarkytis. Daugiau dėl savo pasirinkimo niekada nesigailėjau“, – perkratė atmintį pašnekovė.

Kolegoms ir mokiniams

Apie matematiką V.Dabrišienė, besimokydama mokykloje, išskirtinai negalvojo. Buvo gabi, labai mėgo skaityti. Kasdien įveikdavo po vidutinio storumo romaną, be to, lankė muzikos mokyklą.

Jei ne niūrus sovietmetis, reikalavęs politinių laviravimų ir padlaižiavimų, būtų pasirinkusi socialinius mokslus. Matematiką pasirinko dėl jos apolitiškumo. Apsiskaitymas labai pravertė rašant matematikos vadovėlius, kitas mokomąsias knygas.

Jaunajai pedagogų kartai ji skiria gražiausius žodžius. „KTU Inžinerijos licėjuje tikrai nemažai jaunų mokytojų. Jie nepaprastai protingi, gabūs, išsilavinę, charizmatiški, linksmi, draugiški. Ir į mokyklą atėjo ne todėl, kad nebuvo kur eiti, o todėl, kad tiki šio darbo prasme, yra idealistai“, – teigė pašnekovė.

Šio tikėjimo ji linki neprarasti, nes bus visokių dienų ir pačių įvairiausių problemų. „Bet tikrai pažadu – mokykloje visada bus vaikų, kuriems nepaprastai reikia jūsų. Linkiu didžiuotis savo pasirinkimu, linkiu kantrybės, linkiu mokinių meilės. Norisi numegzti, jums jaunieji mokytojai, kuo lengvesnį kelią. Bet, deja, daugybę kliūčių ruožų turėsite įveikti patys“, – konstatavo V.Dabrišienė.

Mokiniams, jos nuomone, svarbiausi įgūdžiai – išmokti mokytis, derinti darbą ir laisvalaikį, išmokti mėgautis jais abiem. Poreikis dirbti ir mokėti atsipalaiduoti lydės visą gyvenimą. „Svarbu, kad tai darytumėte efektyviai“, – pabrėžė mokytoja.

Pirma Rugsėjo 1-oji

Kauno „Varpelio“ pradinės mokyklos pirmokų mokytoja Ieva Širvinskaitė, kaip ir jos mokiniai, – naujokė. Jai, kaip mokytojai, šiųmetė Rugsėjo 1-oji buvo pirma karjeroje.

Įspūdžiai: pirmuosius metus mokytojaujanti I.Širvinskaitė šią rugsėjo 1-ąją atsimins dar ilgai. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Įspūdžių – daug. Jaučiau didelį jaudulį, daug ruošiausi, norėjau, kad viskas būtų apgalvota, kad vaikams liktų kuo geriausios emocijos, kad pati būčiau patenkinta tuo, kaip prasidėjo mokslo metai. Ši Rugsėjo 1-oji man buvo įspūdinga diena. Ją prisiminsiu dar ilgai“, – sakė I.Širvinskaitė, su savo mokiniais turėjusi progą susipažinti dar birželį.

Vieną dieną nuėjau pas direktorių ir paprašiau, kad atleistų iš darbo. Buvau susiruošusi eiti bet kur, nors į statybas, kad tik ne į mokyklą.

Praėjo tik pirmas mėnuo. Ir iššūkių, ir džiaugsmų netrūksta. „Nėra tokių problemų, su kuriomis negalėčiau susidoroti“, – ryžtingai nusiteikusi jaunoji pedagogė, turinti omenyje ne tik mokymosi procesą, bet ir vaikų tarpusavio bendravimo ypatumus.

„Aišku, dar reikia įgyti patirties. Turinti patirties mokytoja viską išspręstų greičiau. Bet kol ateis didesnė patirtis, vadovaujuosi žiniomis ir patirtimi, kurią turiu“, – sakė I.Širvinskaitė.

Mokytojavimas ją visuomet traukė, be to, šalia turėjo puikių pavyzdžių ir galimybę su šia profesija susipažinti iš arčiau. Senelė ir teta – mokytojos.

„Tai visada buvo šalia. Net nekilo idėjų, ką kito galėčiau daryti gyvenime“, – kalbėjo kaunietė ir pridūrė, kad jos pasirinkimas euforijos artimiesiems nesukėlė, bet atkalbėti niekas nebandė.

Sunku, bet nesigaili

Dvejus metus I.Širvinskaitė dirbo vaikų darželyje, atliko praktiką mokykloje, dabar mėnuo – su savais pirmokais.

„Kai darbinausi, direktorė mane labai drąsino, nors neslėpė, kad visko bus: ir ašarų, ir džiaugsmo. Pirmieji metai iš viso yra kosmiškai sunkūs. Kiekviena diena yra kaip naujas iššūkis ir naujų dalykų atradimas. Nesigailiu, bet suprantu, ką ji turėjo omenyje“, – atviravo jaunoji mokytoja.

Situaciją lengvina tai, kad stiprų užnugarį jaučia ne tik artimųjų rate, bet ir darbovietėje. Su „Varpelio“ pradinės mokyklos mokytojų kolektyvu susipažino čia atlikdama praktiką. Pas buvusią praktikos mentorę, dabar jau tapusią kolege, ir dabar užsuka patarimo. Kitos kolegės taip pat siūlo pagalbą, vis pasiteirauja, kaip sekasi.

Atgalinis ryšys

I.Širvinskaitės atsiminimai iš savo mokyklos laikų – patys geriausi. Nors ne viskas puikiai sekėsi, bet į mokyklą eidavo noriai. Labiausiai įsiminė mokytojos išmonė, nekasdienis mokymosi procesas – prigalvodavo visokiausių pramogų, spektaklių, koncertų, išvykų.

Koks, jos nuomone, yra geras mokytojas? Savo dalyko žinovas, gebantis pateikti žinias, bet svarbu ir jo kuriamas emocinis fonas. „Net ir labai gerai besimokantis mokinys gali imti sunkiau įsisavinti žinias, jeigu nebus saugus, jaus baimę, turės kitokių problemų“, – vardijo I.Širvinskaitė.

Maloniausios akimirkos mokykloje – atgalinis vaikų ryšys. Jų komentarai, rašteliai, piešiniai, šiluma, šypsenos, kai kažkas pavyksta, kai pradeda vis labiau pasitikėti savimi, kai patiems pavyksta ištaisyti savo klaidas.

Pradėjo nuo staliaus

Buvęs istorijos mokytojas Aurelijus Antanas Noruševičius jau daugybę metų vadovauja savo įkurtai leidyklai „Kalendorius“. Iki šiol grįžta į mokyklas, kuriose dirbo, – dabar jau su kitokia pagalba. Ir labai šiltai atsiliepia apie savo buvusius mokytojus, mokinius ir kolegas.

Nesigaili: A.A.Noruševičius šiuo metu užsiima kita šviečiamąja veikla, tačiau mokytojavimo dešimtmetį prisimena su šiluma. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Mokytoju su pertrauka dirbo apie trylika metų. Visą tą laikotarpį prisimena kaip itin šviesų, prasmingą, tačiau nusprendė imtis kitos veiklos – visuomet buvo smalsus, plačių užmojų.

Į mokytojo profesiją jį vedė ne tiesus, bet tvirtas kelias. Iš pradžių išmoko staliaus amato. Geri pažymiai leido įstoti mokytis medicinos. Norėjo padėti žmonėms, bet jau pirmame kurse suprato, kad tai ne jam skirtas kelias. Įstojo mokytis teisės, tačiau kliūtimi tapo tėčio – partizano ir mamos – politinės kalinės veiklos šleifas. Pradėjo studijuoti istoriją ir taip atrado pašaukimą mokyti kitus.

Darbo pradžia buvo sklandi, nors teko pabūti ir technologijų, lietuvių, anglų kalbų, ne tik istorijos, mokytoju.

Mokinius įtraukė į kraštotyros ir keliautojų būrelį. Vieną rudenį su penktokais dvi savaites turistavo prie Neries. Gyveno palapinėse, patys ant laužo gaminosi maistą, vedė įvairias pamokas, orientacinius žaidimus, kitas judrumo veiklas, apkeliavo visas apylinkes.

„Mano pagrindinis tikslas – būti įdomiam vaikams, kad galėčiau jiems kažką duoti“, – kalbėjo A.A.Noruševičius, pasakojo ir tuomet įtraukdavęs vadinamosios projektinės veiklos, įdomių užduočių, taikydavęs įvairius atsiskaitymo principus. „Norėjau mokyti ne sausų faktų, o kad vaikai suprastų kontekstą, susietų įvykius, žinotų svarbiausių įvykių seką“, – vardijo pašnekovas. Pamokas paįvairinti stengėsi ir dėl savęs – jeigu jau pačiam mokytojui nuobodu, tai ir vaikams bus neįdomu.

Sapnuoja mokyklą

A.A.Noruševičius iki šiol laikosi nuomonės, kad mokytojas įdomiausias yra dešimt dvylika metų, o paskui geriau keisti veiklos kryptį. Tuo jis vadovavosi ir pats. Vaikai, anot jo, gerbia ir klauso pedagogų, nuo jų per daug nenutolusių, ką su amžiumi padaryti, kaip teigė, neretai vis sunkiau.

Po dešimtmečio susirado gerą darbą, nesusijusį su pedagogika, bet čia pat sulaukė pasiūlymo metus pavaduoti istorijos mokytoją buvusioje Kauno 4-ojoje profesinėje mokykloje, veikusioje Senamiestyje. Pedagogika, bet kitokioje aplinkoje.

Labiausiai įstrigo, kad mokiniai ten su juo įsitraukdavo į įdomiausias diskusijas apie politiką, ekonomiką, taip pat ir gyvenimiškomis temomis. Mokytojų kolektyvas ir meistrai taip pat buvo puikūs. Pavyzdžiui, lituanistė ir kolegas įtraukė į eilėraščių kūrimą čia pat žodžiu. Neatsiliko ir kiti kolegos.

Kitus kelerius metus nuo mokyklos buvo atsitraukęs, bet nevisiškai – šeimoje augo du vaikai. Galų gale nostalgija taip užvaldė, kad, eidamas atsakingas pareigas didelėje bendrovėje, dar keleriems metams dalimi etato įsidarbino Šančių mokykloje.

A.A.Noruševičiaus patarimas svarstantiems pasirinkti pedagogo profesiją – itin svarbi sąlyga yra mylėti vaikus.

Nors jau daugybę metų neveda pamokų, tačiau to pasiilgsta. „Net ir sapne dar padėstau. Daugiausiai sapnuoju, kad bendrauju su vaikais. Apie kažką diskutuojame“, – šyptelėjo leidėjas.

DAUGIAU