Kaip visuomet, programoje – toli gražu ne vien muzika. Išaugęs, talpus ir intensyvus, „Vilnius Mama Jazz“ išlieka aprėpiamas, išsidėstęs laike taip, kad kiekvienas spėtų visur. Jūsų dėmesiui – penkių dienų gidas.

1 diena. Garsas ir vaizdas

Šiais metais festivalis įžengė į naują erdvę – vaizduojamųjų menų avangardo Meką – Šiuolaikinio meno centrą. Todėl suprantama kad, šis „Vilnius Mama Jazz“ nusimato itin vizualus.

„Vilnius Mama Jazz“ atveria savo duris ir suteikia progą pamatyti ŠMC parodą „JCDecaux premija: ne dėl to, kad kas prašė“ tiems, kas to dar nespėjo padaryti, ir patirti jaunų menininkų darbų, jų intuityvių ieškojimų, prielaidų, klausimų, teiginių, konfliktų, harmonijų, užuominų provokacijas ar kitokius poveikius.

Vakare atidaroma Mato Janušonio darbų ekspozicija „Aidas“ – garso ir vaizdo suartėjimo taškas, akustinio fenomeno įkvėpta vizualinių kompozicijų serija.

Didžiojoje salėje įsigali garsas: scenoje pasirodo Django Batesas, Petteris Eldhas ir Peteris Bruunas – trio „Belovèd“. Nors D. Batesas didžiausią įtaką muzikos pasaulyje padarė kurdamas džiazo orkestrams ir ženkliai praplėsdamas moderniojo bigbendo galimybes bei pačią tokio darinio koncepciją, jo pirmoji tikra meilė buvo ir lieka fortepijonas. Trio „Belovèd“ susibūrė Kopenhagoje: D. Batesas atvyko dėstyti į Ritminės muzikos konservatoriją (kur mokėsi ir tebesimoko būrys lietuvių muzikantų) ir drauge su P. Eldhu sukūrė programą Charlie Parkerio garbei, dekonstruodami jo kūrinius ir savitu keliu išlaisvindami pačią didžiojo kūrėjo idėjų esenciją. Procesas įtraukė, netrukus jie ėmė tai daryti trise. Pirmieji du trio albumai buvo sukurti Ch. Parkerio palikimo tyrimo keliu, tačiau repertuaras nejučia ėmė kisti ir pildytis, 2017 m. ECM išleido jų albumą „The Study of Touch“, kurio didžiąją dalį sudaro D. Bateso originali kūryba, ir tik viena miniatiūra byloja apie parkeriškąjį šio trio gimimo šaltinį. Kritikai vienbalsiai tvirtina, jog „Belovèd“ skambesys yra savitas ir išskirtinis plačiai ištyrinėtoje tokios sudėties ansamblių dirvoje.

Po koncerto didžiojoje salėje – vizualiosios „Vilnius Mama Jazz“ dalies kulminacija – 2016 m. Johno Scheinfeldo kino filmo „Chasing Trane: The John Coltrane Documentary” – tai išties reta galimybė pamatyti taip neseniai aptarinėtą pasaulio džiazo žiniasklaidoje kūrinį, dedikuotą vienai svarbiausių istorinių asmenybių.

Jis kuria didelės emocinės galios, jaudinančias, dramatiškas ir vešlias kompozicijas, išmintingai suvienydamas į harmoningą sąskambį tradicijas ir XXI a. intensyvumą.

2 diena. Garsas ir žodis

Nors ir teigiama, kad kalbėjimas apie muziką neturi prasmės, tačiau kalba yra viena patogiausių žinių perdavimo formų, įskaitant žinias apie muziką. Lapkričio 14 d. „Vilnius Mama Jazz“ kviečia į tarptautinę konferenciją ŠMC skaitykloje pasidalyti vizijomis, patirtimis, kaip vykdoma džiazo sklaida toli, arti ir čia.

Pirmoji sesija atneš žinią, kaip improvizacinė muzika gyvuoja toli: Kairo džiazo festivalio organizatorius Amras Salahas Abdelazizas Bayoumis parengęs pranešimą apie Egipto/arabų džiazo patirtį XX a. Antroji sesija skirta susitikimui su kaimynais – Anne Erm dalysis garsiojo estų „Jazz Kaar“ naujienomis bei įžvalgomis apie festivalių įtaką šalies džiazo raidai. Trečioji sesija dedikuota vietinei, Lietuvos, scenai, kurią iš įvairių perspektyvų apžvelgs Lietuvos džiazo federacijos prezidentas Julijus Grickevičius. Pranešimas pavirs rinktinės „Jazz from Lithuania“ perklausos įžanga, o įrašų garsai kaip mat savo ruožtu pavirs gyvai skambėsiančios muzikos preambule.

Šį vakarą didžioji scena atidengs dvi iš didžiųjų šių metų programos intrigų. Pirmąją – „Kodėl Odedą Tzurą Niujorko kritikai lygina su Johnu Coltrane’u?“, o antrąją galima apibendrinti klausimu: „Ką naujo šįkart iškrėtė Shabaka Hutchingsonas?“.

Oded Tzur kvartetas – tai akustinis, klasikinės tradicinės formos ansamblis. Tiesa, jo žodynas – toli nuo standartinio repertuaro: Odedas ilgus metus studijavo indų klasikinę muziką (kaip, beje, ir pats Johnas Coltrane'as), ir atrado savitą kelią sulydyti individualiame stiliuje džiazo ir tūkstantmečių indų tradicijos bruožus. Jis kuria didelės emocinės galios, jaudinančias, dramatiškas ir vešlias kompozicijas, išmintingai suvienydamas į harmoningą sąskambį tradicijas ir XXI a. intensyvumą.

„Comet is Coming“ – eksperimentinis trio, įkvėptas mokslinės fantastikos, kuriantis aukštos energinės įkrovos, pulsuojančią groovai's, žaižaruojančią keisčiausiais skambesiais, kokius begali išgauti XXI a. technika, muziką, ir visam tam neonu, laidais ir kodais apipintam garsiniam miražui suteikiantys gyvos spontaniškos kūrybinės jėgos impulsų.

3 diena. Kas čia, ir kas ten

Lapkričio 15 d. atsiveria dar viena reikšminga „Vilnius Mama Jazz“ festivalio dimensija – nuo 2016 metų, bendradarbiaujant su Lietuvos kultūros institutu, organizuojamas projektas „Showcase Stage“ įgauna vis didesnį pagreitį ir jau turi apčiuopiamos naudos Lietuvos džiazo muzikos plėtrai. „Vitrinos“ arba showcase scena, kuri šiais metais skirta vien Lietuvos kolektyvams – per tris dienas trylika ryškiausių, įdomiausių, reprezentatyviausių, pasiruošusių eksportui vietinių kolektyvų koncertuos ŠMC Kino salėje delegatams iš Austrijos, Čekijos, Egipto, Estijos, Danijos, Suomijos, Vokietijos, Vengrijos, Islandijos, Latvijos, Norvegijos, Rumunijos, JAV ir Lietuvos, kurie, tikėtina, dalį jų kvies į savo festivalius ar įtrauks į savo stebimų augančių kolektyvų akiratį. Bet tuo pačiu pasirodymai yra atviri publikai – visiems, mėgstantiems džiazą ir besidomintiems Lietuvoje kuriančiais muzikantais, atsiveria puiki galimybė išgirsti trylika rinktinių Lietuvos projektų.

„Džiaugiamės, kad tęsiasi Lietuvos kultūros instituto Vizitų programos bendradarbiavimas su „Vilnius Mama Jazz“. Jau įsitikinome, kad pasaulinio džiazo renginių prodiuserių tiriamieji vizitai, galimybė jiems ne tik išgirsti muzikantus nuo scenos, bet ir gyvai aptarti bendradarbiavimo galimybes duoda puikių vaisių. Po ekspertų vizito 2017-aisiais įvyko kelių Lietuvos džiazo kolektyvų koncertai Pekino „Nine Gates Jazz“ festivalyje, Šenženio „OCT-LOFT Jazz“ programoje Lietuvos muzikantai tampa kasmetiniu reiškiniu, vyksta derybos dėl lietuviškų džiazo ir indie muzikos grupių pasirodymų Pietų Korėjos džiazo festivaliuose. Neabejojame, kad šiemet atvykstantys septyni Vizitų programos finansuojami ekspertai taip pat prisidės prie muzikinių Lietuvos džiazo kelionių geografijos plėtimo, – teigė Lietuvos kultūros instituto direktorė Aušrinė Žilinskienė.

Penktadienį „Vitriną“ pradeda veteranų trio Juozas Milašius, Skirmantas Sasnauskas ir Arkadijus Gotesmanas. Po jų seks: Leonardo Pilkausko septetas „Birthday“, „Castor Stetson“ ir „Brave Noises“, kurie, baigę pasirodymą, turėtų suspėti į vieno laukiamiausių festivalio koncertų Didžiojoje scenoje pradžią.

„GoGo Penguin“ savo instrumentine sudėtimi atitinka tradicinį fortepijoninį trio, tačiau panašus į tradicinį tiek pat, kiek Django Bateso „Belovèd“, t.y. nepanašus. Tai yra muzika, artima šiuolaikinei elektronikai, naujosioms roko formoms, ambientui ir trip-hopui, tik visiškai akustinė, rankų darbo ir visuomet tausojanti savyje džiazinį netikėtumo, spontaniškumo elementą.

Kitas penktadienio koncertas didžiojoje salėje (22 val.) – „Portico Quartet“ – dar viena „akustinės elektronikos“ atmaina, su tvirta atrama į minimalizmą ir ritualinę, šamanišką muziką. Kvarteto skambesio išskirtinumą, be visų kitų originalių jų kūrybos bruožų, garantuoja šveicarų mušamasis instrumentas hangas – paslaptingą unikalų tembrą turintis instrumentas, tapęs kvarteto įkvėpimo šaltiniu dar jam besikuriant, kai jaunas ansamblis koncertavo gatvėse ir tik nedrąsiai pasvajodavo apie kvietimus į tarptautinius festivalius, „Mercury” apdovanojimą ir didžiulę gerbėjų auditoriją.

4 diena. Garsas ir diskusija

Lapkričio 16 d. – intensyviausia „džiazo vitrinos“ diena, kuri prasidės anksti ir bus paženklinta itin aukštu spontaniškos improvizacijos procentu bei lygmeniu – Kino salėje koncertuos: „Veronikos ChiChi kvartetas“, „Tiesulas“, „Aureolė / Nimbus“, Jano Maksimovičiaus ir Dmitrijaus Golovanovo duetas, Nedos Malūnavičiūtės, Vytauto Labučio ir Richardo Banio trio.

Po koncertų Kino salėje vyks „Vilnius Mama Jazz Paraštės“: Kas papasakojo Louis Armstrongui apie Vilkiją? Litvakai džiazo kultūroje. Moderatorius Viktoras Bachmetjevas.

Puotas vainikuoja desertai. Dažnai, kas geriausia – paliekama pabaigai.

Diskusijų ciklas „Paraštės“ – tai dar viena svarbi tekstinė „Vilnius Mama Jazz“ dalis, kuri šiais metais skirta itin įdomiai ir intriguojančiai temai – litvakų vaidmeniui pasaulio džiazo kultūroje. Apie jo mastelį dažnai nesusimąstome, tačiau ne tik L. Armstrongas buvo auklėtas litvakų šeimoje. Bennio Goodmano motina buvo iš Kauno, George'o Gershwino tėvai (Geršovičiai) – iš Vilniaus. Vien šie plačiai žinomi pavyzdžiai yra labai svarūs, ryškūs ir lemtingi visai džiazo istorijai. Šis susitikimas ŠMC kino salėje suteikia progą sužinoti daugiau apie šį retai akcentuojamą džiazo istorijos aspektą.

Šeštadienio koncertas didžiojoje salėje – Vladimiras Tarasovas ir Vladimiras Čekasinas. Šie du muzikantai turėjo didžiulės įtakos tam, kaip girdi, mąsto, supranta ir jaučia džiazą 100 procentų improvizuojančių muzikantų Lietuvoje (įskaitant tuos, kurie dievagojasi jų niekada nesiklausę). Jie yra lietuviškojo džiazo alfa ir kita alfa. Jų kūrybinis unikalumas ir originalūs metodai buvo tai, kas įkvėpė ištisas kartas. Ir šiandien tai, ką jie daro, gal nebėra stogą raunanti naujovė, bet visuomet išlieka tikro meistriškumo etalonas. Mes galime labai gerai pažinoti jų braižą, bet niekada negalime būti tikri, ką jie atsineš į sceną kitąkart. Tai yra didžiulė festivalio intriga ir, tikėtina, viena būsimų kulminacijų.

22 val. didžiojoje scenoje siautės „Flat Earth Society“. Būtent todėl, kad lietuviškojo džiazo savastį veikė ir publikos skonį ugdė tokios asmenybės, kaip V. Tarasovas ir V. Čekasinas, „Flat Earth Society“ orkestro siautulys yra toks artimas ir patrauklus vietinio melomano ausiai. Tai yra patrakęs, visą įmanomą garsyną išnaudojantis kompaktiškas orkestras, savo arsenale disponuojantis tiek marširuojančio orkestrėlio bravūra, tiek avangardinio, laisvai improvizuojančio kolektyvo klasterių luitais. Žnybtelintis modernumas, šokiui kviečiantis ritmas, visų gradacijų humoras ir reveransai naivioms jaunoms džiazo epochoms – „Flat Earth Society“ yra talpus garsų teatras, nubloškiantis klausytoją į savo alternatyviąją realybę. P. S. Žemė apvali.

5 diena. Baigiamoji

Puotas vainikuoja desertai. Dažnai, kas geriausia – paliekama pabaigai. Labai sudėtinga šių metų „Vilnius Mama Jazz“ programoje išskirti tuos „-iausius“ momentus.

Sekmadienį Showcase Stage programoje: Deniss'as Pashkevich'ius ir Arkadijus Gotesmanas, „Ąžuoliniai Berželiai“ ir Klaipėdos džiazo orkestras, Dovydo Stalmoko „Low Blow“ ir „CinAmono“, o visą festivalio programą vainikuoja „The Bad Plus“ – trio, kuris iš esmės pakeitė  įsivaizdavimą, kaip gali skambėti trio. Jie pradėjo visą tą madą beprotiškai neatpažįstamai perkurti pop dainas instrumentine kalba, ėmė trinti ribas tarp akustinio ir elektroninio garso, atvirai ir didelėmis porcijomis skolintis iš roko, žaisti kaip niekas nežaidė iki jų ir pramušė vartus, pro kuriuos jiems iš paskos įžengė daugybė kitų. Jie to nepadarė vieni (negalima nutylėti E.S.T. indėlio į fortepijoninio trio raidą), bet buvo ir lieka neabejotinai vieni iš pionierių, vienas didžiųjų fortepijoninio trio evoliucijos generatorių. Šiemet jie ir vėl Lietuvoje – atnaujinta sudėtimi, su kitu repertuaru ir nauja jėga.

Penkios dienos – penki neatidėliotini vizitai į Šiuolaikinio meno centrą, kuris tuo metu virs džiazo teritorija.

Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba.