S. Kovalevskajos gimnazija bendruomenės pageidavimu taps Vilniaus Sostinės gimnazija.

Tuo metu spręsdama dėl S. Nėries gimnazijos, taryba po pateikimo pritarė tik pavadinimo keitimo iniciatyvai, o ne konkrečiam pavadinimui.

Praėjusią savaitę siūlymams dėl naujų mokyklų pavadinimų pačių įstaigų iniciatyva pritarė savivaldybės Istorinės atminties komisija.

Sprendimas dėl S. Kovalevskajos gimnazijos taryboje yra galutinis, o klausimą dėl S. Nėries gimnazijos dar svarstys tarybos komitetai, dėl tikslaus pavadinimo ketinama apsispręsti vėliau.

Salomėjos Nėries gimnazijos bendruomenės buvo siūlomas Šv. Kotrynos pavadinimas sąraše buvo antras, mokykla prioritetą teikė Vilniaus medijų gimnazijos pavadinimui, tačiau komisijai toks siūlymas pasirodė trumpalaikis.

Kaip BNS sakė Istorinės atminties komisijos pirmininkė Kamilė Šėraitė-Gogelienė, prieš tarybos posėdį savivaldybė gavo raštą iš S. Nėries gimnazijos, kad mokytojai nepritaria Šv. Kotrynos pavadinimui, tad sostinės politikai sprendimo dėl konkretaus pavadinimo nepriėmė.

Mes juos taip pat girdime ir tikrai neskubėsime, jei mokykla pati nesutinka su tuo pavadinimu, kurį teikė iš pradžių.

„Kaip pirmą kartą girdėjome, kai mokykla kreipėsi dėl pervadinimo, tai šiandien mes juos taip pat girdime ir tikrai neskubėsime, jei mokykla pati nesutinka su tuo pavadinimu, kurį teikė iš pradžių“, – kalbėjo K. Šeraitė-Gogelienė.

Anot jos, savivaldybė prašys mokyklos, kad ji dėl to, kaip norėtų persivadinti, apsispręstų maždaug per mėnesį – iki kito tarybos posėdžio.

Visgi posėdžio metu sostinės meras Valdas Benkunskas sakė, kad diskusijoms dėl pavadinimo bus suteikta daugiau laiko ir sprendimas bus priimtas, kai jis bus pristatytas „ar kitą, ar dar kitą posėdį“.

„Norėtųsi (klausimą – BNS) uždaryti kuo greičiau, bet skubėjimo nebus“, – tvirtino meras.

Tarybos nariai kėlė klausimą, kodėl S. Kovalevskajos gimnaziją nuspręsta pavadinti Sostinės vardu.

„Koks neišmanėlis sugalvojo pervadinti mokyklą“, – klausė tarybos narys Jaroslavas Kaminskis.

Vilniaus savivaldybės administracijos vyriausioji patarėja Alina Kowalewska pabrėžė, kad pavadinimą siūlė pati mokyklos bendruomenė.

„Buvo toks mokyklos apsisprendimas, svarstyti keli variantai, bet pasirinktas vienas“, – teigė A. Kowalewska.

Sofijos Kovalevskajos gimnazija pavadinimą nori keisti dėl galimo painiojimo su kitomis ugdymo įstaigomis. Be to, anksčiau mokykla laikėsi matematinės krypties, dabar ji keičiasi, todėl argumentuojama, kad ir matematikės S. Kovalevskajos pavadinimas nebėra tinkamas.

Tuo metu diskusijos dėl Salomėjos Nėries gimnazijos pavadinimo tęsiasi jau kurį laiką.

Kai kurios alumnų organizacijos, tarp jų Vytauto Didžiojo gimnazijos ir Lietuvos edukologijos universiteto alumnų draugija, po istorinės komisijos sprendimo kreipėsi į Vilniaus savivaldybę su prašymu Salomėjos Nėries gimnazijai suteikti ne Šv. Kotrynos, tačiau Kunigaikštienės Birutės vardą.

Klausimą dėl poetės vardo suteikimo viešiesiems objektams trečiadienį svarstė ir vadinamoji desovietizacijos komisija, ji nusprendė, kad S. Nėries vardo gatvės Lietuvoje propaguoja totalitarinį režimą, todėl turi būti pervadintos.

S. Nėris drauge su kitais rašytojais kūrė sovietų valdžią šlovinančią poeziją ir prozą, 1940 metais kaip Liaudies Seimo delegatė vyko į Maskvą su prašymu priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą.

S. Bieliūnei patikėti sveikatos, socialinių reikalų, naktinės ekonomikos ir kultūros klausimai, D. Meiželytei – ikimokyklinio, bendrojo ir neformaliojo ugdymo sritys, jaunimo reikalai bei sporto ir sveikatinimo klausimai.

Tuo metu administracijos direktoriumi Vilniaus meras Valdas Benkunskas paskyrė Adomą Bužinską, iki šiol ėjusį administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigas. Anot mero, administracijos vadovo pareigas jis patikėjo „patirtį turinčiam žmogui, su kuriuo pasitikėjimą kūrėme per ilgus bendro darbo savivaldybėje metus“.

Prieš pirmąjį naujosios tarybos posėdį išrinktasis Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas žurnalistams sakė, jog tikslų ir darbų yra apstu – po priesaikų ir pirmųjų potvarkių jis žadėjo, jog „rytoj jau tvarkysimės visą buitį“.

„Nesu naujokas Vilniaus miesto savivaldybėje, joje turiu 12 metų patirtį. Šiandien jau nebe tarybos narys būsiu, bet iš esmės tai yra vienas žingsnis į priekį siekiant realizuoti tai, ko vilniečiai nori, tai tikslų ir darbų yra labai daug“, – pažymėjo jis.

Rengsis NATO viršūnių susitikimui

Anot mero, svarbiausi laukiantys darbai – infrastruktūros tvarkymas, pasiruošimas NATO viršūnių susitikimui.

„Pirmieji darbai yra peržiūrėti tuos planus, kurie yra nuo metų pradžios padaryti, ypač tose srityse, kurias man teko kuruoti būnant vicemero pareigose, taip pat pasižiūrėti biudžetą, kuris yra sėkmingai renkamas pagal visus planus, bet matant visas prognozes labai svarbu įsivertinti, kaip tiek šių, tiek kitų metų kontekste mes atrodome, na, ir pradėti tuos darbus, kurie vilniečiams yra reikalingi“, – teigė jis.

V. Benkunskas sako, kad didelį dėmesį šią vasarą savivaldybė skirs infrastruktūros, kelių ir pėsčiųjų takų atnaujinimui.

„Be jokios abejonės, NATO summitas yra didelis iššūkis turime padaryti savo darbus, kad miestas būtų patrauklus svečiams (...) ir didesni strateginiai dalykai, kurie irgi bus inicijuojami, pokalbiai su ministerijomis, su Vyriausybe, tam, kad mes galėtume inicijuoti tuos projektus, kuriuos esame suplanavę“, – vardindamas darbus pažymėjo naujasis meras.

Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Naujojoje taryboje dirbs 20 moterų ir 31 vyras. 19 atstovų taryboje turės Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), po devynis – Laisvės partija bei partija „Laisvė ir teisingumas“. Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga turės septynis, Lietuvos socialdemokratų partija – keturis atstovus, Nacionaliniam susivienijimui atstovaus trys politikai.

Konservatorių bei „laisviečių“ frakcijos dirbs valdančiojoje daugumoje, tuo metu kitos minėtos frakcijos dirbs opozicijoje. Opozicijos lyderis bus buvęs sostinės vicemeras Artūras Zuokas.

Darbą pradėjo pusė vicemerų komandos

Vicemere tapusi visuomenės sveikatos, psichologinės ir socialinės pagalbos ekspertė S. Bieliūnė pastaruoju metu dirbo sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio patarėja ir kuravo asmens ir visuomenės psichikos sveikatos klausimus. Jos kandidatūrą pasiūlė V. Benkunskas.

Tuo metu D. Meiželytės, iki šiol ėjusios savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojos pareigas,  kandidatūrą į vicemeres teikė Laisvės partija.

Staigių judesių niekada nevalia daryti, nes žmonėms bet kokie pokyčiai sukelia stresą ir nervinę įtampą, o mes tikrai nenorime to vilniečiams.

Vilniaus miesto savivaldybėje šią kadenciją iš viso dirbs keturi vicemerai – du deleguoti konservatorių frakcijos, du – Laisvės partijos.

Vilniaus konservatorių frakcija BNS nurodė, kad vicemero, atsakingo už miesto energetiką, infrastruktūrą, miesto planavimą bei transportą, kandidatūra jau yra numatyta, tačiau dėl naujojo Vietos savivaldos įstatymo atrankos procesas yra ilgesnis.

Tuo metu Laisvės partija darbą pradės su vienu vicemeru, o antrąjį paskirs įsigaliojus naujai savivaldybės administracijos struktūrai.

„Žinoma, kad susipažinimas su komanda, kai kurie pradėti darbai, kurie yra svarbūs ir kurie negali sustoti bus pirmiausia mano darbų sąraše kartu su komanda aptariant darbų eigą, iššūkius, kurie kyla. Tai pradėsim nuo jų, nes noras, kad parėmimas kuravimo sričių būtu kuo sklandesnis“, – BNS po priesaikų ceremonijos kalbėjo S. Bieliūnė.

D. Meiželytė taip pat žada pradžioje sutelkti dėmesį į komandos formavimą, darbų planą.

„Čia bus pagrindas pirmam pusmečiui. Staigių judesių niekada nevalia daryti, nes žmonėms bet kokie pokyčiai sukelia stresą ir nervinę įtampą, o mes tikrai nenorime to vilniečiams“, – BNS sakė D. Meiželytė.

Mero inauguracija – vakare

Darbą Taryboje pradėjo aštuoni komitetai: Aplinkos ir miesto paslaugų, Ekonomikos ir finansų, Kultūros ir turizmo reikalų, Miesto plėtros, Socialinių reikalų, Sveikatos ir sporto reikalų, Švietimo reikalų ir Ateities Vilniaus.

Tarybos posėdžio metu nuspręsta, jog merą pavaduoti galės konservatorius Liutauras Kazlavickas – kaip BNS nurodė vicemerė D. Meiželytė, politikas taip pat vadovaus Švietimo reikalų komitetui.

Kaip BNS nurodė sostinės vicemeras Tomas Gulbinas, valdantieji kol kas nėra pasiruošę patvirtinti kitų kandidatūrų.

Trečiadienio vakare Vilniaus rotušėje taip pat vyks V. Benkunsko inauguracija ir regalijų įteikimo ceremonija.

Sąrašas antradienį paskelbtas pristatant kandidatus į sostinės tarybą. Jo lyderis – konservatorių kandidatas į merus Valdas Benkunskas. 

Tarp jų – mikrochirurgo Kęstučio Vitkaus dukra, visuomenininkė, gydymo įstaigos vadovė V. Degutienė, taip pat tarybos narys, buvęs Seimo narys Liutauras Kazlavickas.

Tarp kandidatų – ir karybos ekspertas Aurimas Navys, Seimo nario Lino Slušnio žmona Daiva Šukytė. 

Sąraše rikiuojasi ir sostinės tarybos narių gretose esančių Rasos Baškienės, Kamilės Šeraitės, Violetos Podolskaitės pavardės.

Kaip skelbia partija, kandidatų į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą sąraše iš viso yra 51 asmuo.

Šiuo metu TS-LKD sostinės taryboje turi dešimt vietų. 

Savivaldos rinkimai vyks kovo 5 dieną.

– Tie ketveri metai padarė iš jūsų politikę. Ką dar jums davė Seimas? Kiek ta patirtis, užmegztos pažintys praverčia šiandien?

– Išėjau kaip stoviu – praktiškai be jokio bagažo. Net mano leidimas į Seimą nebegalioja. Pasibaigė, ir neprasitęsiu, vis viena ten nebevaikštau.

Nesilaikiau jo įsikibusi, kaip kai kurie buvę mano bendražygiai, dar mėginę eiti su kitomis partijomis ar kaip savarankiški kandidatai. Net pagalvoti negalėjau apie dar vieną kadenciją Seime. Su didžiausiu malonumu įkritau į televizijos projektus – tuomet buvo ir "Muzikinė kaukė", ir "Chorų karai", – mane tą pačią sekundę pradėjo samdyti vesti renginius, kviesti koncertuoti. Tai buvo kaip šviežias oro gūsis po ketverių metų, kai negalėjau dainuoti. Vėl buvau laisva, mėgavausi tuo, kad viskas mano pačios rankose. Ir dėl nieko nesijaudinau. Suraskite man šiltą vietelę, kur dirbtų mano darbo knygelė – tokių dalykų niekada nesupratau.

– Nieko iš nieko neprašėte? Ir jūsų neprašė?

– Kai buvau išrinkta į Seimą, tų prašymų buvo labai daug. Mane šokiravo, kaip viskas veikia valstybėje. Ir iš partiečių pusės, ir tiesiog iš gatvės žmonės ėjo ir ėjo – prašė, reikalavo duoti jiems darbo. Klausiu: jaunuoli, o ką jums darbo biržoje pasiūlė? Cha, konteinerius plauti! Kaip žmonėms gali atrodyti normalu prašyti darbo? Tada savo padėjėju įdarbinau visiškai nepažįstamą žmogų.

Ir draugai ne kartą yra prašę. Dukrai labai reikia, gal gali suvesti su tos įmonės direktoriumi?

Vienos dukra dalyvavo konkurse; gal kaip nors gali prie komisijos prieiti? Ir taip toliau. Dabar jau jie žino, kad mano atsakymas visą laiką tas pats – tegul bando pats. Mano dukterėčia jau pusmetį ieško darbo. Bet kuo aš galiu padėti? Tiesti raudono takelio, pabarstyto žiedlapiais, negalima niekam. Pirma, tai žmogų demotyvuotų, antra, jis visą laiką jaustų diskomfortą, kad pasiekė ne savomis jėgomis ir dirba ne todėl, kad jam tai įdomu ir jis tuo dega. Jau geriau jokio darbo negu kažkoks pralindimas, prakišimas.

– Bet prieš savivaldos rinkimus artimiesiems ir draugams žadėjote, kad jei laimėsite, visiems šiltas vieteles surasite. Kiek radote?

– Tai buvo sarkazmas. Niekas to nepriėmė už gryną pinigą. Nors švogerizmas pas mus klesti.

Padėti giminėms ir artimiesiems – viena, kita – įdarbinti. Pas mus ypač pastebima pagalba per partinę liniją. Susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius dabar atšaukė Lietuvos pašto valdybą. Klausimas – kodėl? Nėra jokių argumentų. Gal norima sustatyti savus žmones ir vėl naudoti valstybės įmonę kaip nuosavą piniginę? Tai man trenkia pačiu šlykščiausiu senosios politikos pelkių dumblu.

Ten, kur draugystė ir familiarumas, ten nėra subordinacijos, tvarkos, švarių, gražių darbinių santykių.

Į Seimą mes patekome visa sena draugų kompanija – kartu keliaudavome, vakarodavome, visaip smagiai leidome laiką. Mūsų santykiai buvo familiarūs. Ir tas nieko gero nedavė. Viskas sugriuvo, buvo absoliuti nekompetencija visuose lygiuose. Protarpiais man būdavo gėda dėl savo bendražygių. Ten, kur draugystė ir familiarumas, ten nėra subordinacijos, tvarkos, švarių, gražių darbinių santykių. Iš festivalių į normalų darbą persirikiuoti niekaip neišeina. Prieina, pavyzdžiui, ir gnybia tau į šoną, plekšnoja per petį, tuo rodydamas kolegoms, štai koks jis savas, koks draugas. O man nuo to net negera!

– Gal tiesiog kaltas jūsų įvaizdis – linksmos, pašėlusios, iš pramogų pasaulio, kuriam tebepriklausote?

– Nuo Seimo laikų praėjo dešimt metų, ir dabar aš esu visiškai kitoje teritorijoje. Savivaldybėje esu tarp žmonių, kurių anksčiau nepažinojau. Per kandidatų prisistatymą žiūrėjau į juos ir galvojau: Viešpatie, aš nesu verta būti net paskutinė tame sąraše pagal tų žmonių pasaulio suvokimą, išsilavinimą, gebėjimus. Bendravimas su jais visai kitoks. Čia niekas nėra pakėlęs tono, jokių juokelių, tuščio plepėjimo. Mūsų santykiai šilti, draugiški, bet jokiu būdu ne familiarūs. Jie man ne draugeliai, ir tai yra nuostabu.

– Bet Seimas – tai valdžia, tai didžioji politika, ne savivaldybių ūkiniai reikalai. Nesijaučiate atsidūrusi žemesnėje lygoje?

– Dirbti Seime be galo sunku. Ten tu bejėgis. Lietuvos žmonės Seimą vis dar renka pagal savo suvokimą, žiūri, kas jiems atraktyvu, gražu, vis dar tikima gelbėtojais. Neturiu net vilčių, kad jau netrukus Seimo daugumą sudarys protingi žmonės. Kad taip įvyktų, turi pasikeisti kartos. Mozė vedžiojo po dykumą 40 metų. Mums tiek nepakaks, kadangi šiais laikais gyvenimo trukmė ilgesnė, prireiks ir 60 metų, kol užaugs kita karta.

Kas formuoja valdančiąją daugumą, tas ir valdo. Partijų lyderiai pasidalija ministerijas, sustato savo žmones, rūpinasi europinių pinigų skirstymais, visokiomis "maklėmis". Aš tik posėdžių salėje sužinodavau, ką mūsų deleguoti ministrai yra suplanavę. Niekas mūsų, paprastų Seimo narių, nei klausdavo, nei aiškindavo, tarsi būtume opozicijos atstovai.

Ten draugai ir draugeliai, saviškiai, patikimi žmonės. Aš į tą kategoriją nepatekau. Būdavo, iš pradžių dar skambina, kviečia susitikti pasikalbėti.

"Kokiu klausimu?"

"Telefonu negaliu sakyti."

"Tai koks čia klausimas, kad negali sakyti?"

Ką iš tokios paimsi? Nei ką susitarsi, nei kur įvelsi. Viešai per televiziją pasakiau, kad nebesikreiptų, nes visus "priduosiu" STT. Va, ir dabar turiu FNTT pareigūno telefoną.

Kaip sako mano sesuo, aš "tėvą motiną priduočiau". Turime gyventi pagal taisykles, kurias patys sau nusistatome. Jeigu tu manipuliuoji, neskaidriai vykdai viešuosius pirkimus – prirašai sąlygų vienam konkrečiam tiekėjui ar rangovui, kuris tau paskui kažką atseikėja, tu vagi iš manęs, iš savęs, iš mūsų visų.

Donalda Meiželytė. Butauto Barausko nuotr.

– Teko bent kartą skambinti tuo FNTT numeriu?

– Dar neteko. Bet, pakartosiu, aš jį turiu.

Susitinku su visais, kurie kreipiasi. Ateina rangovas, skundžiasi, kad išmetė iš konkurso – nepraėjo kvalifikacinių reikalavimų. Sako, būtų padaręs puse milijono pigiau. Vokai neatplėšti, antro dalyvio kainos niekas nežino. Pasitelkiu visus įmanomus informacijos šaltinius, einu, aiškinuosi, tikrinu. Pasirodo, viskas gerai. Kvalifikaciniai reikalavimai neatitiko, ir ką tu padarysi? Man tai artima sritis, ir Seime dirbau Audito komitete.

Patekau į jį visiškai žalia, nusiuntė man nežinant. Klausiu, o tai kodėl į Audito komitetą, ne į Švietimo ir kultūros. Sako, tu iš mūsų protingiausia, tu ir eik, mes išvis nežinom, kas tas auditas.

Švogerizmo valstybinėse įstaigose ir savivaldybių įmonėse labai apmažėjo, kai buvo pradėtos steigti nepriklausomos valdybos. Savivaldybių įmonių nuostoliai per metus siekdavo iki 25 mln. eurų per metus. Ir mes, miestiečiai, turime juos padengti iš savo suneštų mokesčių, nes tos įmonės tiesiog blogai dirba! Dabar tos įmonės neša pelną. Kaip taip gali būti, kas nutiko?

O nutiko paprasčiausi dalykai. Savivaldybė – o apie valstybės aparatą aš iš viso nekalbu – išpūsta iki negalėjimo, nes yra pristeigta įmonių, departamentų, įstaigėlių prie departamentų ir taip toliau. Tai darbo vietos saviems partiečiams. Pirma sukuriama vieta, tada sugalvojama, kokios bus funkcijos, skiriami pavaldiniai. Ir štai jau įstaigėlė, kuri kažką daro. Ir dabar tokias uždaryti yra baisiai sunku.

– Kodėl?

– Iš karto sukyla interesų grupės, žmonės, kurie šiltai sau buvo, o dabar staiga reikia pradėti judėti. Juos apima didžiulis nesaugumo jausmas, verčiantis gintis ir priešintis. Tam pasitelkiamos visos įmanomos priemonės.

Buvo labai geri laikai – įstaigėlės gyvena sau, patalpas naudoja, visuomenei naudos neduoda. Paimkim bet kurią įstaigą. Štai Vilniaus etninės kultūros centras. Dirba dešimt žmonių. Ką rodo jų tinklalapis? Trijų Karalių lėlės, lygiadienio šventės... Bet iš esmės jie daro kelis renginius per metus ir užsiima neformaliuoju ugdymu – lipdo puodynes, verda muilą ir panašiai. Renginiai turi eiti tik per idėjų konkursus, bet mes turime atskirą įstaigą su dešimt žmonių. Jei pažiūrėtume kiekvieno jų dieną – ką jis veikia, kokie rezultatai. Labai abejoju, kad kažkas ten persidirba. Efektyvumas turi būti visur, ne buvimas dėl buvimo.

– "Valinskininkai", su kuriais patekote į Seimą, kad ir skamba absurdiškai, buvo tikrieji profesionalai – scenos žvaigždės, televizijos asai. Kaip vertinate dabartinę profesionalų valdžią?

– Jeigu profesionalų Vyriausybė būtų išsilaikiusi iki pabaigos, rezultatai būtų. Bet kai ministro posto netenka tokie žmonės kaip Liana Ruokytė-Johnson, Rokas Masiulis, Eimutis Misiūnas... Man trūksta žodžių. Vietoj Misiūno – Narkevičius! Nieko neturiu prieš tą žmogų, bet pirmi jo pasirašyti potvarkiai yra protu nesuvokiami. Lietuvos paštas padarė milžinišką šuolį modernizuodamas visų paslaugų teikimą, ir staiga ateina ministras, kuris jau ne profesionalas, o pagal politinio pasitikėjimo principus paskirtas, ir padaro savo. Tai grįžimas šimtmečiu atgal.

Politika yra įtakos užvaldymas, valdžios plėtimas. Tarkim, konservatoriai su socialdemokratais visą laiką kažkaip pasidalindavo, ir ta švytuoklė veikdavo, pavyzdžiui, socialdemokratų – "Lietuvos geležinkeliai", konservatorių – Teritorinės ligonių kasos. Pasikeisdavo valdžia, bet jie vieni į kitų teritorijas nelįsdavo. Dabar valdžią reikia plėsti, ji virto hidra.

Pas mus labai daug nelaimingų žmonių – gal studijavome ne tą, kas patinka, o ką liepė tėvai, gal dirbame darbus, kurie neteikia pasitenkinimo, priešingai, yra kančia. Ir įsivaizduojame, kad laimė pareina tik per pinigus, valdžią, kitų žmonių žeminimą, galėjimą aiškinti, kaip jie turi gyventi. Kur yra bėda? Į politiką dažniausiai eina įvairūs sociopatai. Jiems reikia dėmesio, pripažinimo, jie serga žvaigždžių liga, yra užslėpti arba net atviri narcizai. Jie gali tau kalbėti tris valandas didaktiniu tonu ir mano viską žiną pasaulyje, nors iš tikrųjų išminties neturi nė gramo. Protingi žmonės ten neina, nes žino, kad jų gyvenimas akimirksniu bus sumaltas, sumaišytas su organinėmis atliekomis. Oponavimas – tragiškas, mentalitetas – žemiausio lygio.

Jeigu prisiimu atsakomybę, viskas, man tai yra šventa. Ir negaliu įsistačius kiaulės akis balsuoti, kaip man pasakė.

– Vargu ar kas patikės, kad būti politiku taip jau blogai. Visi galvoja priešingai.

– Nieko panašaus. Kai visi šaipėsi, kad buvę seimūnai nori rentų, aš buvau už. Kodėl? Buvo Seimo narių, kurie trejus metus negavo darbo. Buvusių politikų visi baidosi. Ims ir ištrauks oponentai kokią praeities nuodėmę, kam reikia tokių dėmių.

Bet va, vienas kolega "valinskininkas", baigęs kadenciją, "Lietuvos geležinkeliuose" įsitaisė. O aš, kvailė, Seime alkoholio nevartojau. Taip, tada bufetuose jau buvo draudžiama, bet kabinetuose – kas sužiūrės. Ne kartą buvau kviečiama, bet man bjauru tas iš tarybinių laikų likęs supratimas, kad reikalai tvarkomi medžioklėje prie butelio. Tada visi savi. Vienas prisisprogo, prisidirbo, kiti, tokį tave matę, jau geri draugeliai. Kaip tu gali jam atsakyti? Nepadėsi, eis visiems ir pasakos, koks tu buvai prisisprogęs. Ir varo apsikabinę toliau baliavoti. Pabaliavojai – parūpinsi šiltą vietelę giminaičiui ar man pačiam. Uždaras klubas!

– Gal alkotesteris Seime padėtų?

– Nepadės, juos tik grabas ištiesins. Jaunimui į alkoholį nusispjaut. Jiems tai visiškai neįdomu.

– Vėl artėja rinkimai į Seimą. O gal?

– Gyvenimas yra vienas. Ketverius metus ten buvau, ir buvau kvailės vietoje, be jokio balso. Daugiau to nė už ką nenoriu. Aš į darbą žiūriu labai atsakingai. Jeigu prisiimu atsakomybę, viskas, man tai yra šventa. Ir negaliu įsistačius kiaulės akis balsuoti, kaip man pasakė. Noriu pasidomėti, pasigilinti, suprasti argumentacijas. O tai reiškia, kad tada tu skaitai ir skaitai, ir galo nematyti. O aš noriu gyventi, noriu būti graži!

„Esu atsakęs į šį klausimą seniai, kai dar dalyvavau rinkimuose į Vilniaus savivaldybės tarybą. Aišku, kad eisiu, jei toks bus atvejis“, – BNS patvirtino A. Skaistys.

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) sekretoriate BNS patvirtino, kad V. Urbonavičiaus atsistatydinimo pareiškimas gautas, šis klausimas, kaip ir A. Skaisčio patvirtinimas tarybos nariu, turėtų būti svarstomas kitą savaitę.

V. Urbonavičius, praėjusią savaitę neteisėtai pasinaudojęs kolegos Arvydo Sekmoko balso teise, penktadienį pranešė, jog traukiasi iš tarybos ir stabdo narystę partijoje.

A. Skaistys anksčiau yra ėjęs Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareigas, teikdavo pastabas ir Vilniaus miesto savivaldybei. Šiuo metu jis KPD taip pat sprendžia ir klausimus, susijusius su sostinės kultūros paveldu, todėl žada nuo kai kurių klausimų nusišalinti.

„Aišku, žinau kas yra interesų konfliktas, net ir, kiek atsimenu, priesaikoje yra tie žodžiai, kad reikia vengti viešų ir privačių interesų konflikto. Tai tais visais atvejais, kur jis gali kilti, reikia nusišalinti – tai vienintelė išeitis iš tos padėties“, – sakė A. Skaistys.

Likus maždaug pusmečiui iki naujų savivaldos rinkimų jis sako matantis prasmę dirbti savivaldybėje, tačiau pripažįsta, kad nuveikti daug būnant opozicijoje „nėra daug galimybių“.

Savivaldybių tarybų ir tiesioginiai merų rinkimai vyks 2019 metų vasario–kovo mėnesiais.

Buvęs bankininkas, vadybininkas ir verslininkas Arūnas Šikšta traukiasi iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos.

„Sprendimą žinau, esu su juo kalbėjęs. Jis kol kas formaliai neįvykęs, bet, matyt, artimiausiu metu įvyks. Asmeninės aplinkybės jo šiuo metu nelabai leidžia šias pareigas eiti. Bet šiaip mes esame labai dėkingi už tai, kokių per pusmetį jis padėjo padaryti darbų, ir Ekonomikos komitete“, - BNS patvirtino Liberalų frakcijos seniūnas Vilniaus taryboje Vincas Jurgutis.

Pats A.Šikšta plačiau nekomentavo sprendimo, tik patikino kol kas dar einantis tarybos nario ir Ekonomikos komiteto vadovo pareigas.

„Kai bus oficialūs pareiškimai, tai ir bus. Man tai dar nėra svarbu (...), niekas su niekuo nesusiję, išskyrus su asmeniniais dalykais. Nes aš nesu politikas ir su nieko niekas negali būti susiję, o šiandien tebesu ir komiteto pirmininkas, ir tarybos narys“, - BNS dar trečiadienį sakė jis.

Frakcijos seniūnas nenurodė kokios yra „asmeninės aplinkybės“, tačiau neigė, jog trauktis A.Šikšta nusprendė dėl to, kad nebuvo įsiklausoma į jo idėjas, siūlymus ir pastabas.

„Tikrai nėra taip, kad būtų neįgyvendinami jo siūlymai - mes sulaukiame patarimų, klausomės. Bet gal pats tas žanras kaip tarybos nario jam ir mums neleidžia teisingose vietose išgirsti jo pasiūlymus ir jam teisingus pasiūlymus pateikti. Galbūt dabar, kaip ekspertas, jis turės laisvesnes rankas prisidėti“, - tikino liberalų atstovas.

Pasak V.Jurgučio, A.Šikšta yra aukšto lygio specialistas ir ateityje savivaldybės vadovai su juo bendraus „kitame amplua“, bus remiamasi jo patarimais įmonių valdymo ir kitais klausimais.

A.Šikštos pavaduotoja Ekonomikos komitete, partijos „Lietuvos sąrašas“ atstovė Aušra Maldeikienė tvirtina, kad A.Šikšta darbo taryboje atsisakė, nes mažai atlyginamo darbo taryboje nepajėgė suderinti su pagrindiniais darbais, be to, esą leido suprasti, jog išvyksta į užsienį.

„Ponas Šikšta mums atsiuntė laišką, kuriame informavo, kad dėl asmeninių priežasčių pasitraukia, kaip supratau iš visko, jis lyg išvažiuoja iš Lietuvos (...). Jo reikia klausti, kodėl, bet aš manau, kad jis dirba kažkur kitur: iš 11 komiteto posėdžių jis keturiuose nebuvo. Tarybos posėdžiuose jis irgi nedalyvavo“, - BNS sakė A.Maldeikienė.

V.Jurgutis sakė, kad jo vietą taryboje pagal Liberalų sąjūdžio sąrašą savivaldos rinkimuose turėtų užimti analitikas Kasparas Adomaitis.

„Jis yra analitikas, savo profesinėje srityje dirba su miesto veikimo analizėmis. Kasparas papildys mūsų komandą taryboje, manau, puikiai įsilies į darbus“, - tikino politikas.

A.Šikšta nuo 2013 lapkričio pabaigos iki šių metų rugsėjo ėjo Vilniaus universiteto Tarptautinės verslo mokyklos direktoriaus pareigas, prieš tai vadovavo tuometinio „Hansabanko“ (dabar „Swedbank“) valdybai. A.Šikštai priklausanti „MS Management Service“ valdo grupę „Financial Management Group“. A.Šikšta 2004-2013 metais vadovavo bendrovei „Teo LT“.

Vilniaus miesto savivaldybės taryba trečiadienį vienbalsiai pritarė, kad Mikalojaus Daukšos mokyklai būtų patvirtintas ilgosios gimnazijos statusas, leidžiantis išsaugoti 12 klasių.

Lietuviškos M.Daukšos mokyklos ugdymo programą su inžinerine pakraipa dar turės formaliai patvirtinti Švietimo ir mokslo ministerija, nors anksčiau laikinuoju švietimo ir mokslo ministru paskirtas Juozas Bernatonis jau yra įtraukęs šią mokyklą į ilgųjų gimnazijų sąrašą.

Tokio pat sprendimo prašiusi lenkų-rusų kalbomis ugdymą vykdanti Joachimo Lelevelio mokykla tarybos pritarimo negavo - ji nuo rugsėjo turės tapti pagrindine mokykla.

Sprendimas dėl J.Lelevelio mokyklos priimtas mero Remigijaus Šimašiaus balso persvara, nes sprendimą palaikiusiųjų ir pasisakiusiųjų prieš bei susilaikiusiųjų balsai pasiskirstė po lygiai: už balsavo 23, prieš -16, susilaikė septyni tarybos nariai.

Savivaldybė trečiadienį taip pat buvo gavusi švietimo ir mokslo viceministrės Genoveitos Krasauskienės prašymą atidėti klausimą dėl J.Lelevelio mokyklos, tačiau vicemeras Valdas Benkunskas tvirtino, kad tai nieko nekeistų, nes Švietimo ir mokslo ministerija jau anksčiau yra pateikusi neigiamą išvadą dėl J.Lelevelio mokyklos siekio nuo rugsėjo toliau formuoti vyresniąsias klases.

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) nariai, taip pat ir J.Lelevelio mokyklos bendruomenės atstovė ragino tarybos narius „nebūti marionetėmis“ bei būti „vienodai teisingais“ visoms ugdymo įstaigoms.

Buvusi švietimo ir mokslo viceministrė, LLRA atstovė Edita Tamošiūnaitė tikino, kad J.Lelevelio mokykla atitinka formalius kriterijus, jog klasėje turi būti bent po 20 moksleivių, tad ji turėtų tapti ilgąja gimnazija.

„Man nesuprantama, kodėl norima naikinti gerai veikiančią švietimo sistemą (...). Siūlau nepažeisti Švietimo įstatymo ir nepritarti sprendimo projektui“, - sakė ji.

Tuo metu savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto departamento direktorius Gintaras Petronis BNS sakė, kad dėl M.Daukšos mokyklos pasirengimo vykdyti inžinerinę programą Švietimo ir mokslo ministerija pateikė teigiamą atsakymą.

„Leidžiame komplektuoti 11-12 klases, jeigu Švietimo ir mokslo ministerija akredituos vidurinio ugdymo programą“, - BNS sakė G.Petronis.

Anot savivaldybės atstovo, J.Lelevelio mokykla, kurios pasirengimas inžinerinei programai įvertintas neigiamai, šiuo metu turi vieną 11 ir vieną 12 klasę, jose ugdymas vyksta lenkiškai. Savivaldybė esą greičiausiai siūlys dvyliktokus palikti tame pačiame pastate, tik priskirs kitai mokyklai.

„Kadangi taryba nusprendė neleisti komplektuoti 11-12 klasių, aš manau, kad būtų nežmoniška dvyliktokus išprašyti iš mokyklos. Mes siūlysime mokyklai pasilikti dvyliktų klasių moksleivius, kuriuos galėtų mokyti tie patys mokytojai, kurie juos ir atvedė į dvyliktą klasę. Kadangi mokykla netampa vidurine ir nebegali teikti vidurinio ugdymo programos bei išduoti brandos atestato, mes dvyliktų klasių moksleivius ir su jais dirbančius mokytojus priskirsime prie vienos iš lenkiškų gimnazijų“, - sakė jis.

Ilgosios gimnazijos statuso su meninio ugdymo pakraipa prašiusi Vilniaus Tuskulėnų vidurinė mokykla taip pat jau gavo tuomečio laikinojo ministro J.Bernatonio pritarimą. Taryba dėl mokyklos dar turės formaliai apsispręsti gavusi jos ugdymo programos akreditaciją iš ministerijos.

Šiuo metu ministerija vertina ir Abraomo Kulviečio vidurinės mokyklos prašymą patvirtinti ją ilgąja gimnazija paliekant vyresniąsias klases - ugdymo įstaiga siekia įtvirtinti klasikinės gimnazijos sampratą.

Pagal Švietimo įstatymą, nuo šių metų rugsėjo šalyje turėtų nebelikti vidurinių mokyklų. Vidurinės mokyklos pertvarkomos į pradines mokyklas, progimnazijas, pagrindines mokyklas, gimnazijas.

Iš viso šiuo metu Vilniuje veikia 21 vidurinė mokykla, visos jos turi būti reorganizuotos iki rugsėjo. Sostinėje jau veikia 13 ilgųjų gimnazijų ir jos sudaro 8,4 proc. nuo visų 154 sostinės bendrojo ugdymo mokyklų.

Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra 1200 bendrojo ugdymo mokyklų, iš jų 161 (13,4 proc.) yra ilgoji gimnazija.

Dėl Darbo partijos kandidatų finansų, kai į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą kandidatuojantys politikai didelėmis sumomis parėmė savo kampanijas, opoziciniai konservatoriai gali siekti inicijuoti ir parlamentinį tyrimą.

Šaukti neeilinę sesiją su siekiu inicijuoti atitinkamą komisiją konservatoriai imtųsi, jei matytų, kad stringa Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) tyrimas, ir iki savivaldos rinkimų kovo 1 dieną nebus atsakymo dėl „darbiečių“ finansų skaidrumo, pirmadienį per spaudos konferenciją Seime pranešė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderis Andrius Kubilius.

„Mes kreipėmės į Seimo pirmininkę dėl Darbo partijos rinkimų kampanijos Vilniaus mieste finansavimo, sulaukėme, kaip ir galima buvo tikėtis, iš pirmininkės, kuri yra ir Darbo partijos pirmininkė, atmestinio požiūrio. Tas mūsų nenustebino. (...) Savo ruožtu esame kreipęsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją, kuri turi ir pareigą, ir daug įgaliojimų, kad pilnas tyrimas būtų nedelsiant pradėtas ir įvykdytas. Tame tyrime turi dalyvauti Valstybinė mokesčių inspekcija, bet gali būti pasitelkiama ir prokurorų pagalba. Deja, ligšiolinė patirtis , kad tokie tyrimai labai greitai gali nueiti biurokratiniu keliu ir jokių rezultatų galima greitu laiku nesulaukti“, - sakė A.Kubilius.

Anot Seimo opozicijos lyderio, tokiu atveju konservatoriai su situacija nesitaikstytų ir imtųsi iniciatyvos atlikti parlamentinį tyrimą, šaukdami neeilinę parlamento sesiją.

Neeilinė Seimo sesija rengiama ne mažiau kaip trečdalio parlamentarų raštišku reikalavimu.

„Tuo atveju, mes su tuo nesitaikstysime ir tokiu atveju sieksime surengti neeilinę Seimo sesiją, kuri galėtų vienokiu ar kitokiu būdu inicijuoti parlamentinį tokių finansavimo aplinkybių tyrimą. Mes turbūt per artimiausias porą savaičių apsispręsime, ar verta daryti tokį žingsnį, bet šio klausimo tikrai nepaliksime savieigai ir reikalausime, kad iki savivaldos rinkimų tyrimo rezultatai būtų viešai žinomi“, - pabrėžė A.Kubilius.

Sausio pradžioje jis kreipėsi į Seimo pirmininkę „darbietę“ Loretą Graužinienę, kad būtų ištirtas jos vadovaujamos Darbo partijos rinkimų kampanijos finansavimas, atkreipdamas dėmesį į tendenciją, kad „Darbo partijos nariai šios partijos veiklą remia didžiulėmis sumomis, kurios sunkiai galėtų būti paaiškinamos jų gaunamomis pajamomis“.

Opozicijos lyderis atkreipė dėmesį į keletą įtarimų jam sukėlusių finansavimo atvejų. A.Kubiliaus pateiktais duomenimis, Darbo partijos kandidatas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą Ritas Vaiginas per kelias pastarąsias kampanijas rinkimams skyrė daugiau kaip 115 tūkst. litų (per 33 tūkst. eurų). „Darbietis“ R.Vaiginas BNS tvirtino, kad jo šeimos pajamos, kurios visos deklaruotos, leido kampanijoms skirti tokias lėšas per trejus metus.

Konservatorius savo kreipimesi minėjo ir jaunąjį „darbietį“ Beną Cechanavičių, M.Romerio universiteto ketvirtakursį, kuris Darbo partijos rinkimų kampanijai skyrė 10 tūkst. litų (2900 eurų). Žiniasklaidoje skelbta ir daugiau atvejų, kai „darbiečių“ kandidatai savo rinkimų kampanijas finansavo didelėmis sumomis.

TS-LKD frakcijos Seime seniūnui A.Kubiliui „darbiečių“ dosnumas sukėlė įtarimų, ar tokiu būdu nėra naudojami pinigai iš partijos „juodosios buhalterijos“.

Įstatymai gyventojams leidžia paaukoti politinėms kampanijoms ne daugiau kaip 10 proc. metinių pajamų, tačiau kandidatams remiant savo pačių rinkimų kampaniją šis ribojimas netaikomas.

Kovo 1-ąją Lietuvoje bus renkamos savivaldybių tarybos ir merai.