Tarptautinis festivalis „Vilnius Jazz“ jau skaičiuoja 27 metus. Anot jo organizatoriaus Antano Gusčio, buvo kilusi grėsmė, kad festivalis gali numirti kartu su savo senstančia publika. Tačiau dabar į festivalį atvyksta vis nauji atlikėjai ir kiekvienais metais bando nustebinti savo klausytojus.
„Prieš keletą metų buvo tam tikras nerimas, kai pamačiau, kad „Vilniaus džiazo“ festivalio publika sensta kartu su manimi. Buvo tam tikras trumpalaikiškumo jausmas – negi viskas baigsis su manim. Ėmiau galvoti, kaip visa tai gražiai išspręsti, nekeičiant festivalio muzikinės idėjos. Ir tada mes pradėjom organizuoti konkursą „Vilnius Jazz Young Power“, ir tada įvyko atsinaujinimas ne tik publikos, bet ir visos džiazo atlikėjų kartos“, – pasakoja vadovas A. Gustys.
Festivalio organizavimas – improvizacija
A. Gusčio nuomone, tik festivalyje atsirandant naujiems atlikėjams ir apsilankant vis naujai publikai, galima išsaugoti Vilniaus džiazą. Todėl kiekvienais metais stengiamasi ne tik pritraukti jaunų, festivalyje dar neapsilankiusių džiazo mylėtojų, bet nustebinti šiam muzikos stiliui metų metus ištikimus gerbėjus.
„Pats pirmasis džiazo festivalio koncertas visiems buvo staigmena, nes išgirdome naują, ilgą Liudo Mockūno kompoziciją. Labai stiprus naujasis jo trio, su pianistu Arnu Mikalkėnu ir norvegu būgnininku Hakon Berre. Stiprus koncertas. Tikriausiai buvo vertas net ir didesnės salės. Bet taip jau susiklosto. Vienu ar kitu kolektyvu vis tiek turi atidaryti festivalį“, – apie „Piano.lt“ koncertų salėje vykusį išankstinį koncertą kalbėjo pašnekovas.
Siekis nustebinti klausytoją – ne vienintelis sunkumas, su kuriuo kiekvienais metais susiduria „Vilnius Jazz“ festivalio organizatoriai. Kaip įvardijo A. Gustys, kiekvienais metais festivalio organizavimas yra improvizacija, lygiai taip pat, kaip pati džiazo muzika.
„Pati festivalio programa formuojama vos ne visus metus ir priklauso nuo daugelio aplinkybių. Pavyzdžiui, skrydžių galimybių. Visą laiką turi bent jau stengtis prisitaikyti, parinkti arba sutarti koncertų datas, kurios atitinka grupės galimybę atvykti į Vilnių“, – aiškino organizatorius.
Taip pat kiekvienais metais sunkumų sukelia fortepijono paieška. Pašnekovo teigimu, tinkamą, profesionalius standartus atitinkantį instrumentą turi tik Vilniaus Kongresų rūmai ir Lietuvos nacionalinė filharmonija. Tačiau vėliau jis pridūrė, kad prie šios poros pridėtų ir „Piano.lt“ salėje esantį fortepijoną.
Japonų muzikantų mėgstamas festivalis
Į festivalį kiekvienais metais iš įvairių pasaulio šalių atskrenda garsūs džiazo atlikėjai ir improvizatoriai. Kai kurie atlikėjai atskrenda netgi iš tokių tolimų šalių kaip Jungtinės Amerikos Valstijos ar Japonija.
„Su japonų atlikėjais jau susiklostė tamprūs, ilgalaikiai ryšiai. Pati pradžia buvo tokia natūrali, nes, bent jau anksčiau vyravusiose programose būdavo taip: dominuojantys arba, taip vadinami „headliner`iai“, yra amerikiečių atlikėjai, po to eina Europos džiazas. Na ir po to iškaišiotas kur nors vietinis džiazas. Nesvarbu, apie kurią šalį kalbėtume“, – daugumos festivalių programų trūkumą įvardijo A. Gustys.
Pasak jo, organizuojant „Vilnius Jazz“ festivalį norėta pasižiūrėti globaliau. Todėl svarbu publikai pristatyti ir Azijos džiazą, kur stipriausia yra Japonija. Taip pat organizatoriams padeda tai, kad ši šalis turi institucijas, kurios gali paremti japonų džiazo atlikėjų atvykimą į užsienio šalis. A. Gustys tikino, kad Japonijos kultūros fondas gerai žino „Vilnius Jazz“ festivalį ir noriai remia atlikėjų apsilankymą Lietuvoje.
„Žinoma, buvo išimtis, kai įvyko didžioji nelaimė Japonijoje, kai sprogo Fukušimos atominis reaktorius. Tais metais buvo visiškai užšaldytas kultūrinis finansavimas. Matyt, ne tik Vilniaus džiazo festivalis, bet ir kiti festivaliai negavo jokios paramos iš Japonų kultūros fondų“, – prisiminė A. Gustys.
Jo paskaičiavimais, per 27-erius festivalio metus, jame sudalyvavo apie 50 japonų atlikėjų ir grupių.
„Kaip patys japonai sako, Vilniaus džiazo festivalis yra, jeigu ne pati svarbiausia, tai viena iš svarbiausių scenų Europoje“, – pasakojo A. Gustys.
L. Slepkovaitė: tai labiausiai dirginantis festivalis
Festivalyje turėtų pasirodyti ir nemaža dalis Lietuvos atlikėjų. Anot festivalio organizatorius, svarbu atkreipti dėmesį, kad festivalyje dalyvaujančiose lietuviškose grupėse gros ir užsieniečiai.
„Jeigu pasižiūrėtume šių metų programą, visiškai lietuviškos grupės ar dalies mes neturime. Turime didelę lietuvišką tarptautinio bendradarbiavimo programą. Tai yra gerai. Tai rodo, kad Lietuvos džiazas ir džiazmenai nėra kažkaip izoliavęsi. Džiaze ar kūryboje tai yra neįmanoma“, – įsitikinęs A. Gustys. Jo teigimu, norint save parodyti ir kuo plačiau realizuoti, atlikėjas turi būti atviras ir bendradarbiauti su kitais.
Naujovės žadamos ne tik dalyvių atžvilgiu. Festivalyje šiais metais turėtume išgirsti ir kitokio džiazo. Anot A. Gusčio, „Vilnius Jazz“ nuo pat pradžių deklaravo siekį pateikti klausytojams šiuolaikinio džiazo spektrą. Todėl šiuolaikiniam džiazui vis daugiau įtakos daranti kita muzika gali atsispindėti ir festivalio metu.
„Dabar šiuolaikiniam džiazui daro įtaką visokios srovės. Jų yra labai daug. Tai gali būti sąsajos su akademine, etno muzika, roku, panku (kaip šių metų festivalyje). Visa tai yra elementai, kurie skatina džiazo vystymąsi ir praplečia jo ribas. Tai yra labai įdomu. Aš manau, kad smalsiam klausytojui, koks yra Vilniaus džiazo festivalio lankytojas, tiesiog privaloma visa tai žinoti ir girdėti“, – savo nuomonę dėstė A. Gustys.
Kalbėdama apie festivalį muzikologė Laima Slepkovaitė pripažino, kad viena dažniausiai kylančių diskusijų yra, ar festivalyje grojama džiazo muzika. Taip pat neneigė, kad tradicinio džiazo mėgėjas apsilankęs „Vilnius Jazz“ festivalyje gali būti nusivylęs arba atvirkščiai – nustebęs.
„Iš tiesų šis festivalis netelpa į jokius žanrinius rėmus. Tačiau vadinti jį būtent džiazo festivaliu yra labai tikslinga. Šio festivalio atveju džiazas yra tam tikra laisvos, drąsios muzikos estetinė terpė, kuri turi būti transliuojama po džiazo vėliava“, – įsitikinusi muzikologė.
Ji Vilniaus džiazo festivalį įvardijo kaip vieną iš labiausiai dirginančių ir pridėjo, kad tai yra teigiamas bruožas. Esą festivalis išjudina, duoda peno. Nustebę gali būti ir patyrę klausytojai, pajutę meninį sukrėtimą.
„Sudėtinga mūsų laikais patirti meninį sukrėtimą. Ar tai būtų kinas, ar vaizduojamasis menas, nes esame patyrę visko daug. Turime priėjimą prie daugybės informacijos ir tame pačiame šiuolaikiniame mene yra apstu plyšių. „Vilnius Jazz“ festivalyje vis dar galima patirti kažką, ko nesitikėjai“, – aiškino L. Slepkovaitė.
Trūksta džiazo klubo
Prisiminęs festivalio pradžią, kai festivalis negavo jokios finansinės paramos, A. Gustys juokavo, kad, jei tuomet būtų gavęs tokį finansavimą, koks skiriamas dabar, tikrai nebūtų turėjęs kuo skųstis. Tačiau neslėpė liūdesio, kad džiazo kultūra sostinėje dažniausiai atgimsta tik festivalio metu, nes mieste nėra džiazo klubo.
„Mes Vilniuje turime bent jau vieną tikrą muzikos klubą. Tai yra „Tamsta“. Yra keletas vietų, kur galime retkarčiais arba daugiau ar mažiau reguliariai išgirsti džiazą, bet aš nedrįsčiau nei vienos iš tų vietų pavadinti džiazo klubu. Jos turi tokią tendenciją gimti, pabūti šiek tiek laiko ir numirti“, – sakė A. Gustys.
Pasak jo, užsienyje veikiantys klubai dažnai gauna paskatą iš valstybės: jiems yra duodamos valstybei priklausančios patalpos, skiriama finansinė parama. Jei to nesulaukia iš valstybės, džiazo klubus dažnai remia verslo atstovai ar bendrovės.
Su tokia nuomone nesutiko L. Slepkovaitė į problemą pažvelgusi šiek tiek kitu kampu. Jos įsitikinimu, Lietuvoje džiazo muzikos klubas veikia. Jis tiesiog neturi pastovių namų ir nuolatinių šeimininkų. Jis nuolat keičia vietą, trumpam laikui pranykstą, kol suranda kitą vietą, ir vėl veikia.
„Klubas lyg ir egzistuoja, jis tiesiog migruoja iš vieno iniciatyvaus žmogaus rankų į kitos. Bendra klubo idėja yra nemari“, – džiaugėsi muzikologė.
27-asis „Vilnius Jazz“ festivalis vyks spalio 16–19 dienomis.
