Vieną vėlų vakarą Vilmą aplankęs noras rašyti pavirto į romaną „Berniukas smėlyje“. „Pagalvojau, kad tai galėtų būti vienos dienos knyga, kurią galima būtų suskaityti per vieną dieną, aišku nepagailėjus laiko“, – apie knygą kalbėjo autorė.

Taip nutiko, kad jau ne pirmą kartą globėjos Vilmos namuose apsigyvena vaikas, turintis ypatingų poreikių. Šie vaikai neretai visuomenės įvardijami, kaip negeri vaikai, visai nebandant įsigilinti, kokie jie iš tiesų, nesuprantant, kad būti neva gerais jie – nepajėgūs.

Vilma ir jos globotinis tapo pagrindinių knygos personažų prototipais, beveik visi knygoje panaudoti dienoraščio fragmentai yra autentiškos globėjos Vilmos dienoraščio ištraukos.

Vilma Šidlauskienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Dešimtmetis Vilmos globotinis labai myli smėlį. Pirmą kartą globėjams nuvykus su berniuku į paplūdimį, jie išvydo sumaištį keliantį vaizdą. „Jis pradėjo voliotis smėlyje, trynė juo visą kūną, galima sakyti gėrė smilteles“, – pasakojo Vilma. Atsigulęs į smėlį berniukas nurimsta, mėgaujasi buvimu jame. Iš to ir kilo knygos pavadinimas „Berniukas smėlyje“.

Knygos personažo Surajo tėtis yra pakistanietis, lygiai taip pat, kaip ir Vilmos globojamo berniuko, todėl romano siužetas nuveda herojus iki pat Pakistano.

„Kartais svajodavau susivynioti tą vaiką ir išsivežti į Pakistaną, į tą smėlį, kur nebus tų primestų vakarietiškų taisyklių ir jis bus laimingas“, – išgyvenimais dalijosi Vilma.

Moteris įsitikinusi, jog parašius knygą, kažkas tarsi apsivertė jos viduje. Jai palengvėjo. „Nebenoriu jo pakeisti. Iki to tarsi norėjau jį pritaikyti prie visuomenės, kad jį mylėtų. Supratau, kad turiu vesti šį berniuką keliu ir mokyti gyventi pagal šio pasaulio taisykles“, – sako globėja.

Atsakingai suprasdama savo, kaip vaikų globėjos misiją, Vilma mintimis apie globą atvirai dalijasi ir knygoje: „Mes vaikus pamilstame tada, kai suprantame, kad be mūsų jie nieko neturi. Dažniausiai, tapę globėjais, žmonės tarsi nebetenka teisės klysti ir gyventi savo gyvenimo. Jų naujieji vaikai dažnai turi įvairiausių sutrikimų, yra patyrę sunkių psichologinių ir fizinių traumų, ir globėjai turi sukurti juos iš naujo – išgydyti, sutaisyti, atnaujinti vidines jų programas ir paruošti gyvenimui. Tai tampa gyvenimo tikslu. Reikia labai didelės jėgos bei išminties, kad toje įtampoje nepamirštų savęs“.