– Jūsų atstovaujama advokatų profesinė bendrija yra parengusi oficialią išvadą dėl „Dėl žaidimo „Laimėk mašiną“ atitikties teisės aktų reikalavimams“. Ar kada nors anksčiau teko nagrinėti panašią situaciją?
– Konkrečiai tokia tai buvo pirma, tačiau panašių būta.
– Kol kas, nesigilinant į daug emocijų visuomenėje sukėlusias situacijos detales, bet išnagrinėjus visas faktines aplinkybes, kokias pagrindines išvadas padarėte?
1. Žaidimo taisyklės iš esmės atitiko Civilio kodekso (CK) 6.244 straipsnio antroje dalyje įtvirtintus reikalavimus loterijų ir kitų atsitiktinumu pagrįstų žaidimų taisyklėms.
2. Žaidimo laimėtojai buvo išrinkti žaidimo taisyklėse nustatyta tvarka. Nors žaidimo taisyklėse nebuvo numatyta, kad krūtinės korekcijos operacijos laimėtoja bus renkama dviem etapais ir galutinį sprendimą dėl laimėtojos priims „Perfectus Clinica“ gydytojai, ši aplinkybė neturėtų būti laikoma esminiu žaidimo taisyklių pažeidimu (su sąlyga, kad galutinė laimėtoja bus nustatyta ir gaus Žaidimo taisyklėse nurodytą laimėjimą).
3. Šiek tiek abejonių gali kelti automobilio laimėtojo nustatymo procedūra, tačiau didesnė tikimybė, kad, esant ginčui, turint visus įrodymus, būtų patvirtinta, kad žaidimo organizatoriai ėmėsi visų reikiamų veiksmų, kad patikrintų, ar žaidimo laimėtojais išrinkti „Instagram“ paskyrų valdytojai įvykdė visas dalyvavimo žaidime sąlygas.
– „Laimėk mašiną“ žaidimo laimėtojų nustatymo procedūra buvo atliekama spalio 19 d. Kaip ji vyko? Kas ją stebėjo? Ar tai patvirtinta raštu?
– Remiantis vertinimui pateikta medžiaga, žaidimo laimėtojų nustatymo procedūroje dalyvavo J. Žižė, Vilniaus „Auto“ atstovas, agentūros „Awocado Creative Studio“ atstovai. Žaidimo laimėtojų nustatymo procedūra buvo atliekama spalio 19 d., be kitų asmenų, dalyvaujant ir antstoliui. Antstolis vaizdo įrašų pagalba užfiksavo žaidimo laimėtojų nustatymo procedūrą ir surašė spalio 20 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 174/20/108. Teisinė išvada parengta susipažinus su šiuo protokolu ir protokolo priedu.
Žaidimo laimėtojų nustatymo procedūroje dalyvavo antstolis, t. y. subjektas, kuriam yra suteikta išimtinė teisė konstatuoti faktines aplinkybes. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 635 straipsnio ketvirta dalimi, antstolio surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią. Nei advokatų, nei audito įmonės dalyvavimas nebūtų užtikrinęs tokio žaidimų laimėtojų nustatymo procedūros patikimumo kaip antstolio atliktas faktinių aplinkybių konstatavimas. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, darytina išvada, kad žaidimo laimėtojų procedūros nustatymo metu buvo užtikrintas net aukštesnio lygio faktų konstatavimas nei nurodyta Žaidimo taisyklėse. Žaidimo laimėtojų nustatymo procedūra buvo filmuojama, laimėtojai nustatyti atsitiktine tvarka, programėlės „Random Number Generator“ pagalba sugeneruojant laimėtojo Bilieto numerį.
– Daugiausiai kritikos žaidimo organizatoriai sulaukė dėl to, kad jo laimėtojas neva neišpildė visų žaidimo sąlygų. Ar pavyko tai patikrinti?
– Laimėtojas patvirtino, kad jis išpildė visas žaidimo sąlygas organizatoriams pateikdamas patvirtinimus raštu. Turimuose dokumentuose ir žodiniuose paaiškinimuose išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad žaidimo organizatoriai ėmėsi visų reikiamų veiksmų, kad patikrintų, ar žaidimo laimėtojais išrinkti Instagram paskyrų valdytojai įvykdė visas dalyvavimo žaidime sąlygas.
– Visuomenė suabejojo žaidimo finalo rezultatu. Jei jį stebėjo antstolis, jei visas aplinkybes išnagrinėjo advokatų profesinė bendrija ir pažeidimų nerado, ar įmanoma dar imtis kažkokių priemonių, galinčių įrodyti situacijos skaidrumą?
– Abejojančių bus visada, o jiems teisės aktai nurodo galimybę situaciją išaiškinti teisiniu keliu.
– Kas nutiktų, jei, spaudžiami visuomenės, žaidimo organizatoriai būtų nusprendę išrinkti kitą nugalėtoją nei paskelbtasis spalio 19 d.?
– Pirmasis laimėtojas turėtų teisę inicijuoti ginčą dėl prizo atsiėmimo ir nuostolių atlyginimo, nes tokią galimybę numato teisės aktai.
– Ar teisės aktais yra reglamentuojamos prievolės, atsirandančios iš loterijų ir kitų žaidimų, grindžiamų rizika ar atsitiktinumu?
– Taip, tai reglamentuojama teisės aktais. Konkrečiai – CK 6.244 straipsnis.
– Vėlgi, remiantis įstatymais ir kitais teisės aktais, ar žaidimo organizatoriai privalėjo detaliai nurodyti pagrindinio laimimo prizo technines savybes, jo įsigijimo aplinkybes, savininko duomenis?
– Prizo nurodymas turi būti aiškus ir neklaidinantis, tačiau informacijos kiekis nėra reglamentuojamas. Atsižvelgiant į tai, kad dalyvavimas žaidime buvo susietas tik su keleto paprastų veiksmų atlikimu, o ne su turtine (piniginės ar kitos išraiškos) įmoka, darytina išvada, kad detalios automobilio techninės savybės, įskaitant jo naujumą, negalėjo turėti esminės įtakos priimant sprendimą dėl dalyvavimo žaidime.
– Kitų duomenų teisės aktais iš žaidimo organizatorių nurodyti neprašoma.
– CK 6.244 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta: „Jeigu loterija ar kitoks žaidimas organizuojami įstatymų nustatyta tvarka, tai jų organizatoriaus ir dalyvio sutartimi laikomas loterijos ar žaidimo bilietas, kvitas ar kitoks dokumentas, nurodytas loterijos ar kitokio žaidimo taisyklėse. Šias taisykles tvirtina loterijos ar žaidimo organizatorius. Taisyklėse turi būti nurodyta loterijos ar kitokio žaidimo laikas, laimėtojo nustatymo tvarka, laimėjimo dydis ir jo išmokėjimo tvarka. Su šiomis taisyklėmis turi būti sudarytos sąlygos viešai susipažinti“.
– Ar automobilio tikrasis savininkas, nesvarbu, kas tai būtų – juridinis ar fizinis asmuo, turėjo teisę išsaugoti privatumą ir neskelbti savo duomenų?
– Taip.
– Žaidimo taisyklėse nebuvo nurodyta žaidimo prizų perdavimo laimėtojams tvarka ir terminai. Tai yra kliūtis laimėtojui atsiimti laimėjimą?
– Šią žaidimo taisyklių spragą užpildo CK 6.244 straipsnio ketvirta dalis, nustatanti, kad tais atvejais, kai žaidimo taisyklėse nėra nurodytas laimėjimo išmokėjimo (perdavimo) terminas, laimėjimas turi būti išmokamas per vieną mėnesį nuo žaidimo rezultatų nustatymo.
– Kadangi viešojoje erdvėje dėl žaidimo organizavimo, jo taisyklių, laimėtojų išrinkimo ir kitų, su juo susijusių aplinkybių, buvo paskelbta daug šmeižiančios, įžeidžiančios, garbę ir orumą žeminančios bei tiesos neatitinkančios informacijos, kaip patartumėte tokiu atveju elgtis žaidimo organizatoriams?
– Teisės aktai įtvirtina galimybę kreiptis dėl garbės ir orumo pažeidimo ar įmonės reputacijos sumenkinimo. Jeigu išnagrinėjus situaciją paaiškėtų, kad yra sąlygos taikyti šias teisės normas, organizatoriai galėtų kreiptis į teismą ir prašyti paneigti informaciją bei atlyginti nuostolius.
– Galbūt jau yra žengti kažkokie konkretūs žingsniai?
– Dokumentų ruošimas yra procese.
J. Žižė sulaukė paramos – yra turinčiųjų ir kitą nuomonę
automobilio laimėjimo istorija parodė dvi tiesas – miniai reikia aukos, o šiuolaikiniu amfiteatru, kuriame kažkada vykdavo šiurpą varančios mirtinos kovos, tapo virtuali erdvė.
Dėl organizuoto konkurso aštrios visuomenės bei kai kurių žinomų žmonių kritikos sulaukusi viena iš jo organizatorių J. Žižė sulaukė paramos. Savo nuomonę apie kritikos objektu tapusios moters „kolegas“ nuomonės formuotojus, patyčias, psichologinį smurtą, pavydą bei kitus svarbius dalykus išsakė televizijos laidų ir renginių vedėjas Dainius Martinaitis, dainininkė Ieva Zasimauskaitė, televizijos laidų prodiuseris Gediminas Juodeika, baleto primarijus Nerijus Juška su žmona Agne.
D. Martinaitis: skandalas kilo dėl aiškių, bet iki šiol neįvardintų priežasčių
Nesu didelis socialinių tinklų gerbėjas. „Instagram“ kol kas neturiu, „Facebook“ naudojuosi gana retai. Bet, tai, kas skelbiama žiniasklaidoje, pastebiu ir pasidomiu. J. Žižės asmeniškai nepažįstu, bet tai, kas vyko viešojoje erdvėje, man iš pat pradžių priminė istorijos mokytojos pasakojimą apie prieš šimtus metų garsiuosiuose pasaulio amfiteatruose vykusias tragedijas. Duonos ir žaidimų. Ir dar... kraujo.
Keičiantis pasaulio socialinei sąrangai ir įsigalėjus humanistiniam modeliui, daugelis dalykų, kurie atrodydavo smerktini, bet beveik kasdieniški ir natūralūs, po truputį ėmė slinkti už moralės pakraščių. Netgi dvikovos, turėjusios itin svarbią vietą Viduramžių ar Renesanso kultūrose, XVIII a. jau pradėtos laikyti nepateisinamomis. Nekeista, jog ir žiaurumo bei mirties kultūra ilgą laiką buvo tapusi tabu. Bet ar pasikeitė ta „duonos ir žaidimų“ ištroškusi visuomenė ar tik sumaniai sugebėjo paslėpti bei užslopinti savo kraujo troškimą? Na, automobilio laimėjimo istorija parodė dvi tiesas – miniai reikia aukos, o šiuolaikiniu amfiteatru, kuriame kažkada vykdavo šiurpą varančios mirtinos kovos, tapo virtuali erdvė.
Už ką gi visuomenės buvo nuteista Julija? Už tai, kad sugudravo? Nepasakė visos tiesos? O ar privalėjo? Na, yra sakančių, kad tai būtų buvę sąžininga. Gerai. O kas pasikeistų? Įvertinus šių laikų „trendus“, „influencinimo madą“, žmonių norą kažką „sekti“, gal net būtų buvę geriau pareklamuoti mašiną, pasakojant, kad ja važinėjo ir pati patikrino nemažai gerbėjų turinti nuomonės formuotoja. Juk turėti tai, ką turi „bunkės“, „siegelai“ ar dar kažin kas dabar yra super.
Grįžkime prie gudravimo. Tai – joks nusikaltimas ar nuodėmė. Už tai nebaudžia niekas. Nei įstatymai nei kokia nors religija ar filosofija. Ir moralė čia ne prie ko. Juk žalos gudravimas niekam nedaro. Tai kokia problema? Žaidimas įvyko? Įvyko. Nugalėtojui mašina padovanota? Padovanota. Kažkam nepatiko žaidimo aplinkybės? Reikėjo nežaisti, juk niekas nevertė. Užkliuvo žaidimo taisyklės? Sugalvokite savo ir žaiskite. Čia visai kaip vaikų smėlio dėžėje – jei kuriam mažyliui nepatinka kaip jo „grupiokas“ stato smėlio pilį, jis nusisuka ir kasa savąją duobelę. Arba susirenka žaislus ir išeina į kitą smėlio dėžę. Tie, kurie įprastai būna patys visų nemėgstamiausi, pasiskundžia auklėtojai arba savo super mamai. Tai kas įvyko šįkart?
Dainius Martinaitis. Asmeninio archyvo nuotr.
Tam, kad būtum nuomonės formuotoju, pirmiausia reikia turėti tvirtą pagrindą. Išsilavinimą, patirtį, kompetenciją. Kiek iš tų, kurie šiais laikais tokiais save laiko, realiai tam turi duomenis? Nenoriu išgirst atsakymo. Tiesiog svarstau. Nes daugeliui paauglių iš tiesų dabar atrodo, jog mokytis nereikia. Tam, kad uždirbtum, užtenka kasdien į socialinius tinklus kelti „storius“, kritikuoti visus, kas tau nesumokėjo ir girti tuos, kas atsilygino. Ar mūsų šalies nuomonės formuotojų tikslas yra toks? Girti švytinčius rankų kremukus, naują traškučių pakuotę, šaldytą picą? Juk tie, kurie dar tik šniukštinėja, kas yra gyvenimas, jums, mielieji nuomonės formuotojai, ateityje uždirbs pensijas, išlaikys gydymo įstaigas ir švietimo sistemą. Tikrai būsite ramūs atidavę savo likimus į tokios, „trendų“ ir „instagramų vergų“ kartos rankas?
Ar buvo padaryta klaidų organizuojant žaidimą? Be abejonės. Bet jos – ne mirtinos. Ir ne lemtingos ar pražudančios tautas. Juk kas nedirba tas neklysta, argi ne taip? Kodėl žaidimas sulaukė kritikos? Dažnu atveju – pavydo. Dar viena priežastis – rasta eilinė proga pasireklamuoti.
Buvo kaltinančių Juliją, kad ji žaidimą sugalvojo norėdama padidinti savo sekėjų skaičių. Gal aš kažko nesuprantu, bet ar ne to trokšta visi nuomonės formuotojai? Kuo daugiau sekėjų, tuo brangesnis tavo „postas“. Juk taip? Tai kodėl kilo toks ažiotažas? Kažkas pagailėjo 500 eurų? Kažkam tai pasirodė neefektyvu? Amoralu? O kokie būdai dar yra kelti savo reitingus? Smulkios dovanėlės, įžūlus elgesys, kritika, perdėtas saldumas, pataikavimas reklamdaviams? Ar tikrai nuomonės formuotojas negudrauja girdamas produktą, už kurio liaupses jam sumokėta? Jis sąžiningas? Na ir kas, kad postas pažymėtas reklamos ženklu.
Visi padarome klaidų. Nes visi mes žmonės. Vieni – tikrai skaudžių, turinčių negrįžtamų pasekmių, sėjančių net mirtį. Kiti – tiesiog žmogiškų, suprantamų.
Rinkodaros ir marketingo specialistai patvirtintų – pasaulis vis ieško naujų būdų, kaip suvylioti pirkėjus. Ir randa. Dabar – nuomonės formuotojų era. O ar imdami atlygį jie prisiima atsakomybę už reklamuojamos prekės kokybę, efektyvumą, šalutinius poveikius? O kodėl iš viso ima atlygį, o ne dirba visuomenei naudingo, neatlygintino darbo – sąžiningai apie viską informuoti? Visi pasirenka pagal save. Ir teisti nusprendusiojo nekopijuoti minios nevertėtų. Nebent... pavydu. Julija pirma, nutarusi padovanoti vertingą dovaną žmonėms, norėjusiems ją gauti, už tai buvo pasmerkta. Tai – tikrai protu nepaaiškinama.
Noras pasireklamuoti taip pat buvo labai akivaizdus šioje istorijoje. Ypač neskanu buvo skaityti rinkodaristų pasisakymus apie žaidimo organizatorių padarytas klaidas. Tikras ir profesionalus rinkodaros specialistas pripažins – per savo karjerą jis bus sukūręs ne vieną „prisvilusią“ reklaminę kampaniją, už kurią kažkas nemenkai susimokėjo. Bet kas apie tai žino? Tik reklamos kūrėjai ir nepatenkinti užsakovai. Tad, mėtantis akmenimis į kitus, pirma reik pasižiūrėt į save.
Praėjo nemažai laiko, o taip niekas netarė Julijai jokio viešo palaikymo žodžio. Kodėl? Bijo minios? Netekti užsakovų? Susigadinti savo reputaciją? Labiausiai nuo to priklausomi iš socialinių tinklų uždirbantieji. Jų pragyvenimo šaltinis labai trapus, nes, kaip ir rašiau pradžioje, dažnu atveju viskas kuriama neturint nei mokslinio laipsnio, nei kompetencijų, nei patirties. O kur kitur tu be viso to įsidarbinsi? Sandėlyje, valymo įmonėje, braškių ūkyje? Teatre, kur maži atlyginimai? Vadybininku? Nieko nenoriu sumenkinti, tik konstatuoju faktą. Nes per savo gyvenimą jau esu matęs visko ir ragavęs įvairių darbų. Nė vieno iš jų nesiginu. Kai ir to, kad esu apie save girdėjęs visokių legendų. Bet kam reikia, žino, koks aš iš tiesų. Visiems patikti ir nesinori, ir neįmanoma.
Reziumuojant šį ilgą tekstą, jį perskaičiujusių norisi paklausti – tai už ką visgi pasmerkėte moterį, dviejų vaikų mamą, mylinčią žmoną, besidalinančia tuo, ką turi, su kitais?
G. Juodeika: smurtautojas – tai žmogus, neradęs harmonijos
Motyvacinių, savipagalbos knygų autorė iš JAV Louise L. Hay yra pasakiusi: „Viskas, ką transliuojate pasauliui, neišvengiamai grįžta atgal“. Kodėl apie tai rašau? Nes ši citata puikiai tinka tiems, kurie vis dar naiviai tiki tuo, kad jų pasakyti aštrūs žodžiai, parašyti tekstai, padaryti veiksmai pridės jiems savivertės, bet neturės jokių pasekmių. Deja, tūkstametė žmonijos patirtis byloja ką kitą. Net ir diskutuojant apie psichologinius smurtautojus. O psichologinio smurto pavyzdžių, deja, viešojoje erdvėje pastaruoju metu netrūksta. Turbūt vienas iš ryškiausių nūdienos pavyzdžių – Instagrame vykęs žaidimas, kurio metu buvo galima laimėti automobilį.
Psichologinį smurtą galime patirti visur ir pačiomis įvairiausiomis formomis. Žiniasklaidoje, įvairiose diskusijose ir tiesiog viešojoje erdvėje nuolat girdime apie psichologinio smurto problemą. Taip, iš tiesų tai yra problema, tačiau ar žinome, kas yra tas psichologinis smurtas?
Paprastai tariant, psichologinis piktnaudžiavimas tampa smurtu tuomet, kai išsakytais žodžiais yra specialiai ir pakartotinai siekiama įskaudinti ar sumenkinti kitą žmogų. Psichologinis smurtas kaip patyčios yra siejami su grasinimu, gėdinimu, išjuoka, agresyvumu, nukreiptu į nukentėjusįjį, ir žodiniu užgauliavimu. Kai žmogus smurtauja psichologiškai, jis tarsi žaidžia su kito žmogaus mintimis, jausmais, savijauta. Tokiame santykyje yra prarandama lygybė tarp dviejų žmonių, nes vienas tampa tarsi stipresnis, kontroliuojantis ir valdingesnis, o kitas paklusnesnis ir nukentėjęs. Aš galvoju, kad smurtaujantysis – tai žmogus, neturintis vidinės ramybės, neradęs harmonijos pirmiausia savyje, negebantis laikytis visuomenėje priimtų taisyklių.
Gediminas Juodeika. Asmeninio archyvo nuotr.
Prieš kurį laiką buvau visuomenės sąmoningumo didinimo akcijos „Kauno vyrai už visuomenę be smurto!“ dalyvis. Tuomet viešai sakiau, kad žmogus yra gamtos dalis, gamtos sutvėrimas ir turbūt kalbėti apie smurtą bei agresiją reikėtų pradėti nuo to, kad šitie dalykai yra išlikimo dėsnis. Vis dėlto, žmogus yra labai nutolęs nuo beždžionės ir apskritai labiausiai pažengęs sutvėrimas pasaulyje mąstymo prasme. Tačiau pasaulyje ir toliau vyksta karai, nusikaltimai, brutalūs smurto aktai, kito menkinimas viešojoje erdvėje, nesilaikoma visuomenėje priimtų taisyklių, ko civilizuotas ir mąstantis žmogus tarsi nebeturėtų daryti.
Jeigu pažiūrėtume komentarus... ten grynos patyčios.
Sunku atsakyti vienareikšmiškai, bet kartais atrodo, kad kažkokios dalies žmonių tas išlikimo dėsnis yra suvoktas neteisingai, labiau kaip koks susinaikinimo dėsnis. Kiekvienas savyje turime tą kovos instinktą ir kartais tenka matyti, kaip net visai maži vaikai (dažniau tai berniukai) žaisdami, o kartais ir labai rimtai, tarpusavyje kovoja ir stengiasi „nukauti“ vienas kitą. Tai ir savo jėgos demonstravimas, nes tas, kuris nugali, yra laikomas stipresniu, labiau vertu pagarbos ar būti lyderiu. Ir taip suvokta patirtis kai kurių asmenų nešama per visą gyvenimą. Jie nesuvokia, kad pagarbą ir autoritetą galima pelnyti ir kitais būdais.
Visi padarome klaidų. Nes visi mes žmonės. Vieni – tikrai skaudžių, turinčių negrįžtamų pasekmių, sėjančių net mirtį. Kiti – tiesiog žmogiškų, suprantamų. Bet ar žmogui suklydus galima prieš jį smurtauti? Ar tuomet mes tikrai geresni už tą suklupusįjį? Ar tampame dar blogesni ir žiauresni? Juk vaikystėje mus visus moko – gulinčio niekas nemuša, o stiprus dvasia bei poelgiais yra tas, kuris padeda parpuolusiam atsikelti. Jį apkabina, paguodžia, padrasina.
Mano nuomone, tai, kas prasidėjus, tęsiantis ir pasibaigus automobilio žaidimui vyko viešojoje erdvėje, taps ateities psichologinių, marketingo bei daugelio kitų vadovėlių ar seminarų nagrinėjimo objektu.
Socialinėje erdvėje pasireiškianti visuomenė šios istorijos kontekste kaip niekad buvo vieninga. Tik, tenka labai apgailestauti, kad didžiąją jos dalį suvienijo noras pasirodyti geresniu nei esi, patyčios bei virtualaus kraujo troškimas. Ir pabaigai – kaip jaustųsi visi pasisakiusieji, jei žodis būtų tapęs kūnu ir užpulti žmonės būtų neištvėrę įtampos? Ar tokios aukos būtų vertas padarytas „nusikaltimas“?
A. ir N. Juškos: geriau jau padaryti klaidą atleidžiant, nei klaidą nubaudžiant
Būna tokių situacijų, kai nesinori nieko sakyti. Tik apkabinti ir palinkėti stiprybės. Visa šita džiaugsmą daugeliui turėjusi atnešti istorija tapo pavyzdžiu, kai geras darbas gali virsti ne tik blogu, bet ir smerktinu, nedovanotinu. Tiesa, ne visų akyse, bet tie, kurie galvojo priešingai, taip ir liko nepasisakę. Dėl ko? Turbūt nesunku atspėti. Juk lengviau eiti su minia arba ją stebėti nei eiti prieš srovę. Pastarasis žingsnis ne tik atima jėgas, tačiau yra ir labai rizikingas. Nė viena iš žaidimo organizatorių iki šiol nebuvo susitepęs ar pagarsėjęs nedora, abejotina veikla. Todėl jais lyg ir nebūtų pagrindo abejoti. Iki tol, kol suklydo. Tiesiog suklydo.
Nerijus ir Agnė Juškos. A. Ufarto / Fotobanko nuotr.
Bet kodėl jie buvo taip stipriai nubausti? Kartą naršydami internete radome tokią citatą, kuri tarsi yra sukurta būtent šitai situacijai – „Geriau jau padaryti klaidą atleidžiant, nei klaidą nubaudžiant“. Tai galinga mintis. Ir labai prasminga. Į visą žaidimo istoriją žiūrime su viltimi, kad žmonės taps supratingesni ir gailestingesni, o tie, kas daro gerus darbus, net ir tokioms kliūtims iškilus, nenustos jų įgyvendinti.
I. Zasimauskaitė: nepamirškim dar ir to fakto, kad kritika ir patyčios – du skirtingi dalykai
Aš pradžioje kažkaip praleidau pro akis ir tą konkursą, ir viską, kas vyksta, nes jaučiau, kad nenoriu gilintis. Tačiau vėliau buvo neįmanoma nepastebėti, nes atrodė, jog beveik viskas tik apie tai sukasi. Ir man pasidarė labai gaila, kad tai vyksta viešojoje erdvėje, kad tai mato tiek paaugliai, tiek suaugę ir jiems tai atrodo normalu! Teisti žmogų... Juk mes visi gyvenime darome klaidų... Ir net nebūtinai tai buvo klaida! Kas taip pasakė? Man atrodo, kad Julija tiesiog dirbo savo darbą – juk reklama bei marketingas ir yra apie tai, kaip pritraukti sekėjus, žmones, kad jie pirktų arba naudotųsi tavo paslaugomis. Nors aš asmeniškai taip nebūčiau dariusi ir apskritai esu kitos nuomonės tiek apie reklamas, tiek apie sekėjus, bet man buvo skaudu žiūrėti į visus pasisakymus apie Juliją. Ypatingai po viso konkurso ir jos pasidalinto atsiprašymo. Atrodo, kad žmonės tik ir laukė kažką parašyti blogo, bet ar nors vienas pagalvojo apie tai, kad ji turi jausmus, vaikus, šeimą? Kad jai irgi skauda... kad kritika yra gerai, bet ji turi būti konstruktyvi. Be to, intelektualaus žmogaus savybė yra kritiką sakyti asmeniškai, nes, kad ir kokia ji būtų, dažnai žeidžia ir tai visiškai normalu.
Ieva Zasimauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.
Kiekvienam kritika yra neskanu, bet nepamirškim dar ir to fakto, kad kritika ir patyčios – du skirtingi dalykai. Jeigu pažiūrėtume komentarus... ten grynos patyčios. Aš labai daug bendrauju su žmonėmis, kurie ruošiasi žudytis arba jau yra tai bandę padaryti... įdomu kodėl? Kodėl jie taip daro?! Dėl tų pačių patyčių!!! Kur štai pasižiūri kaip sėkmingi asmenys sėkmingai tai daro. ir galvoja – matyt ir man tai priduos sėkmės ir laimės, nes juk nieko tokio... bet kuris po to ant pečių neš tai, kad žmogus susirgo depresija? Arba nusižudė? Sakysit, kad žmogus pats kaltas? Deja... išmokim ne tik teisti kitus, bet ir prisiimti savo veiksmų ar žodžių atsakomybę.
