Aktorė Valda Bičkutė taip pat lauks visų, kurie norės pažinti Vilniaus mažąjį teatrą, sužinoti apie šio pastato istoriją ir architektūros paslaptis.
– „Open House Vilnius“ – tai atviros architektūros savaitgalis, kurio tikslas – sukurti galimybę kiekvienam domėtis architektūra ir ją pažinti. Valda, dėl ko šį savaitgalį verta užsukti į Vilniaus mažąjį teatrą, esantį pačioje Vilniaus širdyje?
– Už šio Vilniaus mažojo teatro pastato sienų slypi ne tik įspūdingai marga istorija, bet ir XX amžiaus pradžios interjerui būdinga prabanga. Stiklinis kupolas, žiemos sodas – tai tik nedidelė dalis vertingiausių architektūros detalių, kviečiančių apsilankyti ir įvertinti praeities reliktus.
Šis pastatas, daugybę kartų rekonstruotas ir keitęs funkciją, žymi daug svarbių įvykių, vykusių Vilniuje nuo pastato gimimo iki šių dienų. 1900 m. pirkliui Izaokui Smaženevičiui pastatytas keturių aukštų pastatas yra bene vienas didžiausių to meto pastatų Vilniaus mieste. Čia veikė „Le Grand“ teatras, viešbutis „Bristol“. Apie tai daugiau papasakos „Open House Vilnius“ gidai. Aš jų pasakojimą papildysiu įdomesnėmis detalėmis apie tai, ką šis pastatas primena man, kai mintimis grįžtu į pirmuosius spektaklius, kurie buvo rodomi „tarp pastolių“, net ne scenoje, o teatro fojė.
– Ar planuoji papasakoti šiek tiek istorijos? Kad ir apie tai, jog šiame pastate 1909-1914 veikė reikšminga lietuvių kultūros draugija „Rūta“, kurios tikslas buvo jungti ir „kultūriškai šviesti“ Vilniuje gyvenančius lietuvius?
– Taip, ši draugija dabartiniame mūsų teatro pastate iki pirmojo pasaulinio karo rengė vaidinimus, koncertus, šokių vakarus, čia veikė didelė biblioteka. Skaitykloje buvo visi to meto lietuviški laikraščiai. „Rūtos“ draugija tapo viso Vilniaus lietuvių kultūrinio gyvenimo centru. Įdomu ir tai, kad ši draugija buvo pasamdžiusi Mikalojų Konstantiną Čiurlionį nutapyti uždangą scenai. M. K. Čiurlionio laiškuose galima aptikti jo laišką broliui, kuriame jis dalinasi įspūdžiais, o ir nuoskaudomis apie šį darbą bei uždarbį. M.K. Čiulionis vėliau išgyveno dėl netinkamai prižiūrimos scenos uždangos, apie tai galėsime plačiau pakalbėti ekskursijos metu. O „Open House Vilnius“ lankytojams parodysime uždangos vaizdą atkartotą freskoje, kuri puošia vieną iš Vilniaus mažojo teatro erdvių. Smalsiausius paskatinsime nuvykti į Nacionalinį M.K. Čiurlionio dailės muziejų Kaune, kur specialioje vitrinoje eksponuojamas uždangos originalas.
– Kokios kitos garsios asmenybės Jums pirmiausia asocijuojasi su šiuo Gedimino g. 22 esančiu pastatu?
– Pirmiausia man asocijuojasi su Juozu Tumu Vaižgantu, kuris šventino šį pastatą, taip pat dr. Jonu Basanavičiumi, kuris su kitais to meto šviesuoliais dalyvavo „Rūtos“ draugijos veikloje. Žinoma, labiausiai norisi paminėti tuos, kuriuos matau ar mačiau čia savo akimis – aktorius, kolegas: Regimantą Adomaitį, Eglę Gabrėnaitę, a.a. Vytautą Šapranauską... Ir, žinoma, teatro įkūrėją – Rimą Tuminą. Jo svajonė sukurti savo teatrą tapo kūnu, šis pastatas – namais jo teatro vizijai. Teatro atidarymo proga buvo sukurtos: „Trys seserys“, legendinis „Madagaskaras“, gimęs dar teatro fojė, jau šventė dešimties metų jubiliejų.
Stiklinis kupolas, žiemos sodas – tai tik nedidelė dalis vertingiausių architektūros detalių, kviečiančių apsilankyti ir įvertinti praeities reliktus.
– Po Antrojo Pasaulinio karo šiame pastatas veikė radiofonas. Sovietmečiu čia įsikūrė Vilniaus Centrinis gastronomas, visus žavėjęs savo neįprastai moderniu interjeru. Ar pati prisimenate legendinio gastronomo laikus? Kokie jie Jūsų atmintyje?
– Taip, žinoma... Dar spėjau nusipirkti ten studentiškų bandelių, pertraukų tarp repeticijų metu. Būsimo Mažojo teatro „statybvietėje“ jau vykdavo mūsų kurso aktorinio meistriškumo paskaitos. Tuometinis, jau atnaujintas gastronomo interjeras (architektė A. Kaušpėdienė) atrodė labai prabangus, o pasėdėti antrame aukšte su lėkštele salotų – didžiulis įvykis...
– Ar teko dalyvauti „Open House Vilnius“ renginiuose ankščiau ir kokius pastatus norėtum aplankyti šiais metais?
– Gražius atsiliepimus apie šį renginį girdžiu jau ne pirmi metai. Pernai organizatoriai buvo paprašę mano asociacijų apie Santuokų rūmus. Kadangi gyvenu šalia, buvo įdomu pasinerti į tokį žaidimą – su kokiu spektakliu, literatūros kūriniu, pojūčiu ar jausmu asocijuojasi pastatas. Šiemet pačiai sau netikėtai, spontaniškai prisijungiau prie gidų komandos, atstovausiu vietą, kurią beveik galėčiau pavadinti savo antraisiais namais. Vilniuje yra daugybė pastatų, kuriuos norėčiau aplankyti. Erdvės pojūtis, istorinis kontekstas – smalsu pažinti miestą, kuriame gyveni.
– Gegužės 30 dieną jūs organizuojate analogų Lietuvoje neturintį renginį – „Pasikalbėk su manimi eilėmis“. Kaip manote, ar tokie renginiai kaip Atviros architektūros savaitgalis paskatins žmones pasidomėti ne tik jo praeitimi, bet ir dabartimi: spektakliais, kūrybiniais vakarais, kurie čia vyksta?
– Aš labai to tikiuosi. Ir lauksiu visų Vilniaus mažajame teatre ne tik šį savaitgalį, bet ir gegužės 30 d. bei birželio 21 d. poetinės improvizacijos vakare.
Man pačiai labai įdomu, kiek žmonių šiandien mėgsta ir skaito poeziją. Ar tai jaudina tik literatūros ir teatro gurmanus, ar po „šiuolaikinio žmogaus“ sąvoka slypi vis ta pati amžina ir nekintanti esmė, kuri kalba savo sudėtinga pojūčių, ilgesio, troškimų, asociacijų, jausmų, įžvalgų kalba? Man pačiai poezija reikalinga kaip oras. Tai – vienintelis būdas pasakyti tai, kas nepasakoma... Tai ta kalba, kuria kalba mano širdis. Tai – emocinis koncentratas, stiprus, bet nepagaunamas. Tai – akimirkos tiesa, trumpam užklydusi iš amžinybės.
„Pasikalbėk su manim eilėmis“ galėtų patikti visiems, kas kartu su aktoriais norėtų pasimėgauti gyvu kūrybos procesu, nes spektaklį improvizuosime kaskart iš naujo, kaskart vis kitokį. Tai vakaras visiems, kurie norėtų praleisti neskubų vakarą teatre, su poezija ir muzika.
